Vaikų auklėjimas, drausminimai, bausmės dažnam tėvui kelia daugybę klausimų. Anot psichologės, pasitaiko atvejų, kai vaikas nesilaiko drausmės, šeimoje priimtų taisyklių ir elgiasi netinkamai. Tuomet vaikas privalo pajausti savo elgesio pasekmes.
Tarnybos psichologai patikina, kad taisyklės ir ribos vaikams svarbios ir reikalingos, tačiau vien draudimai ir bausmės nėra tinkama auklėjimo priemonė. Jas turi lydėti susitarimai, aiškios taisyklės ir tinkamas pavyzdys.
„Drausmė, nustatytos tvarkos laikymasis ugdo vaiko elgesį, moko emocijų valdymo. Psichologai tikina, kad taisyklių ir jų nepaisymo pasekmių žinojimas iš anksto užkerta kelią vaiko pykčiui prieš tėvus, kurie jį drausmina.
„Drausminimo priemonė turi būti vaikui suprantama, aiški ir neturi jo žeminti, pavyzdžiui: trumpesnis laikas prie kompiuterio, minutės pertrauka apgalvoti poelgį. Bausmė turi atliepti sulaužytą taisyklę, peržengtas ribas ir būti to pasekmė - pavėlavai grįžti namo, reiškia rytoj su draugais nesusitiksi.
Taikant drausminimus, visada reikia atsižvelgti į vaiko amžių, jo charakterį, raidą ir brandą. Per didelės, vaiko amžiaus ir gebėjimo ištverti neatitinkančios bausmės ir drausminimai verčia vaiką patirti neteisybės jausmą ir net norą kerštauti.
Z. Andrijauskienė atkreipia suagusiųjų dėmesį, kad dažniausiai vaikai sąmoningai nenori sukelti problemų, jie tiesiog mokosi, pažįsta pasaulį, tikrina ribas ir daro klaidas.
„Ko gero, daugelis tėvų išgyvena kaltės jausmą, kai tenka drausminti ar nubausti vaiką. Pasakyti vaikui „man nepatinka“, tai reiškia nepasakyti nieko. Kiekviena pastaba turi būti paaiškinta, kodėl derėtų elgtis kitaip.
Galima su vaikais tartis ir diskutuoti apie tinkamą ir netinkamą elgesį, taisykles. Pastebėjus nederamą vaiko elgesį, perspėjame, primename taisykles, susitarimus, tačiau padaręs nusižengimą vaikas turėtų sulaukti atitinkamos nuobaudos.
„Jeigu su vaiku jau aptarėte galiojančias ribas bei taisykles, į nusižengimus, jų nepaisymą negalima žiūrėti pro pirštus. Tėvų atlaidumą tokiu atveju, vaikas priims kaip signalą, kad taisyklės nieko vertos ir jų laužymas atsakomybės neužtraukia“, - sako Z.
Psichologė sako, kad taisyklės, ribos, priimtinos elgesio normos turi galioti visiems šeimos nariams be išimties. Tai reiktų aptarti su vaiku, aiškiai suformuluojant ko iš jo tikimasi, koks elgesys nepageidaujamas.
„Geras elgesys, tinkamas poelgis, mandagumas - nors ir savaime suprantami dalykai, tačiau taip pat turi sulaukti tėvų reakcijos. Nežiūrint amžiaus, tėvų paskatinimai, padėka, įvertinimas vaikui labai svarbūs, todėl padėkoti ir akcentuoti tinkamą elgesį, gražų poelgį turėtume įprasti.
„Svarbiausia, tėvams mokėti valdyti savo emocijas ir elgtis adekvačiai“, - paklausta, kaip tinkamai drausminti vaiką, sako Tarnybos psichologė. „Tik tinkama, logiška bausmė gali būti pamokanti.
Z. Aleksandravičienė sako, kad kritika, pakeltas balso tonas ir vaiką žeidžiantys epitetai - taip pat netoleruotinos auklėjimo priemonės: „Jos vaiką žeidžia, menkina savivertę ir siunčia signalą, kad šaukdamas esi viršesnis už kitus, o tokią „privilegiją“ suteikia vyresnis amžius.
Pasak psichologės, fizinės bausmės ir psichologinis smurtas didina vaikų agresiją ir pyktį, ugdo autoriteto ir bausmės baimę, tačiau neugdo atsakomybės ir sąmoningumo. „Šeimoje augant vaikui, kartu kaip asmenybės turi augti ir tėvai.
Išmokti kalbėtis ir išgirsti, suprasti, laiku sudrausminti ir nubrėžti reikiamas ribas - sunkus ir atsakingas darbas, tačiau jis ugdo vaiką ir brandina asmenybę.
Situacijos, kuomet vaikas nenori rengtis, šukuotis, valgyti prie stalo, eiti miegoti, mušasi ar supyksta, nes reikia dalintis žaislais, puikiai pažįstamos? Atvejų, kai reikia tartis su vaikais ar juos drausminti išties yra labai daug.
„Tam, kad vaikas klausytų, ką jūs sakote, prieš brėžiant ribas reikia padėti vaikui nusiraminti, atspindint vaiko jausmus, rodant supratimą verbaliniu ir neverbaliniu būdu“, - pranešime spaudai pataria Vilniuje ir Kaune veikiančios ankstyvojo ugdymo mokyklos Eureka psichologė Agnė Gurkšnė.
Agnės teigimu, tuo metu reikėtų kalbėti tvirtu, bet ne piktu balsu. Pritūpti, kad akys būtų vaiko akių lygyje. Jei pastebima, kad vaikas klauso, tada galima brėžti ribas ar vaiką mokinti, tačiau kalbėti kuo mažiau.
„Pavyzdžiui, vaikas supyksta ir jums trenkia, kai prašo kartu pažaisti, tačiau jūs sakote, kad šiuo metu negalite. Tokiu atveju, galima sakyti: „Matau, kad tu pyksti. Palaukti kartais būna labai sunku. Kai muši, skauda. Prašau elgtis švelniai su manimi“, - sako psichologė.
Tačiau, pastebėjus, kad vaikas neklauso pokalbį geriau perkelti vėlesniam laikui, kai jis bus ramus. A.Gurkšnės teigimu, galima rasti daug aktualios literatūros, kurioje siūlomi ir praktiniai ribų formavimo būdai.
Pavyzdžiui žymūs psichologai Daniel J. Siegel ir Tina Payne Bryson knygoje „Auklėjimas be dramų” (2015) akcentuoja, jog brėžiant ribas gali būti naudinga:
- Neiginį paversti teiginiu su sąlyga. „Taip, galėsi pažiūrėti dar vieną filmuką, tačiau rytoj.“
- Jei vaikas tam pajėgus, į auklėjimo procesą įtraukti ir jį. „Kaip tu manai, kaip sesė jaučiasi, kai tu nesidalini savo žaislais?“
- Aptarti įvykį, nepamokslauti.
- Kūrybiškai ieškoti išeities. Pavyzdžiui, jei vaikas nenori eiti iš parko namo, galime pradėti eiti labai dideliais žingsniais ar pasišokinėdami, einant slėptis už medžių žaidžiant slėpynių.
- Sukurti namuose ramybės zoną su žaislais, knygomis ar mylimiausiais pliušiniais gyvunėliais, kur vaikas eina nusiraminti. Tai vieta, kur vaikas galėtų neutralizuoti emocinę perkrovą. Būtinai leisti vaikui prisidėti kuriant šią erdvę.
„Kiekvieną kartą, kai jūsų vaikas elgiasi nepriimtinai ir norite jį drausminti, iškelkite sau tris klausimus: Ko vaikui trūksta, kad jis taip elgiasi, ką aš darau ne taip? Kaip noriu, kad vaikas elgtųsi ir, ar tie lūkesčiai realūs? Kaip galiu pašalinti tikrąsias elgesio priežastis, ramiai išmokyti vaiką tinkamo elgesio būdų ar ką galiu padaryti, kad mano prašymas būtų išpildytas?“ - pataria A. Gurkšnė.
Pagal D. J. Siegel ir T. P. Bryson, kartais vaikai nenori, o kartais negali kitaip elgtis. Gebėjimas susidoroti su sunkiomis situacijomis gali kisti nuo aplinkybių ir konkrečios situacijos. Jei vaikas naktį neišsimiegojo ir ryte yra dirglus, atsisako rengtis ir praustis, jis kitaip elgtis negali. Tokiose situacijose reikėtų vaiką suprasti ir užjausti. Stengtis ryto procesą paversti žaidimu, kiek tai įmanoma.
Analizuodama psichologų įžvalgas, A. Gurkšnė pastebi bendrą psichologų nuostatą, kad esant netinkamoms aplinkybėms, vaiko drausiminimą geriau nukelti vėlesniam laikui. Tokia pozicija dalinasi ir Jūratė Bortkevičienė savo knygoje „Atsakinga tėvystė“ (2017). Jos teigimu, vaiko drausminimą derėtų nukelti vėlesniam laikui jei vaikas blogai jaučiasi ar serga, jei vaiko pastangos yra nuoširdžios, bet jam prastai sekasi, kai tėveliai yra blogos nuotaikos.
„Kiekvieną kartą, kai jūsų vaikas pasielgia netinkamai, o jūs jautriai ir supratingai sureaguojate, bet nubrėžiate ribas, jūsų vaiko smegenys lavėja, yra kuriami nauji elgesio scenarijai. Taip, kaip vaikai ne per dieną išmoksta skaityti, taip ir naujiems elgesio scenarijams atsirasti prireikia laiko ir daug kantrybės”, - pastebi A. Gurkšnė.
Net tada, kai į pykčio priepolius, nepasitenkinimą ir neklausymą reaguojame ramiai, racionaliai, gali būti, kad vaikas savo elgesio nepakeis. Tačiau net tokiose, iš pirmo žvilgsnio beviltiškose situacijose, vaiko atmintyje išlieka tėvų reakcija. Taip vaikas per pavyzdį mokosi valdyti savo emocijas.
Psichologai tvirtina, kad tėvų kantrybę bandantis trimečių elgesys yra visiškai normalus ir net būtinas raidos etapas.
Šeimoje, kurioje dominuoja autoritarinis stilius, vyrauja aiškios ir griežtos taisyklės, kas galima, ko negalima. Vaikai žino, ko tėvai iš jų tikisi. Auklėjimo stilius yra pakankamai griežtas ir reikalaujantis neabejotino paklusimo be diskusijos ar paaiškinimo. Šis stilius gali padėti išvengti pavojingų situacijų, nes taisyklėse dažniausiai aptariama, kas yra pavojinga.
Kita vertus, šie vaikai gali tapti ir perfekcionistais, perdėtai orientuotis į rezultatų pasiekimą. Šis stilius skatina „varžantį“ elgesį, kurio tikslas kontroliuoti, o ne skatinti mąstymo procesą, sprendimų priėmimą. Vaikas jaučiasi, kad yra mokomas, ko nedaryti, o ne to, kas jam gali praversti ateityje, o tai gali skatinti maištą.
Kai dominuoja autoritetinis stilius, kontrolė bei ribų nustatymas yra derinamas su šiltais tarpusavio santykiais. Kaip vieną iš privalumų „Neuromedos“ psichologė akcentuoja tai, jog vaikai yra įtraukiami į taisyklių kūrimą, pasekmių nustatymą, nuolat skatinami kalbėtis, išsakyti savo nuomonę.
S. Cimbalistaitė pastebi, kad gali būti labai sunku derinti artimus santykius su vaiku ir kontrolės bei ribos aspektus. Dauguma tėvų pajunta, kad pasiekti pusiausvyrą yra gana nelengva ir pradeda svyruoti vis nukrypdami tai į vieną, tai į kitą pusę, tačiau tai - normalu.
Visiška priešingybė viską leidžiantiems tėvams yra vadinamieji tėvai „sraigtasparniai“, kurie stengiasi vaiko gyvenimą kontroliuoti absoliučiai visose srityse (mokykloje, santykiuose su kitais, pasirinkimuose, laisvalaikiu, ir net tokiuose dalykuose kaip maisto, drabužių pasirinkimas ir t. Tokia kontrolė gali atsiliepti akademinėje aplinkoje, suprastėja pažymiai, prarandamas susidomėjimas dalykais.
Psichologė S. Vaikai dažnai daug laiko praleidžia su seneliais, o seneliai, kaip žinome, dažniausiai yra linkę palepinti anūkus. Psichologė pataria kalbėtis su seneliais, aptarti auklėjimo būdus, kurie būtų abiem pusėms priimtini.
Psichologė S. Cimbalistaitė pastebi, kad dažnai tėvai nežino, kaip reaguoti į vaiko emocijas, ypač į pyktį, isteriją. „Tai yra klaida, - pabrėžia psichologė. - Pykčio arba isterijos metu vaikas negeba išgirsti ir suprasti, ką jam nori pasakyti tėvai. Svarbiausia - išlaukti, kol vaikas pats pradeda megzti kontaktą ir leidžiasi kalbinamas.
„Augant svarbu besąlyginė tėvų meilė ir aiškios, nuoseklios bei pastovios ribos. Vaikas turi žinoti, kad yra mylimas, palaikomas ir priimamas toks, koks yra“, - sako psichologė Evelina Jokubkienė. Natūralu, kad kiekvienas su vaiku kuriame kiek kitokį santykį, nes ir mes patys esame skirtingi žmonės.
Atsakant į klausimą, ką daryti, kai nesutariama dėl vaikų auklėjimo, siūlyčiau pirmiausia pradėti nuo įvardijimo tų aspektų dėl ko sutariate. Nesutarimai, gali trukdyti pastebėti bendrumus, kurie padeda būti mažiau gynybiškiems ir tapti labiau bendradarbiaujantiems.
Diskusijas apie vaikų auklėjimą labai siūlyčiau pradėti nuo pripažinimo, kad abu siekiate to paties tikslo ir ieškote, kas Jūsų vaikams geriausia. Kai jaučiasi, kad nepavyksta rasti sutarimo, nes abi pusės nepajudinamai laikosi savo, gali padėti nešališka pagalba iš šono.
Stengiamės duoti vaikams viską, kai iš tikrųjų jiems reikia meilės, buvimo kartu ir tikrumo. Anksčiau buvo priimta nepaklusnius vaikus auklėti mušimu, gąsdinimu, bausmėmis, draudimais, baime ir jėga.
Ilgainiui pastebėta, kad fizinės ir psichologinės bausmės už netinkamą elgesį ne tik neveiksmingos, bet ir žalingos, paliekančios neišdildomų pėdsakų vaiko kūne ir psichikoje. Pagaliau praregėta ir suvokta, kad kiekvienas į pasaulį atėjęs vaikas yra unikalus, turintis savo prigimtines savybes ir paskirtį.
Tėvams nereikia iš jo lipdyti žmogaus - jis jau yra žmogus, tik dar labai mažas. Kad užaugtų psichiškai ir fiziškai sveikas, jam reikia mylinčių ir atsidavusių tėvų.
Tokių, kurie vienodai myli ir tada, kai vaikas teisingai pasielgia, ir tada, kai klysta. Tokių, kurie deda pastangas ir kaskart stiprina ryšį su vaiku, siekia patenkinti jo poreikius, rūpinasi, atjaučia ir supranta. Ypač tada, kai mažylis elgiasi netinkamai, jam reikia, kad tėvai jį priimtų tokį, koks jis yra, su tokiomis emocijomis, kokios jam kyla, o ne atstumtų, baustų ar verstų gėdytis savo jausmų.
Nors vaikų auklėjimas priskiriamas prie emociškai sunkiausių gyvenimo darbų, psichiatras Danielis J. Siegelis ir vaikų psichoterapeutė Tina Payne Bryson įsitikinę, kad apgalvotai elgiantis jis gali tapti lengvesnis, džiugesnis ir malonesnis. Jų teigimu, auklėjimas be dramų įmanomas.
Jei nesigilintume ir būtume supykę, galėtume atsakyti, kad yra nedėkingas ar piktybiškai mumis manipuliuoja. O jei pažvelgtume giliau, pamatytume, kad tokį jo elgesį galėjo lemti daugybė kitų dalykų.
Jam dar tik treji metai, todėl ilgi apsipirkimai išvargina. Gal jo nervų sistemą trikdė žmonių gausa, ryškus ir nenatūralus apšvietimas, triukšmas, įvairūs kvapai, didelis prekių pasirinkimas? Gal jis jautėsi alkanas, ištroškęs, buvo neišsimiegojęs ar pervargęs? Gal jam buvo karšta ir trūko gryno oro?
Jei Kristupo mama pasiduotų savo kylančioms emocijoms, galėtų apšaukti vaiką, kad liautųsi krėtęs nesąmones, jį supurtyti ar griebti ir rėkiantį nusinešti į automobilį, nė nebaigusi apsipirkimo. Už tokį elgesį skirta bausmė neišmokys vaiko valdyti jausmų, o tik silpnins tarpusavio ryšį.
Atidžiau pažvelgę, ką slepia kaprizai, isterijos, pykčio priepuoliai, suprantame, kad netinkamu elgesiu vaikas norėjo ne mus supykdyti, o kai ką pasakyti, tik tai padarė netinkamai. Toks supratimas leidžia reaguoti daug veiksmingiau ir jautriau.
Tai ypač sunku padaryti, kai esame pavargę, trūksta miego, būname alkani, susierzinę, turime dar begalę nepadarytų darbų ir per mažai laiko sau. Tuomet bet koks menkas, bet nepriimtinas vaiko poelgis, pavyzdžiui, atsisakymas susitvarkyti kambarį, delsimas atlikti namų darbus, priešinimasis sėstis į automobilio kėdutę, reikalavimas dar vienos pasakos ar filmuko prieš miegą, vengimas valgyti vakarienę, brolio ar sesers erzinimas ir nepasidalinimas žaislais, gali akimirksniu įžiebti tėvų emocijas, kurios pasireikš kaip uždelsto veikimo bomba.
Apatinis smegenų aukštas jau būna susiformavęs mums gimus, o viršutinis pradeda vystytis kūdikystėje ir visiškai susiformuoja ne anksčiau, nei įpusėjus trečiąją dešimtį. Vaikų tikslas nebuvo nuliūdinti artimą žmogų, išvesti jį iš pusiausvyros ar nuskriausti.
Vaikų smegenys dar tik vystosi, todėl turime būti supratingi ir per daug iš jų nereikalauti. Staigios emocijos ir neprognozuojamo elgesio proveržiai yra visiškai normali vaikų vystymosi dalis. Kvaila būtų kaltinti vaiką, kad jo viršutinės smegenys dar nesusiformavusios - išmintingiau būtų įjungti savo viršutinę smegenų dalį, nubrėžti išorines ribas ir pamokyti, kaip jam dera elgtis.
Kita svarbi vaiko smegenų ypatybė yra ta, kad jos keičiasi su patirtimi. Pagal Hebbo aksiomą, kuri taip pavadinta kanadiečių neuropsichologo Donaldo Hebbo garbei, kai vaikas reaguoja į kokią nors patirtį, galvos smegenų neuronai vienu metu sužadinami ir susijungia į tinklą. Kartojant tokią patirtį, ryšiai tarp neuronų tik dar labiau sustiprėja.
Atlikite mažą eksperimentą ir pabandykite prisiminti, ką sakėte savo vaikui, kai jam paskutinį kartą nesisekė ar kas nors nepavyko? Kaip elgėtės, kai vaikas netyčia sudaužė lėkštę, išvertė gėlių vazoną, apipaišė namų sienas ar sudavė žaislu broliukui per galvą?
Klinikinės psichologijos praktikė ir sąmoningos tėvystės tyrėja Shefali Tsabary siūlo atsižvelgti į dvasinį bendravimą su vaiku. Neįmanoma suklysti, jei orientuojamės į nuoširdų santykį su vaiku - į emocinio ryšio su juo stiprinimą.
Perkeldami dėmesį nuo netinkamo ir impulsyvaus vaiko elgesio, kuris yra nemokėjimo susitvarkyti su stipriais jausmais pasekmė, į buvimą šalia, meilės, empatijos ir pagarbos skleidimą, sudarysime galimybę vaikui vėl atgauti savitvardą, nurimti kūno reakcijoms ir emocijoms, o tai padės jam geriau mus išgirsti.
Stebėdami rimstantį vaiką, turėtume savęs paklausti: „Ar vaikas jau pasirengęs tam, ko noriu jį pamokyti? Tėvų padedamas jis atgauna pusiausvyrą ir su jaučiama tėvų pagalba pajėgia palypėti laiptais aukštyn iki viršutinio smegenų aukšto, ko pats padaryti dar nesugeba.
Be to, nesmerkdami, nekritikuodami, nepamokslaudami, nevertindami, neįsakinėdami, nekontroliuodami, neneigdami jausmų ir nepalikdami vieno su sunkumais, mes mokome vaiką, ką reiškia palaikyti santykius ir mylėti, net jeigu nesidžiaugiame kitų sprendimais ar veiksmais. Elgdamiesi apgalvotai, išlaisviname vaiką nuo jį įkalinusių sunkių emocijų, su kuriomis jis dar nemoka susitvarkyti.
Tėvai savo vaikams nori geriausio. Jie duoda tiek, kiek tuo metu gali ir turi. Tačiau, kaip nėra idealių tėvų, kurie suteikia vaikams viską ir auklėja nepriekaištingai, taip nėra ir tobulų vaikų, kuriems nė karto neišdygsta ragiukai. Kartais reikia ir tėvų klaidų, ir vaikų ožiukų, nes mokymasis vyksta per patirtį: nuolat ir mokome, ir mokomės patys. Ypač svarbu būti atlaidiems nepageidaujamo vaikų elgesio akimirkomis.
Pagal Neillo filosofiją, griežtai draudžiamos bet kokios bausmės. Neillas teigė, kad knygos mokykloje nėra labai reikalingos. Mokymasis esą turi vykti dirbant su moliu, dažais, instrumentais ir įvairiomis dramos meno formomis. Esminis Neillo filosofijos teiginys yra toks: atsisakykite bet kokios valdžios vaiko atžvilgiu, leiskite jam augti laisvai, nespauskite jo ir nieko jam neprimeskite.
Paauglystės krizė daug kuo panaši į trečiųjų gyvenimo metų krizę, kai vaikas, pradėjęs suvokti save kaip atskirą, nepriklausomą asmenybę, skuba išreikšti savo valią ir įsitvirtinti. Brolių ir seserų santykiai yra vieni ilgiausių gyvenimo santykių, darančių poveikį net tuomet, kai tiesioginis ryšys nutrūksta.
Santykiai su broliais/seserimis iš esmės veikia mūsų asmenybės raidą, emocijas, socialines pozicijas ir nuostatas. Sulaukęs trejų, mažylis pradeda suvokti save kaip atskirą, nepriklausomą asmenybę.
Jis skuba išreikšti ir įtvirtinti savo valią. Kadangi viena nuomonė paprastai jau būna išsakyta, vaikui telieka užimti opoziciją ir tarti „ne“. Negatyvizmas paprastai būna nukreiptas ne į tai, ką jūs siūlote, bet į tai, kad būtent jūs tai pasiūlėte.
Auklėjimo stilių palyginimas
| Auklėjimo stilius | Charakteristika | Privalumai | Trūkumai |
|---|---|---|---|
| Autoritarinis | Aiškios ir griežtos taisyklės, reikalaujama paklusimo be diskusijų. | Padeda išvengti pavojingų situacijų. | Gali sukelti depresiškumą, problemų valdant impulsus. |
| Autoritetinis | Kontrolė ir ribų nustatymas derinamas su šiltais tarpusavio santykiais. | Vaikai įtraukiami į taisyklių kūrimą, skatinamas kalbėtis. | Sunku derinti artimus santykius su kontrole. |
| Viską leidžiantis | Mažai reikalavimų, abejingas reagavimas į poelgius, ribotas bendravimas. | - | Sunku išsiugdyti savidiscipliną, jaučiasi nemylimi. |
| Tėvai "sraigtasparniai" | Stengiasi kontroliuoti absoliučiai visas vaiko gyvenimo sritis. | - | Gali atsiliepti akademinėje aplinkoje, suprastėja pažymiai. |
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Nepraleisk! Šokiruojančios žydų apeigos gimus berniukui, kurias turi žinoti kiekvienas!
- Ariogalos gimnazijos žydų vaikų likimas: tragiška istorija, kurios negalima pamiršti
- Vaiku Svorio Lentelės: Kaip Stebėti Vaiko Augimą
- Efektyvi apsauga nuo saulės kūdikiams: svarbiausi patarimai ir tėvų atsiliepimai
- Neįtikėtina Vaikiškų Žuvyčių Ant Baterijų Apžvalga – Atraskite Geriausią Žaislą Vaikams!