Mokslai, aprašantys žmogaus raidą, ugdymą gyvenimo tarpsniais, pripažįsta žmogaus unikalumą ir specifiškumą kiekvienam amžiaus tarpsnyje. Šeima yra pirmoji aplinka, kurią vaikas pradeda sąmoningai suvokti. Augdamas vaikas prisitaiko prie aplinkos, perima dalį tėvų manierų, dažnai pradeda elgtis ir mąstyti kaip jo tėvai bei artimieji. Tėvų atsakomybė už besiformuojančią asmenybę yra labai didelė.
Visi tėvai nori, kad jų vaikai būtų saugūs ir laimingi. Niekas sąmoningai nesistengia padaryti vaiką baikštų, drovų, netaktišką, nepakenčiamą. Tačiau augant dalis vaikų įgyja nepageidaujamų bruožų, ima jaustis nesaugūs ir neišmoksta gerbti savęs nei kitų. Norime, kad vaikai būtų mandagūs, o jie yra šiurkštūs, norime, kad jie būtų tvarkingi, pasitikintys, saugūs, laimingi, o jie tokie nėra.
Vaiko raida ir bendravimo ypatumai skirtingais amžiaus tarpsniais
7-11 vaiko gyvenimo metai - tai mokyklinio laikotarpio pradžia, kada didžiausi vaiko sugebėjimai atskleidžiami mokantis. Šiame amžiuje vyksta dideli pokyčiai vaiko socialinėje aplinkoje - vaikas pradeda lankyti mokyklą - susiduria su sistemingo mokymosi pradžia. Jis laikosi disciplinos ir vykdo tam tikrus suaugusių nurodymus. Šiuo laikotarpiu vaikas turi išmokti būti darbštus. Jei dirbate su pirmomis klasėmis turbūt pastebėjote, kad vaikams patinka „rimti užsiėmimai“ - skaitymas, rašymas, aritmetika. Vaikai vis dar yra priklausomi nuo tėvų, bet jau labiau orientuojasi į bendraamžius.
Vaikas save vertina kai juo rūpinamasi. Išklausyti vaiką jo nevertinat, kad ką jis besakytų. Visada atminti vaikų vardus, nes tai yra jų unikalumas. Visada palaikyti abipusį dalijimąsi. Kalbėdamiesi su vaikais, visada pabrėžkite, kad jūs panašūs į juos. Jie jaučia ar jūs kalbate nuoširdžiai, ar ne. Niekuomet neapsimetinėkite. Visada atsargiai abejokite vaiko fantazijomis. Vaikai dažnai pateikia nerimą kaip esamą, svajonę - kaip egzistuojančią. Melas parodo, kad vaikas nepajėgia susitvarkyti su tikrove. Meluoti niekas staiga nepradeda. Tai vyksta dėl to, kad vaikas nežino kas bus po to. Kartais patys pastumiame vaikus į melą.
Visada leiskite vaikams valdyti aplinką fiziškai. Niekuomet nebandykite vaiko pasitikėjimo. Visuomet įpinkite į santykius sėkmę: tikėkite, kad ir mažiausias dalykas turi pasisekti, tada vaikas pradeda pasitikėti savimi. Visuomet pripažinkite vaiko rodomą dėmesį bei rūpinimąsi. Mes norime, kad vaikai būtų aktyvūs, bet baudžiame už klaidas. Tada vaikas bijo padaryti klaidų ir nėra aktyvus. Vaikas paliekamas po pamokų, kad nepadarė namų darbų. Niekad neturėkite vaikams neišsakytų laukimų. Nelaukite, kad vaikui vos tai pasakius jis iš karto pasikeis. Norėdami pakeisti vaiko elgesį tiksliai pasakykite, kaip jis turi elgtis ir kodėl jūs to norite.
Bendravimo metodai ir principai
Leiskite vaikams pasirinkti. Mes sakome, kad reikia elgtis taip ir taip, o ar negeriau būtų sakyti „Ar ne geriau būtų elgtis taip ar taip“. Leiskite pajusti vaikui to pasirinkimo pasekmes. Pripažinkite vaiko teisę į jausmus, kokie jie bebūtų. Skatinkite vaiką išsakyti, ką jis išgyvena, skirkite tam pakankamai laiko. Visuomet prisiminkite, kad jūs esat modelis vaikams. Jie elgiasi taip, kaip jūs. Dalinkitės su vaiku savo patyrimu. Smerkti galima vaiko elgesį, bet ne jo asmenybę. “Man nepatinka tai, ką tu padarei, bet tai nereiškia, kad nepatinki tu“. Jei jus pykdo ar skaudina vaiko elgesys - pasakykite jam tai, pradėkite nuo AŠ. “Aš pykstu, kai tu….” Taip vaikas nesijaus kaltinamas ir nejaus reikalo gintis, teisintis. Nepamirškite vaiko pagirti už gerą elgesį. Veikite kaip tiltas tarp vaiko ir išorinio pasaulio. Vaikų patirtis ribota ir pasakodami apie savo vaikystę jūs parodote elgesio modelį.
Tai bendruomenė, kurioje dalyvauja vaikai, auklėtojos ir kiti specialistai. Tai vaiko santykis su kitais žmonėmis - tėvais, broliais, seserimis, auklėtojomis, draugais, taip pat institucijomis, kuriose jis lankosi. Viskas prasideda nuo to, kad vaikas kartu su kitais klasės draugais mokinasi bendrus dalykus, atlieka tokius pat namų darbus - taip vaikas pradeda jaustis klasės dalimi. Vyrauja nuomonė, kad egzistuoja vaikų visuomenė, kurios centras - mokytojas. Ji vėliau perauga į paauglių visuomenę.
Šeima - tai vieta, kurioje vaikas ugdomas pačiu šeimos gyvenimo modeliu. Gera, dora, išsilavinusi šeima doroviškai brandina vaiką. Šeima, kaip ir mokykla, sudaro įtakos vaikui sistemą. Labai sunku spręsti, kuri šeima laiminga. Net toje pačioje šeimoje vieni gali jaustis laimingi, o kiti ne.
Žaidimo svarba vaiko raidai
Mokykliniame amžiaus vaikų svarbiausias užsiėmimas yra mokymasis, bet vis dar svarbūs tebėra žaidimai su draugais, kurių neturėdami vaikai būna labai nelaimingi. Žaidimas - tai manipuliavimas žaislais, socialinių vaidmenų mokymasis. Žaisdamas vaikas kaupia patirtį, susidaro veiklos įgūdžius, perpranta žmonių tarpusavio santykius, sprendžia problemas, mąsto, kuria. Svarbu, kad vaikas žaistų turinčius ugdymo funkciją žaidimus - lavinančius smulkiąją motoriką, praplečiančius žodyną. Žaidimais galima ne tik mokyti, bet ir gydyti - paprastai tuo naudojasi psichologai. Per žaidimą lengviau atsiranda kontaktas su vaiku. Vaikas lengviau save išreiškia per žaidimą ar kitą neverbalinę veiklą nei išsako tai žodžiais. Jei vaikas bijo tamsos, sugalvokite žaidimą, kuris žaidžiamas tamsoje - taip vaikas nugalės savo baimę.
Pažymių įtaka vaiko psichologinei būklei
Žinių vertinimas pažymiais gali sukelti vaikui psichinę įtampą mokykloje. Pažymiai yra skirti įvertinti vaiko žinias, pastangas mokantis, tačiau daugelis tėvų pažymius supranta kaip vaiko asmenybės įvertinimą. Per didelis pažymių sureikšminimas didina įtampą, nerimą ar baimę. Nuo to, koks aplinkinių požiūris į vaiką, didžia dalimi priklauso ir jo paties nuomonė apie save. Tad mokymosi rezultatai įtakoja vaiko savęs vertinimą. Nuolatinė įtampa, laukiant nepalankaus aplinkinių įvertinimo gali suformuoti baimę dirbti kitų akivaizdoje, pavyzdžiui, deklamuoti prieš klasę, spręsti uždavinius lentoje ir panašiai.
Pasitikėjimo savimi vystymąsi veikia daugelis faktorių. Ankstyvoje vaikystėje lemiamą įtaką vaiko požiūrio į save formavimuisi turi tėvų elgesys. Jeigu tėvai myli savo vaiką, tenkina jo psichosocialinius poreikius, priima jį tokį, koks jis yra, vaikas pats ima pozityviai vertinti save. Jei vienas iš tėvų ar abu tėvai yra ypatingai reiklūs, griežti, arba jeigu jie stengiasi vaiką apsaugoti nuo bet kokio gyvenimiško išbandymo, trikdydami jo savarankiškumą, vaikas gali pradėti jaustis nieko nesugebantis ir menkas. Draugai taip pat įtakoja požiūrio į save formavimąsi - ypatingai mokykliniame amžiuje. Tada vaikai bendrauja su daug bendraamžių ir nesąmoningai lygina save su jais. Pasitikėjimo savimi stoka nebūtinai susijusi su gabumų trūkumu. Priešingai, menkas pasitikėjimas savimi yra tėvų ar visuomenės suformuotų nerealių lūkesčių ir standartų rezultatas. Dėl to vėliau įgyjamos tam tikros gyvenimo nuostatos. išaiškinkite vaikui, kad iš nesėkmės galima daug ko išmokti, kad ji - normali gyvenimo dalis.
Svarbi mokytojų ir tėvų partnerystė
Svarbus mokytojų bendradarbiavimas su tėvais. Mokytojas turi tokį „žinių bagažą“ ir patirtį, kuris gali pasitarnauti kartu sprendžiant kilusias problemas. Mokytojas gali patarti, priminti, pamokyti vaikų tėvus. Jei tėvams nedrąsu ieškoti jūsų - padėkite jiems savo naujomis idėjomis, nevenkite pasitarti su tėvais, kas jus neramina vaiko elgesyje ir kaip galėtumėte kartu keisti vaiko elgesį - ne bausti, bet skatinti. Svarbu, kad namų taisyklės sutaptų su mokyklos taisyklėmis, labai svarbus toks pat poelgių vertinimas. Tėvai turi išmanyti pedagoginius bei psichologinius vaiko mokymosi ir vystymosi dėsningumus.
Septynerių metų vaikas savo fiziniu ir psichiniu išsivystymu jau yra pasiruošęs mokintis mokykloje. Tėvai ir vaikai tampa labiau nepriklausomi vieni nuo kitų, o tai ne visada lengva priimti. Tėvai gali nerimauti, kad nebegali savo rūpesčiu garantuoti vaiko fizinio ir emocinio saugumo. Kartais jie gali pasijausti nebereikalingi, nes vaikai siekia vis daugiau laiko praleisti ne su jais, o su bendraamžiais. Tėvams iškyla svarbus uždavinys - įveikti savo nerimą ir parodyti vaikui pasitikėjimą juo, palaikyti jo pastangas tapti savarankiškesniu. Tai, kad vaikui labiau rūpi bendravimas su vienmečiais, nereiškia, kad tėvai jam nebesvarbūs. Šiuo metu labai svarbus yra bendravimas su savo lyties tėvu. Mergaitės, bendraudamos su mamomis, jas stebi ir mokosi, kokia turi būti moteris. Vaiko pasiekimams mokykloje tėvai yra ne mažiau svarbūs nei mokytojai. Toks jūsų elgesys leis vaikui išsiugdyti pasitikėjimą savimi, savo sugebėjimais. Tai padės siekti geresnių rezultatų gyvenime. Padėkite vaikui sustiprinti pozityvų savęs vertinimą. Jį auklėdami nustatykite aiškias leistino elgesio ribas, kad vaikas visada žinotų, kaip gali elgtis, o kaip ne. Rodykite vaikui, kad priimate jį ir leidžiate elgtis taip, kaip jis nori, jei neperžengia leistinų ribų. Pasitikėkite savimi ir savo vaiku.
Psichikos sveikata ir jos svarba vaiko vystymuisi
Psichikos sveikata - tai natūrali būsena, leidžianti žmogui jausti darną su jį supančia aplinka, užtikrinanti gebėjimą įveikti stresus, palaikanti tikėjimą savo bei kitų verte. Ji nėra atskiras vienetas, o - bendrosios žmogaus sveikatos dalis. Psichikos, socialinė ir fizinė sveikata yra tarpusavyje susijusios ir viena nuo kitos neatsiejamos. Normalus vystymasis ir psichikos sveikata vaikystėje yra sinonimai. Psichikos sutrikimai pasireiškia kaip kraštutinis psichikos sveikatos negalavimas. Atidus vaiko būklės įvertinimas gali padėti anksčiau nustatyti ar įtarti psichikos sutrikimą.
Stiprūs neigiami išgyvenimai šeimoje neabejotinai turi įtakos vaiko asmenybei ir kartu ugdymo procesui mokykloje. Alkoholizmas - tai dažno alkoholinių gėrimų vartojimo sukelta liga. Vaikui saugumo jausmą kuria tėvai nuo pat jo gimimo. Tačiau tokioje šeimoje tėvai vaiko saugumo negalima užtikrinti. Vaikas mato, kaip jo tėvo elgesys tampa neprognozuojamas ir gąsdinantis. Jis mato savo tėvą ar motiną apsvaigusius ir praradusius orientaciją, silpnus ir tuščiažodžiaujančius, apsiašarojusius ir tironiškus, patenka į pasaulį, esantį už vaiko suvokimo ribų. Žino, kada tėvams nieko nėra svarbiau už degtinę. Nors sergantys alkoholizmu tėvai gali labai mylėti savo vaiką, bet negali juo nuosekliai rūpintis. Toks vaikas gali turėti psichologinių, sveikatos, elgesio ar mokymosi problemų. Skyrybos sunkus procesas ne tik sutuoktiniams, bet ir jų vaikams. Vaikams tėvų skyrybos gali atrodyti pasaulio pabaiga. Retai jos būna ramios, dažniausiai - triukšmingos.
Kiekvienas vaikas savaip reaguoja į tėvų skyrybas. Tai priklauso nuo tėvų konflikto stiprumo, vaiko amžiaus, charakterio savybių, emocinės patirties, vaiko atsiskyrimo nuo draugų ar bendraklasių. skausmas ir liūdesys - gali pasireikšti labai įvairiai. Vaikai elgiasi taip, lyg būtų mažesni. Pyktis - vaikas skirsto į balta ir juoda- “blogi” jei pykstasi, “blogas” jei išėjo. Pykti gali ant vieno iš tėvų ar ant gyvūnų, daiktų. Vaikai jaučiasi įžeisti. Gėda dėl tėvų skyrybų - vaikas slepia tai nuo bendraamžių, vengia kalbėti apie skyrybas. Po skyrybų vaikai turi daugiau elgesio problemų, nei vaikai iš neišsiskyrusių šeimų. Kita vertus, nesutarimai šeimoje turi įtakos vaiko elgesiui dar prieš skyrybas.
Patarimai mokytojams
- Mokytojui: vaikui būtina suprantamai paaiškinti skyrybų priežastis.
- Reikėtų vaikui leisti išreikšti savo jausmus - pyktį, liūdesį, skausmą saugiai, kad vaikas žinotų, jog už tai nebus nubaustas.
- Vaikui būtina žinoti, kad net po skyrybų jis turės abu tėvus ir galės juos mylėti. Paprastai per 2 - 3 metus įsivyrauja pusiausvyra.
- Mokytojui: būkite kartu su vaiku, neslėpdami savo išgyvenimų ir tiesos. Suteikite galimybę kalbėtis apie mirusį žmogų. Atsakykite į vaiko klausimus. Jei vaikas nori dalyvauti laidotuvėse, būtų gerai jam paaiškinti laidotuvių apeigas.
Čia būtų galima išskirti daug specifinių situacijų, kada vaikas jaučiasi blogai, yra pažeistos jo teisės. Epidemiologiniai tyrimai rodo, kad 14 - 20 proc. vaikų kenčia nuo psichikos sutrikimų. Labiausiai paplitę yra dėmesio, aktyvumo ir nuotaikų sutrikimai. Nerimo ir depresiniai sutrikimai dažniausiai pasitaiko tarp paauglių mergaičių nei tarp berniukų. 1 - 6 proc. vaikų turi specifinių mokymosi, tarimo ir kalbos, socialinio bendravimo, tuštinimosi, šlapinimosi sutrikimų. Vystymosi, reaktyvaus prieraišumo sutrikimus bei mutizmus patiria mažiau nei 1 proc. vaikų. Epidemiologiniais tyrimais nustatyta, kad keturiems iš penkių pas psichiatrą apsilankiusių vaikų psichikos sutrikimai neatpažįstami. Tėvai dažniausiai į pediatrus ar neurologus kreipiasi ne dėl pakitusio elgesio ar emocinės būklės, o tuomet, kai vaiko elgesys pradeda jiems trukdyti arba tada, kai vaikas ima skųstis somatiniais simptomais. Vaiko elgesys yra ne priežastis, bet pasekmė.
Šie sutrikimai dažnai kyla dėl nemokėjimo mokytis ir nesugebėjimo prisitaikyti prie individualaus mokymo stiliaus. Reikėtų stiprinti mokymosi motyvaciją, pasitikėjimą savo jėgomis, įvertinti turimus resursus ir atrasti, kaip jie galėtų padėt vaikui susidaryti naujus įgūdžius, įsisavinti informaciją. Galbūt vaikui lengviau prisiminti ne vaizdinę informaciją, bet gaunamą lytėjimu. Naudinga vaikui padėti susisteminti medžiagą, ją atpasakoti, įsiminti, daryti planus. Toks vaikas paklaustas tyli - taip elgtis gali pamokų metu, o su draugais ar tėvais būti aktyvus, kalbus. Vaikas taip elgiasi, nes yra neįprastoje aplinkoje ir jam reikia laiko adaptuotis. Tylinčiam vaikui reikalinga saugi aplinka. Galima būtų pokalbį pradėti apie vaikui įprastus, jam svarbius dalykus. Reikėtų tokį vaiką įtraukti į bendrą veiklą - tegul tai būna per rankas siunčiamas kamuoliukas sustojus rautu. Vyresnėse klasėse gali pasitaikyti tylėjimas „iš principo“. Nereikėtų kovoti su tokiais vaikais.
Dirbant individualiai su vaiku ir sukuriant šiltą, pastovų santykį bent iš dalies kompensuojama prieraišumo, pasitikėjimo, absoliutaus suaugusiojo dėmesio poreikiai, kurie nėra patenkinami šeimoje, ir taip ugdoma vaiko asmenybė. Vaikas gauna kokybiškai intensyvų santykį, kurio metu remiamasi stipriųjų pusių perspektyva, įgalinančia vaiką saviaktualizacijai. Šis metodas leidžia stebėti vaiko ir šeimos narių santykius, sudaro galimybę užduoti vaikams ir šeimos nariams klausimus dėl jų elgesio. Bendra veikla, pastebėjimai ir pokalbis apie tai, kas vyksta „čia ir dabar“, padeda pačiam žmogui pamatyti ir įvertinti savo veiksmus.
Šie metodai papildo vienas kitą ir padeda siekti skirtingų uždavinių, todėl juos deriname. Pavyzdžiui, individualus darbas padeda vaikui ateiti į grupę ir į ją integruotis, moko būti grupės nariu, yra alternatyva grupiniam darbui, kai vaikas išgyvena krizę, ir erdvė, kur vaikas gali saugiai reflektuoti savo buvimo grupėje jauseną. Grupinis darbas suteikia reikšmingos informacijos apie vaiko problemas, kurias galima spręsti individualiai bendraujant su vaiku.
Vaiko nuomonės svarba
„Suaugusieji turėtų būti atviri, gebėti išgirsti vaiką ir jį suprasti, kad galėtų atitinkamai reaguoti į jo poreikius“, - pabrėžia mokymų lektorė Miglė Maniušytė. Dažnai girdime kalbant, kad vaikai yra žmonijos ateitis, kad jie yra rytojaus suaugusieji. Dažniausia suaugusiųjų klaida - kantrybės trūkumas. Taip pat dažnai girdime sakant: „Tu dar per jaunas.“ Taip suaugusieji parodo nepakankamą dėmesį vaikui. Suaugusieji gali būti nedėmesingi ir neįvertinti vaiko nuomonės, jei ji nesutampa su jų lūkesčiais arba jei jiems atrodo, kad vaikas dar per mažas ir negali turėti savo nuomonės. Neretai tenka išgirsti pertraukinėjant vaiką: „Baik inkšti.“ Vaikui kalbant suaugusieji neretai pertraukia arba baigia jo sakinius - tai gali slopinti norą dalytis savo mintimis. Neretas turi ir išankstinių nusistatymų: „Taip nebūna, meluoji.“ Sakydami: „Nesuprantu tavęs“ ar tylėdami suaugusieji nepalaiko, tuomet vaikai gali jaustis nedrąsiai. Kalbant su vaiku rekomenduojama jį skatinti: „Suprantu, girdžiu, ką sakai.“ Be to, tėvai ar mokytojai gali neįvertinti vaiko raidos, amžiaus.
Anot specialistų, tokių klaidų būtų išvengiama ugdant tiek vaiko, tiek jį išklausančių suaugusiųjų įgūdžius. Socialiniai darbuotojai savo kasdienybėje itin dažnai susiduria su konfliktinėmis situacijomis. Pavyzdžiui, kai vyksta skyrybos, pastebime, kad tėvai vis dar vengia klausti vaiko nuomonės. Lietuvoje neseniai pasirodė „Vaiko nuomonės išklausymo metodinis vadovas“. Tai puikus gidas suaugusiesiems, norintiems geriau suprasti vaikus. Jame pateikti pagrindiniai vaiko įtraukimo ir nuomonės išklausymo principai. Autorės subtiliai pabrėžia, kad svarbu išklausyti nuomonę, tačiau ne mažiau svarbu, o gal net labiau - padėti vaikui ją išsakyti.
Pagrindiniai vaiko nuomonės išklausymo principai
- LYGIATEISIŠKUMAS. Visi vaikai turi teisę dalyvauti ir būti išklausyti. Nėra žemiausios vaiko amžiaus ribos, nuo kada jo nuomonė išklausoma.
- SKAIDRUMAS.
- SAVANORIŠKUMAS. Svarbu, kad vaiko nuomonės išsakymas yra jo teisė, o ne pareiga.
- PAGARBA. Vaiko nuomonė išklausoma atidžiai, taikomi būdai ir priemonės neturi kelti jam įtampos.
- NEFORMALUMAS.
Tyrimai rodo, kad tėvai vis mažiau laiko praleidžia su savo atžalomis - pusvalandį kasdien ar net mažiau. Vienbalsiai sutariama, kad mokytojai, socialiniai darbuotojai, vaiko gerovės komisijų nariai, atvejo vadybininkai ir kiti specialistai, kurie klausosi vaikų nuomonių, turi būti tinkamai pasiruošę, išklausę specialius mokymus, įgiję žinių ir įgūdžių. O kaip tėvai? Paprasčiausias būdas - nustatyti kasdienį laiką, kai šeima susirenka ir kiekvienas gali pasidalyti savo dienos įspūdžiais ir mintimis. Galbūt tai bus vakarienės gaminimo metas ar pasisėdėjimas jai pasibaigus. Svarbu suteikti vaikams pasirinkimo laisvę - taip jie jausis dalyvaujantys šeimos gyvenime, vertinami. Ne mažiau svarbu kalbėtis su vaikais apie įvykius šeimoje, aptarti, kas vyksta pasaulyje. Taip skatinsite vaiką išreikšti savo nuomonę ir mokytis argumentuoti.
Efektyvūs bendravimo su vaiku būdai
Vaikai mokosi sekdami suaugusių pavyzdžiu.
- Aktyviai klausykitės. Kai vaikas kalba, svarbu parodyti, kad jūs klausotės.
- Užduokite atvirus klausimus.
- Pripažinkite jų jausmus. Vaikai turi žinoti, kad jų jausmai yra svarbūs.
- Palaikykite pastangas.
Bendras principas, kurio turi laikytis suaugusieji, - kurti saugią ir palaikančią aplinką, kurioje vaikai jaustųsi vertinami ir galėtų laisvai išreikšti savo nuomonę. Tai padeda ugdyti vaiko pasitikėjimą savimi ir socialinius įgūdžius, kurie svarbūs jo asmenybei vystytis. Ritualas: kasdieniai pokalbiai prieš miegą svarbūs ir reikšmingi stiprinant tarpusavio ryšius. Gal ir nuskambės netikėtai, tačiau stiprus ir geras tarpusavio ryšys gali būti vertinamas panašiais kriterijais, kaip ir geras telefoninis ryšys: gerai girdime vienas kitą, vieni kitus suprantame, o ryšys netrūkinėja (ypač sunkiomis aplinkybėmis). Vaikai savo ryšio su tėvais tvirtumą ir saugumą nesąmoningai vertina labai panašiai: jiems svarbu, ar juos tėvai mato ir girdi, ar supranta jų jausmus, ar gerbia, ar jie jaučiasi reikalingi.
Ryšio gylį ir stiprumą galima matuoti ir šešių emocinių poreikių - pagarbos, supratimo, lojalumo, pasitikėjimo, tikrumo, bendradarbiavimo - puoselėjimu, kuriant tarpusavio santykius. Nors penkiolika minučių būti su vaiku visu 100 proc. (išjungus telefoną, televizorių, kompiuterį…) - geriausia investicija į ryšio kūrimą. Susitarkite, kad kartą ar du per savaitę dvi valandos bus skirtos tik „tėčio ir vaiko“ ar „mamos ir vaiko“ laikui ir to griežtai laikykitės. Tokie ritualai vaikui suteikia saugumo jausmą ir akivaizdžiai parodo, kad jis yra svarbus.
Palaikyti sklandų ir įdomų pokalbį su vaiku tikrai ne visada lengva. Tad gal pravers keli patarimai. Geras pokalbis - įdomus abiem pusėms, jo metu kalba abi pusės paeiliui ir nenaudoja liepiamosios nuosakos. Fizinis kontaktas ne tik atskleidžia tarpusavio ryšio kokybę, bet ir stiprina jį. Paprasta - kuo dažniau vaiką apkabinsite, tuo stipresnį tarpusavio ryšį formuosite. Mokslininkai net yra nustatę vaikui reikalingų apkabinimų skaičių - bent dešimt per dieną. Apkabinimas - ne vien meilės išraiška, jis veikia ir kaip padrąsinimas, nuraminimas, pasitikėjimo skatinimas. Fizinis kontaktas - tai ir laikymasis už rankų, glostymas, masažas prieš miegą, supimas glėbyje, čiūčiavimas, fiziniai žaidimai (pajodymai ant nugaros, gaudynės, ristynės…). Anot psichologų, tokių prisilietimų trūkumas gali tapti fizinių negalavimų priežastimi. Itin reiklūs fiziniam kontaktui yra ikimokyklinio amžiaus vaikai, skaudžiai išgyvenantys atsiskyrimą ir ryšio su tėvais trūkumą.
Žaidimai, stiprinantys ryšį su vaiku
Žaidimas su tėvais vaikui prilygsta dovanai, kurią jie ilgai prisimena. Žaidžiant svarbu nepamiršti, kad ši veikla turi būti maloni pati savaime ir ja nereikėtų siekti kokių nors rezultatų. Tai žaidimai, mokantys atkreipti ir sutelkti dėmesį vieniems į kitus ir kuriantys gerus buvimo kartu įgūdžius.
- DZIG DZIG DZIG. Kūdikiams ir mažyliams turėtų labai patikti vadinamieji žaidinimai - pajodinėjimai ant kelių, dainelės su katutėmis, paglostymais, pakutenimais, švelniais prisilietimais, t. y., su daug smagaus fizinio kontakto.
- KĄ MATEI IR GIRDĖJAI? Mažyliai tikrai nesiskundža lakia fantazija ir neretai pasakoja, kad matė parke dramblį ar milžinišką gėlę. Jie taip išsako savo patirtis, tad skatinkite tai įsitraukdami į savotišką žaidimą: „Negali būti!“, „Tikrai, o ką dar įdomaus matei?“, „Papasakok daugiau…“, „Labai įdomu, noriu sužinoti daugiau…“. Vėliau leiskite vaikui klausinėti jūsų.
- GIDAS. Kaip parodyti, kad vaikas mums svarbus, kad mes jį matome, girdime ir paisome jo nuomonės? Išėję pasivaikščioti leiskite jam tapti gidu-vedliu ir eiti, kur nori (saugumo būtina paisyti), o jūs sekite iš paskos.
- TIESA AR MELAS? Vaikui augant darosi vis sunkiau išpešti informacijos apie jo dieną mokykloje (ypač iš berniukų), o į klausimą „kaip sekėsi“ vis dažniau gaunamas lakoniškas atsakymas: „Gerai.“ Pasiūlykite šį pokalbį paversti žaidimu. Lai vaikas į jūsų klausimą „kas įdomaus nutiko šiandien“ pateikia tris-keturis įvykius, iš kurių tik vienas - tikras. Jūsų tikslas - atspėti, kas tiesa, o kas melas.
- KAS TAU PATINKA IR NEPATINKA? Tai paprastutis žaidimas visai šeimai, padedantis geriau vieni kitus pažinti, suprasti, kad esame ir panašūs, ir skirtingi. Susėskite ratu ir paeiliui sakykite „man patinka…“, kiti gali reaguoti ir išsakyti savo nuomonę apie tai, kas jums patinka. Taip galima apsukti keletą ratų. Lygiai taip pat galima žaisti ir versiją „man nepatinka…“.
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Efektyvūs Patarimai Bendravimui su Vaikais, Turinčiais Dėmesio ir Aktyvumo Sutrikimą
- Kaip Sėkmingai Bendrauti su Sunkiu Vaiku: Nepakeičiami Tėvų Patarimai
- Neįtikėtinos Socialinės Globos Namų Bendravimo Su Klientais Ir Artimaisiais Gairės – Sužinokite Dabar!
- 10 Nepakeičiamų Patarimų, Kaip Efektyviai Bendrauti su Neįgaliu Vaiku
- Neįtikėtina Gimnastikos Pratimų Nauda Vaikams – Stiprinkite Savo Mažylius Dabar!
- Dviračių sportas vaikams: kaip pasirinkti saugų ir sveikatai naudingą dviratį!