Meilės džiaugsmas, išgyvenamas šeimoje, yra ir Bažnyčios džiaugsmas. Kaip nurodė Sinodo tėvai, nepaisant daugybės ženklų, liudijančių santuokos krizę, „troškimas turėti šeimą tebėra gyvas, ypač tarp jaunuolių, ir tai įkvepia Bažnyčią“. Atsiliepdama į tokį lūkestį, „krikščioniškoji žinia, skelbianti, kas yra šeima, išties yra geroji naujiena”. Sinodinis kelias leido atskleisti šeimos padėtį dabartiniame pasaulyje, praplėsti mūsų žvilgsnį ir iš naujo suvokti santuokos ir šeimos svarbą.
Šis paraginimas ypatingą reikšmę įgyja Gailestingumo jubiliejinių metų kontekste. Pirmiausia todėl, kad jį krikščioniškosioms šeimoms pateikiu kaip pasiūlymą branginti santuokos ir šeimos dovanas ir išlaikyti tvirtą bei pilnutinę meilę tokioms vertybėms kaip dosnumas, įsipareigojimas, ištikimybė ir kantrumas.
Kad ir kaip būtų, turiu pasakyti, kad sinodinis kelias buvo labai gražus ir suteikė daug šviesos. Dėkoju už gausybę pranešimų, padėjusių man visa apimtimi apsvarstyti pasaulio šeimų problemas. Visi Sinodo tėvų pasisakymai, kurių nuolat dėmesingai klausiau, man yra tarsi brangus daugiabriaunis brangakmenis, sudarytas iš daugybės teisėtų rūpesčių ir sąžiningų bei nuoširdžių klausimų.
Biblija pilna šeimų, kartų, pasakojimų apie meilę ir šeimos krizes, ir taip yra nuo pirmo puslapio, kur arenon įžengia smurto naštos slegiama, bet sykiu jėgų toliau gyventi kupina Adomo ir Evos šeima (plg. Pr 4), iki paskutinio, pasakojančio apie Sužadėtinės ir Avinėlio vestuves (plg. Apr 21, 2. Jėzaus minimais dviem namais, pastatytais ant uolos arba ant smėlio (plg. Mt 7, 24-27), vaizduojama gausybės šeimų situacija, sukurta jų narių laisvės, nes, pasak poeto, „kiekvieni namai yra žiburys“.
Perženkime slenkstį tų giedrų namų, kur šeima susėdusi už šventiško stalo. Centre išvystame porą, tėvą ir motiną, drauge ir visą jų meilės istoriją. Jie įkūnija pirminį planą, primygtinai primintą paties Kristaus: „Argi neskaitėte, jog Kūrėjas iš pradžių sukūrė žmones kaip vyrą ir moterį?“ (Mt 19, 4).
Dviejuose didinguose Pradžios knygos pirmuosiuose skyriuose vaizduojama pamatinė žmonių poros tikrovė. Šiame pradiniame Biblijos tekste suspindi kai kurios esminės ištaros. Pirmoji, sutrauktai cituojama Jėzaus, skamba taip: „Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Stebėtina, kad „Dievo paveikslas“ čia susiejamas su pora, „vyru ir moterimi“.
Pora, kuri myli ir duoda pradžią gyvybei, yra tikra gyva „skulptūra“ (ne iš akmens ar aukso, kokia draudžiama Dekaloge), gebanti išreikšti Dievą Kūrėją ir Išganytoją. Todėl vaisinga meilė tampa Dievo vidinės tikrovės simboliu (plg. Pr 1, 28; 9, 7; 17, 2-5. 16; 28, 3; 35, 11; 48, 3-4). Tad šeima nėra kas nors svetima pačiai dieviškajai esmei. Šis trejybinis poros aspektas naujaip išreiškiamas Pauliaus teologijoje, apaštalui porą susiejant su Kristaus ir Bažnyčios vienybės „slėpiniu“ (plg.
Tačiau Jėzus, apmąstydamas santuoką, primena mums kitą Pradžios knygos puslapį - antrą skyrių, kur pateikiamas nuostabus, iškalbingų smulkmenų turtingas poros paveikslas. Paminėsime tik dvi. Pirmoji yra žmogaus nerimas - jis ieško „sau tinkamo bendrininko“ (18. 20 eil.), gebančio išsklaidyti ramybės jam neduodančią vienatvę, kurios nenumaldo gyvūnų bei visos kūrinijos artumas. Tai - susitikimas su veidu, su „tu“, atspindinčiu Dievo meilę ir esančiu, pasak biblinio išminčiaus, „didžiausiu savo vyro turtu, į jį panašia pagalbininke, ištikima parama“ (Sir 36, 24).
Iš tokio susitikimo, išsklaidančio vienatvę, kyla nauja gyvybė ir šeima. Štai antrasis momentas, kurį galime išryškinti: Adomas, kuris taip pat yra visų laikų ir visų mūsų planetos regionų žmogus, drauge su savo žmona duoda pradžią naujai šeimai, kaip, cituodamas Pradžios knygą, patvirtina Jėzus: vyras „glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu“ (Mt 19, 5; plg. Pr 2, 24). Veiksmažodis „glausis“ originaliame hebrajiškame tekste žymi artimą darną, fizinį ir vidinį susijungimą ligi tiek, kad vartojamas susivienijimui su Dievu nusakyti: „Glaudžiuosi prie tavęs“ (Ps 63, 9), - gieda maldininkas. Per tai santuokinis susivienijimas išreiškiamas ne tik savo lytiniu bei kūniniu aspektu, bet ir kaip savanoriškas dovanojimasis mylint.
Grįžkime prie psalmininko giesmės. Namuose, kur už stalo sėdi vyras ir žmona, yra ir vaikų, kurie „lyg vynmedžio atžalos“ (Ps 128, 3), tai yra kupini energijos ir gyvastingumo. Tėvai yra tarsi namo pamatas, o vaikai - lyg šeimos „gyvieji akmenys“ (plg. 1 Pt 2, 5). Reikšminga, kad Senajame Testamente antras pagal dažnumą po dievybę žyminčio žodžio (JHVH, „Viešpats“) yra žodis „vaikas“ (ben, „sūnus“) - žodis, giminingas hebrajiškam veiksmažodžiui banah, reiškiančiam „statydinti“. Todėl 127 psalmėje vaikų dovana aukštinama įvaizdžiais, susijusiais ir su namo statyba, ir su socialiniu bei komerciniu gyvenimu, verdančiu prie miesto vartų.
Atsižvelgdami į tai, galime paminėti dar vieną šeimos matmenį. Žinome, kad Naujajame Testamente kalbama apie „Bažnyčią, kuri renkasi namuose“ (plg. 1 Kor 16, 19; Rom 16, 5; Kol 4, 15; Fm 2). Šeimos gyvenamoji erdvė gali virsti namų Bažnyčia, Eucharistijos, Kristaus, sėdinčio prie to paties stalo, artumo buveine. Neužmirštama yra Apreiškimo knygoje aprašyta scena: „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (3, 20). Tai - namai, kuriuose yra Dievas, bendrai meldžiamasi; todėl jie palaiminti Viešpaties.
Biblijoje šeima taip pat laikoma vaikų katekizavimo vieta. Tai suspindi aprašant Paschos šventimą (plg. Iš 12, 26-27; Įst 6, 20-25) ir vėliau aiškiai išnyra žydų haggadah, tai yra dialoginiame pasakojime, lydinčiame Paschos valgymo apeigas. Todėl šeima yra vieta, kur tėvai savo vaikams tampa pirmais tikėjimo mokytojais.
Kaip moko Biblijos išminčiai (plg. Pat 3, 11-12; 6, 20-22; 13, 1; 22, 15; 23, 13-14; 29, 17), tėvams tenka pareiga rimtai vykdyti savo auklėjamąją užduotį. Vaikai pašaukti priimti ir praktikuoti įsakymą: „Gerbk savo tėvą ir motiną“ (Iš 20, 12), kur veiksmažodis „gerbti“ žymi visų šeimyninių bei visuomeninių pareigų vykdymą aplaidumo neteisinant religiniais sumetimais (plg. Mk 7, 11-13).
Evangelija mums irgi primena, kad vaikai nėra šeimos nuosavybė, bet turi nueiti savo gyvenimo kelią. Jėzus, klausydamas savo žemiškųjų tėvų, yra klusnumo jiems pavyzdys (plg. Lk 2, 51), lygiai taip pat neabejotina, jog jis sykiu rodo, kad vaiko gyvenimiškasis apsisprendimas ir jo paties krikščioniškasis pašaukimas gali pareikalauti atsiskyrimo dėl Dievo karalystės (plg. Mt 10, 34-37; Lk 9, 59-62).
Idilija, pateikiama 128 psalmėje, nėra nesuderinama su karčia tikrove, ženklinančia visą Šventąjį Raštą. Ta tikrovė yra šeimos gyvenimą ir jos artimą gyvenimo ir meilės bendrystę draskantis skausmas, blogis, smurtas. Ne be pagrindo Kristaus kalba apie santuoką (plg. Mt 19, 3-9) pateikta disputo dėl skyrybų kontekste.
Kančios ir kraujo kelias driekiasi per daugelį Biblijos puslapių. Nuo brolžudiško smurto, kai Kainas nužudo savo brolį Abelį, ir nuo įvairių kivirčų tarp Abraomo, Izaoko ir Jokūbo sūnų bei žmonų tas kelias per kruvinas Dovydo šeimos tragedijas atveda iki gausių šeimyninių sunkumų, atspindimų pasakojimo apie Tobiją ar likimo valiai palikto Jobo karšto išpažinimo.
Pats Jėzus gimė kuklioje šeimoje, netrukus turėjusioje bėgti į svetimą kraštą. Jis įžengia į Petro namus, kuriuose guli serganti pastarojo uošvė (plg. Mk 1, 30-31); jis leidžiasi būti įtraukiamas į mirties dramą Jayro ir Lozoriaus namuose (plg. Mk 5, 22-24. 35-43; Jn 11, 1-44); išgirsta nevilties kupiną Naino našlės šauksmą dėl mirusio sūnaus (plg. Lk 7, 11-15); nedideliame kaime atsiliepia į tėvo, kurio vaiką kamuoja epilepsija, maldavimą (plg. Mk 9, 17-27). Jėzus pažįsta šeimos būgštavimus bei įtampas ir įtraukia tai į savo palyginimus.
128 psalmės pradžioje tėvas vaizduojamas kaip darbininkas, kuris savo rankų darbu palaiko šeimos fizinę gerovę ir giedrumą: „Maitinsies savo triūso vaisiais, - būsi laimingas ir tau seksis“ (2 eil.). Tai, kad darbas yra žmogaus oraus gyvenimo dalis, akivaizdu iš pirmųjų Biblijos puslapių, kur sakoma: „Viešpats Dievas paėmė žmogų ir apgyvendino jį Edeno sode, kad jį dirbtų ir juo rūpintųsi“ (Pr 2, 15). Žmogus vaizduojamas kaip darbininkas, kuris „sunkiai uždirba duoną“ (plg.
Darbas sykiu leidžia plėtotis visuomenei, išlaikyti šeimą, laiduoti jos tvirtumą ir vaisingumą: „Patirk Jeruzalės klestėjimą per visas savo gyvenimo dienas; pamatyk savo vaikų vaikus!“ (Ps 128, 5-6). Patarlių knygoje taip pat pateikiama motinos užduotis šeimoje - jos darbas nusakomas visomis kasdienėmis smulkmenomis, už kurias ją giria sutuoktinis ir vaikai (plg. 31, 10-31). Pats apaštalas Paulius didžiavosi gyvenąs nebūdamas našta kitiems, nes pragyvendavo iš savo rankų darbo (plg. Apd 18, 3; 1 Kor 4, 12; 9, 12). Jis buvo taip įsitikinęs būtinybe dirbti, kad savo bendruomenėms nustatė geležinę taisyklę: „Kas nenori dirbti, tenevalgo“ (2 Tes 3, 10; plg.
Taigi galime suprasti nedarbo ar nuolatinio darbo stokos sukeliamus kentėjimus, kaip pasakojama Rut...
žymės:
Panašus:
- Vaikų Laimė: Atraskite Paslaptis, Kaip Užtikrinti Tikrą Džiaugsmą Jūsų Mažyliams!
- Atskleista: Kaip nėštumas ir gimdymas keičia moters psichologinę būseną – svarbiausi faktai ir patarimai
- Laimos Paslaptys: Mitologijos Ir Kultūros Poveikis Lietuvių Gyvenimui
- Daiktavardis Vaikams: Sužinokite Lengvai ir Smagiai!
- Silpnumas Paskutinį Nėštumo Mėnesį: Svarbiausios Priežastys ir Patarimai Sveikatai