Ak, koks deginantis tas noras prakalbinti senųjų laikų gimtinės žmones! Kaip jie gyveno, ką kalbėjo? Ką veikė ilgais žiemos vakarais? Kas manyje su jais bendra? Gal paaiškėtų, iš kur nuo pat mažumės manyje, kaimo vaikui, tokia karšta knygos meilė, kad iki dabar pasilikau knygose paskendęs? Iš kur tas troškimas padaryti pasaulį geresnį? Iš kur tas noras visiems padėti, tarnauti? Iš kur ta Tėvynės Lietuvos meilė, iš kur tas noras laisvos Lietuvos, laisvo lietuviško žodžio? Iš kur tas žavėjimasis lietuvių sukilimais? Kodėl taip slėgė liūdesys, kad nebėra Lietuvos didybės? Kodėl?
Prisimenu, seserys vieną sekmadienį juokėsi: „Tas mūsų Jonas net išsižiojęs klausė, nors tas pamokslas buvo baisiai nuobodus..." Kas ten mane tokį darė?
Gimiau derlingose ir turtingose Aukštaitijos lygumose, netoli vysk. Juozapo Skvirecko ir poeto Bernardo Brazdžionio Tėviškių, Krinčino parapijoje, pasižyminčioje gyvu žmonių tikėjimu, darbštumu. Rodos, begalinės Tėviškės lygumos nedavė man ramybės: jose horizontas beribis, gali žvelgti tolyn dešimtis kilometrų...
Seneliai dar pasakojo apie ugningąjį pamokslininką kun. Antaną Strazdą, tokį neturtingą kaip šv. Pranciškus. Jis yra dirbęs Krinčine, krikšto metrikų knygose randama jo įrašų. Ir Daujėnų didžiuosiuose Sekminių atlaiduose jis pasirodydavo kartkartėmis iš Vabalninko ar Apaščios, sutraukdamas žmonių minias ir iš sakyklos šaukdamas, kad „ponai, kurie lupa devynias skūras vargdieniams, nors jiems po mirties sviestu tepa ir lašiniais grindžia kelią į dangų, spirgės pragare". Žmonės net į Vabalninką bene dvidešimt kilometrų keliaudavo jo klausytis. Ir kitas kovotojas už teisybę, kun. Antanas Mackevičius, čia surinko daug žmonių kovai už laisvę. Visa tai pasakojo vyresnieji man mažam, kai verkdavau, pokario metais siautėjant stribams.
Kai mane paskyrė Telšių kunigų seminarijos dvasios tėvu, supratau, kad nepajėgsiu tiems studentams, būsimiems Lietuvos kunigams, perduoti Žmogaus dvasios didybės, per menkas esu. Tad sunkiai, labai sunkiai ėjau į pokalbius su klierikais... Tiesiog blaškiausi. Labai, labai nenorėjau... O juk kasdien reikėjo prabilti klierikų dvasion, reikėjo uždegti juos kasdieniams mąstymams. Taip norėjosi tiems jauniems žmonėms perduoti, kas mūsų protėvių nuo amžių sukaupta.
Jau žinau, kad gegužės 13-ąją paskelbs mane vyskupu; sunkiai, su skausmu tai priėmiau. Tad skubu pasiguosti Tėviškės laukams, gal protėvių dvasiai. Juk aš toks netinkamas vyskupo tarnybai. Kaip gali būti vyskupu Trajoniškio kaimo vaikas? Visada juk likau tuo besiblaškančiu kaimo vaiku, vis nerimstančiu, vis einančiu ir einančiu, ieškančiu ir ieškančiu...
Ėjo ir ėjo jie per tą lieptą. Ir išėjo su visu lieptu, išsinešė ir lieptą, nes niekam jo nebereikia, niekas ir niekada nebeis juo... Perbridau Pyvesą, nuo kapelių dar septyni kilometrai. Kaip gera, kad tuščia, kad jokio žmogaus, jokio žvilgsnio. Meldžiuosi, o iš saulutės, rodos, jie, tie senieji mano protėviai, šypsosi, nuo debesėlių moja man ir kalbina, kalbina vieversių balsais...
O, jau ir Trajoniškis, bet nebėra liepų aukštųjų, į kurias su broliu Juliumi įlipę matydavome net Daujėnus. Nebėra ir kitų medžių. Nebėra Trajoniškyje ir kitų didelių, ūksmingų sodybų, nebėra ir mielosios mano pirmosios mokyklos.Bet jaučiu, kad Tėviškės dvasia nesunyko. Gyvena ji, išvaryta, išsibarsčiusi po Lietuvą ir pasaulį tėvynainių širdyse.
Mano buvusi pradinė mokykla Kazilionio sodyboje - jau tik didelis prūdas. Bet Černų ne tik gryčia, dar ir klėtis, ir pirtis yra, ir kūtės likučiai. Ir šimtametė mano krikštamočia Ona Černienė, besėdinti savo gryčioje: „Vaikeli, kai parve-■ Krikštamočios Onos Černienės trobaža mane pavasarį iš Panevėžio, verkiu: kaip iš Sibiro sugrįžusi. Iki žiemos pabūsiu." Pasiguodžiu jai: „Krikštamočia, turėsiu vyskupu būti." O ji apsiašarojo: „Vaikeli, matau, kad sunkiai priimi; vaikeli, už ką tau tokį kryžių? Argi negana buvo to kryžiaus tau kariauti su bolševikais?" Palingavo, liūdnai palingavo galvą.
Buvau pasiruošęs, atsinešiau „Pinotekso", nešiau visą kelią ir dešimt kartų pertepiau paminklinį Rūpintojėlį, kad ilgai, ilgai laikytų Trajoniškio Kauneckų atmintį...
Taip malonu vėl bristi per Pyvesą. Už Ragujų kapinaičių kukurūzų laukas. Išlaužiau pora burbuolių, meldžiausi ir valgiau eidamas laukais. Tarsi dalijaus su čia gyvenusiais, vis prisimindamas juos. Tokios nuostabios ramumos pripildė mano dvasią, turbūt tai jie, čia gyvenusieji ir užgesusieji, dėkingi už mano maldas. Tikiu, mano malda juos pasiekė.
Ir taip paskutinį kartą einu, paskutinį kartą - 2018 metų vasario 8 dieną. Vėl atvažiavau į Pasvalį autobusu ir per laukus žengiu į Trajoniškį. Kiek kartų čia eita, kiek šimtų ar tūkstančių žingsnių? Ir jau paskutinis kartas. Kodėl paskutinis? Dėl to, kad niekas ten nebegyvena, nebėra jokio kelio ar takelio. Kas gi čia bevaikščios? Žinau, kad niekada ir niekas nebeis iš Pasvalio į Trajoniškį ir iš Trajoniškio į Pasvalį.
Kai man pastojo kelią į mokslus sovietiniai laikai, negalėjau pasiduoti - neleido toji beribė, nesuvaržoma Tėviškės sėlių dvasia.
Penkiasdešimt mano gyvenimo metų prabėgo sovietinės okupacijos laikotarpiu, kai Lietuvos žmonės buvo ne tik išoriškai pavergti, bet stengtasi pavergti ir jų dvasią. Nutolus Stalino vykdytam terorui, 1968 metais prasidėjo atbudimas - suvokimas, kad prievartai reikia priešintis. Anuomet vienintelė reali pasipriešinimo priemonė buvo okupanto nusikaltimų viešinimas Lietuvoje, ypač laisvajame pasaulyje. Dėl to 1972-aisiais gimė „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika". 1968-1988 metai buvo ne tik priespaudos, bet ir kovos metai, kai pamažu budo Lietuvos kunigai, tikintieji žmonės ir visa Lietuva.
Klebonas kun. Motiejus Pudzimskas yra daugiau administratorius, ne sielovadininkas; altaristas kun. Antanas Zakaryza - labai uolus dvasiškis, su juo surandu kalbą visais sielovados klausimais. 1949 m. birželio 8 d. Klebonui pasiūliau, kad galėčiau sekmadieniais po votyvinių mišių ruošti vaikus Pirmajai Komunijai. Po Sumos zakristija buvo pilna vaikų. Aiškinau katekizmą ir diaprojektoriumi ant sienos rodžiau katechetinio turinio paveikslus. Atrodo, kad vaikai klausėsi atidžiai. Visus juos apdalinau naujomis maldaknygėmis.
Su kun. Neatsiginu abejonių, ar teisingai elgiuosi atvirai mokydamas vaikus. Ar ilgai rajono valdžia pakęs vaikų mokymą? Ar ne per daug rizikinga? Ką daryti? Meldžiuosi: Dieve, duok išminties ir tvirtumo!
Išsikvietė Religijų reikalų tarybos prie SSRS Ministrų Tarybos įgaliotinis Lietuvoje Justas Rugienis, buvęs Kėdainių m. NKVD viršininkas, ir barė, kad aš blogai sakau pamokslus ir juose kalbu prieš valdžią. Bandžiau aiškinti, kad jei pamoksluose ir kalbu apie ateizmą, tai nėra kalbėjimas prieš tarybinę valdžią.
Vyskupas Juozapas Labukas-Matulaitis aiškino, kad nereikia užkabinti tų temų, kurios nepatinka valdžiai, ir pranešė, kad man yra uždrausta sakyti pamokslus Prienų bažnyčioje. Atsakiau, kad tokio įgaliotinio draudimo aš neklausysiu. Neiškenčiau nepapasakojęs vyskupui, kaip pokario metais vienas Kaišiadorių vyskupijos kunigas per pamokslus paliesdavo anuometinio gyvenimo aktualijas. Vysk. Teofilius Matulionis jį pasikvietė ir klausė: „Ar žinai, kas tavęs laukia už tokius pamokslus?" Kunigas patvirtino: „Taip, žinau." Tada vyskupas tarė: „Klaupkis, palaiminsiu!"
Sugrįžęs papasakojau klebonui apie pokalbį ir pasakiau, kad vyskupas neturi teisės man uždrausti sakyti pamokslus ir aš pasiruošęs juos sakyti. Kadangi vaikai nesutilpo zakristijoje, pradėjau juos mokyti pačioje bažnyčioje. Dešinė bažnyčios nava pilna vaikų. Jie sėdi suoluose, o tėveliai supa juos iš visų pusių. Visai gražus vaizdas. Per praėjusias dvi savaites teko kalbėtis ir diskutuoti su daugeliu kunigų. Vieni kritikavo mano pasirinktą taktiką, kiti sveikino už drąsą. Pamažu atsiranda vis daugiau tvirtumo.
Pasiryžau, nepaisydamas galimų pasekmių, vaikus katechizuoti. Jie yra Lietuvos ateitis, dėl jų verta rizikuoti, o jei reikės - ir pakentėti. Pastaruoju metu bylų dėl vaikų mokymo Lietuvoje nėra; atrodo, valdžia nenori kunigų daryti kankiniais. O jei tektų pakentėti, atsidurti kalėjime? Ramina mintis, kad Jėzus padės ištverti bet kokius išbandymus. Veikla be aukos yra nulinė.
Galvoju, jog klysta tie kunigai, kurie sako, kad Bažnyčiai yra reikalinga mano kunigiška tarnystė. Mes, kunigai, pradėjome klaidingai mąstyti, esą turime save saugoti, nes nebus kas dirba pastoracinį darbą. Iš mūsų rankų išslysta žmonės, mes netenkame įtakos jaunimui ir vaikams. Kai jau reikėtų visais varpais skambinti apie pavojų, mes miegame, bijome, esame atsargūs, ištižę. Iš pasauliečių drįstame reikalauti didvyriškumo, o patys esame pasigailėjimo verti ištižėliai.
Jau keli sekmadieniai pamokslų nesakau ir pradedu blogai jaustis. Visa laimė, kad vaikai ateina mokytis katekizmo. Bažnyčioje tarp tėvų pastebiu keletą įtartinų moterų: tikriausiai ateina stebėti, kas vyksta bažnyčioje, kad paskui referuotų rajono valdžiai.
Pasitariau su parapijos komiteto pirmininku Antanu Loda, ar nesutiktų važiuoti pas Religijų reikalų tarybos įgaliotinį Rugienį ir papasakoti, kad, uždraudus kunigėliui sakyti pamokslus, parapijoje kilęs didelis pasipiktinimas. Antras vyras atsisakė važiuoti, paaiškinęs, kad „susirgo karvė". Paskubomis reikėjo surasti kitą žmogų.
Nutariau vykti į Religijų reikalų tarybą Maskvoje. Pasiruošiau rusų kalba reikiamą pareiškimą. Papasakojau apie savo skriaudas, kad Lietuvos įgaliotinis Rugienis mane neteisingai apkaltino priešiškumu tarybų valdžiai. Nurodžiau ir priežastį: pamokslo metu paminėjau, kad JAV prezidentai Kenedis ir Džonsonas yra tikintys vyrai ir lanko bažnyčią. Rumiancevas iškart pastebėjo, jog tokia kalba jau yra politinė, tačiau sutiko, kad įgaliotinis negerai padarė uždrausdamas man sakyti pamokslus. Aiškinau, jog uždraudus man sakyti pamokslus žmonėse kilo pasipiktinimas, kad nėra sąžinės laisvės, jei už tokius niekus uždraudžiama kunigui kalbėti.
Parašiau vyskupui J. sausio mėnesį Jūs įgaliotinio Rugienio įsakymu man uždraudėte sakyti pamokslus. Pamokslų uždraudimo klausimų diskutavau su daugeliu kunigų. Nė vienas nepasakė, kad tai buvo teisingas žingsnis, kurį Jūs padarėte. Tiek jaunesnieji, tiek vyresnės kartos kunigai stebėjosi, o daugelis atvirai piktinosi. Tuo pačiu prašau Jus nuo ateinančio sekmadienio nedrausti man sakyti pamokslus. Jeigu reikės prarasti registracijos pažymėjimą, esu tam pasiruošęs. Dekanas parvežė atsakymą. Antradienį Rugienis lankysis kurijoje ir tikriausiai leis sakyti pamokslus. Kol kas iš kurijos nėra jokios žinios.
Prasidėjo gavėnios rekolekcijos. Visą gavėnią prašiau žmones melstis, kad jos duotų gerų vaisių. Rekolekcijas vedė kun. Zigmas Neciunskas; kalbėjo tikrai labai gerai. Už savo idealizmą, kai pagelbėdavo partizanams, buvo gavęs didelę bausmę - 10 metų lagerio ir penkerius metus tremties. Paskambino vyskupas ir pakvietė pirmadienį apsilankyti. Nuvykau į kuriją ir vyskupas grąžino man teisę sakyti pamokslus. Sakė, kad įgaliotinis Rugienis serga, tai vyskupas savo vardu duoda tokį leidimą.
Sakiau pamokslą. Klebonas iškviestas išvažiavo į Vilnių pas įgaliotinį Rugienį, o mane pasišaukė vyskupas. Vyskupas paminėjo, kad mane kviesis Rugienis, ir patarė atsiprašyti.
Rugienis ilgai įtikinėjo, kad reikia klausyti klebono, o pamoksluose kalbėti tik apie Dievą; reikia branginti registracijos pažymėjimą. Šitaip elgdamasis Bažnyčiai padarysiu daug gero. Neapleido mintis: šėtonas moko kalbėti apie Dievą. Tačiau Rugienis visą laiką kalbėjo labai mandagiai, kartais net nusišypsodamas. Ir aš klausiausi, neprieštaravau ir taip pat kartais šypsojausi. Prasidėjo Švč. Mergelės Marijos mėnuo. Kasdien ateina mokiniai adoruoti Švč. Sakramento; dauguma jų priima šv. Komuniją.
Pasišaukė naujas mano klebonas dekanas kun. Konstantinas Ambrasas. Klebonas įsitikinęs, jog mane atkėlė į Vilkaviškį tik tam, kad sudaryčiau progą jį nubausti ir iškelti iš Vilkaviškio. Jei tik aš nesilaikysiu sovietinės valdžios draudimų, valdžia apkaltins dekaną, kad manęs nesuvaldė, ir jis bus baudžiamas. Vasaros sekmadieniais važiuoju į aplinkines parapijas ir atlaidų metu sakau po kelis pamokslus. Vaikus mokyti katekizmo netenka, nes juos moko Šeimos kongregacijos ses. Janina Buzaitė.
Motociklu „Java“ važiuoju į Stirnius pas tėvą Joną Danylą SJ. Nutariau pasiprašyti, kad leistų įstoti į Jėzaus Draugiją. Artėdamas prie Molėtų lenkiau sunkvežimį. Jo vairuotojas, neparodęs kairio posūkio, pasuko į kairę ir mano motociklas atsidūrė po automobiliu. Tėvas J. Danyla jau buvo girdėjęs apie mano ketinimą stoti į Draugiją, todėl mielai pritarė šiam pasiryžimui. Sutarėme, kad mano...
Kun. Roberto Grigo žodis
„TIKIU... ŠVENTŲJŲ BENDRAVIMĄ" -kalbame Apaštalų tikybos išpažinime, mūsų katalikiškajame „Credo". Tuo norime pasakyti, kad išpažįstame Dievo meilėje egzistuojant paslaptingą ryšį tarp mūsų ir tų, kuriuos Bažnyčia kartkartėmis beatifikuoja ir kanonizuoja.
Atleidžiančio Kristaus kraujo purpuras apgaubia pakrikštytųjų sielas karališkumo apsiaustu. Tai -Dievo meilės jėgos remiamas ir Nukryžiuotos Aukos skausmu rėkiantis įpareigojimas mums: „...būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas" (Mt 5,48). Aš, Esantysis, atpirkau jus iš pragaišties vergovės ir suteikiau jums tokią galimybę. Jeigu norėsite (sutiksite priimti) - būsite... Įveiksite chaoso ir menkybės trauką mano teikiamos dvasios sparnais.
Kad šis pažadas irgi nėra vien religinė poezija, o eksperimentiniu būdu - gyvenimo praktika patvirtinamas reikalas, rodo ne vien „keisti" praeities šventųjų, bet ir net labai šiuolaikiški Šventojo Tėvo Jono Pauliaus II ir Kalkutos Motinos Teresės pavyzdžiai. Ir atsakykime sau.Kun. ROBERTAS GRIGASKaunas, 1997 02 20VEDĘS Į DIEVĄ
Susitikimo su kun. J. Zdebskiu vaisiai - tolesnis gyvenimas tų žmonių, kuriems teko laimė vienaip ar kitaip su juo bendrauti.Visi geriau jį pažinę ir su juo bendravę atsimena, kokia nuoširdi, bet ir santūri buvo jo elgsena. „Broliai Kristuje" -toks jo bendravimo su visais žmonėmis matas ir norma -pagrindinis principas, kurio laikėsi pats ir kurio mokė meilės ištroškusias, idealo pasiilgusias ir - kartais - jo kilnia asmenybe susižavėjusias širdis. Tačiau jo asmeniniame gyvenime ir santykiuose su žmonėmis nebuvo vietos nuodėmei, nors saviti apaštalavimo metodai kartais ir galėjo „papiktinti mažutėlius".
Tačiau iki tol jo buvo nueitas ilgas - kelių dešimtmečių augimo kelias. Dar yra daug žmonių, kurie jį pažinojo ne tik kaip tvirtą ir bebaimį kovotoją, apaštalą, misionierių, jaunų sielų gelbėtoją, bet ir jo ieškojimų, žmogiškų silpnybių nugalėjimo ir dvasinio brendimo laikotarpiu.
Nenuostabu, kad tokį žmogų galima ir pamilti. Argi yra bent vienas geras, tobulas, „šventas" kunigas, kurio niekada niekas nebūtų pamilęs?..Kun. J. Zdebskis net savo dvasinio brendimo laikotarpiu - pirmąjį kunigystės dešimtmetį - sąmoningai nesistengė savo asmeniu užstoti Dievo. Kitų reiškiamas prisirišimas dažnai jam buvo tikra našta, vargas.
Sesers Gražinos žodis
Prisimenu jį, vieną iš pirmųjų negausaus būrelio kovotojų dėl mūsų, tikinčiųjų, teisių, dėl kunigų seminarijos, dėl teisės mokyti vaikus tikėjimo. Prisimenu jį einantį Eucharistijos bičiulių organizuotos eisenos priekyje. Apie kun. Juozą, kaip visuomenininką, kovotoją, daug žinoma ir daug bus papasakota. Bet tai, kas svarbiausia, patys didieji stebuklai, vykstantys žmonių gyvenime ir sielose, yra nematomi. Jie jaučiami tik širdimi.
Jis tyliai džiaugėsi kiekvienu teisingu mano žingsniu.Nespėjau pasakyti jam, kad jis buvo teisus, kad jo požiūris į gyvenimą vedė į Dievą, kad tik Dievuje galima tobula laimė, meilė ir kitos didžios vertybės, kurių ieško žmogus.
Savo gyvenime jis irgi patyrė ieškojimų ir kryžkelių, praradimų ir laimėjimų skonį. Toks jau žmogaus gyvenimas. Šalia šviesos būna ir šešėliai. Mano gyvenime švietė jo asmenybės šviesa. Tos šviesos nušviestu keliu einu į Dievą, į gyvenimo prasmės supratimą. Tame kelyje pasitaiko visko: didelės meilės ir didelės kančios, didelių pralaimėjimų ir nedidelių pergalių. Gyvenimas tęsiasi, prieš akis dar nepasiektos aukštumos.
Iš kun. J. Zdebskio dienoraščio
„Šventoji Meile, artėja vienas iš didžiausių mano gyvenimo įvykių - tų, kurie gyvenime būna tik kartą, kaip, pavyzdžiui, šventimai. Tu sutinki, Mieloji, kad pasiaukočiau Tau visiškai ir neatšaukiamai, amžinai - įžadu, t.y. aukščiausiu būdu, kokį tik aš pažįstu.Meilė gimdo atsidavimą. Šv. Juozapai, padaryk mano bendravimą su Tavo Šventąja Sužadėtine bent dalelyte panašų į Tavo meilę ir pagarbą Jai. Visi Dangaus angelai, šventieji ir šventosios, melskite už mane".
Panašus:
- Šeimos tradicijos, kurios pakeis jūsų gyvenimą nuo pažinties iki kūdikio
- Stalo žaidimai vaikams nuo 4 metų: geriausi pasirinkimai ir patarimai
- Linksmiausi pažintiniai žaidimai vaikams: idėjos ir patarimai
- Ar nelaimingi tėvai gali užauginti laimingus vaikus? Atraskite mokslinius faktus ir efektyvias rekomendacijas!
- Efektyvūs ir Saugūs Alergijos Gydymo Būdai Nėštumo Metu – Patarimai ir Vaistai