Jurgis Zauerveinas-Girėnas (1831-1904) - vokiečių kilmės Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjas, lietuvybės puoselėtojas, publicistas, poetas, filosofijos mokslų daktaras, garsus poliglotas, mokėjęs kelias dešimtis kalbų.
Gyvenimo Kelias ir Veikla
XIX-XX a. Mažojoje Lietuvoje J.Zauerveinas gyveno ketvirtį amžiaus su pertraukomis, apie 1874-1898 m. Su lietuvininkais ir jų kalba susipažino dar gimnazijos laikais, kai šie atvykdavo dirbti į Vokietiją, į Gronau fabrikus. Atvykęs į Mažąją Lietuvą ir čia pagyvenęs, gerokai pramoko lietuvių kalbos, ja susižavėjo, pamilo žmones, jo dėmesį patraukė vietinių gyventojų rūpesčiai. Bendravo su Lietuvos tautinio sąjūdžio veikėjais, įsitraukė į lietuvių tautinę ir politinę veiklą ir bendradarbiavo apie 20 metų. Dalyvavo 1890 m. įkurtos Lietuviškos konservatyvų skyrimo draugystės veikloje.
1879 m. ir 1881 m. J.Zauerveinas buvo Klaipėdos apskrities kandidatas į Prūsijos karalystės landtagą. 1881 m. kandidato priešrinkiminį žodį „Broliai lietuvininkai!“ aptinkame laikraštyje „Lietuviška ceitunga“ (1881, saus. 11, p. 3.). Jo dėka 1879 m. J. Zauerveinas daug rašė įvairiais klausimais: apie prigimtines žmogaus teises, žadino lietuvių nacionalinį orumą, kėlė kultūrines, socialines, tautines problemas, taip pat rašė filologinio pobūdžio publikacijas. Jas siuntė Mažosios Lietuvos laikraščiams.
Bendradarbiavimas su Laikraščiais
Daugiausiai publikacijų, eilėraščių išspausdino „Lietuviška ceitunga“ („Lietuwiszka ceitunga“), taip pat „Tilžės keleivis“ („Tilžės keleiwis“), „Nauja lietuviška ceitunga“ („Nauja lietuwiszka ceitunga“). „Nemuno sargas“, („Niamuno sargas“) dažnai perspausdindavo kitų laikraščių straipsnius, tačiau šio laikraščio yra išlikęs tik vienas numeris. 1882 m. kovo 21 d. laikraštyje „Lietuviška ceitunga“ kėlė mintį, kad lietuvių šviesuoliai turėtų leisti tautinius laikraščius, burtis į kultūrines draugijas, taip saugotų savo tautiškumą, kovotų su Lietuvos rusifikacija, germanizacija.
Pats aktyviai dalyvavo Mažosios Lietuvos tautinės draugijos „Birutė“ (įkurta 1885 m.) veikloje, buvo jos garbės narys, kurį laiką ir pirmininkas. Labai svarbiu laikomas J. Zauerveino pranešimas „Apie atgaivinimą lietuviškos kalbos“, skaitytas 1887 m. „Birutės“ draugijos susirinkime. Jis buvo publikuotas „Tilžės keleivyje“ (1894, birž. 23, liep. Daktaras J. Zauerveinas kovojo dėl lietuvių kalbos sugrąžinimo į mokyklas, rašė apie gimtosios kalbos svarbą ir jos uždraudimo mokyklose pasekmes.
Tokia publikacija „Vėl pagonai“ buvo išspausdinta per keletą „Lietuviškos ceitungos“ numerių (1881, rugs. 13, p. 3-4; 1882, kovo 28, bal. 4, 25, p. 1). Straipsnyje „Kalbos dalykai“ kalbėjo apie būtinumą mokyti vaikus gimtąja kalba („Aušra“, 1883 m. Nr. 2, p. 25-28; Nr. 3, p. Savo nusivylimą dėl lietuvių tautinio sąmoningumo jį puolantiems oponentams griežtai išsako rašinyje „Girėno apsirokavimas su savo bei Lietuvos lietuviškais neprieteliais...“, „Naujoje lietuviškoje ceitungoje“ (1896, liep. 7, rugp. 4, 7 priedas; 1897, saus.
Eilėraščiai ir Kūryba
J. Zauerveinas dažnai prie publikacijų pridėdavo eilėraščių, taip tarsi išryškindamas savo nuostatas, idėjas, kurias norėjo pasakyti: „Žmoniu gimines ir kalbos yr' nu pono Dievo“, „Kaip juokdinas žmogus be motinos kalbos“, „Užtarims lietuviškos giminės: „Dar šim kampe lietuv'ninkai! ...“ („Lietuviška ceitunga“, 1879, rugp. 19, rugs. 9; 1882, saus. „Kaip dyvinay man judin širdį…“, „Lietuvninkai, žiūrėkit tikt!…“, „Lietuvninkus aš myliu taip…“, „London mieste yr' daug žmonių …“, „Lietuva ant visados…“, „Mieloji Lietuva“ („Tilžės keleivis“, 1894, liep. 14, 18) - taip eilėmis apdainuodavo Lietuvos praeitį, gamtą, upes, ypač Nemuną, žmones, kalbą, tradicijas, išliedavo savo asmeninius jausmus, išgyvenimus.
Iš viso parašė apie tris šimtus eiliuotų kūrinių. Dauguma jo patriotinių eilėraščių tapo liaudies dainomis. Labiausiai jį išgarsino 1879 m. parašytas ir pirmą kartą laikraštyje „Lietuviška ceitunga“ (rugs. 23, p. 6) paskelbtas eilėraštis „Lietuvninkai mes esam gimę“ („Lietuv'ninkai mes esam gimme“), kuris laikomas neoficialiu Mažosios Lietuvos himnu ir gausybę kartų buvo perspausdintas anksčiau ir šiais laikais įvairaus pobūdžio leidiniuose. Jo sutrumpintas variantas su kompozitoriaus Stasio Šimkaus parašyta melodija buvo siūlomas ir kaip oficialus Lietuvos himnas. Nors oficialiu Lietuvos himnu netapo, o šiandien labiau žinomas sutrumpintas variantas, tačiau populiarumo neprarado, tik žodis „lietuvninkai“ pakeistas į „lietuviai“ ir pavadintas „Lietuviais esame mes gimę“.
J. Zauerveinas pagal Kristijono Donelaičio poemą „Metai“ hegzametru sukūrė epinę poemą „Nemunyčiai“, tačiau tuo metu ji nebuvo išspausdinta. Tautinę baladę „Macilėnas ir Gražina“ galime skaityti iki mūsų laikų išlikusioje 1885 m. „Aušroje“ (Nr.12, p. Daktaras J. Zauerveinas žinomas kaip Biblijos vertėjas į įvairias kalbas, tačiau galime rasti ir jo į lietuvių kalbą verstą Williamo Shakespeare’o „Hamleto“ fragmentą, spausdinamą laikraštyje „Lietuwiszka ceitunga“: „Hamleto susikalbėjimas su savim“ (1880, vas. 24, p. 3), „Hamleto priežodis apie bjaurujį svietą“, „Graudenimas iš „Hamleto“ (1881, vas. 8, p. 3).
Etninė Kultūra ir Tradicijos
Jis gerai suprato etninės kultūros vertę - tradicijas, papročius, skatino dėvėti tautinius drabužius ir tuo didžiuotis. Išleido knygelę apie lietuvių tautybę ir lietuvių tautinius drabužius „Ueber littauisches Volksthum und littauische Volkstracht“ (1894 m.). Skatindamas išsaugoti lietuvių kalbą pasitelkiant tikėjimą, kartu su V. Virtualią kelionę po J. Zauerveino palikimą portale epaveldas.lt baigiame paties Jono Basanavičiaus knygoje „Prie historijos musun rašybos“ (1899, p.
Jurgio Zauerveino Asmenybė ir Įtaka
Jurgio Zauerveino asmenybė peržengė visas to meto įprastines veiklos bei interesų raiškos ribas. 1857-siais jis pradėjo bendradarbiauti Biblijos draugijoje, įsikūrusioje Londone. Vertė į įvairias kalbas Šventąjį Raštą, redagavo kitų vertimus. Šią jo veiklą Getingeno universitetas įvertino garbės daktaro diplomu. Kaip tikras pasaulio pilietis Zauerveinas neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, sakydamas „ne gyvenu ten ir ten, bet būnu“.
Laikas nuo laiko lankydavosi jam mielose vietose: Norvegijos kalnų kaimeliuose, pas sorbus ir lūžitėnus Vokietijoje, pas lietuvininkus Mažojoje Lietuvoje. Lietuviškai J. Zauerveinas pramoko Gronau miestelyje, susipažinęs su tenykštėje gamykloje dirbusiais keliais lietuvininkais. Mažojoje Lietuvoje ėmė lankytis nuo 1877-ųjų; ypač pamėgo gražiąsias vietas palei Šešupę, Pilkalnio apylinkėse. Neliko abejingas vietinių gyventojų vargams ir rūpesčiams. Jo akyse vyko sparti krašto germanizacija, gujant lietuvių kalbą iš mokyklų. J. Zauerveinas ėmėsi organizuoti lietuvininkų deputacijas pas kaizerį Vilhelmą I.
Ryžtinga J. Zauerveino laikysena, jo idėjos formavo Jono Šliūpo, Martyno Jankaus, Vydūno, kitų pirmųjų lietuvių tautinio atgimimo epochos šauklių pasaulėžiūrą. Jo įtakoje 1879 m. J. Zauerveinas bendradarbiavo su profesoriumi Fridrichu Kuršaičiu, padėjo jam rengti „Lietuvių kalbos žodyną“, o Jono Basanavičiaus paskelbtoms dainoms parašė ir išspausdino vokiškus komentarus. 1882 m. jis parengė ir išleido „Lietuvių kalbos chrestomatiją“, kurioje nemažai ir Kristijono Donelaičio kūrybos pavyzdžių. Tais pat metais J. Zauerveinas iškėlė idėją įkurti lietuvišką mokslo organizaciją; tai ir buvo padaryta kiek vėliau, 1885 m. įsteigus „Birutės draugystę“.
J. Zauerveinas suprato ne tik kalbos, bet ir etninės kultūros vertę. Jo žodžiais, išsaugoti senoviniai papročiai - kiekvienos kultūringos Europos tautos pasididžiavimas. Savo dienoraštyje jausmingai aprašė tai, ką buvo pasiūlęs Lazdynų apylinkės kaimo žmonėms - ogi pasirėdyti senoviniais rūbais: „Lietuvaitės atrodė tuomet kaip vaikštinėjančios pavasario gėlės. Džiaugsmas ėmęs matant, kad kelios moterys senukės, viena net 84 metų, buvo atėjusios iš toli susirinkiman su savo marginėms apsirėdžiusios, kad pamačius savo jaunystės drabužius tarsi iš numirusių atsikėlusius ir beveik iš džiaugsmo verkusios, matydamos savo jaunų dienų parėdus šviesiame dangaus ore švitėjant ir juos gerbiant. Viena buvo su „kyku“, kita su „nuometu“, dar kitos su „muturu“, kita su „raiščiu“ ant galvos - vis tai parėdai, kurie iki tol skrynioje gulėjo ir tik iš Donelaičio eilių žinomi buvo, dabar vėl viešai pasirodė“.
Atminimo Įamžinimas
Sausio 15-oji yra svarbi data mūsų valstybės XX a. istorijoje - prieš 90 metų Lietuvos remiami sukilėliai užėmė Klaipėdą; buvo drąsiai atstatytas istorinis teisingumas - prisijungta nors dalis Mažosios Lietuvos. Kartu tai yra ir Jurgio Zauerveino (1831-1904) gimimo diena. Jam esame dėkingi už labai svarbų lietuvybės palaikymą tautinio atgimimo pradžioje; už tautinės tapatybės žadinimą Klaipėdos krašte, dėkingi ir už giesmę „Lietuviais esame mes gimę“. Toji moralinė skola turi būti paverčiama konkrečiais pagarbos, istorinės atminties ženklais.
Galima pasidžiaugti, kad prieš porą metų Klaipėdos centre, prie Liepų g. namo nr. 5 iškilo paminklas Jurgiui Zauerveinui - granite iškaltas įžymiojo kultūrininko siluetas ir minėtos giesmės pradžios ketureilis, tik žodį „lietuviais“ pakeitus į originalą - „lietuvininkais“ - mūsų tautiečių savivardu Mažojoje Lietuvoje. Paminklo autorius - klaipėdietis skulptorius Gintautas Jonkus.
Paminklas J.Zauerveinui Klaipėdoje
Liepų g. 5 atidengtas paminklas skulptoriaus Gintauto Jonkaus darbas - filosofijos daktarui, Mažosios Lietuvos visuomenės veikėjui, publicistui, poetui Jurgiui Zauerveinui (Georg Sauerwein). Skulptūra realistinė, išlaikanti autentiškus asmenybės bruožus. Vaizduojamas mąstantis J.Zauerveinas - keliautojas, stabtelėjęs mieste prie upės ir atsirėmęs į turėklus, transformuotus į lyg atverstą knygą. J.Zauerveino eilėraščio „Lietuvininkais esame mes gimę“ posmais. Šis kūrinys XIX amžiaus pabaigoje buvo virtęs neoficialiu Mažosios Lietuvos gyventojų himnu.
Klaipėdoje yra ir J.Zauerveino gatvė (buv. Hanoverio apylinkėse gimęs J.Zauerveinas neturėjo nuolatinės pastogės - visą gyvenimą jis blaškėsi po Europos kraštus, studijavo įvairių tautų papročius, jų tradicijas, mokėsi kalbų. Jurgis ZauerveinasXIX amžiaus pabaigoje dažnai atklydavęs ir į Klaipėdą J.Zauerveinas šiame name arba gretimuose Liepų gatvės pastatuose susitikdavo su tuo metu Rytprūsiuose veikusiais lietuvių tautinio sąjūdžio atstovais, tarp kurių buvo ir Jonas Basanavičius. Vokietijos valdomoje Mažojoje Lietuvoje J.Zauerveinas (1831-1914) praleido apie ketvirtį amžiaus. Išgarsėjęs liberaliomis pažiūromis, mokėjęs 60 pasaulio kalbų šviesuolis iš Tilžės ir Šilutės dažnai atvykdavo ir į Klaipėdą, bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje.
J.Zauerveinas propagavo tuo metu Rusijoje ir Vokietijoje engiamų mažųjų tautų lygiateisiškumo pricipus, smerkė imperinę politiką, valdžios priespaudą. J.Zauerveino siluetą papildo paminklo akmenyje iškaltas posmas iš jo garsiausio poezijos kūrinio - eilėraščio „Lietuvininkais esame mes gimę, lietuvininkais turime ir būt".
Dokumentinis Filmas Apie J. Zauerveiną
Filmą „Žmogus, kuris mokėjo 75 kalbas“ kūrė tarptautinė komanda: režisavo norvegė Anne Magnussen ir lenkas Paweł Dębski, prodiusavo lietuvė Živilė Gallego, filmavo - operatorius Gvidas Kovėra, filmą šį savaitgalį pristatysiantis ir festivalio lankytojams Klaipėdoje. Daugiau apie šio filmo kūrimą papasakojo pati režisierė iš Norvegijos A. Magnussen.
A. Magnussen teigė, kad kuriant šį filmą sąsajos su Lietuva buvo gyvybiškai svarbios. Keliaudama po Lietuvą sužinojau, kad lietuvių kalba, o taip pat šalies kultūra, turi gilias šaknis. Taip pat esu sukūrusi filmą apie lietuvių archeologę Mariją Gimbutienę. Taigi, šiek tiek žinojau apie jūsų kultūrą. Pati Marija ir jos bičiuliai pasakojo apie senąsias lietuvių tradicijas, dainas, mitologiją. Taip pat teko dirbti su lietuvių operatoriumi Gvidu Kovėra, kuris man pirmas ir papasakojo Jurgio Zauerveino istoriją bei apie jo gyvenimą Lietuvoje. Grįžusi namo perskaičiau daug šaltinių, gilinausi į jo gyvenimą ir jis mane vis labiau ir labiau įtraukė.
Zauerveinas mirė 1906 metais, nėra išlikę jokių fotografijų iš jo gyvenimo, tad kurdama filmą daugiausiai rėmiausi išlikusiais rašytiniais šaltiniais.
Filme rodoma tikroviška, filmuota gamta, ji miksuojama su animacija. A. Magnussen teigia, kad dirbant su surinkta medžiaga pamažu pradėjo atsirasti mintys apie galimybę sukurti animacinį filmą, nes visiems įprasta dokumentika, kuomet aktoriai atkuria istorines scenas man atrodė nuobodi, norint perteikti nepaprastą herojaus istoriją. Ypač daug pasakos elementų turi jo meilė vokiečių princesei, vėliau tapusiai Rumunijos karaliene, visą gyvenimą taip ir likusiai jam nepasiekiama. Tad man pasirodė, kad šią dokumentikos žanro reikalaujančią biografinę istoriją būtų geriausia papasakoti kaip pasaką, o tinkamiausia forma tai atskleisti ir yra animacija.
A. Magnussen teigia, kad jų ryšių galima spręsti, kad jis nuolat apie ją galvojo ir mylėjo ją visą gyvenimą. Tuo tarpu princesė jį laikė savotiška apsauga, į kurią ji bet kada galėjo kreiptis, žinoti, kad jis ją supras ir palaikys. Ji vėliau ištekėjo už griežto ir nuobodaus vyro, neteko vaiko, tad Jurgio Zauerveino palaikymas, nors ir per atstumą, jai buvo labai svarbus. Tokia meilė, kuomet tiesiog žinai, kad turi žmogų, kuris tave myli ir besąlygiškai palaiko, suteikia daug stiprybės bet kuriai moteriai.
Svarbūs Asmenys Zauerveino Gyvenime
Jei suskaičiuotume dienoraštyje minimus vardus ir pavardes, apstulbtume: jų šimtai. Zauerveiną supo, su juo bendravo ir bendradarbiavo paprasti kaimo ir miesto žmonės, pareigūnai, inteligentai ir didikai, jauna mergina ir garbi senutė, dykumų beduinas ir šiaurės kalnietis. Pirmieji artimo bendravimo su lietuvininkais žingsniai prasidėjo Klaipėdoje, kai Zauerveinas ten atvyko pirmą kartą. Regis, tai buvo 1878 m., kuriais pasirodė gabaus savamokslio žurnalisto Martyno Šerniaus redaguojama Lietuviszka Ceitunga. Tai pirmas dar nedrąsaus tautinio sąjūdžio laikraštis.
Artimiausi buvo Birutės steigėjai ir vadovai. Ilgametė bičiulystė siejo su knygininku Viliumi Kalvaičiu. Iš kur kilo Zauerveino slapyvardis Girėnas? Iš Kalvaičio tėviškės kaimo pavadinimo. Girėnuose Zauerveinas yra praleidęs daug dienų, tad nieko stebėtino, kad jam patiko šis skambus žodis.
Kitas svarbus asmuo Zauerveino gyvenime buvo mūsų jau prisimintas Vydūnas. Juos siejo aukštesni polėkiai, intelektinis ir dvasinis bendrumas. Vydūno asmenyje Zauerveinas rado dėmesingą filosofinių dialogų partnerį.
Zauerveino pirmtakas, Birutės draugijos pirmininkas buvo gydytojas Vilius Bruožis. Šis asmuo - jautrus, subtilus, nuo prūsų valdžios persekiojimų labai nukentėjęs pirmasis lietuvių inteligentas pasaulietis. Bruožis pirmas mėgino šias lietuvių tautos dalis nukreipti į bendrą tautinį sąjūdį. Jis buvo Tilžėje leidžiamų didlietuvių laikraščių atsakingasis redaktorius, bendravo su nelegalios spaudos leidėjais. Bruožis taip pat buvo svarbus žmogus Zauerveino aplinkoje.
Svarbus vaidmuo Zauerveino planuose teko Robertui Minzloffui. Jis buvo geriausias Tilžės fotografas. Minzloffas mielai atsiliepė į kvietimą keliauti po kaimus ir fiksuoti lietuvių etnografinį paveldą.
Bibliografija ir Šaltiniai
- Georg Sauerwein / MELC ; red. R. Dragenytė. Visuotinė lietuvių enciklopedija [interaktyvus] [žiūrėta 2021-01-11].
- Kaunas, D., Kšanienė, D. „Birutė“ : [draugija] / red. S. Tutlys. Visuotinė lietuvių enciklopedija [interaktyvus] [žiūrėta 2021-01-08].
- Kšanienė, D., Pviliūnas, L. Georgas Julius Justus Sauerweinas. Mažosios Lietuvos enciklopedija [interaktyvus] [žiūrėta 2021-01-12].
- Matulevičius, A. Mažoji Lietuva. Mažosios Lietuvos enciklopedija [interaktyvus] [žiūrėta 2021-01-12].
- Vilius Klavaitis / red. T. Paulauskytė. Visuotinė lietuvių enciklopedija [interaktyvus] [žiūrėta 2021-01-08].
žymės: #Gime
Panašus:
- Sužinokite, kodėl lietuvių tauta yra ypatinga ir verta didžiuotis!
- Lietuviais Esame Mes Gimę: Atraskite Gilias Iliustracijos Prasmės ir Tautos Tapatybės Paslaptis!
- Neįtikėtina Lietuvių Tautinio Šokio Kelionė: Atraskite Seniausias Tradicijas ir Paslaptis!
- Juokingi Gimtadienio Sveikinimai, Kurie Privers Tave Nusišypsoti Iš Širdies!
- Vaikiškos dainelės apie Lietuvą: gražiausios tekstai ir melodijos mažiesiems