Dėkingumas padeda džiaugtis gyvenimu, kai žmogus išmoksta priimti tai, kas jame vyksta. Pastebėjau, kad kuo labiau kitiems dėkoju, tuo daugiau aplink mane atsiranda gėrio. Tai - santykiai, naujos pažintys, nauja ir įdomi man informacija, žmonės ir jų patirtis, gyvenamoji vieta ir viskas, dėl ko verta gyventi. Net jei diena buvo nesėkminga, atraskime joje pozityvumo. Būkime dėkingi, kad nestovite darbo biržos eilėje, kad gyvenimas pateikia iššūkių, kuriuos įveikdami mokomės, tobulėjame ir nenuobodžiaujame. Būti dėkingam - daryti gera ir sau, ir kitam.
Dėkingumo galia ir moksliniai tyrimai
Dėkingumo naudą atskleidė ir psichologų Michaelo McCollougho ir Roberto Emmonso eksperimentas. Tyrimo dalyviai buvo suskirstyti į tris grupes. Vienų buvo prašoma be jokios instrukcijos kasdien rašyti įvykių dienoraštį. Kitų - dienoraštyje, kasdien išvardyti įvykusius blogus dalykus. Trečiosios grupės užduotis buvo dienoraštyje rašyti, už ką jie jaučiasi kasdien dėkingi. Tyrimo rezultatai parodė, kad dėkingumo dienoraštį rašantys žmonės pasižymėjo didesniu budrumu, entuziazmu, ryžtingumu, optimizmu ir energingumu. Robertas Emmonsas teigia, kad, kasdien praktikuodami dėkingumą, laimės jausmą galime padidinti net 25 proc.
Tyrimai rodo, kad dėkingi žmonės yra kūrybiškesni ir greičiau išgyvena nesėkmes. Jie pasižymi stipresne imunine sistema, jų stipresni socialiniai santykiai. Nancy Digdon teigimu, dėkingumas gerina ne tik gyvenimo, bet ir miego kokybę. Kuo geriau sutariame su žmonėmis, kuo labiau esame patenkinti santykiais, tuo laimingesni jaučiamės. Kuo laimingesni esame, tuo daugiau aplinkinių galime padaryti laimingus. Žmonėms patinka bendrauti su asmenimis, spinduliuojančiais gyvenimo džiaugsmą. O dėkingumas padeda jį pasiekti.
Dėkingumo dienoraštis: praktinis įrankis
Vienas populiariausių ir galbūt veiksmingiausių padėkos mokymosi būdų yra dėkingumo dienoraščio rašymas. Tam tiks bet koks bloknotas, sąsiuvinis ar knygutė, į kurią kasdien galėsite surašyti 3-10 dalykų, už kuriuos jaučiatės dėkingas tą dieną. Ne visi gali išdrįsti išsakyti šiltus jausmus į akis, todėl padėkoti jiems galite ir laišku. Žmonės mėgsta būti vertinami, o matydami jų šypseną ir patys dažniau šypsosimės. Dažniau raskite progų nuoširdžiai padėkoti. Kas nors davė gerą patarimą, užjautė, kai buvote nusiminęs - pasakykite „ačiū“. Jei nėra šalia, paskambinkite ir praskaidrinkite dieną ir sau, ir jam. Padėkokime ir už blogus dalykus savo gyvenime.
Kai nutinka neplanuoti dalykai, jaučiame stresą, liūdime, manome, kad situacija sudėtinga. Bet išmokime prisiminti, vis kartoti ir atrasti, kad kiekvienas blogas dalykas ar įvykis turi ir teigiamą pusę. Dėkingumas panašus į magnetą. Jis pritraukia mums tai, kam pats lygus. Jei šiandien neišmokome daug, vis tiek išmokome nors truputį. O jei ne, tai bent jau likome sveiki. O jei susirgome, tai bent jau likome gyvi. Todėl visada yra už ką dėkoti.
Menininkų žvilgsnis į dienoraštį
Dienoraščio rašymas yra viena nykstančių veiklų, kuri mus moko vienatvės meno - susitelkti į save. Daugelis menininkų, rašytojų, dailininkų dienoraštį rašydavo nuolat. Pavyzdžiui, amerikiečių žurnalistės ir rašytojos Joan Didion knygoje „Magiškojo mąstymo metai“ (angl. The Year of Magical Thinking), pasakojančioje apie vyro netektį, ji atseka įvykius iš dienoraščių (angl. journals), kuriuose visą laiką fiksuodavo paprasčiausias gyvenimo detales. Pavyzdžiui, ką jie kartu su vyru valgė, kokios muzikos klausėsi, kokį vyną gėrė, kokias knygas skaitė, likus vos kelioms dienoms iki mirties.
Rašytoja, žurnalistė Joan Didion rašė tam, kad gyventų ir suprastų, apie ką, kaip ir kodėl rašo. Savo mintimis ji dalinosi viename iš ankstyvųjų esė „Apie dienoraščio rašymą“.
Prancūzų kilmės kolumbiečių rašytoja Anaïs Nin pati parašė daugybę dienoraščių tomų (16) ir iki pat mirties neatsisakė šio įpročio. Dažniausiai dienoraščiuose ji kalbėdavo apie meilę, džiaugsmą, gyvenimo prasmę, ieškodavo paaiškinimų, kodėl emocinė savijauta svarbi kūrybingumui.
Britų rašytoja Virginia Woolf mąstė apie dienoraščio rašymą kaip apie tokį, kuris leidžia mums pasiekti pačias giliausias mąstymo kerteles, išvengti savęs stabdymo ir cenzūravimo.
Būsimas Nobelio premijos laureatas, rašytojas Gide, būdamas vos 21-erių, galvojo apie dienoraščio rašymo prasmę. Vėliau iki pat mirties, 60 metų, rašytojas toliau rašė dienoraštį. Tai buvo vienas iš jo kasdienių įpročių.
„Doriano Grėjaus“ autorius, rašytojas Oskaras Wilde’as, kaip būdinga jam, neslėpė susižavėjimo savo dienoraščių kokybe: „Niekada niekur nekeliauju be savo dienoraščių.
Rašytoja, filosofė, režisierė Susan Sontag teigė: „Dienoraštyje ne tik išreiškiu save atviriau, nei atsiverčiau kokiam kitam žmogui. Dienoraštyje aš kuriu save. Jis yra mano savasties kūrybos įrankis. Jis parodo mane kaip emociškai ir dvasiškai nepriklausomą.
Literatūrologų diskusija apie dienoraštį
Pernai vasarą Antakalnio „Miesto laboratorijoje“ įvyko Katkų literatūros draugijos organizuota diskusija, kurioje dalyvavo literatūrologė Virginija Cibarauskė ir literatūros istorikas, rašytojas Laurynas Katkus. Pašnekovai kalbėjosi apie dienoraštį kaip žanrą, apie asmeninį santykį su juo, apie lietuvišką dienoraščių tradiciją, susitelkdami į literatų ir intelektualų užrašus - į tuos, kurie bendru kalbėtojų sutarimu yra reikšmingi ar būdingi mūsų literatūros laukui.
Virginija Cibarauskė teigė: „Manau, dienoraštis yra specifinis žanras, kuris arba „limpa“, arba ne. Aš šį žanrą, kaip ir daugelis, išbandžiau paauglystėje. Ir beveik iškart susidūriau su problema: dienoraštyje reikia rašyti tiesą, tai, kas įvyko tą dieną ar savaitę, ką pagalvojai, sutikai, perskaitei. Tačiau man dienos aktualijos nebuvo labai įdomios, vis nusprūsdavau į pramanus, fantazijas. Taigi nors neva rašiau dienoraštį, jis labiau priminė neegzistuojančio kūrinio fragmentus, eskizus.
Laurynas Katkus teigė: „Aš tikriausiai esu tradicinis dienoraščio rašytojas; pradėjau jį būdamas kokių keturiolikos-penkiolikos metų ir gana pastoviai rašau iki dabar. Kas paskatino imtis? Matyt, paprastas noras: palikti medyje įrašą „Čia buvo Laurynas“, arba - „Laurynas myli tokią ir tokią merginą“, kitaip tariant, suvokimas, kad raštas gali įamžinti tavo „aš“, tavo gyvenimą ir išgyvenimus.
Motinos Teresės pavyzdys
„Šiandien tapo madinga kalbėti apie vargšus, nors iš tiesų turėtume kalbėtis su vargšais“. Tai Motinos Teresės - vienos iškiliausių XX amžiaus asmenybių, pelniusių skirtingų religijų žmonių pagarbą - žodžiai. Agnesė Gonxha Bojaxhiu gimė 1910 metais rugpjūčio 26 dieną Skopjės mieste, kuris yra dabartinė Makedonijos sostinė, vietos albanų šeimoje ir jau kitą dieną buvo pakrikštyta. Jau būdama dvylikos, Agnesė pradėjo svajoti gyvenimą pašvęsti tarnystei Dievui. Sulaukusi septyniolikos galutinai apsisprendė pasiaukoti pašvęstajam gyvenimui. Įgyvendinti svajonę tapti misioniere Indijoje nebuvo paprasta. Pirmiausia teko per visą Europą važiuoti į Airiją, kur Dubline įstojo į Švč. Mergelės Marijos (Loreto seserų) vienuolinės moterų kongregacijos, pasišventusios švietimui, taip pat ir Rytų kraštuose, naujokyną. 1931 metų gegužės 25 dieną Agnesė davė pirmuosius įžadus, ir nuo šiol ji pasauliui tapo žinoma kaip Motina Teresė.
1946 metų rugsėjo 10 dieną, važiuodama traukiniu, Teresė išgirdo Viešpaties balsą, raginantį palikti viską ir eiti pas pačius skurdžiausius Kalkutos gyventojus. 1948 metų rugpjūčio 17 dieną, apsivilkusi baltą sarį su mėlynu krašteliu, Motina Teresė - europietė vienuolė, išėjo pradėti Dievo Meilės misionierių gyvenimo. Jį pradėjo teturėdama kelis skatikus - penkias rupijas - kišenėje. Gruodžio 21 dieną Motina Teresė pirmą kartą išėjo į lūšnynus kaip Dievo Meilės misionierė.
Vargšai, raupsuotieji, benamiai, sergantieji AIDS, buvę kaliniai, buvusios prostitutės, beglobiai vaikai, šeimų pamesti naujagimiai - sunku išvardyti visas, pagalbos ir meilės ištroškusių žmonių grupes, kurioms Motina Teresė ir jos talkininkės stengėsi padėti. Nuo 1965 metų Meilės misionierių veikla išplito už Indijos ribų. 1979 metais Motinai Teresei skirta Nobelio taikos premija. Motina Teresė pradžioje net neketino vykti jos atsiimti, nes jai atrodė daug prasmingiau padėti vargšams, o ne eikvoti jėgas ir laiką tokiems niekams. Kalbą ji pradėjo prisimindama šv. Pranciškaus Asyžiečio gyvenimo pavyzdį ir teigė, kad tik vienas dalykas pasaulyje gali suteikti ramybę - tai artimo meilė.
Ką davė Motinos Teresės pavyzdys pasauliui?
Apsidairykime, gal šalia mūsų, net mūsų šeimoje, yra žmogus, kuris nesijaučia priimtas, mylimas ir kuris dėl to labai kenčia? Turtingame Vakarų pasaulyje daugybė jaunuolių vartoja narkotikus. Pasak Motinos Teresės, ji ilgai bandė suprasti, kodėl taip yra, ir priėjo prie išvados, jog problemų šaknys glūdi šeimoje, kur šie jaunuoliai nesijaučia jaukiai, nesijaučia mylimi. Daug kalbama apie taiką, tačiau jos derėtų siekti ne vien politiniais sutarimais, bet pirmiausia sugrąžinant ją į šeimą. Būtent šeima yra tikros ramybės ir taikos pamatas, čia žmonės mokosi mylėti ir patys yra mylimi. Todėl galima drąsiai teigti, kad skaudžiausias dalykas, kuris griauna šiandien taiką - tai abortas. Tai žmogžudystė, ir kraupiausia, kad žudo pati motina, nors pasaulyje nieko nėra tvirtesnio ir nuostabesnio nei motinos meilė savo vaikui.
Dėkingumo ir laimės ryšys
Štai kaip dėkingumo praktika gali tapti kasdienio gyvenimo dalimi, praturtinanti jį teigiamomis emocijomis ir prasmingais santykiais.
| Tyrimo dalyviai | Užduotis | Rezultatai |
|---|---|---|
| Pirmoji grupė | Kasdien rašyti įvykių dienoraštį | - |
| Antroji grupė | Dienoraštyje išvardyti blogus dalykus | - |
| Trečioji grupė | Dienoraštyje rašyti, už ką jaučiasi dėkingi | Didesnis budrumas, entuziazmas, ryžtingumas, optimizmas ir energingumas |
žymės: #Vaiko
Panašus:
- Neįtikėtina Vaikų Kūrybos Galia: Įkvepiančios Citatos, Kurios Pakeis Jūsų Požiūrį
- Atraskite Vilko Vaikų Paslaptis Lietuvių Literatūroje – Įspūdingiausios Istorijos ir Simbolika
- Neįtikėtini Astridos Lindgren citatos apie vaikų pasaulį ir knygų magiją, kurių negalite praleisti!
- Vaikiškos Vonelės Aukštis: Kaip Išsirinkti Tobulą Komfortui ir Saugumui!
- 4 Metų Vaiko Naktinis Blaškymasis: Sužinokite Priežastis ir Efektyvius Sprendimus