Per savo istoriją tapo lietuviai tauta, susijungdami bendram likimui. Lietuvių tauta prieš 7 amžius subrendo į tikrą istorišką tautą, turinčią savo istorinį likimą, subrendo ji po tam tikro bendrai išgyvento tarpsnio taip, kaip atskiras individas subręsta į asmenybę. Šitaip bendras istorinis likimas, tas pozityvus vaidmuo, kurį lietuvių tauta atliko, ar tai kovoje su iš vakarų einančia agresija, ar tai rytuose skleisdama savo valstybingumą, užgrūdino ją ir tampriau sujungė.
Tačiau jie niekados negali su savo tėvyne nutraukti faktiško dvasinio ryšio. Suprantama, kad emigrantai, tremtiniai ir išeiviai lietuviai, kurie dabar daugelyje pasaulio kraštų išsibarstę, yra palikę savo tėvynę tik materialiai, t. y., nutraukę erdvės ryšį; jie turėjo atsiskirti nuo to pat ploto. Bendras istorinis likimas sujungia net skirtingai kalbančius krūvon. Jis juos sucementavo, ir taip gimė nauja tauta, sudėta iš keturių elementų (kalbančių itališkai, prancūziškai, vokiškai ir retoromaniškai). Jo pasėkoje pasidaro tautos. Tokiu pavyzdžiu yra šveicarai. Tie kalnų gyventojai šimtmečius turėjo bendrą likimą.
Bet nevienodas tos pačios tautos dalių istorinis likimas perskiria ir formuoja dvi atskiras, nors ir giminingas tautas. Jei latvių likimas, trukęs 700 metų, kai juos pajungė Livonijos ordinas, būtų nenuėjęs atskiru ir savitu keliu, kuris juos amžiams išjungė iš Lietuvos valstybės sąstato, šiandien lietuvių-latvių skirtumai būtų labai nežymūs. Čia tokiu pavyzdžiu yra lietuvių ir latvių praeitis. Jie daug greičiau būtų galėję 1918 m, sudaryti bendrą valstybę; kaip to siekė kai kurie lietuvių šviesuoliai. Panašiu pavyzdžiu galėtų eiti ir Mažosios Lietuvos lietuviai, kurių dvasią skirtingas likimas gerokai performavo.
Jei bendri žygiai praeityje padeda tautai išsilaikyti apskritai, tai tautai sąmonėjant, kai jungiama tautos dabartis su ankstybesne praeitimi, galima pasilikti senosios tautos dalimi, nors ir gyvenančios kitoje teritorijoje. Bet kai istoriška tauta pasiekia aukštesnio kultūros lygio, jai reikia įsisąmoninti savitą likimą. Čia yra pavyzdžiu ne tik žydai, bet ir Kanados prancūzai, nors paskutinieji nuo savo tautos yra erdviškai atskilę prieš pustrečio šimto metų. Jie pasiliko prancūzais todėl, kad jie išlaikė senąją, sąmonę. O pavyzdžiui, brazilai, ar argentiniečiai, kurių pirmieji atsiskyrė nuo Portugalijos, o antrieji nuo Ispanijos ir sukūrė savo valstybes, senosios Ibero pusiasalio sąmonės jau nebeturi, nors pirmieji kalba portugališkai, o antrieji ispaniškai.
Dabar žvilgterkime trumpai, kokios reikšmės galėjo turėti, ar turi įsisąmonintas bendras istorinis likimas visai lietuvių tautai. Yra trys pagrindiniai plotai, kur labiausiai reikia saugoti tą ryšį, kad tautos nariai savo sąmonėje jungtų praeitį su dabartimi, ir tuo būdu sukurtų nenutrūkstamą savo bendro gyvenimo ir likimo pajautimą. Ir istorinės sąmonės atžvilgiu kiekvieno tų plotų gyvenimas nuėjo kitu keliu. Kiekviename tų plotų yra mažiau ar daugiau milijono lietuvių. Tai bus rytų Lietuva arba Vilniaus kraštas, vakarų Lietuva, arba Klaipėdos kraštas su kairiuoju Nemuno krantu ir lietuviai Jungtinėse Amerikos Valstybėse. Čia turėsime tris skirtingas bendro istorinio likimo nykimo apraiškas, nors galutinas rezultatas bus tas pats - kelias į nutautėjimą.
Rytų Lietuvos Gyventojų Likimas
Rytų Lietuvos gyventojų istorinis likimas nuo bendro lietuvių likimo tebuvo atskilęs vos porą dešimtmečių, kada tas kraštas su skausmu 1920-tais metais nuo bendro organizmo buvo atplėštas. Čia susitinkame su keistu reiškiniu - rytų Lietuvos gyventojas neteko istorinės sąmonės, nors jo plotuose vyko didesnė dalis svarbiausių praeities įvykių. O tačiau šio krašto gyventojų likimas ir anuomet ėjo kitu keliu.
Vilniaus krašte per paskutinius kelis šimtmečius buvo nuolatinis reiškinys to krašto gudėjimas, kuris, tiesa, savo ruožu vedė j lenkėjimą. Čia susitinkame mes su masiniu sričių gudėjimu, kuris eina, pėda i pėdą, ir lyg kokia lava užpila rytinius plotus. Gudų kalba, ypač į tai reikia atkreipti dėmesį, čia pasidaro pereinamoji stadija, lyg ir raktas į rusų bei lenkų kalbas ir jų kultūrą. Nekalbėsime čia apie gudų kolonizaciją Vilniaus krašto periferijose ir viduje po baisaus rusų užpuolimo 17 amž. pusėje. Neminėsime gudų penetracijos dėl gausesnio prieauglio (paskutiniu metu 20 žmonių vienam tūkstančiui). Nekreipsime dėmesio į gudų amatininkų ir darbininkų veržimąsi į lietuviškas sritis ar mišrias vedybas ir t. t. Lygiai taip pat nekelsime to vaidmens, kurį atliko nesąmoningo lietuvių elemento rusiškai-lenkiškos įstaigos, mokyklos, karo tarnyba, dvarai, bažnyčia. Bet mes kreipsime dėmesį į istorinio pajautimo ir bendro likimo reikalą.
Apie daugelį reikšmingų šios problemos momentų gausios medžiagos davė Tūbingeno universiteto istorijos stud. J. Masinio ir daug dešimtmečių trukusio gudėjimo procese didelis vaidmuo priklauso tam faktui, kad to krašto lietuviuose buvo didelė bendro istorinio pajautimo bei tautinės sąmonės stoka. Gyventojas visai pamiršo to krašto ir jo protėvių gyventą praeitį. Savo kilme aiškus lietuvis, kurio tėvai ir seneliai tik lietuviškai kalbėjo, ėmė vartoti gudų kalbą. Vadinasi, toks „tuteišas“ tikrai nebepažino savo istorinio likimo ir tautinio pašaukimo. Tokiu atveju turėtosios tradicijos buvo menkai vertinamos.
Mes patys dabar patiriame kasdien iš savo aplinkos ir žinome ypač iš spaudos Amerikos lietuvių gyvenime, lietuvių dvasios atvirumą svetimoms įtakoms, jų didelį kultūrinį receptyvumą, tiesiog kartais nuostabų sugebėjimą prisitaikyti, per trumpą laiką priimti svetimas įtakas. Ne vienam juk taip pasitaiko, kad išmokus ir vartojant svetimą kalbą, gimtoji jau nebetenka absoliutinio savo vertingumo. Jai gresia pavojus atsistoti šalia kitų mokamų kalbų lygioje plotmėje. Kaip lietuvių gyvenimas svetur, ypač Amerikoj rodo, tokiais atvejais ir pradedama neišvengiamai pasisavinti svetimus priežodžius, atskirus žodžius bei ištisus sakinius. O tai sudarko kalbą, nes tuo būdu sumažinama jos grožis ir vertė.
Trumpai: gudai, kaip labiau primityvūs ir kultūriškai mažiau receptyvūs, gyvendami didesnėje masėje, niekada nedėjo pastangų lietuvių kalbos išmokti. Kalbant apie rytų Lietuvą, tuoj kyla klausimas, kodėl tas imlumas labiau apsireiškia aukštesnės kultūros Vilniaus krašto lietuviuose, o ne atsilikusiuose ir tamsiuose guduose? Jų masė liko ta pati, inertiška. O lietuvių didelį kultūrinį imlumą lydėjo per menkas savo tautinių tradicijų vertinimas. Ar taip vadinamas „tuteišas“ būtų galėjęs išsižadėti savo kalbos, atskilti nuo bendrą likimą šimtmečiais gyvenusios tautos, jeigu jis nors kiek iš nežinios būtų praskleidęs savo praeitį? Žinoma, ne.
Ir vos tik vietos lietuvis prasimokęs lietuviškoje mokykloje, iš lietuviškų šaltinių pažindavo savo tautos praeitį, jis tuoj įgydavo imunitetą. Tik visiškas neįsisąmoninimas savos praeities, nežinojimas tautos bendrų žygių, kurių neturėjimas reiškia, kad tauta neturi praeities, tik visiškas nesupratimas to bendrojo praeities lobio, veda prie netekimo savojo veido. Šitaip pamažu apsiprantama ir įsijaučiamą į svetimos aplinkos stilių. Tautiškai mišriose vietose, arba kur gyvenama mažumoje, reikia labai stiprių savų kultūrinių paskatų, įgalinančių sujungti dabartį ir praeitį. Kadangi tokiose vietose aplinkos gyvenimas tautos tradicijas negailestingai niveliuoja ir naikina, reikia labai konservatyvaus ir užkietėjusiu elemento, kuris sugebėtų atsispirti aplinkos įtakoms. Jis labai nenoriai mokosi svetimų kalbų. Tipišku pavyzdžiu čia gali būti anglas. Tokia svetur patekusi ar tarp svetimų gyvenanti tautos dalis daugiau gali neutralizuoti svetimas įtakas stipria tautine sąmone. Kaip sakyta, toji sąmonė turi sudaryti gyvą ryšį su tautos praeitimi.
Tautinis Pašaukimas ir Istorinė Misija
Mūsų patriotams aušrininkams stiprus susirišimas su savo praeitimi ir jos iki padangių išidealizavimas, galima sakyti, laikymas lietuvių tautos beveik išrinktąja, jau buvo savotiškas lietuviams pašaukimo suradimas. Jį plačiai, visu uolumu skelbdami, jie ir prikėlė tautą. O istorikai ne kartą istorine lietuvių tautos misija laikė sugebėjimą sulaikyti naikinančių rytų Europos tautų veržimąsi į vakarus, pradedant nuo 13 amž. totorių antplūdžio. Bet tai yra tik atskiri stambesni mūsų istorijos epizodai, kurie galutinai dar, rodos, neišaiškina istorijos pašaukimo.
Gyvendama tarp germanų ir slavų, ant dviejų pasaulių ribos, ji turinti rytiniame Pabaltijyje ypatingą misiją. Prof. Stasys Šalkauskis tarėsi suradęs lietuvių tautai paskirtį. Tik lietuvių tautai esą skirta iš tų dviejų kultūrų daryti sintezę, t. y. Gali kai kas ir nepanorėti su Šalkauskio mintimis pilnai sutikti, bet savo pagrinde lietuvių tautos pašaukimas yra kultūrinis. Tik vertikaliniu būdu augdama kultūroje, nesiplėsdama teritorialiai, niekada nebesiekdama Vytautinės imperijos, toji tauta gali įstengti dar labiau sušvytėti tautų margumyne ta savita ir originalia spalva, kuri jai yra skirta. Šitokiomis pastabomis esame suradę ir raktą į kalbėtąjį rytinio Lietuvos ploto gudėjimą, po kurio sekė antras etapas - lenkėjimas.
Labai ilgai didelės lietuvių masės tame plote buvo tautiškai nesusipratusios. Jos ilgiau negu nepriklausomos Lietuvos lietuviai neturėjo galimumo pažinti savo istorinio likimo, savos garbingos praeities, kuri būtų jose sužadinusi norą kovoti dėl savo tautinės individualybės išlaikymo. Vadinasi, jei tautinė sąmonė nėra pilnai išsikristalizavusi, jeigu tauta arba jos dalis nepažįsta nei savo istorinio likimo, nei jai Apvaizdos skirtojo tautinio pašaukimo, ji yra labai pavojingoje būklėje. Toji tautos dalis nežino, kas ji yra ir ko ji siekia.
Todėl jos masė, kaip matome rytų Lietuvoje, ar vakarinėj Lietuvoje, ir nededa pastangų tautiniam savitumui išsaugot. Kaip tautos dalis ji neranda savo egzistencijos pagrindo. Be jokios kovos ji pasiduoda bendrajai gyvenimo tėkmei. Tokį nusistatymą, vedantį į nutautėjimą, atbaigia bendri ūkiniai interesai, bendra kova dėl jų realizavimo, arba bendri išgyvenimai. Sį-tuo būdu darosi naujas bendras istorinis likimas, kuris per ilgesnį laiką sujungia ir sucementuoja į vieną net labai skirtingų tautybių žmones. Ypatingai šis procesas būna greitas, kai tarp šių, savo tautinės sąmonės netekusių, arba ją užmiršusių tautybių nėra jokio antagonizmo ar šiaip ryškaus interesų skirtingumo.
Tipiškas pavyzdys yra Amerika, kur tenykštė civilizacija ir visas gyvenimas skirtingas, tautas, palyginti greit, lyg kokios girnos, sumala į vienus amerikoniškus miltus. Vedant kovą prieš nutautėjimą, kur tarp lietuvių ir gudų niekada nėra buvę jokios rasinės neapykantos, buvo stengiamasi didelį atvirumą svetimom įtakoms pakeisti tautiniu uždarumu. Užbaigiant kalbėti apie rytinių Lietuvos plotų praeitį, įdomu suminėti tas priemones, kuriomis, pvz. sąmoningasis Vilniaus krašto lietuvių būrelis naudojosi lietuvių masių įsisąmoninimui. Prieš tautinių vertybių sureliatyvinimą buvo pastatytas jų suabsoliutinimas. Visa, kas lietuviška, turėjo būti gerbtina ir gera, kas svetima buvo laikoma tik. antraeilės vertės.
Svarbiausias dalykas tokiais atvejais, kaip ir Maž. Vedami to paties aušrininkams charakteringo romantizmo, kuris kartais rišosi ir su naivumu, Vilniaus krašto veikėjai akcentavo ir savo kalbos meilę. Svetimų kalbų mokymasis, o ypač vartojimas, buvo toleruojamas tik tiek, kiek to reikalavo būtinas reikalas. Pvz. nepopuliaru būdavo Vilniaus krašto inteligentui girtis gudų kalbos mokėjimu. Taip pat ir kitos savos kultūros vertybės buvo stengiamasi pastatyti didesnėje aukštumoje negu svetimosios, vis pabrėžiant jų vertingumą. Senoji Lietuvos istorija, kuri vystėsi pirmiausia rytų Lietuvos plotuose, teikdavo daug imponuojančių pavyzdžių.
Su dideliu ryžtingumu buvo kovojama prieš svetimų madų bei įpročių brovimąsi. Lietuviška spauda, kurios buvo stengiamasi kuo daugiausiai išplatinti, lietuviškos mokyklos, o jas lenkų valdžiai uždarius, lietuviškos skaityklos kaimuose turėjo supažindinti tautiečių mases su tautos praeitimi, su jos garbingais žygiais. Senos lietuviško kaimo tradicijos buvo propaguojamos per spaudą, per mokyklas ir, labai efektingai, per kaimuose statomus vaidinimus. Tuo būdu buvo siekiama sužadinti senosios didybės ilgesį.
Per 20 okupacijos metų nemažoj Vilniaus krašto susipratusių lietuvių dalyje susiformavo ir savas vilnietiškas pašaukimas: jis reiškė kovoti dėl Vilniaus grąžinimo Lietuvai, taip kaip panašus tautinis pašaukimas yra dabar atsiradęs sąmoningoj Amerikos lietuvių dalyje - kovoti už Lietuvos valstybės atstatymą. Įvyko įdomus reiškinys! Bet kai staiga Vilnius buvo atgautas, ne vienas idealistų vilniškių veikėjų pasijuto lyg už borto išmesti ir nebepajėgė įsijungti į naujas sąlygas. Šitoks vykdymas pašaukimo Vilniaus krašte, kad ir aprėžtais politiniais bei kultūriniais pasireiškimais, buvo labai efektingas veiksnys, saugojęs lietuvius nuo nutautėjimo.
Iš vienos pusės greitu tempu, vykstąs tautinis sąmonėjimas, iš kitos pusės, tuteišų masių tamsumas ir visiškas nesiorientavimas. Gyvenant kitataučių masėje buvo stengiamasi išjungti savąjį istorinį likimą iš bendros interesų painiavos ir gyventi savu uždaru gyvenimu a la žydišku ghetto. Ten susidarė du antipodai. Šitaip, kalbėdami apie Vilniaus kraštą, esame didele dalimi atskleidę panašius lietuvių santykius Maž. Lietuvoj ir Šiaurinėj Amerikoj. Šiuo metu mums aktualesnis Amerikos lietuvių veidas, kai Maž. Lietuvos tautiniai santykiai lieka įdomiu jau artimos praeities reiškiniu.
Pilietybės Išsaugojimas
Visuomenėje nuolat svarstomas pilietybės klausimas. Mokykloj tuomet buvo madingas toks požiūris: „Lietuvoje nėra ką veikti, čia jokia ateitis neegzistuoja. Knygoje „Lietuviais esame mes gimę, lietuviais norime ir būt: pilietybės išsaugojimo pagrindai ir argumentai“ teisės mokslų daktarė, advokatė, JAV ir Lietuvos pilietė dr. Regina Gytė Narušienė rašo apie pilietybės reikšmę, svarbą, sudėtį, trūkumus ir galimybes. Baigsiu mokyklą ir užsieny atrasiu gyvenimo laimę.“ Kadangi paaugliui labai lengva būti paveiktam - buvau viena iš jų.
Aštuonerius metus dr. R. G. Narušienė buvo Pasaulio lietuvių bendruomenės valdybos pirmininkė, dalyvavo Seimo ir JAV lietuvių bendruomenės komisijos veikloje. Turėdama teisinį išsilavinimą, Lietuvos valstybingumo atkūrimo laikotarpiu ji savo žiniomis dalijosi su valdžios atstovais, būdama aktyvi JAV politikos atstovė, stengėsi daryti įtaką Lietuvos labui ir užjūryje. Knyga vertinga ne tik teisininkės įžvalgomis, analize, pasiūlymais, bet ir dokumentų priedais. Knygą išleido Mažoji leidykla. Su leidiniu kviečia susipažinti Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centras.
Lietuvybės Pojūtis Tolumoje
Keičiantis kartoms, keitėsi ir šios dienos minėjimo ritualai. Nuo originaliosios Vasario 16-osios praėjo daugiau nei šimtmetis. Kaip atrasti savo autentišką santykį su laisvės ir nepriklausomybės diena? Ar būtinai reikia būti Lietuvoje, Vilniuje, po signatarų balkonu, kad pajustum šios dienos dvasią? Savo patirtimis sutinkant Vasario 16-ąją Lietuvoje, Sakartvele ir Indijoje dalijasi Aleksandra Bondarev, Indrė Jurgelevičiūtė ir Paulina Aleksynaitė.
Aleksandra apie giesmę mašinoje: „Tai ypatingai pajutau šiais metais, minėdama savo kovidinę Vasario 16-ąją Tbilisyje, kur šiuo metu gyvenu. Tądien buvom išvykę su keturiais ne lietuviais draugais pasivaikščioti po kalnus, kur pasakojau jiems apie šios dienos svarbą ir kalbėjomės apie laisvę apskritai. Niekas nenorėjo su manim dainuot, tad paprašiau draugų iš Rusijos pagiedot man savo himną - staiga supratau, kad nė neįsivaizduoju, kaip jisai skamba, ir pasidarė baisiai įdomu, turint omeny, kaip daug man reiškia mūsų himnas ir kaip daug jausmų jis kelia, ypač tokią dieną kaip ši. Kaip ir tikėjausi, iškart po to buvau paprašyta pagiedoti Lietuvos Tautišką giesmę, tai su dideliu noru ir malonumu padariau.“
Nebūtinai visiems lietuvybė stipriau sužydi toli nuo namų. Štai Paulina tai patyrė savo mokykloje, Vasario 16-osios minėjime dainuodama ne Kudirkos, bet Paškevičiaus žodžius: „Pamenu, tąkart ant scenos lipau abejinga. Iki tol neypatingai skambėjusi daina tą momentą mane pritrenkė bendruomeniškumo jėga. Lipau su tikslu tiesiog padainuoti kaip ir bet kuriame kitame mokyklos renginyje. Supratau - aš tikrai nenoriu niekur išvažiuoti.“
Kol dauguma lietuvių dar miegojo, ankstų Vasario 16-osios rytą Indrė jau skambino kanklėmis Indijoje. Nors ten ne visi žino apie Lietuvą, tai visai nesutrukdė švęsti kartu: „2018 m. vasarį buvau Indijoje Džotpuro mieste „World Sacred Spirit“ festivalyje. Pagauta šito ryto nuotaikos ir stebuklingos aplinkos kreipiausi į publiką: „Šį koncertą dedikuoju savo šaliai Lietuvai, kuri prieš šimtą metų atgavo laisvę!“ Jaučiaus nepaprastoj vienybėj su šitais nepažįstamais žmonėmis, apsupta jų šilumos, jų besišypsančių akių, ryto šviesos, muzikos, ramumos aukštai virš mėlynojo miesto, toli nuo namų, bet tuo pačiu lyg ir namuos.“
Litvakų vaidmuo Lietuvos istorijoje
Litvakai tebelaiko save lietuviais pagal senovinę žydų tapatybės formulę, kuri leidžia būti Toros ir atminties žydu bet kuriame pasaulio taške, bet sykiu siųsti žinią visam Galut, t. y. diasporos pasauliui, kad esi dar vienos didelės ir reikšmingos tapatybės atstovas, ypač jei ji susijusi su žydų istorija tame krašte ir kultūroje. Žydų pasaulyje litvakai visų pirma tebėra Vilniaus Gaono simbolinė bendruomenė - Lietuvoje, skirtingai nei Gudijoje, Ukrainoje ir Lenkijoje, neprigijo liaudiškasis judaizmas, t. y. chasidizmas. Kadangi Vilniaus Gaonas Elijah ben Šlomo Zalmanas (1720-1797 m.) 1777-aisiais chasidus ekskomunikavo, Lietuvoje liko rafinuota, aukštoji judaizmo versija, pagrįsta Toros studijomis ir kritišku mąstymu.
Daugiasluoksnė ir daugiamatė tapatybė jau kelis šimtmečius nebestebina Europos - ji pati yra giliai įaugęs europietiškas reiškinys. Istorinėje Lietuvoje gimę litvakai dailininkai, žinia, tapę prancūzų kultūros žmonėmis, bet neabejotinai sieję save su jidiš kalba ir kultūra, lygiai kaip ir su rusų (kartais ir lietuvių), yra itin iškalbinga šio fakto iliustracija. Jei reikėtų nurodyti žmones, kurie Paryžiuje kūrė dabarties Europos daugiasluoksnę tapatybę, tai visų pirma litvakai.
Tad koks litvakų vaidmuo buvo lietuvių sąmoningumo istorijoje? Atsakyčiau greitai ir paprastai. Jie buvo globalios Lietuvos pirmeiviai, tapę pasaulio žmonėmis. Litvakai simbolizuoja paprasto ir gabaus kaimiečio ar miestelėno tapimą pasauline būtybe, sykiu ir kelių tapatybių žmogumi. O XX a. Jei šiandien XXI a. etniniai lietuviai priartėjo prie litvakų ir tapo panašūs į juos, tai įvyko tikrai ne dėl valstybės švietimo ir kultūros politikos, o tik dėl Jos Didenybės Globalizacijos.
Mažosios Lietuvos Istorija ir Kultūra
Per šimtmečius (iki 16 a.) Mažoji Lietuva kūrėsi iš vakarų baltų (aisčių) žemių: Nadruvos, Skalvos, Pilsoto, pietinio Ceklio, vakarinės Sūduvos, pietvakarinės Karšuvos (visos vėliau sudarė Mažąją Lietuvą siaurąja prasme), Sembos, šiaurinės Bartos, šiaurinės Notangos ir šiaurinės Varmės (Mažoji Lietuva plačiąja prasme; šių šiaurinių žemių prūsai ilgainiui sulietuvėjo; baltai, žml. Baltai 11-12 a.). Mažosios Lietuvos vardas (vokiečių k. Klein Litau, Klein Litauen) 16 a. pradžioje vartotas jau vokiškose kronikose (Simono Grunau, Luco Davido). Vėliau vokiečių istoriografijoje labiau paplito ir tebevartojamas Prūsų Lietuvos (vokiškai Preussisch‑Litauen) vardas.
Mažosios Lietuvos Gyventojų Padėtis
Nors 16 a. pirmoje pusėje Prūsijoje pasikeitė politinė santvarka, socialinė ekonominė sankloda ir gyventojų konfesija, po 1525-28 sukilimo vietos gyventojų tautinė ir socialinė padėtis mažai gerėjo. Užkariautojai vokiečiai vietos gyventojams primetė prūsų teisę (pagal ją visi autochtonai vadinti prūsais; tik nuo 16 a. imta skirti gyventojų tautybę). Jiems buvo privaloma neribota karinė tarnyba, šarvarkas ir kiti priverstiniai darbai.
Administraciniai teritoriniai pertvarkymai, ūkio reformos. 1723 įsteigti Karaliaučiaus karo ir domenų rūmai (centras - Karaliaučius), jie administravo Rytų Prūsijos departamentą (1723-1818; į jo teritoriją įėjo ir Mažosios Lietuvos vakarinė dalis), 1736 - Gumbinės karo ir domenų rūmai (centras - Gumbinė), kurie administravo Lietuvos departamentą (1736-1818; į jį įėjo diduma Mažosios Lietuvos ir Mozūrija). Ūkį ypač alino didelė kontribucija.
Švietimas Mažojoje Lietuvoje
Mažosios Lietuvos ne tik ūkį, bet ir kultūrą veikė įsigalėjusi reformacija. Jau 16 a. krašte veikė keliolika lietuviškų parapinių mokyklų (netgi Karaliaučiuje dvi lietuvių pradžios mokyklos veikė iki 18 a. pabaigos). Liuteronybės nuostata viešajame gyvenime vartoti vietos žmonių kalbą galiojo ir bažnytinėse mokyklose. 18 a. viduryje iš 1700 Prūsijoje veikiančių parapinių mokyklų vien vokiškų tebuvo apie 400; kitose mokyta lietuviškai, lenkiškai (arba mozūrų tarme) arba keliomis kalbomis. Lietuvybei svarbios buvo Tilžės gimnazija (1586-1944; joje buvo lietuvių kalbos pamokų, skiriamos lietuviškos stipendijos) ir Karalienės mokytojų seminarija prie Įsruties (1811-1926; iki 1911 Mažosios Lietuvos pradžios mokykloms parengė 2208 pedagogus); seminarijoje iki 1882 dėstyta lietuvių kalba. 1718-1944 veikė Karaliaučiaus universiteto Lietuvių kalbos seminaras; jį baigusieji tapdavo Mažosios Lietuvos inteligentijos branduoliu, leido pirmuosius lietuviškus laikraščius ir knygas.
žymės: #Gime
Panašus:
- Sužinokite, kodėl lietuvių tauta yra ypatinga ir verta didžiuotis!
- Neįtikėtina Lietuvių Tautinio Šokio Kelionė: Atraskite Seniausias Tradicijas ir Paslaptis!
- „Lietuviais Esame Mes Gimę“: Nežinoma Dainos Istorija Ir Jurgio Zauerveino Įkvepiantis Indėlis
- Atskleiskite Anykščių Vaikų Lopšelio-Darželio "Eglutė" Unikalų Ikimokyklinį Ugdymą!
- Šokiruojantys Auksinio Stafilokoko Simptomai Kūdikiams: Kaip Atpažinti ir Greitai Išgydyti