Elektroninis dienynas
2022 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
  1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Nėštumas - ne liga, tačiau daugybė moterų galėtų nesutikti su šiuo teiginiu, nes savo nėštumus praleido lovose. Dažniausia nėštumo komplikacija - savaiminis persileidimas. Vidutiniškai 1 iš 9 moterų patiria savaiminį persileidimą.

Savaiminiu persileidimu vadinamas nėštumo nutrūkimas iki 22 nėštumo savaitės. Daugiau nei 80 proc. persileidimų įvyksta iki 12 nėštumo savaitės. Tai ženklas, kad nėštumo eiga nėra normali. Daugiau kaip pusė (50-70 proc.) ankstyvųjų persileidimų (iki 14 nėštumo savaitės) įvyksta dėl vaisiaus chromosomų anomalijų, kai vaisius turi nenormalų chromosomų rinkinį.

Vyresnis tėvų amžius turi įtakos tokioms anomalijoms: >40 metų moteriai gresia du kartus didesnė rizika persileisti negu dvidešimtmetei. Savaiminio persileidimo riziką didina pastojimas per 3-6 mėn. po persileidimo. Placentos prisitvirtinimas apatinėje gimdos dalyje, kai placenta visiškai arba iš dalies dengia vidinę gimdos kaklelio angą, irgi gali būti gresiančio persileidimo priežastis. Placentos pirmeigos dažnis yra apie 0,7 proc.

Priežastis - sutrikusi gimdos gleivinės mityba apatinėje gimdos dalyje ir distrofiniai jos pokyčiai. Tai sąlygoja buvusios cezario pjūvio operacijos (po 1 cezario pjūvio operacijos tikimybė, kad bus placentos pirmaiega - 4,5 proc., po 4 cezario pjūvio operacijų tokia tikimybė išauga iki 44,9 proc.), miomų pašalinimo operacijos, buvę uždegimai, daugkartiniai gimdymai ir kita.

Ar visada stengiamasi sulaikyti gresiantį persileidimą? Juk persileidimai yra natūralioji atranka. Jei moters organizmas nori atsikratyti vaisiaus, vadinasi, vaisius nepilnavertis. Taip tikrai, persileidimai yra natūralioji atranka, kai jų priežastis -vaisiaus chromosomų anomalijos. Todėl atsiradus gresiančio persileidimo požymiams reikėtų bandyti aiškintis priežastis. Nors tai ne visada būna lengva.

Gydymas gali būti specifinis ir nespecifinis. Visada skiriamas tausojantis režimas. Patariama vartoti daug skysčių, stengiamasi sukurti ramią atmosferą. Ankstyvuoju nėštumo laikotarpiu skiriama progesterono ar chorioninio gonadotropino preparatų, tačiau dėl šio gydymo tikslingumo nuomonės yra prieštaringos. Reikia atsisakyti lytinių santykių, skiriama vitaminų.

Antifosfolipidinio sindromo atveju skiriamas aspirinas. Esant skydliaukės funkcijos sutrikimams, skiriama atitinkamų preparatų, esant prolaktino pertekliui, skiriamas bromokriptinas. Kartais skiriami antibiotikai.

Gulėjau lovoje, o jei daugiau pasijudindavau, pradėdavo skaudėti pilvą ir atsidurdavau ligoninėje. Ligoninėje gulėjau 7 kartus. Sunku buvo tai, kad negalėdavai eiti į svečius, vaikščioti po parduotuves, kur nors nuvažiuoti. Mane aplankydavo draugės, artimieji. Ir juos sutikdavau tiesiog lovoje. Aišku, kai nieko nebūdavo namie, tekdavo pačiai atsikelti ir išsivirti arbatos. Man labai padėjo mama su vyru, tvarkė namus, gamino valgyti, atnešdavo man į lovą.

Tik nuo 30 savaičių kiek atsigavau, ir judėti nebe taip smarkiai bijojau, atsirado daugiau jėgų. Gimdymas prasidėjo 41 savaitę (ko net aš pati nesitikėjau - juk maniau, kad galiu neišnešioti). Užgimus mano vaikeliui, kaip gydytojai pasakė, „placenta išėjo gabalais“. Paskui vežė ją ištirti į Panevėžį. Kai grįžau namo, po poros savaičių iškrito didelis krešulys. Labai išsigandau. Prognozės dėl kito nėštumo? Pasakė, jog pastoti galiu, o ar kraujuosiu ar ne, čia nuo pirmojo nėštumo nepriklauso.

Nuo 6 savaičių pradėjau vemti bet kuriuo paros metu: ryte, dieną, naktį. Kadangi darbas buvo su klientais, negalėjau dirbti. Teko atsigulti į ligoninę, ten sulašino lašinę, pastiprėjo organizmas, pasijaučiau geriau ir vėl grįžau į darbą. Gydytoja pasakė, kad placenta truputį atsiskyrusi ir kad man būtinas ramus gulėjimo rėžimas, jei man svarbu išsaugoti tą mažą gyvybę. Vėl teko gultis į ligoninę. Niekas negalėjo pasakyti, kodėl ta placenta atsiskyrė.

Mano darbas buvo sėdimas, jokio fizinio krūvio. Tik pasitaikydavo stresinių situacijų, nes mano pareigos buvo atsakingos, dirbau skyriaus vadove. Man grįžus, darbe prasidėjo nemalonumai. Man sugalvojo pažeminti pareigas, nes, pasak savininkų, dėl pastovaus mano buvimo „ant biuletenio“ skyrius lieka be vadovo. Kol gulėjau ligoninėje, jie į mano vietą numatė kitą merginą.

Po tokių pokalbių patyriau stresą, visą savaitgalį prastai jaučiausi, pradėjo susitraukinėt gimda. Pirmadienį dar atėjau į darbą, bet per pietus apsilankius pas gydytoją, į darbą jau nebegrįžau. Visą likusį nėštumo laiką laikiausi lovos rėžimo. Gėriau magnio, valerijono šaknų arbatėlių. Aišku, išeidavau į lauką pasivaikščioti, pakvėpuoti grynu oru, iki parduotuvės, bet tai trukdavo ne ilgai, nes greitai pradėdavo susitraukinėti gimda, skaudėdavo.

Namie gulėdavau ir skaitydavau, daugiausia apie vaikų vystymąsi, jų auginimą. Ji turėjo gimti 2008 m. vasario pradžioje. Tačiau taip ilgai laukti ji „nenorėjo“, ir gimė savaite anksčiau nei gydytojai prognozavo. Tą pačią naktį apie 24 val. prasidėjo sąrėmiai.

Neišnešiotų Kūdikių Gimimo Iššūkiai

Kiekviena besilaukianti moteris antrą savo nėštumo trimestrą (maždaug nuo 3 mėn.) pradeda galvoti, kaip atrodys jos kūdikis. Įsivaizduoja besišypsantį, su rankyčių raukšlelėmis... Kūdikio vaizdas mamą aplanko tada, kai ji pradeda jausti jo judesius ir visa savo esybe ima suvokti, kad tuoj bus mama. Svajonės apie kūdikį lydi iki gimdymo. Kad ir kur eitų, kad ir ką darytų, moteris galvoja apie savo dar negimusį kūdikį. Gimdymo namuose išgyvena, kad tik jam viskas būtų gerai, ir išgirdusi pirmą naujagimio riksmą nurimsta.

Jeigu į pasaulį pasibeldžia labai smarkiai neišnešiotas kūdikis arba turintis raidos sutrikimų, visos svajonės staiga subliūkšta. Kelis šimtus gramų tesveriantis kūdikis nė kiek nepanašus į svajonių mažylį. Kūdikis, turintis Dauno sindromą, irgi nepanašus į vaizduotės nupieštą... Mama jį myli, gaili, bet kartu jo nenori. Ji nori to, kurio tikėjosi, kuris turėjo gimti.

Moterį apima baimė, kaltės jausmas, ilgesys kūdikio, kurio laukė, nenoras pripažinti tą, kuris gimė. Pirmomis dienomis po gimdymo mama būna sutrikusi, ji jaučia, kad myli savo kūdikį, bet jos pasąmonė šnabžda: „Ne šito tu laukei.“ Tuomet labai lengva ją įtikinti atsisakyti kūdikio. Ši praktika buvo plačiai paplitusi sovietiniais laikais. Gydytojai lengvai įkalbėdavo mamas, išgyvenančias labai sudėtingą jausmą, atsisakyti savo vaiko.

Palikta viena su savo mintimis ir sergančiu kūdikiu mama pasirašydavo popierius ir daugiau jo nepamatydavo. Sunku įsivaizduoti jos savijautą, kai praeidavo pirminis šokas ir šalia jau nebebuvo kūdikio. Gaila išmesti padėvėtus batus, ką jau kalbėti apie vaiką.

Tikiuosi, kad gimdymo namuose jau nėra bandoma įkalbėti mamą atiduoti neįgalų vaiką. Praėjus kelioms dienoms po gimdymo ji susitaiko, kad augins tokį, koks yra, ir myli galbūt dar labiau, nes jis pažeidžiamas, visiškai nuo jos priklausomas. Mama pamažu mokosi su juo gyventi. Bet klausimas „kodėl“ vis tiek neduoda ramybės.

Labai dažnai tėvai mano, kad kūdikis gimė turėdamas raidos sutrikimų dėl gimdymo traumos. Tai mitas, vis dar populiarus mūsų visuomenėje. Dažniausia priežastis yra smegenų vystymosi bėdos. Kai jos vystosi netaisyklingai, ir gimdymas dažniausiai būna patologinis.

Tokiems mažyliams neužtenka raumenų jėgos išeiti iš gimdos, todėl ir gimdymas komplikuojasi, prireikia pagalbos, nes patys gimti nesugeba. Jeigu ginekologai nenaudotų pagalbinių priemonių, tokie vaikai neišgyventų.

Motinų Patirtys ir Emociniai Iššūkiai

Visus šiuos jausmus išgyvena kone kiekviena mama, pagimdžiusi neišnešiotą labai mažo svorio, tuo labiau neįgalų kūdikį. Pirmomis dienomis po gimdymo mama būna sutrikusi, ji jaučia, kad myli savo kūdikį, bet jos pasąmonė šnabžda: „Ne šito tu laukei.“ Tuomet labai lengva ją įtikinti atsisakyti kūdikio.

Žaviuosi žmonėmis, kurie sugeba auginti neįgalų vaiką, nes jie priversti daugelio dalykų atsisakyti ir gyventi kitaip. Auginant neįgalų vaiką dažnai rinktis negali, nes nėra kam jo palikti: seneliai vaikaičio bijo, draugai - juo labiau. Todėl visas gyvenimas prasideda ir baigiasi vaiku. Su neįgaliu vaiku ne visur galima nuvykti.

Yra duomenų, kad dažniau išsiskiria šeimos, kurios sulaukia neįgalaus kūdikio, tačiau įrodyta, kad jis yra skyrybų priežastis. Tų priežasčių būta ir iki vaiko gimimo. Jeigu sutuoktiniai sutaria, supranta vienas kitą, neretai kaip tik dar labiau suartėja ir jų tarpusavio ryšys tampa stipresnis. Su sąlyga, kad ir tėtis padeda auginti vaiką.

Labai svarbu tėvams nepamiršti, kad jie ne tik tėvai, bet ir sutuoktiniai. Jei tai pamirš, neliks nieko bendra tarp jų ir santuokai iškils pavojus. Svarbu bent retkarčiais rasti, kas pabus su vaiku, ir išvykti kur nors kartu, išeiti dviese iš namų. Du žmonės surado vienas kitą ne tik dėl vaikų, o kad būtų kartu.

Vis dėlto kiekviena mama, auginanti „kitokį“ vaiką, jo neiškeistų į jokį kitą. Toks jau gyvenimas, žiūrėkite, juk ne visi medžiai tiesūs, daug kreivų. Kartais žiūrime į kreivą ir gėrimės, koks jis gražus, nes kitoks. Kodėl tuomet nemokame įžvelgti „kitokių“ žmonių grožio?

Pogimdyminis Liūdesys ir Nerimas

Pogimdyminis liūdesys pasirodo praėjus kelioms dienoms po gimdymo, ar netgi anksčiau - ypač, jeigu gimdymo patirtis buvo neigiama, gimdymas sunkus, traumuojantis. Viena iš priežasčių, kodėl moteris kelias savaites po gimdymo jaučiasi itin emocinga, irzli, dažnai verkia yra hormoniniai pokyčiai. Po gimdymo organizmas turi „persitvarkyti“ iš nėštumo rėžimo į pogimdyminį, tad į svarbiausias proceso valdymo vietas stoja visiškai kiti hormonai - atsakingi už gimdos susitraukimą, laktaciją ir kt.

Kartu keičiasi ne tik moters organizmas, bet ir visas gyvenimas, ypač jeigu tai- pirmagimis. Suvokti, kad nuo šiol viskas bus kitaip, priimti naują rutiną, naujus vaidmenis ir atsakomybes reikia ne tik laiko, bet ir emocinių išteklių. Neretai šie dideli pokyčiai pradžioje kelia nemažą nerimą ir liūdesį. Ir galiausiai, tačiau ne mažiausiai įtakos turi miego trūkumas bei žindymo pradžios iššūkiai, kuriuos priimti dažniausiai reikia taip pat kelių savaičių.

Pogimdyminio liūdesio simptomai:

  • Verksmingumas
  • Irzlumas, nepastovi nuotaika
  • Sunkumas suvokti, jog ant rankų laikomas naujagimis - Jūsų
  • Senojo gyvenimo ilgesys, sentimentalumas
  • Nemiga
  • Sunku priimti sprendimus, aiškiai mąstyti

Šios emocijos gali lydėti nuo kelių dienų iki kelių savaičių po gimdymo. Kaip jų metu sau padėti?

  • Ilsėkitės
  • Prašykite pagalbos
  • Subalansuota mityba ir kelios valandos per dieną lauke
  • Išsikalbėkite
  • Skirkite laiko sau ir savo partneriui

Esant pogimdyminiam nerimui visos baimės ir neigiamos mintys tampa nebe fonu, o įgija pagrindinį vaidmenį. Nuolatinė baimė, nevilties ir net panikos jausmas, baisių situacijų, galimų (ir nelabai) scenarijų modeliavimas ir jų išgyvenimas mintyse - visa tai patiria iki 10 procentų moterų po gimdymo. Jis turi ir fizinius simtomus - padažnėjusį širdies ritmą, „karščio šuorus“, galvos svaigimą, pykinimą, sunkumą kvėpuoti.

Pogimdyminis nerimas dažnai pasireiškia moterims, kurios yra jautrios ar linkusios į perfekcionizmą, OKS (obsesinį konvulsinį sutrikimą), turi depresijos ar mitybos sutrikimų istoriją, skydliaukės f-jos sutrikimų. Ir nors minėtieji yra rizikos faktoriai, ištiesų bet kuri moteris gali patirti pogimdyminį nerimą. Rūpestis dėl mažylio, pasikeitusi rutina, santykiai su partneriu - visa tai, kas sukelia laikiną pogimdyminį liūdesį gali išprovokuoti ir nerimą.

Pogimdyminio Potrauminio Streso Sutrikimas

Pogimdyminį potrauminį streso sutrikimą sukelia tiek sudėtinga pastojimo istorija, tiek nėštumo metu patirtos būklės, tiek, žinoma, neigiamos gimdymo patirtys. Plyšimai, ekstra cezario pjūvio operacija, vaisiaus petukų distocija, stiprus kraujavimas - visa tai priskiriama prie traumuojančios gimdymo patirties ir gali išprovokuoti PPS.

Pernešiotas Nėštumas

Vežimėlis jau nupirktas, lovelė parengta...Tu svajoji kuo greičiau priglausti savo kūdikį. Tačiau jau praėjo 40-oji, 41-oji ir atėjo 42-oji savaitė...O vaikutis niekaip nenori ateiti į pasaulį. Tokie atvejai ne tokie ir reti. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, jie sudaro beveik 10 procentų visų nėštumų. Tas ilgas gimdymo laukimas kartais virsta nusivylimu ir nerimu. Dar labiau trikdo tokie klausimai kaip „Ar dar nepagimdei? Nejaugi nėštumas niekada nepasibaigs?

Tačiau ne visi naujagimiai, išnešioti daugiau nei 40 savaičių, yra pernešioti, tikina medikai. Kai kuriais atvejai - tai tiesiog neteisingo paskaičiavimo rezultatas. Iš tiesų uždelstas nėštumas yra toks, kai kūdikis gimsta perbrendęs. Paprastai tokie kūdikiai atrodo sulysę, jų oda susiraukšlėjusi, pleiskanota, be riebalinio sluoksnio, paprastai dengiančio išnešioto kūdikio odelę. Tokie kūdikiai turi ilgesnius nagučius ir plaukus, jų akys būna atmerktos ir jie aktyvesni nei išnešioti kūdikiai.

Gimdos aplinka, buvusi ideali, pradeda prastėti. Senstantis kūdikio lizdelis nebegali teikti jam kaip anksčiau visų reikiamų medžiagų ir deguonies, o vaisiaus vandenų kiekis mažėja. Motinai taip pat gali kilti įvairių sunkumų: atsiranda silpnumas gimdymo metu, nukraujavimas. Padidėja Cezario pjūvio operacijos rizika.

Yra labai daug tyrimo metodų, kurie leidžia atpažinti uždelstą nėštumą. Pavyzdžiui, kraujo tyrimai, tyrimai sekreto, išsiskiriančio iš pieno liaukų, vaisiaus vandenų kokybės tyrimas. Uždelsto nėštumo priežasčių gali būti labai daug, dažnai viena kitą provokuojančių.

Jei Tavo mažylis yra iš „tinginių“, o giminės atsibodo su tuo pačiu klausimu: „Tai kada gi?“, nepanikuok, į šį klausimą gali atsakyti tik Tavo kūdikis. Pirmiausia, atkreipk dėmesį į bendrą savijautą. Ar nėra kokių nors edemų, nesikaupia skysčiai organizme? Jei pastebėsi kokių nors nukrypimų nuo normos, pasikonsultuok su savo gydytoju, gal jau reiks vykti į gimdymo namus. Svarbiausia, nepamiršk kalnėtis su savo kūdikiu, nors dar nematėte vienas kito, bendravimas jums abiems labai naudingas.

Jis tave girdi ir supranta, jaučia kiekvieną Tavo judesį, nuotaiką, jaučia Tavo širdies plakimą, balso vibraciją. Pašauk jį, kviesk jį pas save, bet neskubink. Faktas 4: Neverta skubintis ir per anksti gultis į gimdymo namus, jei nėštumas vystosi normaliai.

žymės:

Panašus: