Visais laikais mažiausiai apsaugota ir bejėgiškiausia prieš karą žmonijos dalis - vaikai. Ypač - vaikai našlaičiai, per labai trumpą laikotarpį patyrę sunkiai suvokiamus išgyvenimus. Tokie buvo Rytų Prūsijos vaikai. Tokį likimą jiems atnešė Sovietų Sąjungos pergalė Antrajame pasauliniame kare.
Šių vaikų patirtis išskirtinė. Jie matė į jų namus įsiveržusius sovietų karius, kurie prievartavo ir žudė jų seneles, motinas ir seseris, niokojo jų namus ir viską, kas šiems vaikams buvo taip brangu. Matė sovietų tankų traiškomas pabėgėlių kolonas, ištisas dienas gatvėse gulinčius žmonių lavonus ir bombų išraustose duobėse suverstus jų kūnus. Iš bado šie vaikai valgė šunis, kates, peles, žiurkes ir kritusių gyvulių dvėselienas. Dėl dvėselienos gabalo galėjo nueiti kilometrus kelio ir be gailesčio kovoti tarpusavyje.
„Vilko vaikais“ dabar vadinami tuo metu trejų-šešiolikos metų buvę Rytų Prūsijos vaikai, kurie 1945-1948 metais kartu su vienu iš tėvų (dažniausiai mama, nes tėvas buvo žuvęs fronte ar patekęs į nelaisvę), svetimu suaugusiu žmogumi ar patys vieni (likę visiški našlaičiai) pasiekė Lietuvos miestus ir kaimus. Jie atkeliaudavo pėsti ar prekiniais traukiniais.
Nepaisydami metų laiko ir oro sąlygų, važiuodavo atviruose vagonuose, glaudėsi ant buferių ar tambūruose. Geležinkelio milicija juos pagavusi sumušdavo, o krovininius traukinius lydėję kareiviai išmesdavo iš vagonų. Ne vienas išmestasis žuvo ir liko gulėti pakelės griovyje. Beveik visuose prie geležinkelio linijos Karaliaučius (vok. Königsberg)- Kybartai-Kaunas-Vilnius esančiuose Vilkaviškio, Marijampolės, Kalvarijos rajonų kaimuose prisiglaudė vokiečių vaikai. Kita kryptis - Jurbarko, Tauragės, Klaipėdos, Kretingos, Kelmės, Šiaulių ir Biržų rajonų kaimai.
Kartais vokiečių vaikų į Lietuvą parsiveždavo lietuvių ūkininkai, prekiaudavę buvusios Rytų Prūsijos turguose, kur vaikus jiems pasiūlydavo ar beveik prievarta įbrukdavo motinos arba giminaičiai. Išsekę nuo bado, apiplyšę ir aptekę utėlėmis, jie eidavo nuo sodybos prie sodybos, prašydami duonos ir nakvynės.
Ar pokario Lietuvoje jiems buvo saugu? Ne. Jie buvo lengvas grobis prievartautojams ir žudikams, nes jie buvo vokiečių vaikai ir niekas nesijautė atsakingas už jų dingimą, priverstinį elgetavimą ir netgi nužudymą. Sąlyginai laimingi buvo tie, kuriems pasisekdavo prisiglausti pas vietos gyventojus. Kaimuose atsirasdavo žmonių, kurie paimdavo globoti benamius našlaičius (išimtiniais atvejais - ir visus vienos šeimos vaikus), tačiau tokie vaikai tapdavo pigia beteise darbo jėga valstiečių ūkiuose.
Įdarbintų vaikų broliai ar seserys būdavo išsiunčiami pas priglaudusių asmenų gimines į kitus kaimus arba turėdavo patys pasirūpinti savimi. Lietuvoje, kuri tuo metu jau buvo okupuota Sovietų Sąjungos, vyko organizuotas ginkluotas pasipriešinimas, trukęs nuo 1944 iki 1953 m. Į miškus pasitraukė ir į partizanų gretas įstojo daugiau kaip 50 tūkst. kovotojų už Lietuvos laisvę. Šios kovos rėmėjai ir jų artimieji buvo persekiojami, bauginami, suimami, kalinami, išvežami į lagerius ar tremiami į atšiaurius Sovietų Sąjungos regionus.
Represijos grėsė ir šeimoms, priglaudusioms vokiečių tautybės vaikus. Vietiniai sovietų aktyvistai ar stribai retkarčiais kaimuose netikėtai pradėdavo ieškoti užsilikusių „fašistų išperų“. Kaimuose, kur gyventojai vieni kitus pažinojo, buvo nelengva ilgą laiką slėpti svetimą vaiką ir nesukelti įtarimo. Daug kas priklausė nuo kaimynų tarpusavio sutarimo. Nuo pasitikėjimo iki išdavystės buvo tik vienas žingsnis.
Dažniausiai saugumo sumetimais vaikus priglaudusios lietuvių šeimos draudė vaikams kalbėti gimtąja vokiečių kalba ir reikalavo, kad vaikai kuo greičiau išmoktų kalbėti lietuviškai. Netrukus net ir neilgai atskirai gyvenę broliai ir seserys tarpusavyje galėjo susikalbėti tik lietuvių kalba. Mokėti lietuvių kalbą reikėjo ir norint eiti į mokyklą, tačiau vaikus priglaudusiems globėjams šių vaikų išsimokslinimas nelabai rūpėjo. Turėjo pakakti pradinio išsilavinimo.
Dalį tokių vaikų lietuviai perkrikštijo ir įsivaikino, suteikdami jiems savo šeimos pavardę ir parinkdami lietuvišką vardą. Vyresni vaikai įvaikinimo paprastai stengėsi išvengti, vis dar tikėdamiesi susirasti savo artimuosius ar giminaičius. Kiek tokių „vilko vaikų“ atsidūrė Lietuvoje? Keli tūkstančiai. Tačiau tikslios statistikos iki šiol nėra. Gavę Sovietų Sąjungos piliečio pasą išgalvotu vardu ir svetima pavarde, šie jauni žmonės buvo priversti susikurti savo antrąją tapatybę, perprasti lietuvišką identitetą.
1997 m. birželio 30 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymas. Pasiimti šią knygą į rankas paskatino ką tik perskaityta Svetlanos Aleksijevič Paskutinieji liudytojai. Pamaniau, kad abi šios knygos papildys viena kitą ir suteiks iš tiesų platų vaizdą. Taip ir nutiko. Abu kūriniai turi panašumų - pasakoja apie II pasaulinio karo metais badaujančius, gyvenamosios vietos, tėvų ar visko kartu netekusius ir besiblaškančius vaikus.
Ingeborgos Jacobs Knyga „Vilko Vaikas“
Leidykla „Briedis“ pristato Ingeborgos Jacobs knygą „Vilko vaikas. Neįtikėtina Rytprūsių mergaitės Liesabeth Otto gyvenimo istorija“. Iš tiesų Mes - vilko vaikai yra sunki knyga. Bet ją perskaičius apėmė gėda, kad iki šiol galima sakyti nieko apie vilko vaikus, gyvenančius visai šalia mūsų, nežinojau.
I. Jacobs gimė 1957 metais Zolingene. Nuo 1995 metų - laisvai samdoma ZDF žurnalistė. Daugelio dokumentinių filmų autorė. 1994 metais, sulaukusi penkiasdešimt septynerių, Lyzabetė Oto (Liesabeth Otto) apie savo gyvenimą papasakojo ZDF žurnalistei Ingeborgai Jacobs. Apie ją, „vilko vaiką“, buvo sukurtas dokumentinis filmas, kurį rodė ZDF ir ARTE televizijos. Jis sulaukė didžiulio susidomėjimo ir gavo World Television Awards apdovanojimą.
Rytų Prūsijoje pokario sumaištyje tūkstančiai vaikų netenka tėvų ir lieka vienui vieni. Su vaikais bėgdama nuo sovietų armijos, badu miršta septynmetės Lyzabetės mama. Lyg to būtų maža, ieškodama maisto mergaitė pasimeta nuo vyresniųjų brolio ir sesers ir vienui viena atsiduria Lietuvoje. Čia metų metus klajoja, nakvoja daržinėse, tvartuose arba po tiltais, elgetauja, vagiliauja, stengdamasi išgyventi. Jos niekam nereikia, ji niekam nerūpi. Ją pjudo šunimis, vietiniai vaikai žaisdami bando mergaitę pakarti, aštuonerių ji išžaginama ir vos nepaskandinama. Penkiolikmetė už vagiliavimą atsiduria nepilnamečių kolonijoje. Po kelių laisvės savaičių - vėl lageris, o paskui prasideda klajonės po Sovietų Sąjungą.
Ilgą laiką Lietuvoje menkai kas domėjosi „vilko vaikų“ tema. Apie tai mažai kalbėjo ir patys „vilko vaikai“, kurių kiekvieno gyvenimo istorija yra sukrečianti ir tragiška.
žymės: #Vaika
Panašus:
- Vilko vaikai: jaudinanti knyga apie išgyvenimą ir prigimtį
- Atraskite Vilko Vaikų Paslaptis Lietuvių Literatūroje – Įspūdingiausios Istorijos ir Simbolika
- Vilko vaikas: atskleisti mitai ir šokiruojanti tikrovė, kurios nežinojote!
- Artūras Paulauskas: Įdomiausia Biografija ir Šeimos Paslaptys Atidengtos!
- Ramutės Naujikienės Biografija ir Kūrybinis Kelias: Įkvepianti Menininkės Sėkmės Istorija