Jau prieš keletą metų JAV gydytojai psichoterapeutai pradėjo skambinti pavojaus varpais apie žalą, kurią vaikams sukelia išmanieji telefonai. Apie naujausiųjų technologijų poveikį vaikams ir paaugliams kalbamės su psichologe dr. Monika Skeryte-Kazlauskiene, Lietuvos edukologijos universiteto Žaidimo tyrimų laboratorijos mokslo darbuotoja.
Psichologinis poveikis
Kartų skirtumus tirianti psichologė dr. Jean Twenge interviu CNN pasidalino savo nerimu apie tai, ką jai teko pastebėti jau 2011-2012 metais. Pasak tyrėjos, būtent tada pradėjo blogėti psichinė sveikata vaikų, kurie naudojosi smarkiai populiarėjančiais išmaniaisiais telefonais. Tais metais vaikai pradėjo kalbėti, jog jaučiasi „liūdni, be vilties, nereikalingi… kad jie nieko gero negali nuveikti“. 2011-2015 m. vaikų depresijų lygis išaugo 50 procentų. Augo ir savižudybių skaičius. Vaikai pradėjo mažiau skirti laiko savo draugams, rečiau susitikinėti vienas su kitu, mažiau miegoti.
Apie šiuos nerimą keliančius faktus savo administruojamoje feisbuko paskyroje „Your modern family“ neseniai pasidalino garsi JAV tinklaraštininkė ir knygų autorė Becky Mansfield, ji kėlė klausimus apie tai, kodėl elektronika kelia depresiją mūsų vaikams. Lygindama laikus, kai dabartiniai suaugusieji patys buvo vaikai, ji teigia: „…mes nematydavome kiekvieno vakarėlio, iškylos ar žaidimo nuotraukų, mums nerūpėjo, kaip atrodydavome bendraudami su draugais, kadangi būdavome ten vieninteliai - be kamerų ir telefonų.
Pasak psichoterapeutės Victorios Prooday, mūsų pačių namuose plečiasi tyli tragedija, paliečianti mūsų vaikus. Tyrėjai atskleidė šokiruojančią vaikų psichinių susirgimų statistiką, šiuo metu jau siekiančią epidemijos mastus:
- 1 iš 5 vaikų turi psichikos problemų;
- 43 procentais išaugo vaikų aktyvumo ir dėmesio sutrikimai;
- 37 procentais išaugo paauglių depresija;
- 200 procentų išaugo savižudybių lygis 10-14 metų vaikų amžiaus grupėje.
Pradinių mokyklų vadovai pastebi, kad technologijos ir tyčiojimasis online jau nuo penktos klasės smarkiai veikia vaikų psichinę sveikatą. Daugybė moksleivių rodo vienas kitam priešiškumą Instagrame. Būna, kad mergaitės neatvyksta į mokyklą, jausdamosi atstumtos ir persekiojamos.
Ką keičia telefonų naudojimas?
Svarbu galvoti apie tai, vietoje ko naudojami telefonai ir kam jie naudojami, kokiems tikslams. Jei susisiekti su tėvais, draugais, palaikyti ryšiui, paskirti susitikimą - tuomet tai puiki ryšio priemonė. Nufotografuoti patikusį vaizdą ir pasidalinti juo su draugais - puiku. Pasiklausyti kartu patikusios muzikos, susirasti informacijos - visa tai praplečia gyvenimą.
Pagrindinis klausimas - ką pakeičia telefonų ir kitų ekranų naudojimas. Jei žiūrimi filmai vietoje sekamos ar skaitomos pasakos - vaikams neugdoma vaizduotė. Klausydamiesi pasakojimų vaizduotėje kuriame savus paveikslus. Žiūrėdami filmą matome kažkieno kito sukurtus paveikslus tos istorijos tematika. Jei esame įpratę kurti savo vaizduotėje „filmus“, dar pasiginčysime su kūrėjais. Filmai yra labai greita stimuliacinė medžiaga. Realiame pasaulyje veiksmas vyksta žymiai lėčiau. Mūsų smegenys, jei gauna daug greitos stimuliacinės medžiagos, greitai mokosi, bet greitai prie jos ir pripranta. Tuomet realybėje ima trūkti greičio, besikeičiančių kadrų ir vystosi priklausomybė nuo ekranuose vykstančių vaizdų - filmų, žaidimų. Realybė pasidaro per daug nuobodi ir nepatraukli, vis daugiau bėgama į telefonus, kompiuterius, ieškant įdomesnio gyvenimo.
Iš kitos pusės - kai smegenys nestimuliuojamos, yra kaip su narkotikais: vyksta abstinencija, kyla pyktis, susierzinimas, padidėja dirglumas, impulsyvumas. Auga tokia vaikų karta, kuri savo aplinkoje mato daug žmonių, prasmengančių ekranuose. Seneliai tarsi užhipnotizuoti žiūri TV, tėvai prie kompiuterių suzombėja, o jei atsitraukia nuo jų, tuomet sulenda į telefonus. Daugelis bendraamžių pertraukas leidžia su telefonais, autobusuose daugelis žiūri ne pro langus, o į telefonus. Tai net ir vaikas, kuriam nėra įdomu, kas vyksta per telefoną, jaučiasi vienišas, nepajėgus konkuruoti su technologijomis, ima joms pasiduoti, pats ieškoti kompanijos telefone ar kitame ekrane, nes gyvus žmones tampa vis sunkiau pasiekti.
Nuolat sakome vaikams, kad jie turi ką nors veikti, daryti, skubėti, o realybė dažnai yra kitokia - aplinka taip greitai nesikeičia. O vaikai įpranta būti užsiėmę, kažką daryti. Jiems pasidaro sunku išbūti kelias minutes ir nieko neveikti. O tėvai turi išeitį - mobilusis telefonas, kuriame visuomet yra pramogų. Telefonai, planšetės duodami užimti net ir labai mažus vaikus, tarsi sakant, kad nuobodžiauti yra blogai, savos mintys yra nepageidaujamos, geriau „lavintis“ su kitų pateikiamais žaidimais, užduotėlėmis. Ir vaikai nebeištveria kelionių be telefonų, nebegali palaukti, nebegeba susigalvoti sau veiklos mintyse, vaizduotėje ar realybėje. Tie vaikai, kurie negauna telefonų, žiūri pro langus, dairosi, stebi pasaulį, ima ką nors stebėti, skaičiuoti, kuria savo pasaulius, eksperimentus, žaidimus, išbando savo kūną visaip judėdami. Tie, kurie ramiai sėdi sukišę nosis į telefonus, išmoksta naudotis programėle, perpranta žaidimus.
Svarbu nebūti kategoriškiems, teigiant, kad technologijos - tai gėris ar blogis, nes pačios technologijos nėra nei gėris, nei blogis. Tai tik priemonės, kurios turėtų palengvinti mūsų gyvenimą, nors kartais, netinkamai naudojamos, gali sukelti ir žalos. Reikia rodyti pavyzdį, kad gyvas santykis su žmogumi yra svarbesnis už veiklą, kuri vyksta telefone, kompiuteryje ar kt.
Ką daryti tėvams?
Pirmiausia siūlyčiau pradėti nuo savęs. Apgalvoti patiems, ką mums duoda technologijos, kiek vietos jos užima mūsų gyvenime, vietoje kokios veiklos jos užima mus. Ar galėtume be jų pragyventi dieną, savaitę, mėnesį? Kokia veikla tuomet užsiimtume, kokios veiklos galbūt trūksta mūsų gyvenime, kad kartais įkrentame į telefonus? Ką apie šeimos gyvenimą sako tai, kad kažkuris šeimos narys yra atsiribojęs, nuolat sėdi prie ekrano? Ko galbūt trūksta tam nariui? Tuomet gali būti lengviau ir su vaikais susitarti. Reikia rodyti pavyzdį, kad gyvas santykis su žmogumi yra svarbesnis už veiklą, kuri vyksta telefone, kompiuteryje ar kt.
Jei vaikas kreipiasi į jus, o jūsų dėmesys sutelktas į ekraną - ar paliekate ekraną, ar vaiką? Mes nuolat pasitikriname, kiek esame reikalingi ir svarbūs aplinkiniams. Jei suaugę pasirenka ekranus, kaip jaučiasi vaikai?
Jei įvyko taip, kad vaikas jau prie ekrano ir sunku jį nuo jo atitraukti, svarbu ne panikuoti ar graužtis, o imtis veiksmų. Ir tikrai nereikia atimti telefono, nes taip tik bus sukurtas konfliktas ir jūs jo nelaimėsite. Vaikams svarbu jausti, kad jie gali kontroliuoti savo gyvenimą, o prieštaravimas jus gali tik nutolinti.
Jei matote, kad vaikui labai svarbu technologijos ir jos pasirenkamos, užuot gyvai bendravus, geriausia, ką galite padaryti - draugiškai pasidomėti, ką vaikas veikia, kas jam ar jai įdomu, kuo užsiima, paprašyti, kad ir jus pamokytų. Tokiu būdu parodome, kad vaikas mums svarbus, gerbiame jo pasirinkimus, jog mums svarbus ryšys su vaiku, įdomu, ką jis veikia, kuo domisi. Savo pavyzdžiu rodydami, kaip bendrauti, mokome ir vaikus tuo pasinaudoti - pasidomėti, ką veikiate, kuo gyvena jų draugai.
Antras žingsnis - vietoje tos veiklos, kurią jums pristato jūsų vaikas ekrane, galite pasiūlyti panašią veiklą realiame pasaulyje. Kalba su draugais? Pasiūlykite visiems susitikti kavinėje, finansuokite tokį gyvą pasimatymą. Domisi mokslo dalykais? Pakvieskite į muziejų. Žaidžia žaidimus? Išbandykite stalo žaidimus. Skaito knygas? Organizuokite kelionę į biblioteką. Klausosi muzikos? Pasidomėkite gyvais koncertais ar muzikos pamokomis. Tik svarbu, jog tai darytumėte kartu, draugiškai, pasitardami, kad nekiltų susierzinimo, jei vaikai atsisakys (greičiausiai taip ir bus pirmą kartą). Jei vaikai neužsidega jūsų pasiūlymais, užsiimkite realia veikla patys - ką nors konstruokite, remontuokite, kurkite, mokykitės.
Ikimokyklinukai ar net dešimties, dvylikos metų vaikai ramiai gali išgyventi be telefonų. Mama sako: kaip neduosiu telefono, jis žino ir reikalauja. Problemų nekyla vieną kartą nedavus telefono, pasakius, kad tai yra mamos ar tėčio daiktas. Vaikai prisitaiko prie tokių sąlygų, kokiomis auga. Kad jiems būtų lengviau - svarbu kalbėtis. Draugiškai paaiškinus, kad telefonas yra ryšio ar darbo priemonė, padedanti susisiekti su kitais - vaikai tai priima. Sunkiau, jei mama pati daug laiko praleidžia žaisdama su telefonu, pirmenybę teikia telefonui, o ne vaikui.
Įmanoma apriboti ir TV laiką, filmukus, žaidimus. Vaikams svarbu leisti panuobodžiauti, žaisti laisvai (ne ekranuose, o gyvai), būti lauke, gamtoje, daug judėti, tyrinėti pasaulį ir kartu su jais užsiimti jiems įdomia veikla. Ir atsiras pusiausvyra, ir vaikai patys stebėsis - kaip kiti tiek laiko skiria telefonams, kai aplinkui vyksta toks įdomus gyvenimas.
Tėvai neturėtų toleruoti, kai per bendrus pietus vaikai žiūri į telefonus, tačiau jei jie patys taip daro, jei pietų metu vyksta ginčai, bendravimas nemalonus - vaikai lengviau tai atlaiko žiūrėdami į ekranus, užsiimdami ten vykstančia veikla.
Kartais kyla sunkumų dėl to, kad vaikai, o ypač paaugliai nori pritapti prie grupės ir argumentas „bet visi turi telefonus“ tėvams gali skambėti kaip skaudus priekaištas. Sunku patikėti, bet vaikai gali net didžiuotis, kad tėvai jais rūpinasi ir neleidžia žiūrėti baisių filmų, per daug žaisti telefonu - viskas priklauso nuo to, kaip tėvai tai pateikia. Ar kaip rūpinimąsi vaiku, ar kaip savo valdžią jam. Ar jie diskutuoja ir kalba su vaiku, ypač - paaugliu, ar nukerta prieštaravimus ir liepia klausytis, nes jie geriau žino.
Tėvai gali padėti vaikui atrasti kitų bendravimo su bendraamžiais būdų - pasikviesti į svečius ir kartu pažaisti, sudaryti kiemo futbolo komandą, surasti prasmingos veiklos ir įtraukti į ją vaiko bendraamžius. Patys vaikai gali būti gana kritiški dėl technologijų pervartojimo, jei pabandome išgirsti jų nuomonę. Tiesiog technologijos yra lengvas būdas pabėgti, išvengti tiesioginio nepatogaus bendravimo su bendraamžiais. Tėvai gali pasikalbėti su kitais tėvais, kad jaustųsi drąsesni ir nepasiduotų nepagrįstam spaudimui (geresnio telefono, daugiau laiko prie kompiuterio ir pan.). Sprendimai turėtų atsirasti diskutuojant.
Elektromagnetinė spinduliuotė
Silvinija Simonaitytė, „Ekoinstituto” vadovė, teigia, kad prieš pirkdami vaikui naują mobilųjį telefoną tėvai pirmiausia turi susimąstyti apie galimą neigiamą elektromagnetinės spinduliuotės poveikį sveikatai. „Ekoinstituto” ir „Powerwatch” (Didžioji Britanija) organizacijų užsakymu atlikto tyrimo duomenimis, 88 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad sklisdamos elektromagnetinės bangos kenkia jų sveikatai. Tarptautinė vėžio federacija elektromagnetines bangas pripažino antros grupės kancerogenais - t.y. galinčiomis sukelti vėžinius susirgimus.
Pasak Laimos Griciūtės, profesorės, habilituotos biomedicinos mokslų daktarės, pagrindinis skirtumas tarp vaikų ir suaugusiųjų organizmų yra tas, kad vaikų ląstelės dar jaunos, nesusiformavusios. „Vaikų organizmo apsauginės sistemos dar nesusiformavusios, tad ir poveikis jiems gali būti žymiai didesnis.
Elektromagnetinę spinduliuotę tyrinėjantis Švedijos mokslininkas prof. Lennartas Hardellis, vienu iš savo tyrimų padarė išvadas, jog vaikams, pradėjusiems naudotis mobiliaisiais telefonais dar vaikystėje ir besinaudojant jais 10 ir daugiau metų, rizika susirgti smegenų vėžiu padidėja 420 proc. 2008 m. Rusijos Sveikatos ministerija yra pateikusi rekomendaciją, kad vaikai bei jaunimas iki 18 metų išvis nesinaudotų mobiliaisiais telefonais.
Reprezentatyvus nuomonių tyrimas parodė, kad dauguma (81 proc.) Lietuvos gyventojų stengtųsi išvengti elektromagnetinių bangų poveikio sveikatai, jei žinotų - kaip. Pasak jos, retas tėvelis savo mažametį vaiką palieka paplūdimyje ilgai kaitintis saulėje, nes žino, kad tai yra pavojinga, tačiau beveik nesusimąsto, jog mobilusis telefonas, skleidžiantis tas pačias elektromagnetines bangas, taip pat gali būti žalingas.
Tėvų nerimas ir vaiko prestižas
Olegas Lapinas, psichiatras, psichoterapeutas teigia, kad vaikams mobilusis telefonas - tikrai ne būtinybė. Jo manymu, tai - daugiau tėvų nerimas ir vaiko prestižo siekis. ,,Labai svarbu, kad tėvai suvoktų, jog mobilųjį telefoną perka dėl savo pačių nerimo.
,,Patys vaikai neretai mobiliojo telefono prašo ne dėl būtino ryšio poreikio (jis ateis šiek tiek vėliau), o dėl prestižo, manymo, kad neturėti mobiliojo telefono yra gėda. Vaikai galvoja: „Kažkas turi iPhone‘ą, o aš - ne” arba „Visi turi SmartPhone‘us, o aš - tik paprastą telefoną”.
„Eurobarometro” duomenimis, Europos Sąjungoje 70 proc. vaikų nuo 12-13 metų ir 23 proc. vaikų nuo 8-9 metų gyvenimo be mobiliojo telefono jau neįsivaizduoja. Kaip rodo „Eurobarometro” apklausa, Lietuvoje mobiliuosius turi 88 proc.
Tyrimų rezultatai
Visų pirma, nors nėra visapusiškų įrodymų, rodančių, kad telefono turėjimas ar naudojimasis socialine medija apskritai kenkia vaikų gerovei, tai gali neatskleisti situacijos iš tikrosios pusės.
„Ofcom“, JK ryšių reguliavimo institucijos, duomenys rodo, kad didžioji dauguma vaikų JK iki 11 metų turi išmanųjį telefoną. Jį turi 44 proc. vaikų iki 9 metų, o nuo 11 metų telefoną gauna 91 proc. vaikų. JAV 37 proc. 9-11 metų vaikų tėvų teigia, kad jų vaikas turi savo išmanųjį telefoną. Europos tyrime, kuriame dalyvavo 19 šalių, 80 proc.
Candice Odgers, Kalifornijos universiteto Irvine (JAV) psichologijos mokslų profesorė išanalizavo šešias metaanalizes, nagrinėdama ryšį tarp skaitmeninių technologijų naudojimo ir vaikų bei paauglių psichinės sveikatos, taip pat kitus didelio masto tyrimus ir kasdienius dienoraščius. „Dauguma tyrimų neranda ryšio tarp socialinės medijos naudojimo ir psichinės sveikatos“, - sako C. Odgers. Tyrimuose, kuriuose buvo nustatytas toks ryšys, poveikio dydžiai - tiek teigiami, tiek neigiami - buvo nedideli.
Kitoje apžvalgoje, kurią atliko Kembridžo universiteto (JK) eksperimentinė psichologė Amy Orben, įrodymai taip pat neįtikinami. Nors buvo nedidelė neigiama koreliacija, visų įtrauktų tyrimų vidurkis, A. Orben padarė išvadą, kad neįmanoma žinoti, ar dėl technologijos daro neigiamą įtaką savijautai.
Žinoma, šie rezultatai yra vidutiniai. „Mokslinėje literatūroje nustatytas poveikis [gerovei] skiriasi“, - sako A. Orben, o atskirų paauglių patirtis priklausys nuo jų asmeninių aplinkybių. „Vienintelis žmogus, kuris tikrai gali tai spręsti, dažnai yra artimiausi žmonės“, - priduria ji.
Socialiniai aspektai
Kita vertus, kai kuriems jauniems žmonėms telefonas gali tapti išsigelbėjimu - internete galima rasti daug atsakymų apie jiems rūpimus klausimus. Tačiau dažniausiai, kai jie naudojasi telefonu bendrauti, vaikai kalbasi su draugais ir šeima. „Jei iš tikrųjų išanalizuosite, su kuo vaikai kalbasi internete […], jų tinklas labai sutampa, - sako C. Odgers. Tiesą sakant, nors išmanieji telefonai dažnai kaltinami dėl to, kad vaikai mažiau laiko praleidžia lauke, visgi Danijoje atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo 11-15 metų vaikai, atskleidė įrodymų, kad telefonai iš tikrųjų suteikia vaikams daugiau savarankiško judėjimo, nes padidina tėvų saugumo jausmą ir padeda susigaudyti nepažįstamoje aplinkoje.
Žinoma, bendravimas telefone gali turėti ir rizikos. „Manau, kad telefonas buvo puikus išradimas ir patenkino jaunų žmonių poreikį daugiau bendrauti“, - sako S. Livingstone. „Tačiau daugeliui tai gali tapti rizika.
Tiesą sakant, anksčiau šiais metais publikuotame dokumente A. Orben ir jos kolegos aptiko „jautrumo vystymuisi langus“ - kai socialinių tinklų naudojimas yra susijęs su vėlesniu pasitenkinimo gyvenimu periodu - tam tikrame paauglystės amžiuje. Išanalizavę daugiau nei 17 000 dalyvių, kurių amžius nuo 10 iki 21 metų, duomenis, mokslininkai nustatė, kad 11-13 metų mergaičių ir 14-15 metų berniukų didesnis socialinių tinklų naudojimas numato mažesnį pasitenkinimą gyvenimu po metų.
Tyrėjai teigia, kad tai sutampa su faktu, kad mergaitės brendimo laikotarpį pasiekia anksčiau nei berniukai, nors nėra pakankamai įrodymų, kad tai yra laiko skirtumo priežastis. Kitas langas pasirodė 19 metų amžiaus ir vyrams, ir moterims, maždaug tuo metu, kai daugelis paauglių palieka namus. „Paauglystė yra tikrai svarbus vystymosi laikas“, - sako A. Orben. „Tave daug labiau veikia bendraamžiai, tau daug labiau įdomu, ką apie tave galvoja kiti. Ir socialinė medija tam tikru metu gali kelti didesnį stresą“, - priduria A. Orben.
Be amžiaus, ir kiti veiksniai gali turėti įtakos socialinės medijos poveikiui vaikams ir paaugliams, tačiau mokslininkai tik pradeda tyrinėti šiuos individualius skirtumus. „Dabar tai tikrai pagrindinė tyrimų sritis“, - sako A. Orben. „Bus žmonių, kurie skirtingais laiko momentais bus labiau neigiamai arba teigiamai paveikti. Tai gali būti dėl to, kad gyvena skirtingą gyvenimą, vystosi skirtinguose taškuose, jie gali skirtingai naudotis socialine medija. „Bet tai iš tikrųjų gali būti ne toks blogas dalykas, nes tai labai individualu“, - sako A. Orben.
Sprendimas dėl telefono pirkimo
Pagrindinis klausimas, kurį tėvai turi užduoti, sako C. Odgers, yra: „Kaip tai tinka vaikui ir šeimai?“ Daugeliui tėvų telefono pirkimas vaikui yra praktiškas sprendimas. „Daugeliu atvejų tėvai yra tie, kurie nori, kad jaunesni vaikai turėtų telefonus, kad galėtų palaikyti ryšį visą dieną, galėtų derinti dienos planu“, - sako C. Odgers. Tai taip pat gali būti vertinama kaip gairės kelyje į pilnametystę. „Manau, kad vaikams tai suteikia nepriklausomybės ir atsakomybės jausmą“, - sako Ania Stevič, Vienos universiteto (Austrija) Komunikacijos katedros tyrėja.
„Tėvai tikrai turėtų apsvarstyti tai: ar jų vaikai yra pakankamai atsakingi, kad galėtų turėti savo įrenginį?“, - svarsto ji. Vienas veiksnys, kurio tėvai neturėtų pamiršti, yra tai, ar jie jaučiasi patogiai, kai vaikas turi išmanųjį telefoną. A. Stevič ir kolegų atliktame tyrime nustatyta, kad tarp tėvų ir vaikų kildavo daugiau konfliktų dėl įtenginio, kai tėvai jautė nekontroliuojantys savo vaiko išmaniojo telefono.
Tačiau verta atsiminti, kad turint išmanųjį telefoną nebūtina atverti užtvarų į kiekvieną turimą programą ar žaidimą. „Vis dažniau girdžiu, kad tėvai kontroliuoja, kokias programėles vaikai instaliuoja į telefoną ir ką juose naršo. Manau, kad tai yra išmintinga“, - sako S. Pavyzdžiui, tėvai taip pat galėtų leisti laiką žaisdami žaidimus su vaikais, kad įsitikintų, jog jie patenkinti turiniu, arba skirti laiko kartu peržvelgti, kaip naudojamasi telefonu.
Nustatydami namų taisykles dėl išmaniojo telefono naudojimo, pavyzdžiui, nelaikyti telefono vaiko miegamajame per naktį, tėvai taip pat turi nuoširdžiai pažvelgti į savo išmaniojo telefono naudojimą. „Vaikai nekenčia veidmainystės“, - sako S. Livingstone. „Jie nekęs dvigubų standartų. Todėl jei jūs savo miegamajame turite telefoną, naudojate jį prieš miegą, tokiu atveju būsite nesuprasti, kodėl draudžiate tą daryti savo vaikui.“ Net labai maži vaikai mokosi iš savo tėvų telefono naudojimo.
Europos ataskaitoje apie skaitmeninių technologijų naudojimą tarp vaikų nuo gimimo iki aštuonerių metų nustatyta, kad ši amžiaus grupė mažai žinojo apie riziką arba jos visai nesuvokė, tačiau vaikai dažnai atspindi savo tėvų technologijų naudojimą. Kai kurie tėvai tyrimo metu netgi atrado, kad vaikai žinojo įrenginių slaptažodžius, todėl galėjo juos pasiekti savarankiškai. Tačiau tėvai gali tai panaudoti savo naudai įtraukdami jaunesnius vaikus į išmaniaisiais telefonais pagrįstas užduotis ir modeliuodami gerą praktiką. „Manau, kad šis dalyvavimas ir bendras naudojimas yra geras būdas jiems sužinoti, kas vyksta šiame įrenginyje ir kam jis skirtas“, - sako A.
Galiausiai nuspręsti, ar pirkti įrenginį vaikui, padės nuspręsti šeimos vertybės. Kai kuriems teisingas sprendimas bus jo nepirkti - ir tai yra nieko baisaus, nes vaikas bet kokiu atveju ras, kaip socializuotis. „Pakankamai pasitikintys ir bendraujantys vaikai ras išeitį“, - sako S. Livingstone. „Juk dažniausiai jų socialinis gyvenimas vyksta mokykloje, dažniausiai jie ir taip matosi kasdien.“
Valstybių atsakas
„Daugėjant mokslininkų išvadų, įrodančių, kad elektromagnetinė spinduliuotė gali kenkti, ne viena valstybė ėmėsi iniciatyvos riboti vaikų naudojimąsi mobiliaisiais telefonais“, - informuoja Silvinija Simonaitytė, „Ekoinstituto“ vadovė.
2008 m. Prancūzijos Vyriausybė viešai pasisakė, kad vaikai mobiliuoju telefonu turėtų kalbėti ne ilgiau 6 minučių, taip pat nenaudotų mobiliojo telefono, išskyrus ypatingos svarbos atvejus (ši informacija buvo reakcija į Prancūzijoje atliktus tyrimus, kurie parodė, jog 1 iš 10 vaikų iki 16 metų mobiliuoju telefonu kas dieną šneka apie 45 minutes.).
2009 metų sausio mėnesį Suomijos radiacijos ir branduolinės saugos tarnyba (STUK) paskelbė ataskaitą, kurioje teigiama, kad „yra pagrindo manyti, kad vaikų atžvilgiu reikia būti itin atsargiems“ ir rekomenduoja kad vaikai kasdien naudotųsi mobiliuoju telefonu tik trumposioms žinutėms siųsti, kad tėvai ribotų skambučių trukmę ir kiekį.
žymės: #Kudiki
Panašus:
- Išmanusis laikrodis vaikui: saugumas, komunikacija ir pramogos
- Kaip Išsirinkti Tobulą Kombinezoną Kūdikiui: Nepakeičiami Patarimai ir Vertingi Atsiliepimai
- Geriausi Koki Pieno Mišinukai Naujagimiui: Atraskite Tobulą Pasirinkimą Jūsų Kūdikio Sveikatai!
- Terminuota Darbo Sutartis ir Motinystės Atostogos Lietuvoje: Visas Vadovas Jūsų Teisėms ir Galimybėms
- Kaip Tiksliai Apskaičiuoti Nėštumo Trukmę – Lengvas Gidas Naujoms Mamoms!