„Mylinti Motina Bažnyčia yra įsitikinusi nustatytomis metų dienomis turinti su pagarba minėti išganomąją veiklą, atliktą jos dieviškojo Sužadėtinio. Kiekvieną savaitę Viešpaties diena pavadintą dieną ji mini Viešpaties prisikėlimą, kurį dar kartą per metus kartu su palaiminga kančia švenčia didžiąja Velykų iškilme. Per metus ji išskleidžia visą Kristaus slėpinį [...]. Taip minėdama atpirkimo slėpinius, Bažnyčia juos tarsi pakartoja, kad tikintieji, juose dalyvaudami, semtųsi iš atveriamo Viešpaties galybės bei nuopelnų lobyno ir būtų pripildyti išganymo malonės.“
Pirmiausia noriu pasakyti, kad katechezės centre iš esmės randame vieną asmenį, Jėzų iš Nazareto, „Tėvo viengimį Sūnų, pilną malonės ir tiesos“, kuris kentėjo ir mirė už mus ir dabar, prisikėlęs, amžinai gyvena su mumis. Katechizuoti - reiškia: tam tikru būdu ką nors raginti tirti visas šios Paslapties dimensijas; Vadinasi, Kristaus asmenyje atskleisti visą amžinąjį, Jame išsipildžiusį, Dievo planą; stengtis suprasti Kristaus veiksmus ir žodžius, Jame įvykusius ženklus, nes jie ir slepia, ir atskleidžia Jo Paslaptį. Taigi galutinis katechezės tikslas yra padėti kažkam su Jėzumi Kristumi ne tik susipažinti, bet ir su Juo bendrauti, savo gyvenimą su Juo suvienyti.
Kristaus buvimas katechezės centre taip pat reiškia, kad per ją kiekvienas nori perduoti ne savo ar kurio nors kito mokytojo doktriną, o Jėzaus Kristaus mokymą, Tiesą, kurią Jis skelbė, ar, tikriau, Tiesą, kuri yra jis pats. Taigi reikia pasakyti, kad katechezėje mokoma apie Kristų, Įsikūnijusį Žodį ir Dievo Sūnų, o visa kita siejasi su Juo; ir moko vien tik Kristus, kiti tai daro kaip Jo atstovai, leisdami Kristui mokyti jų lūpomis.
Ši doktrina yra ne abstrakčių tiesų visuma, o gyvosios Dievo Paslapties perdavimas. Jėzus veikė ir mokė“ : tais žodžiais, kuriais prasideda Apaštalų darbų knyga, šv. Štai Jo liudijimas apie save patį: „Aš kasdien sėdėjau šventykloje mokydamas“. Tai pastaba sužavėtų evangelistų, nustebusių dėl to, kad Jis mokė kiekvienu metu ir kiekvienoje vietoje iki tol neregėtu būdu ir galia.
Kas šitaip moko, užsitarnauja ypatingą titulą, „Mokytojo“ vardą. Evangelijose Jėzui priskiriamas šis Mokytojo titulas! Aišku, Dvylika, kiti mokiniai, klausytojų minios vadina Jį „Mokytoju“, išreikšdami savo susižavėjimą, pasitikėjimą, meilumą. Tačiau svarbiausia, kad pats Jėzus iškilmingiausiais ir svarbiausiais momentais vadina save Mokytoju: „Jūs vadinate mane Mokytoju ir Viešpačiu, ir gerai sakote, nes aš toks ir esu“; Jis pareiškia esąs ypatingas, vienintelis Mokytojas: „turite vienintelį Mokytoją“: Kristų.
Tai darydamas nepamirštu, kad Kristaus - Mokytojo - didingumas, unikalus jo mokymo nuoseklumas ir įtikinamoji jėga yra suprantami tik dėl to, kad jo žodžiai, palyginimai ir samprotavimai niekada nesiskyrė nuo jo gyvenimo ir būties. Ta prasme visas Kristaus gyvenimas buvo nuolatinis mokymas: jo tylėjimas, stebuklai, darbai, maldos, jo meilė žmogui, ypatingas dėmesys mažutėliams ir vargšams, visiškas savęs paaukojimas ant kryžiaus dėl pasaulio išganymo ir jo prisikėlimas - visa tai įgyvendina jo žodžius ir įvykdo Apreiškimą.
Mokančiojo Kristaus atvaizdas atsispaudė Dvylikos ir pirmųjų mokinių sąmonėje, o įsakymas: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ nurodė kryptį visam jų gyvenimui. Ne jie nutarė sekti paskui Jėzų, o Jėzus juos išsirinko, kad būtų su Juo, ir dar prieš savo Velykas juos paskyrė, kad eitų, duotų vaisių ir jų vaisiai išliktų. Visa Apaštalų darbų knyga liudija, kad jie buvo ištikimi savo pašaukimui ir pasiuntinybei. Matyti, kad pirmõsios krikščionių bendruomenės nariai „ištvermingai laikėsi apaštalų mokslo ir bendravimo, duonos laužymo ir maldų“.
Bažnyčia toliau vykdo šią apaštalų ir jų pirmųjų bendradarbių pradėtą mokymo misiją. Pati diena iš dienos būdama Viešpaties mokinė, ji teisingai vadinasi „Motina ir Mokytoja“. Poapaštaliniu laikotarpiu, nuo Klemenso Romiečio iki Origeno, vis pasirodo žymūs veikalai. Vėliau matome įspūdingą faktą: III ir IV a. vyskupai ir ganytojai, net patys įžymiausieji, svarbiausia savo vyskupiška pareiga laiko instrukcijų skelbimą arba katechetinių traktatų kūrimą.
Katechetinė tarnyba vis naujų jėgų semiasi iš Susirinkimų. Tuo požiūriu pažymėtinas Tridento Susirinkimas: savo konstitucijose ir dekretuose jis skyrė katechezei pirmąją vietą; davė pradžią „Romos katekizmui“, kuris vadinamas ir jo vardu ir yra žymus veikalas, laikomas krikščioniškojo mokymo ir kunigams skirtos tradicinės teologijos santrauka; jis paskatino Bažnyčią geriau organizuoti katechezę; paragino kunigiją atlikti savąją katechetinio mokymo pareigą; šventus teologus, tokius kaip šv. Karolis Baromėjus, šv. Robertas Belarminas ar šv. Petras Kanizijus, įtraukė į anam laikotarpiui pavyzdinių katekizmų leidimo darbą.
Pirmiausia aišku, kad katechezė Bažnyčiai visada buvo šventa pareiga ir neatimama teisė. Viena vertus, tai pareiga, kurią Viešpats įsakė atlikti ir skyrė ypač tiems, kurie Naujojoje Sandoroje gavo pašaukimą Ganytojų tarnystei. Šiuo metu ta teisė vis labiau pripažįstama, bent svarbiausių principų plotmėje.
Kita pamoka nurodo katechezės vietą pastoraciniame Bažnyčios plane. Kuo labiau Bažnyčia vietiniu ir visuotiniu lygmeniu pasirodo pajėgi katechezei atiduoti pirmenybę prieš kitus darbus ar veiklą, kurių rezultatai įspūdingesni, tuo labiau katechezė liudija, kad Bažnyčios - tikinčiųjų bendruomenės - gyvenimas ir jos išorinė veikla yra misionieriški.
Trečioji pamoka: katechezė visuomet buvo ir bus darbas, už kurį visa Bažnyčia turi jaustis atsakinga ir kurio turi norėti. Tačiau Bažnyčios narių atsakomybė yra nevienoda ir atitinka kiekvieno užduotį. Ganytojai, būdami savo poste, yra įvairiais lygmenimis labiausiai atsakingi už katechezės skatinimą, kreipimą ir koordinavimą. Popiežius savo ruožtu gerai suvokia didžiausią jam tenkančią šios srities atsakomybę: čia jis randa motyvų savo pastoracinei veiklai, bet drauge ir džiaugsmo bei vilties šaltinį. Kunigams, vienuoliams ir vienuolėms tatai privilegijuota jų apaštalavimo dirva. Tėvai kitu lygmeniu irgi yra savaip atsakingi.
„Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ - tokiais pirmaisiais Šventojo Rašto žodžiais patvirtinami trys dalykai: amžinasis Dievas davė pradžią viskam, kas egzistuoja šalia Jo; Jis vienas yra Kūrėjas (hebrajiško veiksmažodžio bara - „kurti“ - veiksnys visada yra Dievas); visa, kas egzistuoja (pasakoma žodžiais: „dangus ir žemė“), priklauso nuo To, kuris viskam duoda būtį.
Mes tikime, kad Dievui kuriant nereikia nei nieko prieš tai buvusio, nei jokios pagalbos. Juo labiau kūrimas nėra būtina dieviškosios substancijos emanacija. Kas gi būtų nepaprasto, jei Dievas būtų padaręs pasaulį iš amžinai egzistavusios materijos? Net nagingas žmogus, jei jam duodi medžiagos, padaro iš jos, ką nori. Tuo tarpu Dievo galybė pasirodo būtent tada, kai Jis iš nieko padaro visa, ko nori.
„Pradžioje buvo Žodis [...], ir Žodis buvo Dievas. [...] Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 1-3). Naujajame Testamente apreiškiama, kad Dievas viską sukūrė per amžinąjį Žodį, savo mylimąjį Sūnų. „Jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, [...] visa sukurta per jį ir jam. Jis yra pirma visų daiktų, ir visa juo laikosi“ (Kol 1, 16-17). Bažnyčios tikėjimas taip pat patvirtina Šventosios Dvasios kuriančiąją veiklą: Ji yra „Gaivintoja“, „Dvasia Kūrėja“ („Veni, Creator Spiritus“), „visokio gėrio Šaltinis“.
Tikėjimą sukūrimu „iš nieko“ Šventasis Raštas pateikia kaip tiesą, kupiną pažado ir vilties. Nežinau, kaip atėjote į gyvenimą mano įsčiose. Ne aš daviau jums gyvastį, ne aš suteikiau jums gyvybės alsavimą, ne aš daviau jūsų sąnariams išvaizdą. Kadangi pasaulio Kūrėjas suteikė kiekvienam išvaizdą ir nustatė visų daiktų pradžią, jis savo gailestingumu duos jums vėl gyvastį ir gyvybės alsavimą, nes jūs dabar užmirštate save dėl jo Įstatymo [...]. Maldauju tave, vaikeli, kad pažvelgtum į dangų bei žemę ir pasvarstytum apie visa, kas ten yra. Tada suvoksi, kad Dievas nepadarė jų iš pirma buvusių daiktų. Tokiu pat būdu žmonija atėjo į gyvenimą (2 Mak 7, 22-23. 28).
„Sukurtas pagal Dievo paveikslą“, žmogus savo santykio su Dievu Kūrėju tiesą taip pat išreiškia savo meno kūrinių grožiu. Menas yra tik žmogui būdinga išraiškos forma; pranokdamas visiems gyviems kūriniams bendrą gyvybinių poreikių tenkinimą, jis yra laisvas vidinio žmogaus turtų išsiliejimas. Kilęs iš Kūrėjo duoto talento ir paties žmogaus pastangų, menas yra praktinės išminties forma, vienijanti pažinimą ir gebėjimą, kad tikrovės tiesai būtų suteikta akiai ir ausiai prieinama forma. Per tai menas, jeigu yra įkvėptas kūrinių tiesos ir meilės, kažkiek panašus į kuriamąjį Dievo veikimą. Meno, kaip ir kiekvienos kitos žmogaus veiklos, absoliutus tikslas nėra jis pats; jis palenktas galutiniam žmogaus tikslui, kuris jį sutaurina.
Kadangi Dievas kūrė išmintingai, kūrinija yra darni: „Tu sutvarkei visa, žiūrėdamas ir saiko, ir skaičiaus, ir svorio“ (Išm 11, 20). Sukurta amžinajame Žodyje ir per Jį, „neregimojo Dievo atvaizdą“ (Kol 1, 15), kūrinija yra skirta žmogui, Dievo paveikslui, ir lygiuojasi į jį - pašauktą asmeniškai bendrauti su Dievu. gali suprasti, ką Dievas mums sako per savo kūriniją; žinoma, tam reikia didelių proto pastangų ir žmogaus nusižeminimo bei pagarbos Kūrėjui ir Jo darbui. Kilusi iš Dievo gerumo, kūrinija yra ir to gerumo dalininkė („Ir Dievas matė, kad tai gera [...], labai gera“: Pr 1, 4. 10. 12. 18. 21. 31.) Juk Dievas kūrinijos norėjo kaip dovanos žmogui, kaip jam skirto ir patikėto palikimo. Mano Viešpatie ir mano Dieve, atimk iš manęs visa, kas mane nuo Tavęs atitolina. Mano Viešpatie ir mano Dieve, duok man visa, kas mane priartina prie Tavęs. Mano Viešpatie ir mano Dieve, atitrauk mane nuo manęs paties, kad visas priklausyčiau Tau.
Dievas nori, kad kiekvienas gautų iš kito, ko jam reikia, ir kad ypatingų „talentų“ turintieji panaudotų juos stokojančiųjų labui. Aš nedaliju visų dorybių vienodai kiekvienam. [...] Jų yra daug, ir aš vienas teikiu vienam, kitas kitam. [...] Vienam duodu meilę, kitam teisingumą; šitam nusižeminimą, anam gyvą tikėjimą. [...] Žmogaus gyvenimui reikalingas laikinąsias gėrybes aš paskirsčiau labai nevienodai nenorėdamas, kad kiekvienas turėtų visa, ko jam reikia, idant žmonėms neišvengiamai atsirastų progų vieni kitiems parodyti meilę. [...] Aš norėjau, kad jie būtų vieni kitiems reikalingi ir, kaip mano tarnai, dalytų iš manęs gautas malones ir dosnias dovanas.
Pasaulio ir žmogaus kilmės klausimai yra daugelio mokslinių tyrimų objektas. Iš šių tyrimų mes nepaprastai daug sužinojome apie kosmoso amžių ir jo dydį, apie gyvybės formų tapsmą, žmogaus atsiradimą. Šie atradimai mus skatina dar labiau gėrėtis Kūrėjo didybe, dėkoti Jam už visus Jo darbus, už protą ir išmintį, Jo duotą mokslininkams ir tyrėjams. Pastarieji drauge su Saliamonu gali tarti: „Juk Jis suteikė man tikrą esamų dalykų pažinimą, kad suvokčiau pasaulio sandarą ir pradmenų jėgą, […], nes mane mokė išmintis, visų dalykų išradėja.“ (Išm 7, 17-22).
Gero darymą lydi dvasinis pasitenkinimas ir moralinis grožis. Tiesa irgi neša džiaugsmą ir spindi dvasiniu grožiu. Tiesa savaime yra graži. Protingą sukurtosios ir nesukurtosios tikrovės pažinimą išreiškianti žodžio tiesa yra būtina protu apdovanotam žmogui, tačiau tiesa gali rasti ir kitokių, papildomų žmogiškos raiškos formų, ypač kai reikia išreikšti tai, kas neišsakoma: žmogaus širdies gelmes, sielos polėkius, Dievo slėpinį. Juk ji [Išmintis] yra Dievo galybės alsavimas ir tyras Visagalio šlovės išsiliejimas; užtat niekas, kas sutepta, į ją neįeina. Juk ji yra amžinosios šviesos atspindys, kuriamosios Dievo galybės veidrodis be dėmės ir jo gerumo paveikslas (Išm 7, 25-26). Ji yra puikesnė už saulę ir nustelbia visus žvaigždynus. Palyginta su dienos šviesa, ji atrodo šviesesnė, nes dieną išstumia naktis, o išminties joks nedorumas nenugali (Išm 7, 29-30). Buvau sužavėtas jos grožio (Išm 8, 2).
Kodėl Dievas nesukūrė pasaulio tokio tobulo, kad jame joks blogis negalėtų egzistuoti? Būdamas be galo galingas, Dievas visuomet galėtų sukurti ką nors geresnio. Vis dėlto be galo geras ir išmintingas Dievas laisvai panoro sukurti pasaulį, kuris „keliautų“ į galutinį tobulumą. Pagal Dievo planą vykstančiame procese vienos esybės atsiranda, kitos išnyksta, tobulesnės egzistuoja šalia ne tokių tobulų, vieni gamtos pavidalai iškyla, kiti suyra. Kol kūrinija nepasieks savo tobulumo, tol drauge su fiziniu gėriu egzistuos ir fizinis blogis.
„Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, pagal savo paveikslą sukūrė jį; vyrą ir moterį; sukūrė juos“ (Pr 1, 27). Žmogui kūrinijoje skirta ypatinga vieta: jis yra sukurtas „pagal Dievo paveikslą“; savo prigimtimi jis sujungia dvasinį ir medžiaginį pasaulį; jis sukurtas kaip „vyras ir moteris“. Dievas visus dalykus sukūrė, aiškina šv. Bonaventūras, „ne didinti savo garbei, bet jai atskleisti ir ja pasidalyti“. Šiandien plačiai paplitusi klaida yra šio žmogiškojo solidarumo ir meilės įstatymo užmarštis. Jį nurodo ir įpareigoja jo laikytis tiek visų bet kurios tautos žmonių bendra kilmė bei protingos prigimties lygybė, tiek ir ant kryžiaus altoriaus dangiškajam Tėvui Jėzaus Kristaus atnašauta Atpirkimo auka už nusidėjusią žmoniją.
Gyvūnai yra Dievo kūriniai. Savo apvaizda Jis rūpinasi ir jais. Jau pačiu savo buvimu jie šlovina ir aukština Viešpatį. Ir žmonės turi būti jiems palankūs. Prisiminkime, kokie švelnūs gyvūnams buvo šventieji Pranciškus Asyžietis arba Pilypas Nėris.
Nuo pasaulio pradžios vanduo, paprastas ir nuostabus kūrinys, yra gyvybės ir vaisingumo versmė. Pačioje pasaulio pradžioje Tavoji Dvasia viršum vandenų pleveno, teikdama vandens prigimčiai šventinimo galią.
Trečiu Dekalogo įsakymu pabrėžiamas šabo šventumas: „Septintoji diena yra visiško poilsio šabas - šventa diena Viešpačiui“ (Iš 31, 15).
Šventasis Raštas šia proga primena pasaulio sukūrimą: „Nes per šešias dienas VIEŠPATS padarė dangų ir žemę, jūrą ir visa, kas yra juose, bet septintąją dieną jis ilsėjosi. Todėl VIEŠPATS septintąją dieną palaimino ir ją pašventino“ (Iš 20, 11).
Sakramentinis šventimas nuaustas iš ženklų ir simbolių. Jų reikšmės pagal dieviškąją išganymo pedagogiją šaknijasi kuriamajame Dievo darbe ir žmonių kultūroje, patikslinamos Senosios Sandoros įvykių ir pilnatviškai atskleidžiamos Kristaus asmens bei veiklos.
Žmonių gyvenime ženklai ir simboliai užima svarbią vietą. - išreiškia ir suvokia dvasinę tikrovę materialiais ženklais ir simboliais. Žmogui, visuomeniškai būtybei, reikia ženklų ir simbolių, kad kalba, išraiškingais gestais ir veiksmais jis bendrautų su kitais žmonėmis. Tas pat taikytina ir jo santykiams su Dievu.
Dievas kalba žmogui per regimus kūrinius. Materiali visata atsiveria žmogaus protui, kad jis pamatytų joje savo Kūrėjo pėdsakus. Šviesa ir naktis, vėjas ir ugnis, vanduo ir žemė, medžiai ir vaisiai kalba apie Dievą, simbolizuoja Jo didybę ir artumą.
Kūriniai, būdami juslėmis prieinama tikrovė, gali išreikšti ir žmogų pašventinančio Dievo veikimą, ir Dievą garbinančių žmonių veiksmus. Tas pat atsitinka ir su žmonių socialinio gyvenimo ženklais ir simboliais: nuplauti ir patepti, laužti duoną ir gerti iš tos pačios taurės gali reikšti ir pašventinamąjį Dievo artumą, ir žmogaus dėkingumą savo Kūrėjui.
Žmonijos didžiosios religijos dažnai labai įspūdingai atskleidžia tą kosminę ir simbolinę religinių apeigų prasmę. Bažnyčios liturgija pasinaudoja kūrinijos ir žmogiškosios kultūros elementais, juos perima ir pašventina suteikdama jiems malonės ir naujosios kūrinijos Jėzuje Kristuje ženklų vertę.
Išrinktoji tauta gavo iš Dievo ypatingų ženklų ir simbolių, žyminčių jos liturginį gyvenimą; tai jau ne vien liturginis kosminių ciklų vaizdavimas ar socialinio pobūdžio apeigos, bet Sandoros ženklai, didžių Dievo darbų savo tautos labui simboliai. Iš tų liturginių Senosios Sandoros ženklų minėtini: apipjaustymas, kunigų ir karalių patepimas ir įšventinimas, rankų uždėjimas, aukojimas ir ypač Velykos. Bažnyčia šiuose ženkluose regi Naujosios Sandoros sakramentų pirmavaizdžius.
Skelbdamas savo mokslą, Viešpats Jėzus dažnai pasinaudodavo sukurtojo pasaulio ženklais, kad supažindintų su Dievo karalystės slėpiniais. Jis gydo ar skelbia materialiais ženklais arba simboliniais veiksmais. Jis suteikia naują pr...
žymės:
Panašus:
- Ariogalos gimnazijos žydų vaikų likimas: tragiška istorija, kurios negalima pamiršti
- Vaikų auklėjimo paslaptys: kaip drausmė, taisyklės ir meilė kuria laimingą vaiką
- Naujagimio prausimo apeigos: atraskite senąsias tradicijas ir jų svarbą jūsų šeimai!
- Danijos vaiko pinigai: viskas, ką reikia žinoti apie išmokas, sąlygas ir susigrąžinimą
- Bernardo Brazdžionio Neįkainojamas Indėlis į Vaikų Literatūrą ir Jo Vertingas Archyvas