XX a. visame pasaulyje buvo labai neramus laikotarpis. VIsą pasaulį, įskaitant Lietuvą ir aplinkines teritorijas, gaubė negandų šešėliai, kurie apsunkino žmonių gyvenimą, iš kai kurių net atėmė gyvybes, namus, tėvus ir visa tai, kas brangu. Tai buvo kasdienybės reiškiniai, kurie XX a. viduryje suformavo vilko vaikų kartą - jaunus žmones, kurie buvo brutaliai atskirti nuo savo tėvų arba liko našlaičiais. Vieni šių vaikų keliavo į Lietuvą, siekdami atrasti ramybę čia. Tačiau vilko vaikai, išgyvendami nepalankias situacijas, vietos nerasdavo beveik niekur. Priglausti jie sunkiai dirbdavo.
Literatūrologė Jūratė Sprindytė straipsnyje „Negatyvioji antropologija tekstuose apie Vilko vaikus“ teigia, kad romanas aktualizavo ir pažadino iš užmaršties letargo tiek pačią vilko vaikų temą, tiek ir šios tematikos leidinius.
Prieš dešimtmetį - 2011 m. - literatūros lauke pasirodė Alvydo Šlepiko romanas „Mano vardas - Marytė“. A.Šlepikas savo garsiausią knygą „Jos vardas - Marytė“ išleido prieš penkerius metus. Romanas buvo pripažintas skaitomiausia metų knyga, sulaukė teigiamų atsiliepimų ir pozityvių recenzijų iš kritikų. Nors pagrindinis A. Šlepiko užmojis - filmas apie vilko vaikus - taip ir liko nerealizuotas, scenarijaus pagrindu parašyto romano kelias itin sėkmingas. A. Šlepikas ir „Marytės“ vertėjas į vokiečių kalbą Markus Roduneris 2018 m. Berlyne pelnė prestižinę Georgo Dehio premiją už lietuviško balso sklaidą Vokietijoje. Net praėjus dešimčiai metų nuo knygos pasirodymo nemažėjantį populiarumą patvirtina ir 2020 m. paskelbta Lietuvos bibliotekų statistika, kurioje „Marytę“ nuo pirmos vietos populiariausių lietuvių autorių grožinių knygų kategorijoje aplenkė tik Kristinos Sabaliauskaitės istorinio romano „Petro imperatorė“ pirma dalis.
Žvelgiant į „Marytę“ iš dešimtmečio perspektyvos akivaizdu: rašytojo talentas suteikė stiprų balsą vilko vaikams, kuriuos Lietuvos visuomenė išgirdo po beveik pusšimtį metų trukusios sovietinės užmaršties. Išleidus romaną iš pirmo žvilgsnio trumpas istorijos epizodas tapo nemenku susidomėjimo objektu. Istorikė Dalia Kuodytė pastebi, kad po Nepriklausomybės pasipylė ne tik buvusių politinių kalinių, tremtinių, vėliau partizanų prisiminimų lavina - savo vietos, balso visuomenėje ieškojo kitos „nepatogios atminties“ grupės, taip pat ir alkio, arba vilko, vaikai.
Pirmosios knygos apie vilko vaikus autore tituluojama rašytoja ir žurnalistė Silvija Peleckienė, 1995 m. išleidusi vilko vaikų liudijimų rinkinį „Sugriautų namų vaikai. Žmonės ir likimai“, už kurį apdovanota Lietuvos žurnalistų draugijos premija. Į knygą sugulusius vilko vaikų pasakojimus autorė pradėjo rinkti 1994 m., nors apie mažamečių iš Rytprūsių lemtį pirmą kartą išgirdo sovietmečiu, kai 1975 m. recenzavo pasaulio lietuvių bendruomenės išleistą publikaciją „Fine Dokumentation: Deutsche in Litauen nach 1945“.
Trauminės atminties pagrindu 1991 m. rugsėjį susikūrusi buvusius vaikus iš Rytprūsių vienijanti bendrija taip pat paskatino termino „vilko vaikai“ virtimą pagrindine sąvoka, apibūdinančia alkio vaikų iš Rytprūsių likimus pokariu. Taip pamažu vokietukai traukėsi iš gyvosios komunikacinės lietuvių atminties užleisdami vietą vilko vaikų naratyvui kaip tam tikram pokario istorijos fenomenui, uždengiančiam dalį kitų panašaus likimo pokario vaikų liudijimų.
Pasirodžius „Marytei“, vilko vaikų istorijos, cituojant patį A. Šlepiką, išniro tarsi iš „tyloje tvyrojusio rūko“. Tik pasirodęs romanas apdovanotas Jono Marcinkevičiaus (2012), Lietuvos rašytojų sąjungos (2012) ir patriotų (2013) premijomis. Per dešimtį metų nuo išleidimo pakartotas ne vienas „Marytės“ tiražas. Įtraukiantis ir kartu šokiruojantis alkio vaikų pokario kasdienybės paveikslas patraukė platų užsienio auditorijos dėmesį. „Marytė“ išversta į vokiečių, anglų, prancūzų, olandų, lenkų, latvių, ukrainiečių kalbas, planuojami vertimai į turkų bei arabų.
Pasirodžius A. Šlepiko romanui, Lietuvoje apie vilko vaikus dažniau pradėti kurti pažintinių laidų ciklai, dokumentiniai filmai, leidžiamos fotoalbumų knygos, publikuojami pačių vilko vaikų liudijimai, rengiamos parodos. Vyksta ir įvairūs mokinių projektai, pavyzdžiui, rašinių konkursai, leidžiantys geriau suprasti alkio vaikų traumines patirtis ir istorijas. Romanas ir Rytprūsių vokiečių vaikų pokariu tema mokinius skatina kalbėti apie svarbiausius vertybinius principus - empatiją ir žmogiškumą.
„Mano vardas - Marytė“ atliko ir kitą svarbią misiją - padėjo užmegzti pokalbį tarp karo traumuotų šeimos narių, paskatino dalintis atsiminimais, kurie beveik pusę amžiaus buvo nutylimi ar kitaip maskuojami. Daugybė vilko vaikų giminaičių, ieškodami atsakymų ir bandydami suvokti tiek save, tiek artimiausio šeimos nario vilko vaiko tapatybę bei likimą, dėl neperduotos ar sutrūkinėjusios atminties priversti ieškoti atsakymų mokslinėje ar grožinėje literatūroje.
Po pirmosios simbolinės romano „Mano vardas - Marytė“ sukakties kūrinys ir jo autorius A. Šlepikas tapo sudėtine vilko vaikų naratyvo plėtotės dalimi Lietuvoje.
Apie vilko vaikus yra kalbama literatūroje - lietuvių poeto, režisieriaus, aktoriaus bei scenaristo Alvydo Šlepiko romane „Mano vardas - Marytė“, kuriame atskleidžiama labai sudėtinga vilko vaikų istorija, kurios centre esanti pagrindinė veikėja Renatė - viena dramatiškiausių veikėjų.
A.Šlepikas pripažįsta, kad girdėtos asmeninės žmonių patirtys ir pasakojimai ilgainiui tapo priežastimi ir įsipareigojimu rašyti romaną. - Ar turite planų parašyti kitą knygą šia tema? - Aš dabar dirbu prie kitų knygų, tačiau ir „vilko vaikų“ istorija pasipildo. Susipažįstu su naujais žmonėmis, atsiranda naujų idėjų. Knygoje nebeliko dabarties linijos, kurioje pasakojama, kaip žmonės, jau būdami pensininkais, suranda gimines ir kaip jie pritampa arba nepritampa Vokietijoje.
Po daugelio metų nežinomybės, žmonės susitinka, pasidaro DNR tyrimus ir paaiškėja, kad yra brolis ir sesuo, tačiau veido bruožai jiems nieko neprimena, jie kalba skirtingomis kalbomis. - Jūsų kuriami personažai, įvykių aprašymai yra arti „vilko vaikų“ realybės. - Romane daug mano asmeninės patirties. Suvokiau, kad galiu naudoti savo sukauptą patirtį, prisiminimus. Prisiminiau patirtį sovietų kariuomenėje, kai dažnai badaudavome. Padėjo ir tėvo pasakojimai, kai jis būdamas 19 metų slėpėsi miške nuo sovietų kariuomenės. Taip pat močiutė truputį pasakojo apie „vilko vaikus“. Visas išvardintas patirtis naudojau romane.
Ilgai nežinojau, kaip rašyti: įvykių atrodė daug, nežinojau, kaip sujungti skirtingų žmonių likimus. Susitikimai su žmonėmis padėjo, daug domėjausi „vilko vaikų“ tema ir, kas buvo įmanoma, perskaičiau. - „Vilko vaikų“ patirtys dažnai trauminės ir jie nelinkę atvirai dalintis savo praeitimi. - Man su „vilko vaikais“ nebuvo sunku bendrauti, nors jie labai greitai įsižeidžia ir dažnai yra neatlaidūs žmonės. Tačiau juos galima suprasti dėl vaikystėje patirtos traumos.
Iš „vilko vaikų“ yra pavogta didelė dalis gyvenimo, švelnumo savo artimui, atjautos giminėms ir artimiesiems. Dauguma tokių vaikų negavo aukštojo išsilavinimo, jų išsilavinimas buvo labai minimalus, tokios aplinkybės lėmė, kad ne vienas jų užaugo siauro akiračio žmonėmis. Jiems buvo gėda pripažinti, kad jie „vilko vaikai“.
Vieną kartą man paskambino žinoma moteris ir papasakojo, kad prie jos tėvo namų gyveno vokiečių mergaitės ir apkrėtė kaimo vyrus sifiliu. Ir taip vaikas, kuris iš tiesų buvo auka, paverčiamas nusikaltėliu. Šiuo atveju moteris nepagalvojo, ko tie vyrai ėjo pas mergaites, o jos juk negimė sirgdamos sifiliu. Toks požiūris tik parodo, kokia nuomonė vyravo apie vokiečių vaikus.
Aš apvažiavau didžiąją dalį miestų, miestelių pristatydamas romaną ir beveik visur susitikimuose atsirasdavo žmonių, kurie dalindavosi prisiminimais apie vokiečių vaikus. Iš pradžių, kai pradėjau rašyti, maniau, kad „vilko vaikų“ reikia ieškoti vietovėse prie Nemuno, bet klydau, jų yra visoje Lietuvoje. Kai romanas pasirodė, paaiškėjo, kad ir mano pusbrolio žmonos tėvas buvo „vilko vaikas“.
Aš žinojau, kad pusseserė turi vokiško kraujo, bet nieko neklausiau, nes net nepagalvojau, kad „vilko vaikų“ Kupiškyje gali būti. Pasirodo, jos tėvą, tuo metu vienuolikmetį, surado Kupiškio rajone, šieno kupetoje, žiemą, sergantį. Pusbrolio žmona nieko nežinojo apie tėvą, apie tai, ką jis patyrė būdamas vaikas. Padarytos skriaudos nebeatitaisysi. Jie prarado savo šeimą, didelę dalį vaikystės, šansą tapti vienos ar kitos profesijos profesionalais.
Kai aš rašiau knygą, labai stengiausi atmesti tokius pasakojimus, kurių negalima patvirtinti. Visi įvykiai, apie kuriuos aš rašiau, yra realūs. Buvo ir tokių „vilko vaikų“ pasakojimų, kuriais aš netikėjau. Teko tikrinti jų pasakojimus klausiant antrą kartą. Suprantu, kad praėjus daugeliui metų nuo vaikystės įvykių, sunku prisiminti, ar tau kažkas pasakojo, ar pats prisimeni.
- „Vilko vaikai“ pamažu randa vietą mūsų atmintyje. Reikia suprasti, kad jie praradę labai daug. Padarytos skriaudos nebeatitaisysi. Jie prarado savo šeimą, didelę dalį vaikystės, šansą tapti vienos ar kitos profesijos profesionalais. Man, kalbantis su „vilko vaikais“ apie romaną, dažnas jų teigė, kad nė vienas ruso kareivis jiems nepadėjo. Tačiau aš nemanau, kad žmonės yra geri ar blogi priklausomai nuo tautybės.
Skaičiau Nikolojaus Nikulino prisiminimus apie Antrąjį pasaulį karą ir Leonido Rabičevo atsiminimus „Karas viską nurašys“. Knygose pateikiami kareivių pasakojimai apie karą Rytų Prūsijoje, Raudonosios armijos sadistiškus veiksmus: prievartavimus, žudymus ir kaip to pragaro negali sustabdyti joks kareivis. - Knyga buvo pristatyta ir kitose Europos valstybėse. - Kitose šalyse irgi būta panašių patirčių, bet apie vaikus iš Rytų Prūsijos žinoma menkai.
Galbūt Lenkijoje daugiau žinoma, nes buvo išleista pora knygų, tačiau ir mano knygą priėmė labai gerai. Knyga pasirodė ir Estijoje, ten jie turi panašią patirtį, tik su rusų vaikais. - Iš „vilko vaikų“ galime išmokti, kad žmogus gali išgyventi ir beviltiškiausiomis sąlygomis.
Viena moteris pasakojo, kaip ją, mažą mergaitę, paėmė į šeimą, nuprausė, nukirpo plaukus, aprengė švariais drabužiais ir paguldė į švarius patalus ir kaip ji tada suvokė, kad turi sugraudinti ją priėmusią moterį ir paprašyti, kad ji būtų jos mama. Tokiu būdu mergaitė tikėjosi išmelsti, kad ją priėmusi šeima leis jai pasilikti.
Panašus:
- Atverk Dienoraščio Galią: Kelias Į Dėkingumą Ir Gilų Savęs Pažinimą
- Neįtikėtina Vaikų Kūrybos Galia: Įkvepiančios Citatos, Kurios Pakeis Jūsų Požiūrį
- Neįtikėtini Astridos Lindgren citatos apie vaikų pasaulį ir knygų magiją, kurių negalite praleisti!
- Vaikų skiepijimas nuo stabligės – viskas, ką turi žinoti tėvai apie vakcinas ir saugumą!
- Neįtikėtini Laura Sintijos Černiauskaitės nuotykiai knygoje „Žiema, kai gimė Pašiauštaplunksnis“ – atrask stebuklingą pasaulį!