Asmeninė patirtis yra vertingiausia, ką turime - tai bene didžiausia vertybė, kurią kūryboje paskui gali atrajoti visą gyvenimą. Tai, ką patiriame vaikystėje, yra ypatingai svarbu: ar tai būtų konfliktiškos situacijos, ar saugus, jaukus gyvenimas.
Vaikystės Prisiminimai ir Patirtys
Ką Jūs ryškiausiai prisimenat iš savo vaikystės? Kokios Jūsų, dabar jau subrendusio žmogaus, požiūriu, akimirkos yra brangiausios? Vaikystė tekėjo nerūpestinga ir laiminga, turėjau abu tėvus, tris senelius - milžinišką artimųjų teikiamą komfortą ir pakankamą saugumo jausmą, žinant, kad visada būsi išklausytas ir suprastas. Ir jeigu tėvai tam neturės laiko, tai yra seneliai. Seneliai yra viena brangiausių Dievo dovanų vaikams - tai tie žmonės, kurie jau nebepyksta ir nebenori tavęs perauklėti. Priima tokį, koks esi, su visom ydom.
Tėvų Įtaka ir Pavyzdys
Tėvai, kaip visi tėvai sovietmečiu, nedaug laiko turėjo vaikams. Teko dirbti. Mama, kiek paauginusi mus su seseria, grįžo į koncertmeisterės veiklą, tėvas irgi amžinai buvo Čiurlionio darbuos užsikasęs. Kažkuria prasme tai veikė gerai - nesikišo į mūsų gyvenimą.
Galbūt didžiausia pamoka, kas įsiminė iš to meto, tai tėvų elgesys - pagarbus ir žaismingas, rimtai dzen’iškas. Nebijant pakvailioti. Nebijant pakovoti prieš sovietmečio nomenklatūrininkų pastangas statyti garažus Vilniaus senamiestyje… Tėvai ir jų bičiuliai (Vildžiūnai, Kisarauskai, Gibavičiai, Repšiai…) savo elgesiu liudijo kiek kitokią gyvenimo kokybę nei sovietinė… Nematydavau tėvų girtų, besikeikiančių, daug ką analizuodavome kartu.
Tėvas turėjo dievišką kantrybę daug kalbėti su manimi - net ir apie mano chuliganizmus. Ir aiškintis tuos poelgius: ar jie bus naudingi gyvenime ar ne. Stengdavosi nukreipti nutrūktgalvišką mano energiją į kūrybą. Ne be jo įtakos gana anksti prasidėjo ir literatūriniai, ir teatriniai bandymai. Turėjome savo laiptinėje lėlių teatrą. Gyvenom penkiaaukščiame blokiniame name Krasnuchoj (Raudonosios Armijos prospekte). Jau trečioje ar ketvirtoje klasėje bandėme vaidinti su lėlėm, užtverdami laiptinę. Ir žmonės, kurie skubėjo į darbą, norom nenorom turėjo susimokėti už spektaklį arba už tai, kad nereikėtų jo žiūrėti.
Aplinkos Svarba Vaikui
Tai Jūs manote, kad nėra svarbiausias dalykas rūpintis tinkama vaiko raida, ugdymu, daugiau lemia pati aplinka, kurioje jis auga? Yra visaip… Dabar matydamas savo marčią - mokslų daktarę, edukologę Austėją, kuri su mano sūnum Gabrielium augina keturis vaikus, stebiuos kaip jie profesionaliai lavina savo atžalas. Austėja net specialų savo blog‘ą atsidarė, kur diskutuoja su kitais tėvais, keičiasi patirtimi… Aš ir mano tėvai turbūt atrodytume lyg tėvai-mėgėjai, palyginus su jais. Tiek dėmesio ir tokių sąmonę lavinančių žaidimų neprigalvodavom, nebuvo tradicijos ir laiko tam.
Vaikai augo betarpiškai, kaip šeimos dalis - vyko spontaniški pabendravimai, žaidimai ar pusiau slaptos suaugėliškos diskusijos, atsiliepiant į kokį nors įvykį. Įstrigę prisiminimai, kai tėvas rašo knygą apie Čiurlionį, o aš klausiu, ką tu čia darai? Jis pasisodina mane ir pradeda rodyti reprodukcijas, nupieštas fugas, sonatas ir aiškinti, kas tai per muzikinis reiškinys - iki šiol akyse gyvas atspindžiuose atsikartojančių eglučių fugos vaizdas.
Jeigu dabar būčiau kiek jaunesnis tėtis, galbūt pirkčiausi knygeles ir bandyčiau daugiau laiko atrasti sąmoningam vaikų lavinimui. Tačiau guodžiuosi, kad gyvas pasakų sekimas vakarais irgi padeda, ugdo kūrybiškumą. Tai paprasta protėvių metodika, kurią ir aš paveldėjau iš savo tėvo. Jis sugebėdavo vakarais šmaikščiai sekti pasakas apie praėjusios dienos įvykius. O mes klausydavom ir suprasdavom, kad - “tas kiškis, kuris netyčia langą išdaužė, tai turbūt aš. Aha… aišku”. Neįvardintas kaip niekadėjas, vaikas pasakos sekimo metu pats ieško savos problemos sprendimų.
Jei reiktų reziumuoti tėviškąją patirtį, sakyčiau, kad geriausia, kai vaikui nieko per daug neįperši, o jis pats atranda ir pasiima. Tada tai yra jo daiktas (pomėgis, profesija, tikėjimas) ir jis už jį atsako. Man irgi teko išsikovoti pasirinkimo laisvę - atsisakiau mokytis fortepijonu (ko šiandien labai gailiuosi!) - ir tėvai toleravo tokį dalyką. Įsivaizduoji - augti muzikų šeimoje ir ignoruoti fortepijoną. Metus pasimokęs pasakiau mokytojai, kad mane šis menas užkniso negyvai. Ir likau vienintelis šeimoje negrojantis, abi seserys yra muzikės. Tačiau atėjo laikas, susiradau gitarą - tada tai jau buvo mano asmeninis pasirinkimas, mano noras.
Kūryba Vaikams
Kodėl Jūs kūryboje pasirinkote rašymą vaikams? Man artimas Selindžerio “Rugiuose prie bedugnės” personažas. Kai pamatai, kad suaugusių pasaulis yra paremtas sunkiai suvokiamais dėsniais - kuomet svarbiau yra nustumti, pažeminti, nugalėti, negu paduoti ranką - tuomet supranti, kad su tuo pasauliu sunku turėti ką nors bendra. Turbūt visiems brandos amžiuje atsiranda panašus nuliūdimas, lydimas galvojimo, o kur yra gera, nuoširdu ir tikra?
Manau, kad ir sunkiausiose gyvenimo situacijose mane išgelbėjo vaikai - nuo labai rimtų depresijų, nusprūdimų. Jie buvo tarsi seneliai - tylūs, kantrūs. Tarsi mokytojai ar vedliai, mylėdami mane visokį , pakęsdami viską ir tarsi prašydami, kad pernelyg nenutolčiau. Ir aš jaučiuosi jiems skolingas. Jų dėka grįžo gyvenimo džiaugsmas.
Vaikai… Jie tikrieji mokytojai, kritikai. Ir geriausi tarptautiniai meno festivaliai vyksta vakare sugulus į lovą, kai seki pasaką ir supranti, kad čia yra tavo auditorija, čia tavo siela džiaugiasi ir dainuoja. Vaikai tiesiog žaidžia ir džiaugiasi tos akimirkos buvimu. Momento dzen‘as. Kai galiu, nerašau vienas, užsidaręs, bet stengiuos kurti kartu su vaikais.
Jūsų knygos išties ypatingos, turinčios gilią moralę, kiekviena knyga atspindi vis kitą prasmę, pamoką. Pasakos persmelktos darna ir išmintimi, tiek krikščioniška, tiek rytų dvasinių mokymų, bet kartu ir labai lietuviškos, patriotiškos. Kiekvieno žmogaus kelyje yra laipteliai, etapai. Pirmasis etapas - egoistiškesnis, kai dar tik nori įsitvirtinti visuomenėje, pasitikrinti profesijoje.
Paskui, kai jau įsitvirtini, supranti, kad tai ganėtinai beprasmiška. Viskas iš dulkių ir į dulkes… Tuomet atsiranda Dvasia - ji pasirodo knygose, gamtoj, koncerte, bažnyčioj - visur aptinki Ją. Iš tylos atsiranda dvasiniai mokytojai ir draugai… Paskui pripranti prie šios dvasinės ramybės ir pradedi ramiai miegot. Bet vieną rytą pabundi ir supranti, kad gyvenime smagu turėti kokį nors virš‘uždavinį, atlikti kokį nors super‘mažmožį. Tą akimirką kosmose kažinkoks Aladinas apsidžiaugia ir atskuba tau į pagalbą.
Vaikai juk taip pat dažnai nutaria išgelbėti pasaulį, susikauti su slibinais ir drakonais. Man ta trečiojo brolio, fantazuotojo būsena pažįstama. Kai imi savęs klausinėti - o ko mano siela nori šiam pasaulyje, kas jai gera? Tada apsidairai ir pamatai vaikus - savo ir ne tik savo. Paskui pamatai suaugusius ir lygini… Ir pagalvoji, kad turi atsirasti nauja karta, kuri išgelbės Lietuvą, o mūsų virš‘uždavinys yra gana elementarus - padėti tokiai kartai užaugti. Nes mūsų politikai kol kas nepajėgūs to padaryti. Bet jie nekalti, nes obuoliai nuo kolūkinio sodo toli nenurieda. Jie ir patys užaugo drakoniškose sąlygose, kai reikėjo alkūnėmis vieni kitiems dantis daužyti. Tas dantų daužymas vyksta ir toliau, bet nevyksta kūryba.
O vaikuose noro kariauti nėra. Ir nebus, jeigu jie neperims iš tėvų neteisingosios inercijos “ o dabar - padaužykim vieni kitiems snukius!”. Tik tada gali prasidėti tikroji Lietuva - garbinga ir teisinga, nesavanaudiška… Ta, kuri dar neprasidėjo, lūkuriuoja.
Psichologai sako, kad labai svarbu turėti tikslą, motyvaciją. Kai turi tikslą ar porą rimtų tikslų, tuomet gyvenimas ima sektis. Mano tikslas, kad mano vaikai (ir kiti Lietuvos vaikai) būtų laimingi, išmintingi, nenusigertų, nenusimeluotų, nenusipavydėtų, nenusibijotų. Tada rašai pasakas. Žiūri į savo vaikus, matai, auga vaikas, turi baimių, kompleksų. Kamuoja, pavyzdžiui, baimė, kad mama išeis ir nebegrįš. Galvoji, reikia tą baimę kaip nors nuraminti. Tada parašai apie pelytę Zitą, kuri tupėjo po lova ir bijojo, kad mama išeis į parduotuvę ir nebegrįš. Prieš tai skaitai ir psichologines knygas, K.G.Jungą ar kitus autorius. Intuityviai jauti, kas visuomenėje yra aktualu. O aktualu vis tas pats - nuo amžių pradžios yra aktuali meilė.
Kultūros Įtaka Vaikams
Stebiu, kas vyksta Lietuvoje, politikoje ir vadinamajame kultūros pasaulyje. Kartą net kvietė padirbėti kultūros viceministru, stvėriausi už galvos ir pradėjau galvot - pala pala, o kas tai yra kultūra? Kultūros ministerija - kas tai? Su kuo ji valgoma? Ir ką ji turi daryti? Radau apibūdinimą A.Šveicerio knygoje „Kultūra ir etika“, kad pagrindiniai kultūros požymiai yra optimizmas ir dora. Kultūra privalo palaikyti bent šiokį tokį idealizmą visuomenėje, teigdama žmonėms, kad gyvenimas gali būti ir viltingas, ir geras. Ir tada supratau, kad iš visų menų, kurie egzistuoja Lietuvoje, bene pats kultūringiausias yra rašymas vaikams, spektaklių vaikams kūrimas. TV laida „Gustavo enciklopedija“ - menų menas. „Keistuolių teatras“ irgi akivaizdus kultūros reiškinys.
Ir tada pagalvoji - o gal Kultūros ministerija ne visuomet finansuoja kultūros reiškinius? Kai mes turim ne tiek daug lėšų biudžete, skirtų kultūrai, ir spėriai išvažinėjančią iš Lietuvos visuomenę, tai kultūra turėtų būti stipriai orientuota į tuos dalykus, kurie padeda mums išlikti kaip tautai.
Šiuolaikinė Vaikystė Lietuvoje
Jūs pats turite daug vaikų ir anūkų, susitinkate su skaitytojais, bendraujate su vaikais, matote jų pulsavimą, ritmą, gyvenimą. Koks jis yra? Kokia dabar vaikystė Lietuvoje? Reiškinys dvilypis. Progresas ir regresas eina greta. Ir nežinai, kuris prie finišo linijos ateis pirmas. Viena vertus, važinėdamas po Lietuvą matau daug sąmoningų vaikų - ypač provincijos miesteliuose, kas žavi ir įkvepia. Jeigu Lietuvą matyčiau tik iš televizoriaus ekranų ar iš pagrindinių dienraščių puslapių, turbūt galvočiau, kad reikia krautis lagaminus ir greitai važiuoti iš čia, nes baisesnio krašto nėra. Tačiau kai nuvažiuoji į Kuršėnus, Kretingą, Antazavę ar dar kokį miesteliuką ir pamatai kokie auga vaikai, supranti, kad viskas tvarkoj. Yra dar vietų, kur juodoji antikultūros ranka nepasiekė ir vaikų neužsmaugė.
Kita vertus, matai ir tai, kad egzistuoja antikultūros industrija, skirta vaikams ir paaugliams, kartais balansuojanti vos ne ant pedofiliško meno ribos. Vaikai yra įtraukiami į visokius suaugėliškus šou, žaidimus, apsirengia lengvo elgesio merginų rūbais ir pradeda per televiziją šokti tokius šokius, kokių jų metų mergaitėms šokti nederėtų… Tuomet imi galvoti, kad gal sąmoningai siekiama, kad Lietuvoje atsirastų kuo daugiau jaunų prostitučių ir prostitutų.
Elementarus pavyzdys - mes su dukrelėm žiūrėjome „Žvaigždžių duetus“. Ir staiga matau - trys gražios blondinukės su juodaodžiu dainininku scenoje, jos glaustosi apie jį ir dainuoja „jei tau reikia meilužės, aš pasirašau“. Mano dukrytės klausia, ką reiškia „aš pasirašau“? Ir labai nelengva paaiškinti vaikui. Norom nenorom pagalvoji, koks kodas liks jų pasąmonėje? Neįsivaizduoju, kaip su tuo reiškiniu kovoti, nes tai rodoma kone per visas televizijas.
Ar nemanote, kad apskritai vaikams kuriamas toks įspūdis, kad tikras kokybiškas gyvenimas turi būti kaip pramoga? Situacija ganėtinai katastrofiška, švelniai tariant. Originalių lietuviškų filmų, spektaklių, TV ar radio laidų, skirtų paaugliams neturime iš viso. Kartais ironiškai galvoju - gal toks Dievo planas, kad čia mes laisvoje Lietuvoje susinaikintume, išnyktume?
Mano darbinė veikla prasidėjo nuo „Lietuvos Pionieriaus“ 1985 metais. Buvo toks laikraštukas, skirtas 10-15 metų jaunimui. Iki šiol prisimenu, kokios etinės vertybės ten buvo deklaruojamos. Mes sklandžiai integravomės į persitvarkymo laiką, stengėmės, kad atsirastų dvasinės, tautinės, religinės temos. Jos kitoje suaugusiųjų spaudoje buvo gan kruopščiai cenzūruojamos, bet „Lietuvos pionieriuje“ glavlitas to nepastebėjo: ir prasidėjo temos apie kunigaikščius, apie Dievo ieškojimus, apie ikikrikščioniškos Lietuvos kultūrą. Bet buvo vienas vyr. redaktorės I. Šileikaitės tabu - vaikams neturi būti grubumų, vulgarumų; situacijų, kurios keltų neviltį.
Tikrai keistas dalykas, kad Nepriklausomoje Lietuvoje neturime normalios žiniasklaidos 10 - 15 metų amžiaus grupei, kuri labiausiai pažeidžiama alkoholio, narkotikų. Užtat turim kur reklamuoti visokius mixus, šmiksus, gėrimukus, kurie padaro taip, kad 15 m. vaikas jau yra alkoholikas, o 20 m.- impotentas. Labai greitai vyksta degradacija. Ką daryti su tuo reiškiniu? Pirmiausia, turėtų būti valstybės pozicija. Kaip ji galėtų reikštis? Kontroliuoti draudžiančiais įstatymais yra gana sudėtinga, bet labai geras svertas yra mokesčiai. Nuo mokesčių galėtų būti atleista ta pozityvi nebulvarinė žiniasklaida, kuri yra valstybei naudinga. Kuri dirba su valstybe ranka rankon - bet tai nereiškia, kad nekritikuoja, ji tiesiog negriauna.
Buvo stiprus straipsnis “Lietuvos susinaikinimo fenomenas” - praėjusių metų žurnale “Psichologija tau”, jį parašė du psichologai G. Chomentauskas ir D.Pūras.. Šį rašinį ant stalo reiktų turėti ir poniai Prezidentei, ir visiems kitiems politikams. Įstrigo dvi pagrindinės mintys. Viena: tuo metu, kai Lietuvos ekonomika nerealiai augo (2005-2008 m.), atlyginimai, kreditai, atostogos užsienyje ir t.t. - visos apklausos rodė, kad žmonės nusivylę, nes jų gyvenimas (atseit) kasdien nerealiai blogėja. Tai rodo, kad mes gyvename mele - fiktyvioje (hipnotinėje) realybėje. Antras dalykas tame pačiame straipsnyje: buvo atliktas pirmųjų dienraščių puslapių (“New York Times”, “Žečpospolita” ir “Lietuvos ryto”) tyrimas - koks yra santykis neigiamos informacijos ir teigiamos. Lietuviškas dienraštis keturis-penkis kartus neigiamos informacijos dominavimu lenkė visas saugios psichikos ribas.
Neigiamos ir Teigiamos Informacijos Santykis Dienraščiuose
Žemiau pateikta lentelė iliustruoja neigiamos ir teigiamos informacijos santykį skirtinguose dienraščiuose:
| Dienraštis | Neigiamos informacijos dominavimas |
|---|---|
| "New York Times" | Mažesnis |
| "Žečpospolita" | Mažesnis |
| "Lietuvos rytas" | 4-5 kartus didesnis |
žymės:
Panašus:
- Šokiruojančios Priežastys, Kodėl Gali Gimti Anksčiau Nei Tikėtasi!
- Neįtikėtina Laimės Paslaptis: Kodėl Gimti Ir Užaugti Čia Yra Svarbiausia Gyvenime!
- Sužinokite Idealią Vaisiaus Gimimo Savaitę: Nėštumo Eiga ir Nepraleidžiami Patarimai
- Bijola Tortai Vaikams: Šventės Saldus Akcentas!
- Ar Tikrai Verta Skiepyti Vaikus Nuo Gripo? Nauda, Rizikos ir Ekspertų Nuomonės