Lietuvos aklųjų bibliotekos Šiaulių filiale vyko teatro ir kino aktoriaus, režisieriaus, LR Seimo nario Roberto Šarknicko knygos „Šarkos sielos šauksmas“ pristatymas.
Tai pirmoji autobiografinė autoriaus knyga apie berniuką, kuris keliauja po internatus, patirdamas nepasotinamą artimo švelnumo ilgesį.
Maži vaikai, kurie patiria kažkokią sukrečiančią situaciją, iš pradžių tai pamiršta, tačiau vėliau viską labai aiškiai prisimena. Taip atsitiko ir knygos autoriui Robertui Šarknickui, kurio atmintyje išliko pervežimas iš Kauno į Šiaulius. R. Šarknickas pasakojo, jog pervežimas iš Kauno į Šiaulius buvo labai sukrečiantis.
Jis pamena, kad jo kūnelį rankose laikė jo sesuo. Kai mergaitei pasakė, kad jos brolį išveža, ji spiegė, sakė, kad jei mama negali jam būti mama, ja gali būti ji. 5 m. ar 6 m. Kai tolome, per galinį stiklą mačiau, kad mergaitė bėga paskui automobilį, krenta ir vėl stojasi, rėkia, verkia.
Ji bėga pasiimti savo brolio ar vaiko, o ne motina. Ji yra pašaukta būti mama nuo pat gimimo. Visi vaikai jautėme, kad tolstame nuo kažko svarbaus. Atsimenu, kad mano pirmieji mėnesiai Šiauliuose buvo labai sunkūs.
Eidavau prie tvoros ir per plyšį iškišdavau rankutes. Praeivių prašydavau, kad duotų saldainį ar obuolį. Meilės ar paimti į namus nebeprašydavau, nes žodžiai nueidavo į nieką.
Susidraugavau su savo likimo mergaite Renata, kurios paprašiau kartu paverkti prie vartelių, bet po kiek laiko ji paliko mane vieną verkti. Į darželį atėjo auklėtoja, kuri nemylėjo vaikų. Man tada buvo 3 m., ji labai mus visus skriausdavo.
Viena iš švelnesnių bausmių būdavo jai šukuoti plaukus. Mes pradėjome jausti pažeminimą. Vieną kartą bešukuojant jai plaukus, sėdi man ant peties velniukas ir sako: duok jai per galvą.
Tada labai išsigandau, buvau tikras fantazuotojas, gal todėl ir tapau teatro ir kino aktoriumi, filmų režisieriumi, kai vaizduotė man leidžia kurti. Vėliau įgijau pedagoginį išsilavinimą, dirbdavau su 11 ir 12 klasėmis.
Man pamokos labai patikdavo, nes jas improvizuodavau. „Šios knygos rašymas man buvo kaip psichoterapija, nes išliejau ir paleidau žaizdų Pandoros skrynią. Dabar kaip gyvenimo istoriją pasakoju, kas gali nutikti su mūsų vaikais, jei juos paliktume“, - pasakojo R. Šarknickas.
Knygos autorius R. Šarknickas artimai susijęs su Šiaulių miestu. „Šiauliai yra antri mano namai po Kauno. Smuiko garsai man padėjo prisiminti save tupintį ant kaštono šakos prie vaikų namų Šiauliuose.
Dažnai eidavau leisti vienatvės akimirkas būtent lipdamas į kaštono medį. Man Šiauliai paliko didžiulį įspūdį dėl to, kad sužinojau, kas yra meilė, apkabinimas.
Važiuodamas į Šiaulius visada važiuoju su brangiu jausmu, su padėka. Visada dėkoju toms svetimoms senučiukėms, tetoms, kurias vadindavau mamomis, dėl kurių galėjau nusiimti purvą nuo savęs.
Buvau godus meilės ir visi norėdavome bet kokia kaina, kad kažkas į mus sureaguotų. Kai tai nepavykdavo padaryti, mūsų elgesys pereidavo į pyktį, neapykantą, vagystes.
Norėjome, jog sureaguotų, pamatytų, kad ir aš esu čia, noriu būti žmogumi, nesvarbu, kad barsite, bet atkreipsite dėmesį. Ateidavo vakarai ir grauždavo sąžinė, ar elgiuosi teisingai“, - pasakojo R.
Valytojos, virėjos R. Šarknickui buvo lyg marijos, nes tik jos galėjo suprasti kitą žmogų, kuris yra sužeistas. Jos nebijojo gauti blogą atsakymą, nesulaukti dėkingumo ar meilės.
Žodis „myliu“ knygos autoriui buvo svetimas, nes tokio žodžio vaikystėje jis negirdėdavo. Knygos pristatyme jis pristatė istoriją, kaip jam sekėsi pačiam susirasti naują mamą.
„Vienas įsimintinas dalykas įvyko Šiaulių logopedinėje internatinėje mokykloje. Iš vienatvės sugalvojau, kad man pačiam reikia susirasti mamą. Pamačiau koridoriuje šlubuojančią seną tetulę, kuri plaudavo koridorius.
Pagalvojau, kad jei jai padėsiu, ji man turėtų susidraugauti su manimi. Pradėjome kartu plauti koridorius, ne visada tai galėdavau daryti, todėl specialiai nusikalsdavau, kad man duotų bausmę plauti koridorius.
Tada pradėjau jaustis laimingas. Kol nepažinojau valytojos, buvo labai sunku, dažnai verkdavau. Ji man sekdavo pasakas, istorijas, dainuodavo dainas.
Aš ją pasodindavau ant palangės ir sakydavau, kad jūs pasakokite, o aš plausiu koridorių. Vieną kartą įvyko klaida, kurią nešiojuosi visą gyvenimą.
Mano likimo vaikai savaitgaliais išvažiuodavo pas savo alkoholikus tėvus, globėjus ar gerus tėvus. Aš dažniausiai likdavau vienas arba su keliais kitais vaikais. Sekmadienį jie grįždavo su lauktuvėmis, tikėdavausi, kad ir man kažką duos.
Mano likimo vaikai yra žiaurūs, nelinkę dalytis. Vieną kartą su vienu susipykau, o šalia mūsų buvo ir mano ta valytoja, iš pykčio mano kojelė įspyrė į jos sužeistą koją.
Tos akimirkos, kai susitiko mūsų žvilgsniai, negaliu užmiršti. Jos akyse mačiau vos mažytį skausmą, bet ji savo akyse parodė visišką ramybę. Ji manęs nebarė, supratau, kad reikia aukotis ir nebūti piktam“, - pasakojo R.
R. Šarknickas iš Šiaulių buvo išvežtas į Obelių internatinę mokyklą. Jis net negalėjo atsisveikinti su valytoja, nes tai jam buvo per skaudu. „Kai išlipau iš autobusiuko, tą mokytoją kaip koala suspaudžiau ir sakiau, jog manęs čia nepaliktų, būsiu geras ir klausysiu.
Šiauliuose palikau daug mylimų žmonių. Obelių internate vaikai vis kartodavo žodį „bazė“. Taip buvo todėl, kad dalis mokytojų nuasmenino vaikų vardus, vadino pravardėmis.
Vieną kartą mane sumušė fizinio mokytojas, labai daug žaizdų turėjau, buvau net prie mirties, bet Dievas dar pagailėjo manęs. Bėgau bėgiais ir maniau, kad bėgu pas mamą, nors bėgau priešinga kryptimi.
Apsigyvenau šieno kupetoje, nusiprausiau po lietumi, motina gamta mane apklojo šienu. Verkiau ir kreipiausi į Dievą prašydamas, jog jis mane pasiimtų, aš pavargau, juk niekas manęs nemyli.
Tada kraujo lašas užvarvėjo ant ašaros ir pamačiau labai gražų apvalų pasaulį. Tada sau sakiau: laikykis. Rytą išgirdau šuns lojimą ir pamačiau senutę.
Ji mane apiprausė, davė šilto pieno, prašiau jos, jog pasiliktų mane, jai padėsiu dirbti, bet ji negalėjo taip padaryti dėl sveikatos. Senutė paskambino policijai ir mane grąžino į tą bazę.
Policijos automobilyje supratau, kad turiu kovoti už savo teises ir už savo gyvenimą“, - pasakojo R. R. Šarknicko mylimiausias gestas - apkabinimas.
Knygos autorius pasakojo, jog savo tikrąją mamą pamatė po 14 metų, o brolius - po 12 m. Jis savo motinos nekaltina, nors ji ir padarė didžiulę klaidą, nejaučia jai neapykantos.
Jo nuomone, nereikia švaistyti piktos energijos, reikia būti susikoncentravusiu į prasmę, į darbus, į dalykus, kurie augintų žmogų kiekvieną dieną. R. Šarknickas pasakojo, jog su broliais ir seserimis susvetimėjo, jie tapo kaip pažįstami bičiuliai.
Kai skaitytojas įsigyja R. Šarknicko knygą ir laukia autografo, jis visada savo gerbėjus apkabina, nes šis gestas jam yra vienas iš brangiausių, nei duoti ranką. Su mama knygos autorius susitinka kelis kartus per metus, nors jai vis dar nedrąsu pačiai pirmai paskambinti.
„Šiauliuose susapnavau mamą, kai mokytoja įteikė laišką nuo sesers ir brolio. Jie buvo apgyvendinti Obelių internate, Rokiškio rajone, netoli Latvijos sienos.
Negirdėjau, ką mokytoja skaitė, nes visą laiką žliumbiau. Verksnys labai buvau. Vėliau pats perskaičiau laišką ir pamačiau laiške sesės bučinio atspaudą.
Tą naktį susapnavau mamą, bet taip nutiko, kad ją susapnavau kaimo kapinaitėse, kuriose buvo labai daug pūkų. Einu basas per tas kapinaites ir ant antkapio pamačiau jos fotografiją.
Ir kas netikėta, kai ją pamačiau realiai, ji buvo tokia pati kaip sapne. Sesers laišką nešiodavausi visur. Nešdavausi jį į pamokas, į kiemą pažaisti, per kūno kultūros pamokas pasikišdavau po apatiniais drabužiais.
Visur savo sesę kaišiodavau, kad tik niekas jos nepavogtų, nes mano likimo vaikai buvo žiaurūs. Kai laiškas nebegražiai atrodė, jį suvyniojau ir įkišau savo miegamajame į pelės urvelį.
Tada sakiau, kad, sese, būk rami, pelės tave apsaugos. Vakare bandžiau laišką ištraukti ir mano pirštas pajuto, kad ten yra konfeti, laiškas buvo sugriaužtas.
Labai tada pykau ant pelių“, - pasakojo R. Taip atvirai savo gyvenimą istoriją pasakoja Seimo narys, naujasis Savižudybių ir smurto prevencijos komisijos pirmininkas Robertas Šarknickas.
Interviu DELFI R. Šarknickas atskleidė nepagražintą vaizdą apie gyvenimą vaikų globos namuose ir ankstyvo gyvenimo tragedijas, užgožiančias geras akimirkas. R. Šarknickas žinomas ne tik kaip politikas, bet ir kaip aktorius bei kino režisierius, plačiajai visuomenei pažįstamas iš populiaraus serialo „Nekviesta meilė“.
R. Šarknickas, turėjęs dar keturis brolius ir seseris, vaikų globos namuose nuo jų buvo atskirtas. Pašnekovas iki šiol nežino, kodėl buvo atskirtas, o kiti broliai ir sesės augo kartu, turėjo galimybę savaitgaliais matyti tėvus.
R. Šarknickui teko pagyventi trijuose globos namuose. Parlamentaras pasakoja, kad globos namuose mokėsi muštis, nekęsti, nemylėti, pavydėti, keršyti. R. Šarknicko teigimu, jo ankstyvo gyvenimo tragedijos, dramos užgožia geras akimirkas.
R. Šarknickas iki šio pamena pervežimą iš Vilijampolės kūdikių globos namų į Šiaulius. Vežami vaikai pradėjo klykti. „Kada pradėjome tolti nuo kažko brangaus, svarbaus, tauraus, kada matai paskui autobusiuką lekiant kažkieno brolį, kažkieno sesuo krenta, jos keliais bėga kraujais, bet vejasi vėl... Man mintyse stovi, kad galbūt ten mano vyresnioji sesė bėgo. Jėzau, kaip aš galvele į stiklą daužiau su kitais vaikais“, - lėtai žodžius rinko R. Šarknickas.
Tąkart vaikai važiavo mikroautobusu „Latvija“. Jame dvokė, nes iš streso dauguma prisišlapino. Nuvažiavus į Šiaulius, vaikus suvedė į salę. Robertas pro langą išvydo stovintį autobusiuką, šoko ant palangėje augusių jurginų ir ėmė bėgti. Tačiau ranka iš nugaros stvėrė ir sviedė atgal ant margo kilimo.
Dar kurį laiką vaikas eidavo pastovėti ant vėžių, kur stovėjo atvežęs autobusiukas - taip įsivaizdavo vis dar esantis Kaune. Tokios, sako jis, buvo vienatvės grimasos.
Tuo metu nuo auklėtojų smurto vaikas slėpėsi tarp jurginų ir tai buvo patys gražiausi kvapniausi namai. Liūdniausia globotiniui būdavo rudenį, kada jurginus nupjaudavo.
R. Šarknickas iki šiol pamena vieną žvėrišku elgesiu garsėjusią auklėtoją. „Nekompetentinga graži auklėtoja, ilgais gražiais plaukais, jei tik išgirsdavo šurmulį, plastikinio arkliuko lazda šveisdavo per rankutes.
Kai ji ateidavo dirbti, turėdavo būti mirtina tyla. Būdavo pasėta baimė“, - gyvenimą Šiaulių globos namuose prisiminė pašnekovas.
Vaikas žiūrėdavo į draugus, akyse kaupdavosi ašaros, bet negalėjo įgyvendinti elementarių svajonių - paimti žaislą ir pažaisti - bijodavo, kad krisdamas žaislas nesukeltų triukšmo.
Apie patiriamą terorą negalėjai pranešti kitiems darbuotojams - vaikus buvo užvaldžiusi baimė. „Negana to, kai tyla įsivyraudavo, gerą pusmetį mus sustatydavo į eilę ir turėdavome šukuoti auklėtojos plaukus.
Kažkuria prasme ši bausmė patiko - bandydavau įsivaizduoti, kad šukuoju plaukus mamai, sesei. Tokia apgaulinga iliuzija, bet per bausmę ši akimirka tapdavo net šventa.
Aš mylėjau šias akimirkas, bet, bėgant laikui, mes, tokio likimo vaikai, per anksti pajutome pažeminimus. Tada ant peties pasirodė toks velniukas, kuris, man laikant šepetį, sakydavo - „duok tu jai per galvą, duok tu jai per galvą“, - vaizdingai pasakojo R. Šarknickas.
Tačiau pašnekovas susivaldė ir juokiasi sprigtą davęs velniukui, o ne auklėtojai. R. Šarknicko manymu, pačiai auklėtojai trūko meilės.
Po daugelio metų nuvykęs į tuos kraštus, R. Šarknickas sužinojo, kad minėta auklėtoja apako. Būdavę ir kitokių bausmių, tačiau šiandien vyras iš dalies supranta ir auklėtojas - nebuvo psichologų, socialinių darbuotojų, grupėje būdavo 30 „benkartų“.
Būtent taip globotiniai būdavo dažnai pavadinami. Robertui teko Šarkos pravardė - pagal pavardę Šarknickas tai reiškė „šarką knisti“.
Dėl pravardžių vaikai ir mušdavosi, ir nervindavosi, kartais pamiršdavo turį tikrus vardus, bet ilgainiui priprato. R. Šarknickas tėvus pamatė tik būdamas 12 metų.
Visą laiką jis pasakoja jautęs tėvų ilgesį, rašydavęs laiškus, tačiau nežinojo adreso - tarybinės bylos vaikams nebuvo atveriamos. „Aš fantazuodavau, rašydavau, mesdavau į pašto dėžutę, matyt, paštininkai matydavo, kad nėra adresato - aš tenurodydavau „Mamai“.
Paštininkai, matyt, žinojo, iš kokios įstaigos paima laiškus ir jiems tai turbūt buvo įprastinis darbas“, - kalbėjo Seimo narys. Mokantis antroje klasėje, į globos namus atvažiavo vokiečio ir lietuvės šeima, norėjusi Robertą įsivaikinti.
Vaikas vos nenualpo vien nuo žinios, kad kažkas pas jį atvažiavo. R. Šarknickas juos visą gyvenimą atsimindavo ir galiausiai ryžosi parašyti laišką „Nepriklausomai paieškų tarnybai“.
„Tai man šventas dalykas, toms rankoms noriu dėkoti ir dėkoti vien už padovanotą trumpą akimirką, kad jie atvežė lauktuves nuo mamos. Ir LRT televizijai parodžius, kad ieškau, jie po 34 metų atsirado“, - pasakojo R. Šarknickas.
Netrukus pora iš Vokietijos atvyks į Lietuvą. Kodėl šeima tuomet berniuko neįsivaikino? Pasirodo, vienam iš tėvų nebuvo atimtos tėvystės teisės, tad įstatymas įsivaikinti neleido.
Iš Šiaulių R. Šarknickas perkeltas į Obelių vaikų globos namus. Mokytoja vakare pasisodino ant metalinės lovos, pradėjo skaityti laišką - rašė sesuo Diana.
Vaikas nelabai girdėjo, ką auklėtoja skaitė - jis visą laiką ašaromis laistė pagalvę. Taip jis reagavo į staigmeną - po tiek metų gautą laišką.
Obeliuose nutiko ir vienas itin skaudus incidentas. Kartą per kūno kultūros pamoką su bendraklasiu Robertas nepasidalijo krepšinio kamuolio.
Mokytojas Seikalis nusitempė jį į inventoriaus kambarį, užrakino duris, karatė judesiu paguldė ant žemės. Pasipylė smūgiai - mokytojas mušė, kiek tik leido sveikata.
„Jaučiau, kad nebebėga ašaros, kūnas vartosi nuo smūgių, galvoju, greičiau pabaik, atsisveikinam, nebebūsiu našta, nes vis tiek niekas nemyli, dar daužo“, - prisimena pašnekovas, manęs, kad tąkart bus užmuštas.
Paryčiais vaikas pabėgo. Buvo vėlyvas ruduo, lietus plovė žaizdas, o jaunuolis bėgo geležinkelio bėgiais. Jis buvo nusprendęs bėgti pas mamą, kurios nebuvo matęs, tik žinojo, kad gyvena Kaune.
Vaikas galvojo, gal mamai per sunku, tad pirmas turi nuvažiuoti jis. Pavargęs vaikas pamatė šieno kupetą ir į ją įlindo. Krūtinė kilnojosi, jis pamažu atsigavo.
„Iš dangaus siunčiamą vandenį pradėjau liežuviu lakti kaip šuo, iš karvių atiminėti žolę. Alkis darė savo. Žolė skani. Pajutau jausmą, kad gamta motina mane myli - davė patalynę - šieną.
Pikti žmonės neduoda, o ji duoda“, - lėtai pasakojo R. Šarknickas. Jis iki šiol prisimena ant ašaros nukritusį ir su ja susiliejusį kraujo lašą - jame pamatė gražų apvalų pasaulį.
Tąkart jam sukirbėjo mintis, kad galbūt verta gyventi, metas nustoti bijoti. Galbūt, sako jis, tai buvo stebuklo akimirka, pakeitusi požiūrį.
Vėliau jis panašią akimirką perskaitė „Mažajame prince“, kada princas susidraugavo su lapinu: „dar neišsiskirkim, pabūkim“.
Kažkuria prasme lapinas buvo iš globos namų pabėgusio jaunuolio lašelis. Tąkart šieno kupetoje jis kietai užmigo. Paryčiais pažadino loti pradėjęs šuo.
Vaikinas išsitempė - galvojo, nejau mokytojas jį surado. Staiga jis pamatė atsvyruojančią močiutę - ši ėjo pamelžusi karvę. „Dieve mano, dar vienas“, - reagavo močiutė.
Robertas suprato, kad geležinkelio bėgiais bėgo ne jis vienas. Močiutė jį nusivedė į trobelę atsilaupiusiais gelsvais dažais ir pavaišino šviežiu pienu.
Jis pamena, kad pienas buvo prastai iškoštas, su šapeliais, ir dvokė. „Bet tame piene buvo tiek meilės - jis buvo skanesnis už gryną vandenį.
Jame buvo rūpesčio, meilės, dėmesio“, - pasakojo R. Šarknickas. Močiutė sušildė, apklojo, ant batono užtepė sviesto. Nepajėgęs net atsikąsti, vaikinas kreipėsi į močiutę: „Teta, priimkit mane, aš padėsiu, prižiūrėsiu jums namus“, o ji savo drebančia ranka paėmė raudono laidinio telefono ragelį, pasakė, kad nebeturi sveikatos ir susuko 02.
Į kiemą įvažiavo milicija ir išvežė atgal į internatą. „Dingo ašaros, nebeverkiau, supratau, kad niekas nemyli - net šluba tetulė, kuriai galėjau padėti.
Bet pradėjo augti stiprybė ir vertė nebebijoti pabandyti kovoti už save. Pradėjau sportuoti, gintis, kad nebedaužytų. Mes, tokio likimo vaikai, paprastai esame žiaurūs, nes visiems reikia meilės, o kai darai geresnius, gražesnius darbus, nelabai kas kreipia dėmesio.
O kai padarai kažką bloga, į tave kreipiamas dėmesys. Nors gauni ausį, bet tu išprovokuoji supratimą, kad irgi čia esi“, - apie gyvenimo vaikų namuose užkulisius kalbėjo R. Šarknickas.
Šiandien minėtas mokytojas siaubūnas iškeliavęs Anapilin ir buvęs mokinys jam linki ilsėtis ramybėje. Nors augant globos namuose buvo nuostabių auklėtojų, tarp jų įsimaišydavo ir tokių, kurias šiandien prisiminti nesmagu.
Geresnes vertybes skiepydavo internato valytojos, kurios mokė, kad negerai nekęsti, nemylėti, muštis. Jam iki šiol įstrigę, kai būdamas pirmokas ar antrokas, iš vienatvės susirado senučiukę valytoją.
Jis pamažu padėjo moteriai dirbti darbus - šaltu vandeniu plauti didžiulius koridorius. Moteris sekdavo pasakas, dainuodavo dainas, Robertas ją prievarta sodindavo ant palangės prašydamas, kad ši tik dainuotų, o pats plaudavo koridorius.
Savaitgaliais internate likdavo vienas kitas vaikas - dauguma išvažiuodavo pas alkoholikus ar kitokių problemų turinčius tėvus ar globėjus. Visi jie grįždavo su lauktuvėmis.
Kartą Robertas paprašė klasioko pavaišinti lauktuvėmis, šis atsisakė, susinervinęs vaikas spyrė ir pataikė į gerosios valytojos koją. Skausmo apimta moteris atsisėdo ant palangės, tačiau nesiuntė pykčio, nesiūlė duoti per galvą, žiūrėjo rūpestingomis akimis.
Vėliau vaikinas suprato: valytojos žinojo, kokio likimo vaikai jie buvo. Vėliau klasėje skaitydamas Jono Biliūno „Kliudžiau“, Robertas ėmė verkti - jį užgraužė sąžinė.
Vaikas strėlę sulygino savo savo koja, katytę - su valytoja. „Tai gyvenimo pamoka, kurią nešiojuosi širdyje visada kaip žymę, kaip pabandyti bet kurioje situacijoje neperžengti ribos, nepereiti į pyktį“, - kalbėjo R. Šarknickas.
Vasaromis Robertą pasiimdavo globėjai, kurie susiviliodavo 200 rublių siekusiomis išmokomis. Be to, globotiniai nudirbdavo ūkio darbus. Tačiau vaikas būdavo laimingas - pakliūdavo į kitą aplinką, kurioje galima paglostyti arkliui galvą, pažiūrėti jam į akis ir suvokti, kad jis neskriaudžia, paglostyti šuniuką, kinkyti arklį, važiuoti vežimu, valdyti traktorių.
Robertas šiuos reiškinius pamilo. Ir visai nesvarbu, kad globėjos vaikai sėdėdavo mamai ant kelių ir žiūrėdavo, kaip šis ravi braškes.
Vis dėlto, prisipažįsta, kartais suimdavo mintys globėjų sūnų paimti už pakarpos, pasodinti į braškių vagą, o ant kelių atsisėsti pačiam.
Išėjęs į savarankišką gyvenimą, 16 metų vaikinas gavo dirbtinės odos lagaminą, tačiau nežinojo, kur eiti - prieš akis buvo vasara, o mokslai Alantos žemės ūkio mokykloje turėjo prasidėti rugsėjį.
Eidamas Obelių plentu Rokiškio link, jis prisiminė globėjus, pas kuriuos tekę dirbti. Laimė, jie vasarai Robertą priglaudė. Kolūkio pirmininkas mėgdavo Robertą vežioti po kaip jūra banguojančius rugių laukus ir tuomet jis suprato, kad agronomo profesija visai gera.
Tačiau, juokiasi, žemės ūkio mokykloje vėliau supratęs, kad „kaip rugiai nesiūbuoja, taip nesiūbuoja“. 1991 m. lietuvių kalbos mokytoja uždavė išmokti Justino Marcinkevičiaus eilėraštį „Laisvė“.
Visi mokiniai atsiskaitė, atėjo Roberto eilė, jis pradėjo deklamuoti „Aš jau nepakeliu minčių apie tave“, ir pradėjo kartoti „Apie tave“. Tarsi kažkas gerklėje būtų užstrigę, užsirakinę.
„Sustingau, sudrėko akys, nuskambėjo skambutis, visi išbėgo, o aš stoviu kaip skulptūra prie suolo. Priėjusi dėstytoja pasakė, kad gal ir gerai, kad nesakiau kitų stulpelių - jai užteko vienos eilutės, ji viską pajutusi. Mokytoja parašė 10”, - pasakojo R. Šarknickas.
Ant suolo sukniubęs ir galvą užsidengęs vaikinas suprato, kas yra mokytoja iš didžiosios raidės - ta, kuri ne tik moko, bet ir jaučia. Gyvenimas lėmė, kad vėliau ši mokytoja vaikiną priėmė į savus namus.
Susiklostė, kad gyvendamas žemės ūkio mokyklos bendrabutyje R. Šarknickas kone badavo. „Gaudavau 30 vagnorkių našlaitpinigių, jų man užtekdavo savaitei, o paskui tris savaites gyvenk kaip nori.
Ir kaulai pasirodė, ir stipresnis vėjas galėjo nunešti. Visi studentai išvažiuodavo namo, o aš likdavau bendrabutyje ir eidavau į bendrą virtuvę ieškoti likučių.
Vienoj kitoj spintelėj užsilikdavo lašinių skūra - tuomet buvo populiaru kepti bulves, lašinius, užlieti kiaušiniu ir sumaišyti. Taigi visada žinodavau, kad liks kažkokia skūra - atsisėdi ir grauži“, - atvirai pasakojo R. Šarknickas.
žymės: #Globos
Panašus:
- Šokiruojančios Afrikos vaikų gyvenimo sąlygos: tiesa, kurios negalite ignoruoti!
- Gyvenimas po gimdymo: svarbiausi iššūkiai ir efektyvūs būdai juos įveikti
- Gyvenimas be vaikų: šokiruojantys tyrimai, priežastys ir visuomenės nuomonė
- Neįtikėtini vaikų eksperimentai su sniegu darželyje – atraskite įdomiausias žiemos veiklas!
- Nuostabūs Su Gimimo Diena Atvirukai Su Kačiukais – Padovanok Džiaugsmą!