Elektroninis dienynas
2022 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
  1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Algirdas Amšiejus - žinomas Lietuvos bitininkas, sodininkas ir biomedicinos mokslų daktaras, kurio gyvenimo istorija įkvepia ir stebina. Apie bites ir medų A. Amšiejus galėtų pasakoti valandų valandas.

Vaikystės Svajonės ir Meno Paieškos

Dėl to tikriausiai daugelis mano, kad bitininkystė ir sodininkystė jo galvoje tūno nuo pat mažumės. Tačiau charizmatiškasis biomedicinos mokslų daktaras būdamas vaikas buvo ryžtingai nusiteikęs siekti savo svajonės - tapyti. „Labai daug žmogui reiškia autoritetas, ypač kaimo vaikui. Viena kultūros darbuotoja atvažiavo į kaimą statyti spektaklį, daryti savo baigiamąjį darbą. Dar ir dabar atsimenu - tai buvo spektaklis „Ką gali mergaitės“. Bet ne spektaklis man įaugo ir pats vaidinimas. Dekoracijoms pastatyti buvo pakviestas dailininkas, jam reikėjo talkos. Taip įsmeigė į širdį man durklą, kad aš po to niekuo nenorėjau būti - būsiu dailininkas.

A. Amšiejaus noras ir ryžtas buvo tokie stiprūs, kad baigęs aštuonias klases jis bandė įstoti į Kauno Stepo Žuko dailės technikumą. Tuomet konkursai stojant į šią meno mokslų kalvę būdavo dideli - iš septyniolikos stojančiųjų priimdavo tik du. Taip jau susiklostė, kad A. Amšiejus nepateko tarp tų dviejų laimingųjų.

Nuo Sodininkystės Iki Bitininkystės

Jo keliai nuvingiavo tuomečio Ivano Mičiurino technikumo link, kur buvo ruošiami būsimi sodininkai, daržininkai bei bitininkai. „Įsivaizduokite, gulbės plaukioja ir ten dar tave moko specialybės. Gamta man buvo viskas. Ir įstojau į technikumą, tapau sodininku-daržininku. O antrame kurse, kadangi Lietuvoje labai trūko bitininkų, mūsų grupę specializavo į bitininkystę. Aš labai gerai mokiausi - penketukais. Jau antrame kurse mane paskyrė būti medelyno vadovu.

Minėtame technikume A. Amšiejaus gyvenime atsirado ne tik bitininkystė - čia jis susipažino ir su būsima žmona Dalia, mat ir ji ten krimto mokslus.

Šeima Ir Darbas Rankose

Žinomas bitininkas pripažįsta, kad yra seno sukirpimo žmogus - nuo pat mažens įsiklausydavo į vyresnių žmonių patarimus, o vienas iš jų buvo, jog reikia rinktis stiprią žmoną. „Ji buvo labai greita. Mokiausi iš mamos senelių, iš suaugusių žmonių - ir šiandien neturiu vienmečio draugo, visi 10-15 metų vyresni. Visą laiką bendravau su vyresniais žmonėmis, nežinau, kodėl. Net pats save kartais kontroliuoju. O man kažkada buvo sakę tokį dalyką: žiūrėk, kad moteris būtų labai stipri - tada tavo gyvenime bus ramstis. Man labai patinka stiprūs žmonės.

Nors jiedu su Dalia po kelerių metų švęs penkiasdešimties metų sukaktį nuo tada, kai jų gyvenimo keliai susikirto, A. Amšiejus iki šiol tiksliai pamena jų bendro gyvenimo istorijos pradžią su visomis datomis bei detalėmis, bet kartu prisipažįsta, kad iki šiol gerai nepažįsta savo antrosios pusės. „Aš turiu tokią patarlę: bičių ir moters iki pat mirties nepažinsi. Įdomu tyrinėti ir bites, ir moteris. Taip, kad aš nesakau, jog ją labai gerai pažįstu. Mes draugavome 5 metus. Dalia pirmos stipendijos proga pasikvietė mane pietų. <...> Ji kartu su manimi baigė technikumą - sodininkė-daržininkė su bitininkystės specializacija. Ir kai pabaigė, išvažiavo į Kelmės rajoną dirbti bitininke. Mano visų atostogų arba laisvų dienų kryptis buvo Kelmė. Aš jai ten padėdavau bitininkauti. Kai susituokėme, parsivežiau ją į Kauną, ji metė bitininkystę, kadangi atsirado ir vaikučiai“, - kalba A.

Sukūrę šeimą jiedu su žmona kartu užsiimdavo sodininkyste ir daržininkyste, o pats A. Amšiejus prigalvodavo įvairiausių verslų: ką auginti, ką parduoti, kad gausi šeima turėtų visko. O tam, kad Amšiejai gyventų erdviame name, plušėti teko ir vaikams. Nuo pat mažens mokslų daktaro atžalos buvo pratinamos prie darbo. „Aš nesakau, kad neduodavau pinigų, kad aš skriaga. Pavyzdžiui, norėjo sūnus firminių kedų. Iš kur man paimti pinigų? Jūs galvojate, kad aš pats namą pastačiau? Jį šešiolika žmonių nupirko, sumokėjo kolchoziniais rubliais, o aš jiems atidaviau vienas su vienu. Tonom svogūnus auginau, vištas laikiau, kiaušinius pardavinėjau, kad surinkčiau pinigų. Sugalvodavau visokių nesąmoningų verslų, kad tiktai turėčiau. Ir mano vaikai dirbo. Ne indus plovė, valė, ne - tai priklauso. Rožių akiavimas, skuduriuku nuvalydavo visus kaklelius, kad nebūtų žemių, ravėjimas, pikiavimas... Keliais eidavome, bet pasidarydavome. Kiekvieną penktadienį mokėdavau atlyginimą“, - pasakoja A.

Dėstytojavimas ir Praktinės Žinios

Įgytos žinios darbuojantis su tėvais soduose ir daržuose nuo mažumės nepraėjo veltui - Amšiejų atžalos perėmė iš tėvų žinias ir apie ūkio reikalus išmano ne ką mažiau nei garsusis tėtis. O sūnus Rokas net perėmė medelyno reikalus, todėl charizmatiškasis bitininkas gali sau ramiai užsiimti mėgstamomis veiklomis. Tarp jų - dėstytojavimas Aleksandro Stulginskio universitete, kur jis studentus moko bitininkystės paslapčių.

Kaip ir kitose gyvenimo srityse, taip ir dėstydamas A. „Aš esu praktikas, niekada neskaitau iš užrašų, knygų - aš rodau, bet labai retai naudojuosi multimedija. Šiandien kartais net piktumas ima. Koks tu dėstytojas, jeigu be elektros negali vesti paskaitos? Mane tai pykdo, man taip netinka - mano visos paskaitos galvoje. Bet labai daug rašau ant lentos, kai kurie studentai juokiasi, nes būnu visas kreiduotas. Kiti dėstytojai kopijuoja knygas. Ką, tas studentas nemoka pats nusikopijuoti? Tu jam susakyk, kuriuos puslapius perskaityti, o pakalbėk apie kitką. Aš labai daug kalbu apie gamtą, apie bitę, ką bitė iš viso veikia, kam ji reikalinga. Studentams labiausiai patinka, kai sakau, kad bitės užsiiminėja seksu. Sako, kaip tai? Sakau, augalai mylėtis gali, nori - visi nori mylėtis, nėra sutvėrimo žemėje, kuris nenori mylėtis. Bet vieno šaknys čia, kito - čia. Kaip jiems apsikabinti?

Bitininkystės Paslaptys ir Požiūris Į Medų

Kaip ir apie bičių gyvenimą, taip ir apie jų nešamas gėrybes A. Amšiejus gali papasakoti begales įdomių dalykų. Juk ne veltui aplinkiniai jį dažnai vadina vaikščiojančia sodininkystės bei bitininkystės enciklopedija. O apie bene kiekvieno iš mūsų namuose vertinamą medų mokslų daktaras turi gana griežtą nuomonę. „Mes nemokame valgyti medaus. Jį reikia ne nuryti ar nugerti - tada bus kaip angliavandenis, suteiks energijos. Medus, visų pirma, yra mineralų nešėjas. Jis kraujyje turi padaryti mikromasažą. Ir medų reikia čiulpti, kuo ilgiau jį išlaikyti burnos ertmėje. Vaistus reikia užsigerti meduotu vandeniu. Ne vandeniu su medumi, o truputį vandens įpilti į medų ir burnoje tą meduotą vandenį palaikyti. Skauda galvą, sako, suvalgiau šaukščiuką medaus - nepadėjo. Kaip suvalgei? Suvalgiau, užgėriau vandeniu ir nepadėjo. Sakau, paimk ir sučiulpk iš lėto. Sulaižė, dar penkios minutės ir nustojo galva skaudėti. Užtai, kad jis pravalė kraujagysles, išjudino kraują. Dėl ko nuo trijų šaukštukų medaus šlapia bamba? Užtai, kad priverčia prakaituoti. Bet nuo medaus gali numirti - tai saldžiausia mirtis. Gali širdis sustoti - plyšta iš karto. O jeigu medaus per daug, niekados negerk šalto vandens.

A. Amšiejus atkreipia dėmesį ir į kitus bičių produktus: žiedadulkes, bičių duonelę bei pienelį, kuris, deja, kol kas mūsų šalyje nėra itin vertinamas, nors ypač šiuo metu, siaučiant virusui, šis stebuklingas produktas kaip reikiant galėtų pagerinti imunitetą. „Toks vokiečių terapeutas labai gražiai pasakė: žmogaus organizmas - tai spinta su daug daug stalčiukų. Dešra, žvejybos reikmenys, maudomukas, duona, įrankiai - kai toje spintoje viskas sudėta netvarkingai, ir drebi. O vartojant bičių pienelį ar bičių produktus, jie sudėlioja stalčiukus taip, kaip reikia: čia žvejyba, čia įrankiai, čia maistas, čia drabužiai. Atėjai, išsitraukei, žinai, kur yra. Stalčiukų sudėliojimui bičių produktai - velniškai gerai.

„Aš mėgstu, kai mėsa kvepia mėsa, nes kai ją verdi ir nejauti kambaryje mėsos kvapo - tai ne mėsa. Rinktis kuo natūralesnius produktus - tai vienas iš pagrindinių dalykų. Žmogus vartodamas sintetinį, perdirbtą maistą negali sukurti geros imuninės sistemos, kad būtų stiprus.

Bitininkystės Modernėjimas

Bitininkaujate jau keturis dešimtmečius, tris iš jų - savo patobulintuose daugiaaukščiuose bedugniuose aviliuose. Ar bitininkystė su metais modernėja? - Net labai modernėja. Pavyzdžiui, iki rugsėjo 1 dienos kas vakarą į telefoną gaudavau žinutes, kiek bitės prinešė medaus skirtingiuose aviliuose - Kelmės, Raseinių, Marijampolės, Trakų, Varėnos rajonuose - ten, kur mano bitės gyvena. Modernėjimas yra beprotiškas. Dar, įsivaizduokite, medaus sukimas. Anksčiau suki į vieną pusę, sustabdai medsukį, korius apverti į kitą pusę. Paskui atsirado radialiniai medsukiai, kur buvo galima sudėti spinduliniu būdu. Dabar programa - nuspaudi „knopkę“, pasisuko į vieną pusę, į kitą, pats sustoja, apsuka rėmelius. Savikaina išeina mažesnė, nors ir kainuoja įranga. Anksčiau iš vieno avilio medų reikėdavo kopti apie pusvalandį, o šiandien - dvi minutes. Galima iki pietų iškopti 40 bičių šeimų. Anksčiau niekaip urmu nebūčiau pardavęs medaus už 2 eurus.

Algirdo Amšiejaus Mintys Apie Bites

Sakoma, būk darbštus kaip bitė. Ar tikrai bitės darbščios, ar čia tik stereotipas? - Bitė dirba labai daug. Bitė neša nektarą, gamina medų ir numiršta. Kuo bitės turi daugiau medaus, tuo toliau skrenda ir tuo geresnė bičių karta užauga. Vadinasi, ne badu marinta. Pats didžiausias malonumas - pamedituoti, pasėdėti prie avilio, kai bitės dirba. Tada supranti harmoniją. Jos parskrenda tokios sunkios, kad net krenta ir nubėga peščiomis į avilį.

Bitės turi visokių šokių ir kitų būdų susikalbėti tarpusavyje... Medituodamas, turbūt, pastebite ir tai. Koks jų bendravimas tarpusavyje jus nustebino? - Kai atneša nektarą, šoka vienaip, kai pikį - kitaip. Bet tą gali pamatyti tik stikliniame avilyje. Galima uždegti raudoną lempą, kurios bitės nemato, ir stebėti, kaip bitės gyvena. Sėdėdamas prie avilio matai tik išorę, o šokis ir komunikacija vyksta ant korio. Tada kitos bitės prieina prie šokančios bitės, nugraužia nuo kojų pikį ir eina padėti ten, kur reikia - rėmelį sutvarkyti, ar kokią skylę užtaisyti.

Šeimos Pavyzdys Ir Gyvenimo Partnerio Pasirinkimas

Žmona buvo jūsų kursiokė. Dabar jau esate santuokoje daugiau nei 40 metų. Sakėte, kad vadovavotės patarimu rinktis stiprią žmoną. - Šimtaprocentinis. Stipri moteris turi būti ne tiek fiziškai, kiek morališkai, dvasiškai. Juk ji - vaikų gimdytoja, šeimos ašis.

O ką patarėte savo vaikams, renkantis gyvenimo partnerį? - O čia nieko nepatarinėju. Jie turėjo pavyzdį, matė ir rinkosi patys. Esu nusistatęs, kad čia jų reikalai ir jų gyvenimai, aš nesikišu.

Broliai Amšiejai Ir Dzūkijos Šaknys

Bene garsiausi Lietuvos bitininkai broliai Juozas ir Algirdas Amšiejai bičių gyvenimo išmintį perėmė iš savo senolio, patyrusio Dzūkijos medaus kopinėtojo. Vaikystės pamokos buvo tokios gilios, kad abu broliai ir profesijas rinkosi pagal pomėgį - abu tapo profesionaliais bitininkais.

Šįkart mums išminties, išmoktos iš bičių, paslaptis atskleidė kadaise jaunystėje iš Varėnos pabėgęs kitur laimės ieškoti, bet ją suradęs tik vėl Dzūkijon parėjęs Juozas Amšiejus.

Įžvalgos Apie Bičių Produktų Naudą

Nors bitėmis domiuosi nuo vaikystės ir jau pusę amžiaus jas tyrinėju moksliškai, kaskart vis naujų mįslių jos man užmena“, - prisipažįsta biomedicinos mokslų daktaras ir vienas žymiausių Lietuvos bitininkų Algirdas AMŠIEJUS (66).

Jeigu ne bičių produktai, nežinau, ar toks sveikas ir drūtas būčiau sulaukęs beveik septyniasdešimties. Iki šiol dirbu po šešiolika valandų per dieną. Neseniai bičių produktus paskelbė alternatyviąja medicina ir apiterapiją pripažino kaip vieną iš medicinos šakų. Pernai Klaipėdos universitete dėsčiau kursą apie bičių produktus - turime užduotį parengti padėjėjus šeimos gydytojams, kurie žinotų, kaip veikia bičių produktai, kaip juos tiksliai paruošti ir dozuoti.

Vienas iš stebuklingiausių yra bičių pienelis - tokia želė iš bičių motininių akučių. Pienelyje, vieninteliame gyvūniniame produkte, yra 10-hidroksi-2-deceno (10-HDA) rūgšties. Ji - stipriausias antioksidantas, tiesiog jaunystės eliksyras. Japonai per metus suvartoja virš septynių šimtų tonų bičių pienelio.

Baigęs akademiją pradėjau dirbti padėjėju pas Antaną Laurenčiką - už bičių pienelio rinkimo technologiją Maskvos parodų rūmuose lietuvis buvo apdovanotas aukso medaliu. Atėjau pas jį dirbti 1978-aisiais, o po dvejų metų mano mama susirgo skrandžio vėžiu. Pamenu, kaip įšokau į gydytojo, kuris ją operavo, kabinetą: „Daktare, pasakykit, gal mamai kokių bičių produktų galima, kad pasveiktų?“ Jis man per petį paplojo: „Reikėtų bičių pienelio. Bet iš kur tu jo gausi...“ O aš jau kelerius metus tą bičių pienelį mokiausi rinkti, kone šimtą bičių šeimų turėjau. Pradėjau mamai jo vežti. Po metų atvykome atlikti naujų tyrimų. „Jei pats nebūčiau operavęs, nepatikėčiau! Visiškai sveiko žmogaus rezultatai“, - nustebo gydytojas. Mama pasveiko ir pragyveno dar trisdešimt septynerius metus.

Ir visgi bičių produktai - ne vaistai, o imunomoduliatoriai, padedantys organizmui kovoti pačiam. Tik bičių pikis, kitaip propolis, yra natūralus antibiotikas. Navikai, tuberkuliozė, plaučių, psichikos ligos, depresinės ir suicidinės nuotaikos, antrojo tipo cukrinis diabetas - su daugybe tokių ligų kovoti padeda bičių produktai. Net jei tiesiog skauda galvą, pabandykite ne tabletės griebtis, o lėtai, neužgerdami vandeniu, sučiulpti šaukštelį medaus - po dešimties minučių neskaudės. Medus yra nešėjas - visas gerąsias medžiagas nugabena į gydymo reikalaujančią organizmo vietą.

Bičių Svarba Pasauliui

Sakykite, kas būtų, jei pasaulyje vieną dieną bičių neliktų? Po penkerių metų ir mūsų nebeliktų - dar Albertas Einsteinas taip yra pasakęs.

Žmogus be bičių gal kurį laiką ir išliktų, bet turėdamas tik vienos rūšies maisto taptų labai silpnas, lengvai pažeidžiamas virusų ir bakterijų. Galbūt bitininkystė yra mažiau matoma ir vystoma mokslo šaka, bet tam, kad žmonija išliktų, ji be galo svarbi.

žymės: #Gimimo

Panašus: