Liaudis kūrė savo gyvenimo būdą ir kristalizavo jo formas per šimtmečius. Tradicijos ir papročiai, susieti su giliaprasmėmis gyvenimo paslaptimis - religinėmis bei dorinėmis, buvo tyrinėjami religinės tautotyros (Religioese Volkskunde), plačiau vystomos pas vokiečius ir kitus vakariečius.
Šis leidinys skirtas šeimų tradicijoms, kurios yra turtingiausios ir reikšmingiausios visose visų tautų kultūrose. Čia apsiribojame šeimos kūrimo vyksmais, pradedant nuo pažinties, einant prie sutarties ir santuokos, baigiant santuoktiniu vaisiumi - kūdikiu bei jo ugdymu. Neliečiame socialinių, kultūrinių, religinių tradicijų bei tradicinių papročių, kurie buvo išaugę šeimų bendruomenese.
Patys šeimos kūrimo vyksmai daugiau praskleidžia tradicinę šeimos sampratą bei jos paskirtį, tėvų ir vaikų santykius ir ryšius dviejų šeimų, sueinančių į giminystę.
Tradicijų svarba
Pradėkime nuo to, kas žmogų verčia susidomėti, įsijausti. Tai tradicijų reikalas.
- Žemės jėga. Legenda teigia, kad žmogaus jėga priklauso nuo žemės. Kol žmogus į ją atsiremia, ant jos stovi, tol niekas negali jo parblokšti. Tai yra savos gimtosios, motiniškos žemės jėga. Motina žemė -tai tas dvasinis lobis, kuris šimtmečiais buvo sukrautas žmogaus sąmonėn, valion, jausenon.
- Tautinis reikalas. Iš tų tautinių Amerikos grupių, kurių tėvai laikosi savų tradicijų ir jas perduoda vaikams, mažiausiai tėra nusikaltimų. Šeima laikoma tradicijų saugotoja. Tradicijos yra šimtmečiais sutelkta tautos išmintis ir patirtis. Viena ir antra laikosi tautos dvasia. Jai augti reikia žemės, reikia vienalytiško bendruomeninio gyvenimo.
- Dorovės kodeksas. Tradicijos yra įpavidalintas dorovės kodeksas, pritaikytas šeimos pedagogikoje. Kur nėra tradicijų, ten nėra nei pilnesnio, gyvesnio dorinio jautrumo, nei dorinės pedagoginės atsakomybės. Šeima yra pagrindinė žmogaus ugdymo mokykla. Ji yra ir visos tautos fizinis bei dvasinis lopšys. Jei tradicijos sunyksta šeimoje, jos sunyksta ir tautinėje bendruomenėje. Kartais mes laikomės kokio dalyko, bet į jį nesigiliname. Mums reikia aiškintis, suprasti ir įsigilinti, kas gi yra tradicija.
Tradicijos sąvoka ir giminingos sąvokos
- Sąvoka. Tradicija yra lotynų kalbos žodis, reiškiantis perdavimą. Žodiškai -tradicija būtų perduodamas dalykas. Aišku, perduodama tai, kas gauta, perimta, išsaugota, išlaikyta. Perduodama visoks žinojimas bei patyrimas. Pats perdavimas čia suprantamas natūralus, gyvenimiškas.
- Giminingos sąvokos. Tradicijos sąvokai geriau suprasti pravers ją palyginti su kitomis. Mes turime kitus du žodžius - įprotį ir paprotį, kurių prasmė priartėja prie tradicijos, jeigu visus tris žodžius palyginsime, rasime juose panašumų ir skirtumų.
- Asmenų atžvilgiu įprotis daugiau asmeniškas, paprotys - daugiau grupiškas, o tradicija -bendruomeniška.
- Dalyko atžvilgiu įprotis ir paprotys reiškia kokią nors pasisavintą savybę ar ypatybę. O tradicija paliečia visą bendruomenės charakterį, sakytum, teikia jai tam tikrą veidą.
- Laiko atžvilgiu įprotis daugiau laikinis ir nepastovus, nors gali pasidaryti ir pastovus. Paprotys -daugiau pastovus, o tradicija - ilgalaikė, šimtmetinė.
- Vertės atžvilgiu įprotis gali būti teigiamas arba neigiamas. Paprotys yra daugiau teigiamas, nors gali išsigimti į neigiamą. Tuo tarpu tradicija yra visada teigiama, nors į ją gali įsibrauti neigiamų interpretacijų.
- Sąveika. Įpročiai dažnai pereina į papročius, o papročiai - į tradicijas. Kai papročiai kyla iš įpročių, juos reikia laikyti įprotiniais papročiais. Iš papročio gali pasidaryti ir tradicija.
Šeimos tradicijų pavyzdžiai
Ryškiau už žvaigždes vasaros danguje liepą Labūnavoje švyti Onutės. Jau šešis dešimtmečius šis kraštas garsėja ne tik Oninių atlaidais, bet ir skambia švente, kurios metu varduvininkės tradiciškai priima duonos ponios titulą ir simboliškai paskelbia javapjūtės pradžią.
Ona Mikalauskienė pasakoja apie tradicijas savo šeimoje:
- Oninės - dviguba šventė, nes mini ne tik vardadienį, bet ir gimtadienį.
- Šv. Onos atlaidai - sekmadienį būtinai dalyvauja Šv. Onos atlaiduose. Vaikystėje kiek giminių per atlaidus bažnyčioje sutikdavome, tiek jų kviesdavome į namus.
- Festivaliai "Ona - duonos ponia" - vykdavo prie Nevėžio ir būdavo akcentuojama javapjūtės pradžia. Vykdavo kombainų technikos paradas, o patys kombainininkai būdavo papuošiami ąžuolo lapų vainikais. Sveikintos ir Onos. Paskui vykdavo koncertas, šokiai, liepsnodavo laužai. Susirinkdavo visi - ir jauni, ir seni.
Onutė dėkinga už tai, kad jai bent vaikystėje visa teko regėti savomis akimis. „Kasdien matytas tėvų meilės ir didžiulės pagarbos vienas kitam pavyzdys nejučia mumyse ugdė supratimą apie šeimos svarbą bei tikrąsias gyvenimo vertybes.
Onutė pasakoja: „Mano mama tokia buvo, tėtis irgi. Gera prisiminti jų labai gražius tarpusavio santykius ir tai, kaip jie mokėjo puoselėti šeimą, vaikus. Mes - trys seserys ir brolis - nė karto per visą gyvenimą nebuvome susipykę. Niekada, - užtvirtina. - Tiesiog nėra ko - jų bėdos yra ir mano bėdos, o mano vargai yra ir jų vargai. Dabar belikome tik seserys, brolis miręs.
Pašnekovė neleidžia liūdesiui užgulti kasdienybės, todėl daug bendrauja ir pasineria į mielas veiklas.Aut. „Jų meilė buvo tiesiog pavydėtina - kaip filme.
Onutė papasakojo, kaip jos tėvai puoselėjo vienas kitą: „Mamai niekada netekdavo keltis anksčiau už tėtį. Žiemą, kai ryte reikėdavo pakurti krosnį, kad sušiltų namai, jis atsikeldavo pirmas, pakurdavo, dirbdavo, o mama dar miegodavo. Vėliau keldavosi ir ji - eidavo šerti gyvulių.
Panašus:
- Stalo žaidimai vaikams nuo 4 metų: geriausi pasirinkimai ir patarimai
- Linksmiausi pažintiniai žaidimai vaikams: idėjos ir patarimai
- Žaidimai mažiems vaikams: lavinantys ir smagūs užsiėmimai
- Nepraleiskite: "Danske Bank Vilniaus maratonas" – Vaikų bėgimas ir Įdomiausios Distancijos Visai Šeimai!
- Ramūnas Karbauskis: Įkvepianti Biografija ir Įspūdingas Verslo Kelias