Elektroninis dienynas
2022 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
  1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Algirdas Mykolas Brazauskas gimė 1932 m. rugsėjo 22 d. Rokiškyje ir mirė 2010 m. birželio 26 d. Vilniuje. Jis buvo pirmasis nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos prezidentas ir LKP CK pirmasis sekretorius. Kaip prezidentas ar premjeras, A. Brazauskas vadovavo šaliai 12 iš 20 nepriklausomybės metų.

Brazauskas buvo vadinamas nereikalingu tiltu tarp sovietinės ir nepriklausomos Lietuvos. Tačiau S. Grybkausko požiūriu, šis politikas buvo reikalingas tiltas.

Ankstyvasis gyvenimas ir šeima

A. Brazauskas gimė tarnautojų, inteligentų šeimoje. Tėvai rėmėsi tarpusavio pasitikėjimu. Sovietinių represijų baimė vertė daugumą tėvų saugoti savo vaikus nuo tiesos, nekalbėti apie Lietuvą iki okupacijos. Kazimieras ir Sofija Brazauskai tokių paslapčių nuo vaikų neturėjo. Namuose būta nemažai tarpukario Lietuvos knygų, kitų leidinių, tarp kurių ir Adolfo Šapokos redaguota Lietuvos istorija.

Vaikystėje A. Brazauskas buvo vadinamas "Algiuku". Taip jis pats pasirašinėjo laiškus, rašytus seneliams ir giminėms. Tėvų elgesys su vaikais rėmėsi tarpusavio pasitikėjimu, kurio taip trūko daugeliui to meto lietuvių šeimų.

A. Brazausko socialinė kilmė tuomet buvo svarbi. Jis kilęs iš tarnautojų, inteligentų šeimos. Nors ji ir nepriklausė smetoniniam elitui, vis dėlto tai - ne sodiečiai. Galima sakyti, kad A. Brazausko šeima stalinmečiu buvo to meto socialinėje viršūnėje, žinoma, jei atmesime ideologizuotą pasakojimą apie darbininkų klasės avangardą. Kita vertus, smulkiesiems ir vidutiniams tarnautojams buvo pažįstamos ir suprantamos smetoninio elito manieros, gyvenimo būdas ir net apranga.

Mokslai ir studijos

A. Brazauskas nuo pat ankstyvos jaunystės buvo labai savarankiškas. Kokią profesiją ar aukštąją mokyklą rinktis studijoms, ar stoti į komjaunimą, sprendė jis pats. Gal ir teiravosi tėvų, vyresniųjų ar draugų patarimų, tačiau nėra jokių liudijimų, kad jis buvo įkalbėtas.

1956 m. A. Brazauskas baigė Kauno politechnikos institutą ir pradėjo dirbti Kauno hidroelektrinės statybos direkcijos inžinierium. Vėliau - Kauno gelžbetoninių konstrukcijų gamyklos statybos direktoriumi. Jis greitai kilo karjeros laiptais ir būdamas 33 m. jau buvo paskirtas LTSR Statybinių medžiagų pramonės ministru. 1974 m. A. Brazauskas apgynė ekonomikos mokslų daktaro laipsnį.

Asmeninis gyvenimas

1958 m. A. Brazauskas susituokė su gydytoja Julija. Su pirmąja žmona Julija jis susipažino čiuožykloje. Po metų gimė dvynukės - Laima ir Audronė. A. Brazauskas dažnai vesdavosi dukras pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį, į parodų rūmus, į visus vaikiškus spektaklius. Dažnai vesdavosi į parduotuves pirkti drabužėlių.

A.Brazauskas dažnai vesdavosi dukras pasivaikščioti po Vilniaus senamiestį, į parodų rūmus, į visus vaikiškus spektaklius. Dažnai vesdavosi į parduotuves pirkti drabužėlių. Už tėvišką atsidavimą ir vaikystėje gautas pamokas dukros tėvui buvo dėkingos visą gyvenimą. Iš tėvo dukros paveldėjo šeimos tradiciją - sekmadieniais atvažiuoti į tėvo namus pietų. Ši tradicija ir dabar puoselėjama dukterų ir anūkų namuose.

Maždaug po keturiasdešimties bendro gyvenimo metų apsigyveno atskirai. Tačiau tikroji skyrybų našta Juliją užklupo netikėtai, kai 2002-ųjų balandį Algirdas Brazauskas išvyko atostogų į Egiptą. Pirmai žmonai jis pasakė, jog ilsėsis vienas, tačiau iš Egipto grįžo su ilgamete drauge Kristina Butrimiene. Kai visa tai iškilo viešumon, A.Brazauskas viešai pareiškė, jog oficialiai jo skyrybos buvo įformintos dar 2000-ųjų pavasarį. Julijai tai buvo naujiena.

Išsiskyręs su Julija, 2002 metais A. Brazauskas vedė Kristiną Butrimienę.

Politinė karjera

Pradėjęs karjerą kaip jaunas specialistas, A. Brazauskas sparčiai kilo komunistų partijos hierarchijoje. 1988-aisiais, būdamas 56-erių, tapo aukščiausiu sovietų valdžios vykdytoju okupuotoje Lietuvoje - LKP CK I sekretoriumi. Šį postą jis užėmė iki nepriklausomybės paskelbimo 1990-ųjų kovo 11 d.

Vėliau jis vadovavo nepriklausomai Lietuvai kaip prezidentas (šias pareigas laikinai ėjo 1992-1993, išrinktas kadencijai 1993-1998). Vėliau vadovavo šalies vykdomajai valdžiai kaip ministras pirmininkas (2000-2006).

1990 m. gruodžio mėnesį įvykusiame Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) steigiamajame suvažiavime Algirdas Brazauskas buvo išrinktas jos pirmininku ir tapo didžiausios Lietuvos politinės partijos vadovu.

1992 m. spalio mėnesį LDDP laimėjus rinkimus į Seimą, Algirdas Brazauskas buvo išrinktas Seimo pirmininku. Įsigaliojus naujai Konstitucijai jis kaip Seimo pirmininkas lapkričio 25 d. ėmė laikinai eiti prezidento pareigas.

1993 m. vasario 14 d. A. Brazauskas laimėjo prezidento rinkimus 5 metų kadencijai, už jį balsavo 60 % rinkėjų. Kaip reikalauja Konstitucija, tapęs prezidentu nutraukė savo narystę LDDP. 1993 m. vasario 25 d. įvyko prezidento inauguracija.

1998 m. vasario 26 d. dieną kadenciją baigusį A. Brazauską pakeitė Prezidento rinkimus laimėjęs Valdas Adamkus. A. Brazauskas rinkimuose nedalyvavo, tai aiškino būtinybe Lietuvai atsinaujinti bei siūlė rinkėjams balsuoti už Artūrą Paulauską.

2001 metais A. Brazauskas grįžo į politiką. Sausio mėnesį jis išrinktas Lietuvos socialdemokratų partijos pirmininku. Liepos 3 dieną Seimas, kuriame susibūrė nauja socialdemokratų dominuojama koalicija, jį patvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybės vadovu.

Postą politikas išlaikė ir po 2004 parlamento rinkimų, kai į koaliciją atėjo Darbo partija. Jis pasitraukė 2006 m. birželio 1 d. po to, kai vyriausybę bei ją rėmusią koaliciją netikėtai paliko Darbo partijos ministrai, taip ją sužlugdydami.

2007 metais A. Brazauskas socdemų partijos suvažiavime atsisakė kelti savo kandidatūrą kitai pirmininko kadencijai. Suvažiavimas išrinko jo pasiūlytą kandidatą, tuometinį premjerą Gediminą Kirkilą.

Jam einant tiek valstybės Prezidento, tiek Vyriausybės vadovo pareigas, buvo daromi istoriniai sprendimai, ilgam nulėmę Lietuvos gyvenimą. Su A. Brazausku siejamas Lietuvos kelias į ES ir NATO. 1994 m. jis parašė laišką NATO generaliniam sekretoriui dėl Lietuvos priėmimo į Aljansą. 2003 m. balandį Atėnuose premjeras A. Brazauskas pasirašė stojimo į Europos Sąjungą sutartį. 2004 m. Lietuva tapo NATO ir ES nare.

Santuokų rūmų statyba ir požiūris į religiją

S. Grybkauskas pasakoja apie atvejį, kai A. Brazauskas išgelbėjo vaizdą į sostinės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią. Jo dėka nebuvo pastatyta Lietuvių kalbos instituto saugykla, turėjusi barokinę šventovę užgožti. Statybų stabdymo siekė kultūrininkai per A. Brazauską.

A. Brazauskas puikiai suprato, dėl ko Santuokų rūmai Vilniuje statomi ir kaip jų statybos pagrindžiamos. Tai nebuvo eilinis objektas. Manau, kad vėliau, ypač Sąjūdžio laikais, jis jautė tam tikrą kaltę dėl to, kad prisidėjo prie ateizacinės politikos“, - sako istorikas dr. Saulius Grybkauskas.

Sovietmečio tyrėjas atkreipia dėmesį, kad tąkart A. Brazauskas pats prakalbo apie Santuokų rūmus. Tyrinėdamas A. Brazausko veiklą Plano komitete (1967-1977 m. jis ėjo šio komiteto pirmojo pavaduotojo pareigas) S. Grybkauskas vienoje bylų užtiko nedidelį lapelį, kuris patvirtina jį žinojus apie ideologinę Santuokų rūmų paskirtį atitolinti žmones nuo religijos.

„Manau, kad jis jautė kaltę dėl Santuokų rūmų, nereflektuotą, iki galo neįsisąmonintą, - teigia pašnekovas. - Būdamas prezidentas partinius bendražygius A. Brazauskas stebino savo palankumu Katalikų Bažnyčiai.

A. Brazauskas buvo gana sumanus, kad suprastų Bažnyčios reikšmę visuomenėje. Nereikia manyti, kad į Vilniaus arkikatedros grąžinimą tikintiesiems ir Bažnyčios turto restituciją žvelgė palankiai ar gerus santykius su hierarchais, tokiais kaip kardinolas Vincentas Sladkevičius, palaikė iš geranoriškumo. Jis buvo politikas, suprato, kad nevalia su Bažnyčia pyktis“, - aiškina S. Grybkauskas.

Net jei A. Brazauskas ir nebuvo ateistinis fanatikas, jis lieka atsakingas už sovietinės valdžios vykdytą tikinčiųjų persekiojimą kaip kolektyvinės vadovybės narys.

žymės: #Vaikai #Vaika

Panašus: