Šeima - svarbiausia giminės ir tautos gyvavimo ląstelė. Mūsų prigimtinė kultūra, mūsų kalba ir papročiai išliko per sunkiausius laikus tik šeimos dėka. Motina, tėvas, brolis, sesuo ir kiti šeimos nariai mūsų tradicijose - tai esminiai žmogaus apibūdinimai ir net šeimos pareigybės. Visa lietuvių tautosaka, liaudies dainos, pasaulėjauta sukurtos šeimos ir giminės rate. Net danguje Saulė - močiutė, Mėnuo - tėvelis, žvaigždės - sesutės. Pagarba vyresniems - vienas svarbiausių priesakų.
Pirties vaidmuo senovės lietuvių apeigose
Iš XVII a. pabaigos - XX a. I pusės etnografinės medžiagos matyti, kad skirtingu laiku skirtinguose Lietuvos regionuose pirtis turėjo ryškių savitumų. Maždaug nuo XVI a. žemaičiai ir lietuvininkai pirtimi vadino ir jaujos kluono dalį, kur džiovinami linai arba javai, ir pastatą, kuriame prausiasi. Autorių, rašiusių XIX a. pab. duomenimis, "seniau lietuvininkai kiekviename kieme turėjo atskirą trobesį maudytis. Tai būdavo tamsi, vos žmogaus ūgio aukštumo patalpa su krūva lauko akmenų viduryje ir mediniais suolais pasieniais. Akmenys buvo įkaitinami požemine ugnim ir užpilami vandeniu. Visa stubikė prisipildydavo karštų garų, tada žmonės nuogi sueidavo į vidų, išsitiesdavo ant suolų ir plakdavo vienas kitam kūną beržinėmis trumpų rykštelių vantomis, išbėgdavo į lauką ir, kad atsivėsintų, puldavo čia pat į kūdrą arba išsivoliodavo sniege".
Pirtis dar buvo naudojama grūdams ir salyklui džiovinti. Prūsijos valdžios įsakai, kuriais buvo stengiamasi apsaugoti valstiečių gerbūvį nuo gaisrų, buvo pagrindinė tokių pirčių išnykimo lietuvininkuose priežastis. Štai kodėl 1931 metų duomenimis Užnemunėje buvo likę vos šimtas pirčių, kai tuo pat metu Aukštaitijoje jų stovėjo 26 tūkst., Vidurio Lietuvoje - 7 tūkst. Žemaitijoje - 4 tūkst.
Apie dievų garbei kūrenamą pirtį Petras Dusburgietis 1326 m. "Prūsijos žemės kronikoje" rašo: "Iš pagarbos savo dievams kurie ne kurie kasdien maudosi pirtyje, kiti pirties tiesiog kęste nekenčia". Jonas Dlugošas XV a. viduryje rašė: "Pirtyse prausiasi kasdien ir vyrai, ir moterys; jose jie gali išsipagirioti po vakarykščio išgėrimo ir atsigaivinti". Su išlyga prie dievų garbei kūrenamos pirties apeigų priskirtinas ir maudymasis siekiant nusiplauti svetimšalių krikštą bei prausimasis per Kalėdas, tikintis gero avių prieauglio. Šie šaltiniai yra vieninteliai (jei neskaičiuosime sekimų), kuriuose bent iš dalies pėrimasis pirtyje siejamas su ritualais, skirtais senųjų dievų, deja, neužsimenama - kokių - garbei.
P. Nors duomenų apie pirtyje atliekamas apeigas pašvęstas seniesiems dievams XIV-XVII a. rašytiniuose šaltiniuose mažai, jų stygių bent iš dalies kompensuoja XIX - XX a. tautosaka ir tikėjimai. Pripažinus, kad krikščionybės skleidėjai ir prievaizdai uoliai naikino visus su senąja religija susijusius papročius galima numanyti, jog tikėjimai, kuriuose teigiama, kad pirtin negalima eiti vanotis šventadieniais, per didžiąsias šventes, ir net Velykų ketvirtadienį bei penktadienį, radosi būtent dėl siekimo išnaikinti senąsias apeigas.
Mitologinėse sakmėse pirtis - viena labiausiai tautosakinių personažų - velnių, laumių mėgiamų ir lankomų vietų. Pasak profesoriaus, M. Strijkovskis rašė, kad prūsai, lietuviai, žemaičiai "mirusįjį gražiai pirtyje numaudo ir apvelka ilgais baltais marškiniais". Tikėjimas, kad pirtyse lankosi melstis iš skaistyklos parėjusios mirusiųjų sodžiaus gyventojų sielos, ypač Visų Šventų naktį Lietuvoje išliko iki pat XX a. Išvardintieji pavyzdžiai koreliuoja su švente Aukštaitijoje, kuri minima lapkričio mėnesį ir vadinama Ažinkai (dar Stalai, Stalų kėlimas, Diedai, Diedaduonė). Ši šventė susideda iš dviejų esminių elementų - pirties, kuri iškūrenama šeštadienį vakare ir kurioje visi turi būtinai nusiprausti bei kitą dieną ruošiamų apeiginių vaišių, kurių dalis, sudėjus į krepšius, gabenama Diedams, t. y. elgetoms, kad šie pasimelstų už mirusius artimuosius.
Pirties sąsajos su mirusiųjų protėvių pagerbimu įžiūrėtinos ir J. Johanas Langijas XVII a. pabaigos latvių-vokiečių kalbų žodyne mini leksemą "pirtynas" - auka, paliekama pirtyje kūdikiui gimus. G. F. Stenderis taip pat mini naujagimio maudymą pirtyje. Nors J. Langijas ir nenurodė, kam skirta auka po sėkmingo gimdymo, tą galima padaryti remiantis kitų XVII a. pabaigos autorių - Mato Pretorijaus ir Pauliaus Einhorno duomenimis. M. Pretorijus rašo, jog "Laimelė - gimimo deivė, kurios jie šaukiasi, kai gimdyvė turi gimdyti ar jau yra pagimdžiusi; tam jie taip pat turi specialias apeigas". Po sėkmingo gimdymo pribuvėja, M. Pretorijaus liudijimu, meldžiasi Mergelei Marijai, kai kurie dar šaukiasi Laimės, kuriai nulieja truputį ant žemės". Paulius Einhornas XVII a. pab. teigia, jog latviai, visų pirma nėščios moterys ir gimdyvės, nepaprastai gerbė Laimą arba laimės deivę, kurios jos šaukdavosi ir kuri padėdavo per gimdymą. Gimdyvėms Laima patiesdavo paklodes, paprastai pačių išaustas, ant kurių jos turėdavusios gimdyti; jeigu taip įvykdavę, gimdymas būdavęs laikomu palaimingu.
Etnografinės ir tautosakinės medžiagos duomenimis Rytų Aukštaitijoje ir Žemaitijoje moterys neretai (ypač žiemą) pirtyse gimdydavo ne tik XIX a. pabaigoje, bet dar ir XX a. pirmojoje pusėje. Gimdyvės kaitinimas, šutinimas, garinimas, masažavimas ir net vanojimas vanta laikytas labai veiksmingu gimdymui palengvinti. "Žinoma, pirtis gimdymui greičiausiai pasirenkama, kaip jau minėta, ne tiek ritualiniais kiek praktiniais sumetimais: šilta, švari, atskira patalpa, galimybė pašildyti vandenį, pavanoti, pakaitinti gimdyvę, tačiau gimdyvės įvesdinimo į pirtį paprotys, kuris itin plačiai praktikuotas Rytų Lietuvoje, vis dėlto pirmiausia laikytinas ritualiniu.
Čia jau įžiūrėtini šie požymiai: anapusybės apnašų nuvalymas (nuplovimas), sugrįžimas (sugrąžinimas) į bendruomenę, vaišės. Iki šios apeigos gimdyvė vis dar tebėra atskirta nuo bendruomenės ir todėl lengvai pažeidžiama piktų jėgų. Kaip tik dėl šios priežasties kitos apeigos dalyvės gimdyvę pasitinka šaukdamos: "Vilkas ateina", t. y. slėpdamos tikrąjį moters vardą. Galima įtarti, jog toks įvesdinimas į pirtį minėtame Lietuvos regione susiliejo su liaudiško pamaldumo tradicija, nes, pasak Stasio Daunio, neįvesdintą į pirtį gimdyvę kunigai net atsisakydavo įvesdinti į bažnyčią. Rasos Paukštytės liudijimu šiuos papročius gerai prisiminė dar ir 2011 - 2012 metais apklaustos šio krašto pateikėjos.
Bemaž identiškai šiame krašte pažymimas ir jaunamartės pirmasis atėjimas į pirtį po vestuvių. Šis paprotys Gervėčių apylinkėse vadinamas Atžydėtuvėmis ir susideda iš kelių reikšmingų elementų: jaunamartės sutikimo, stuomens dėjimo, jaunamartės prausimo ir rengimo, rūgžties ragavimo, dainavimo. Kitaip tariant, kaip ir gimdyvės įvesdinimo atveju, šitaip bendruomeninėje pirtyje užbaigiamas moters virsmo ritualas", - sakė R.
Kūdikio įvedimo į giminę apeigos
Apeigos atliekamos namie arba gamtoje per jauną mėnulį arba pilnatį. Patalpa išpuošiama žalumynais, palubėje kabinami šiaudiniai paukščiukai. Kambario vidury - namų židinys. Tai aukurėlis su ugnimi, uždegama apeigų metu, dubuo su vandeniu, drobė (ar nuometas), žirklės apgėlams.Patalpoje daug šviesos - žiburėlių, degančių žvakių. Apeigoms kūdikis aprengiamas šventiniais lino marškinėliais. Turi būti tautinė juosta perjuosimui. Dalyviai - kūdikis, motina, tėvas, vardatėviai (kūmai), giminės, vaikai ir pribuvėja.
Pribuvėja globoja kūdikį ir vadovauja apeigoms.Vardatėviai atneša savo pyragą. Ant stalo - kiaušiniai, duona, sūris, gėrimas (gira, midus, alus) ir kt. - Iš tolimų ir nežinomų kraštų atvyko nematytas, negirdėtas, nepažįstamas svečias/viešnia. giminaitis. Pasiuntė jums Laima pagalbininką artojėlį/audėjėlę. Motina ir tėvas priima kūdikį iš pribuvėjos, padėkoja ir perduoda jį vardatėviams. apeiginio gėrimo. - Žemynėle, išlaikyk sveikatoje ir gėrybėje. Būk maloninga kūdikiui Kūdikis tuo metu paguldytas ant žemės.Taip pasveikinusi nugeria, paskui kaušą duoda motinai, ši nugėrusi perduoda tėvui, o jis - vardamotei, ji - vardatėviui. - Mieli vardatėviai, garbinga gimine! Mes švenčiame šventę, kuri tiek sena, kiek sena mūsų giminė ir tauta. giminės šventė.
Apeigos prie vandens. Kūdikis prausiamas ar panardinamas, šlakstomas vandeniu. Prausia pribuvėja ir vardamotė. Pirmojo prausimo vandenyje turėtų būti kadagio pelenų ir druskos. Apeigos prie ugnies. Ugnis pamaitinama druska. Vadovė: Vykintai, nuo šiol tave taip vadiname. gražus ir prasmingas. Vadovė: - Laima lėmė likimą mūsų protėviams, lai globoja Laima ir mūsų Vykintą. kūdikiui, būk maloninga jam.
Pakėlimas į senolius.Svečiai ir giminaičiai kūdikio tėvų motinas kėdėje pakelia j senoles, o tėvus - į senolius, t.y. duoda jiems naujus giminystės vardus. Nauji vardai skelbiami ir kitiems kūdikio giminaičiams (atsiranda tetos, dėdės ir t.t. Vaiko įvedimas į giminę. Kiekvienas giminaitis turi palaikyti ant rankų vaiką. Taip daro net vyresnieji vaikai. šokama - kiekvienas apsisuka aplink save - j vieną, į kitą pusę - ir perduoda kitam. Apgėlai rengiami tik kūdikiui, sulaukusiam vienerių metų. Tai moterų apeiga.
Vardamotė (kūma,), laikydama kūdikio galvutę virš dubens su vandeniu, pridengtu įmerkta drobule (ar nuometu), nukerpa kuokštelį jo plaukų. Nukirpti plaukai vėliau, sodinant medį, pakasami po juo. Giedama „Putinėli raudonasai”. Sodinamas medis: ąžuolas - sūnui, liepa - dukrai, po šaknimis dedami apgėlų plaukai. Apeigų būdai. Kiekvienas Lietuvos kraštas turi savo tradicinių kūdikio įšventimo apeigų.
Kūdikio prausimo vandens reikšmė
20 a. pirmos pusės gimtuvių papročiuose buvo apeigų, susipynusių su senovės tikėjimu - kūdikio pirmojo prausimo vandenį pildavo prie židinio, krosnies ar po slenksčiu, kad vaikas laikytųsi namų, prausdavo pienu, kad būtų skaisčiaveidis, guldydavo ant knygos, kad būtų mokslus. Paskui kūdikį parodydavo šeimos nariams, kurie jį pabučiuodavo, kad visi gyventų meilėje.
Moters būsena ir nėštumo papročiai
XIX amžiaus pabaigoje-XX amžiaus pradžioje moters gyvenime vyravo savotiškas gimtuvių ciklas, kuris prasidėdavo pastojimu, o baigdavosi moters įvesdinimu į bažnyčią (sugrįžimas į visuomenę). Kai moteris pastodavo, nors to dar niekas nežinodavo ir juolab nematydavo, ji pradėdavo laikytis griežtų taisyklių. Iki šiol išlikę begalės nėštumo prietarų ir draudimų, kurie senovės moteriai buvo labai svarbūs. Nėštumo moterys stengdavosi neviešinti iki pat gimdymo. Etnografiniuose aprašuose galime perskaityti, kad kartais net kaimynė nežinodavo, kad moteris nėščia. Pamatydavo tik, kad jau vaiką supa.
Paskutiniais nėštumo mėnesiais moterys kartais net neidavo į bažnyčią. Kodėl jos taip slėpėsi? XIX a. pabaigos-XX a. pradžios kaimo kultūroje nėštumas buvo suvokiamas kaip ypatinga būsena, kuri moterį-motiną išskyrė iš kitų moterų, įpareigojo saugoti ir ginti gležną gyvybę nuo visko, kas galėtų pakenkti. Todėl nėštumas reiškė savitą moters būvį, laikantis paveldimų papročių, siejamų su kūdikio gyvybe ir ateitimi. Buvo manoma, kad nuo to, kaip elgsis moteris nuo pat pirmos nėštumo dienos iki kūdikiui gimstant, priklauso būsimo kūdikio fizinės, psichinės ir dorovinės savybės.
Moteris „palaimintoje būsenoje“ - taip pagarbiai vadinta besilaukianti kūdikio. Ne tik šeimos nariai, bet ir visi, kam teko su ja turėti reikalų, privalėjo ją saugoti nuo nemalonumų. Galima pastebėti, jog lietuvių etninėje kultūroje tokį slėpiningą reiškinį vengta tiesiogiai pavadinti „nėščia“. Galbūt tai susiję su etika bei moteriška paslaptimi, kuri tradiciškai buvo slepiama, ypač nuo vaikų. Moteris nesistengė, kad aplinkiniai anksčiau negu priklausė sužinotų apie moters nėštumą. Tikėta, kuo mažiau bus kalbama apie tai, tuo ji lengviau kūdikį išnešios ir pagimdys.
Nėštumas buvo siejamas su tam tikra gėda, kitas dalykas - apsauga. Kam eiti ten, kur daug žmonių, juk gali pastumti, suspausti, galima kokia liga užsikrėsti. Tie draudimai drausmino ir saugojo moterį ir jos būsimą vaikelį. Jei tų laikų moterys pamatytų šiuolaikines nėščiąsias, atidengusias nuogus pilvukus, tikriausiai netektų žado. Žinoma, artimiausi žmonės sužinodavo, kad moteris laukiasi, o paskui daug kas nuspėdavo iš moters elgesio, pasklisdavo gandai. Tad nieko nestebino, kad besilaukiančios moters veiklos ribos mėnesiams bėgant vis siaurėdavo ir siaurėdavo.
Tradiciškai tokia moters padėtis buvo labai reglamentuota įvairių tikėjimų, pažiūrų bei draudimų, apgaubta paslaptimi. Kiekvienas nėštumo prietaras turėjo gilesnę, paslėptą prasmę. Apžvelgdami XIX a. pabaigos-XX a. pradžios tikėjimus, pamatysime, kad dalies jų šiuo metu jau nebepasitaiko, bet yra tokių, kurie gyvi ir šiandien. Svarbiausias šių tikėjimų tikslas - padėti moteriai išvengti priešlaikinio gimdymo. Todėl moteris privalėjo vengti psichologinės įtampos, neigiamų emocijų, sugebėti valdytis įvairiose situacijose. Besilaukianti moteris turi būti rami, dorovinga, linksma, taikingai sugyventi su namiškiais. Ji negali linkėti niekam bloga, tuo labiau apkalbinėti kitus žmones. Turi dirbti jai priklausančius darbus.
Neretai buvo sakoma, kad kuo sunkiau moteris dirba, tuo lengviau gimdo, ir priešingai - jei tinginiaus, tai ir kūdikis galįs paveldėti polinkį į tinginystę. Kai kurių darbų, norėdama pagimdyti sveiką kūdikį, nėščioji vis dėlto privalėjo vengti. Buvo laikoma, kad į nėštumo pabaigą moterims kenkia kepti duoną, kirpti avis, skalbti. Besilaukiančiai negalima nešti prijuostėje obuolių ar kitų daiktų, kad kūdikio neišpiltų votys, pilno kibiro vandens - antraip vaikas seilėsis. Stengtis nenušalti kojų, nes kūdikis gims silpnos sveikatos.
Besilaukianti moteris turėjo stengtis kuo rečiau išeiti iš namų, apskritai saugotis svetimų akių. Šitaip buvo mažesnė galimybė nusigąsti ar nusistebėti luošu, negražiu žmogumi, nes tikėta, kad nėščioji, nusistebėjusi kitų žmonių fiziniais ar psichiniais trūkumais, gali susilaukti tokio paties kūdikio. Pamačiusi gaisrą turi saugotis neprisiliesti ranka prie veido ar kitos kūno dalies, nes tikėta, kad naujagimis toje vietoje turėsiąs raudoną dėmę, kurią bus sunku arba visai neįmanoma panaikinti. Drausta einant pro dvokiančią vietą užsiimti rankomis burną, antraip ir vaikui iš burnos dvoks. Negalima žiūrėti pro durų plyšį, antraip vaikas bus žvairas, klausytis slapčia už durų - bus kurčias.
Aplinkiniai, žinodami nėščiosios padėtį, stengėsi jai padėti. Tikėta, kad jei nėščioji eina pas kaimynus ko nors skolintis, o šie neduoda prašomo daikto, ji galinti kaimyno namus apleisti pelėmis. Tiesa, kad moteris nepiktnaudžiautų savo būsena, vyravo toks tikėjimas: jei nėščioji ateina skolintis, o tu neturi ar nenori skolinti, tai jai išėjus mesk iš paskos žemių ar dar ką nors.
Į šią grupę draudimų įeina samprata apie kūdikio vystymąsi. Tikėta, kad kūdikis, būdamas įsčiose, yra abiem rankutėmis įsikibęs tokios gyslelės, o kitą įsikandęs čiulpia; dėl to jis ten ir auga. Smarkiau susikrėtus motinai ta gyslelė iš kūdikio rankų išsprūstanti. Gimdant kūdikis pats gyslelę paleidžiąs ir paliekąs kitam kūdikiui. Jeigu kūdikis gimdamas ją išsinešąs, moteris daugiau vaikų nebegalinti turėti.
Buvo draudžiama nėščiajai lįsti pro tvorą - gims negyvas kūdikis; negalima žargstyti per virves, kišti į krosnį atbulų malkų, kad negimtų atbulas, arba atbulai sėdėti vežime, kad gimdant virkštelė neapsisuktų aplink kaklą. Nekalti kuolo, antraip vaikas gims atbulas. Draudžiama landžioti pro siūlus. Nėščia moteris negalėjo eiti paskui karstą išnešant iš pirkios numirėlį - ji turėjo anksčiau išeiti iš tos patalpos, nes vaikas galįs gimti negyvas. Nėščioji turėjo nemeluoti, kad kūdikis nebūtų melagis, negalėjo kam nors ranka ar rykšte suduoti, antraip vaikas būsiąs mušeika, pasisavinti svetimą daiktą, kad vaikas nebūtų vagis. Pastarojo draudimo buvo ypač griežtai laikomasi: nėščioji negalėjo paimti net mažiausio svetimo daikto, pavyzdžiui, nusiskinti obuolį nuo obels. Besilaukianti negali mušti nei katės, nei šuns, nei kito gyvo padaro, nes vaikas išaugs žiaurus. Negalėjo apkalbėti, kad kūdikis nebūtų liežuvautojas.
Besilaukiančios moters išskirtinumą rodo ir tokie tikėjimai: ji negalėjo būti krikštamote, nes manyta, kad gali mirti jos pačios kūdikis ar krikštavaikis, būti svočia, kad neištiktų panaši nelaimė. Paskutiniais nėštumo mėnesiais moteris buvo vadinama „diengula“. Ji stengėsi sutvarkyti namų reikalus, užbaigti pradėtus darbus. Skubėjo nuvykti į bažnyčią pasimelsti, atlikti išpažinties. Nėštumas ir gimdymas buvo moterų reikalas, kaip ir viskas, kas susiję su vaisingumu. Laukiasi vaiko be vyro - kalta tik ji. Niekas nevedė, liko senmergė - jos problema.
Vyro vaidmuo gimdyme
Tačiau negalima sakyti, kad vyrai visiškai atsiribodavo nuo gimdymo. Be jų pagalbos moterys retai išsiverdavo - juk moteriai gimdant reikėdavo ir namus sužiūrėti, ir gyvulius pašerti, ir pribuvėją ar gydytoją parvežti. Esant sunkiam gimdymui, vyras ne tik padėdavo pribuvėjai, bet ir būdavo didelė moralinė parama žmonai. Tad nereikia labai ja aukštinti šiuolaikinių vyrų, o menkinti „senųjų“ - jie prisidėdavo prie gimdymo kuo galėdavo. Tai, kiek vyras dalyvaudavo gimdymo procese, labiausiai priklausė nuo vyro ir moters santykių. Jei vyras su žmona draugiškai sugyveno, moteris drąsiai prašydavo pagalbos, o vyras mielai padėdavo.
Placentos laidojimo papročiai
Placentos po gimdymo neišmesdavo. Pribuvėja ją nuplaudavo, suvyniodavo į švarią medžiagą ir pakasdavo, kur tėvai norėdavo. Placentos palaidojimo vieta buvo susijusi su kūdikio ateities lėmimu, ji berniukams ir mergaitėms labai skyrėsi. Berniuką buvo norima išlaikyti prie namų, tad placenta buvo kasama čia pat, kad ir po slenksčiu. Mergaitei buvo linkima gerai ištekėti, tad ir placentos laidojimo vieta būdavo tolimesnė, pavyzdžiui, po vartais. Jei norėdavo, kad sūnus būtų geras šeimininkas, placentą kasdavo po namo pamatais. Jei linkėdavo, kad jo gyvuliai būtų sveiki, placentą pakasdavo tvarte. Jei norėdavo, kad dukra būtų labai dora, placentą kasdavo rūtų darželyje. Jei linkėdavo susilaukti daug vaikų, kasdavo po obelimi.
Pirmasis kūdikio prausimas
Žmonės tikėjo, kad kūdikio ateitį gali lemti ir pirmasis jo nuprausimas - kokių žolelių dedama į vandenį, kur vanduo paskui išpilamas. Vos moteris pagimdydavo, šeimos erdvė pradėdavo skleistis, atsidarydavo durys. Kol gimdyvė dar nebūdavo pakilusi iš patalo, prasidėdavo kūdikio lankymas, kuris buvo vadinamas palankynomis, rodynomis, apgėlais. Palankynos, beje, buvo tik ištekėjusių moterų reikalas. Gimdyvės su vaikeliu aplankymas - tai tarsi jos įvedimas į moterų bendruomenę, tad šiame rituale negalėdavo dalyvauti netekėjusios ir negimdžiusios. Kodėl palankynos būdavo tokios ankstyvos? Nes netrukus prasidėdavo kiti ritualai, pavyzdžiui, krikštynos, kurios dažniausiai įvykdavo per pirmąsias savaites. Be to, vos gimdyvė pakildavo iš lovos, jos jau laukdavo kiti reikalai - daugybė buities darbų, kūdikio priežiūra.
Į palankynas privaloma buvo nešti dovanų, iš kurių populiariausios buvo - maistas (nešdavo kiaušinių, duonos). Taip buvo linkima skalsos ir turtingo gyvenimo. Lankytojos ėjo po vieną ar susitarusios. Visada lankytojos būdavo vaišinamos, dalindavosi patarimais. Į palankynas eiti buvo galima be jokio įspėjimo. Kūdikio lankymas buvo dėmesys ir bendruomeninė pagalba moteriai - lankančios moterys apsižiūrėdavo, ko trūksta, pasiūlydavo savo paslaugas. Kartu tai buvo kūdikio gimimo pažymėjimas ir viešas pristatymas moterų bendrijai.
Moters įvedimas į bažnyčią
Maždaug 3-6 savaitės arba 40 dienų po gimdymo, kai moteris atsigaudavo, įvykdavo dar vienas labai svarbus ritualas - jos įvedimas į bažnyčią, vadinamosios įvedybos (pirmas kūdikį pagimdžiusios moters ėjimas į bažnyčią). Iškilminga motinos įvesdinimo apeiga buvo gimtuvių ciklo pabaiga, žyminti moters grįžimą į normalų gyvenimą. Iki įvesdinimo moters gyvenimas apsiribodavo šeima. Vyravo tikėjimai, kad tokia moteris neturi eiti ko nors skolintis pas kaimynus, nes gali jiems užtraukti bėdą. Tokia elgsena būdinga ir daugeliui pirmykščių kultūrų. Manyta, kad pogimdyminiu laikotarpiu moteris yra pavojinga aplinkiniams. Todėl kol atgaus jėgas ir pranyks tariamas pavojus aplinkai, ji laikoma tarsi karantine.
Lietuvių kultūroje greičiausiai moteris nuo bendruomenės buvo atskiriama dėl dviejų dalykų: gimdymo metu atsirandančios ypatingos galios, ir dėl to, kad po gimdymo buvo laikoma nešvari. Taigi tik praėjus nustatytam laikui, kada gimdyvė pasveikdavo ir būdavo įvykdžiusi nustatytus elgesio reikalavimus, ji galėjo atlikti įvesdinimo apeigas. XIX a. pabaigoje-XX a. pradžioje Pietryčių Lietuvoje prieš įvedant į bažnyčią gyvavo moters įvesdinimo į bendrą pirtį paprotys. Pirmą kartą po gimdymo į ją einanti moteris atnešdavo dovanų pirties šeimininkei ir vaišių susirinkusioms moterims. Moterys rinkdavosi pirtyje, kur buvus gimdyvė prausdavosi, kad į bažnyčią būtų įvesdinta švari. Šiose apeigose dalyvaudavo ištekėjusios ir gimdžiusios bendruomenės moterys.
Prieš įvesdinimą į bažnyčią moteris nueidavo į zakristiją, pasakydavo kunigui, kad jau praėjo tinkamas laikas po gimdymo, ir ji nori būti įvesdinta. Kunigas ją vesdavosi prie altoriaus, tuo tarpu moteris turėdavo būti įsikibusi į kunigo stulą (juostą). Prie altoriaus įvykdavo trumpos apeigos, moteris melsdavosi. Įvesdinimo apeigų metu buvo suteikiamas palaiminimas ne tik motinai, bet ir kūdikiui. Liaudies tikėjimų prasme įvesdinimas simbolizuoja moters statuso pasikeitimą ir jos viešą grąžinimą į bendruomeninį gyvenimą. Įvesdinimas buvo lyg žinia visai bendruomenei, kad moteris susilaukė vaiko.
žymės: #Naujagimio
Panašus:
- Megztas vokelis naujagimiui: šiluma ir jaukumas pirmosiomis dienomis
- Sveikinimai sulaukus naujagimio: gražiausi žodžiai ir originalios idėjos
- Dovana Naujagimio Mamai: Praktiški ir Atmintini Patarimai
- Motinystės socialinio draudimo stažas: Visas reikalavimų ir apskaičiavimo vadovas!
- Kaip Saugiai Virtas Obuolys Padės Jūsų Kūdikiui Augti: Geriausi Receptai ir Patarimai