Motinystę įprasta suvokti kaip prigimtinę moters gyvenimo neišvengiamybę, moters egzistencijos įprasminimą. Jos vaizdinys Lietuvos visuomenėje ir kultūroje konstruojamas kaip vertas pagarbos, suteikiantis statusą ir net truputį herojiškas.
Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto docentės Eglės Kačkutės teigimu, motinystė nėra universali ir lengvai suvokiama patirtis, tai - labai individualiai išgyvenamas reiškinys, kurį skirtingos socialinės grupės patiria nevienodai.
Motinystės studijos yra lyčių ir feministinių studijų dalis. Jų pradžia siejama su kontracepcijos legalizavimu Vakarų pasaulyje, kuris prasidėjo 7-ojo dešimtmečio pabaigoje Amerikoje.
Motinystės reprezentacijos yra ta vieta, kuri kelia įtampą tarp ideologinių konstrukcijų ir realios motinystės patirties. O motinystės studijos nagrinėja būtent tą įtampą ir skirtį tarp to, kas yra motinystė kaip patirtis ir kas ji yra kaip ideologija“, - paaiškina doc. E. Kačkutė.
Motinystės reprezentacijos kine, literatūroje, žiniasklaidoje, politikoje gali patvirtinti arba visiškai sugriauti visuomenėje dominuojantį motinystės įvaizdį, bet nebūtinai atspindi visas galimas motinystės patirtis.
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad motinystė Lietuvoje beveik vienareikšmiškai siejama su šeima. Anot doc. E. Kačkutės, ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje motinystė laikoma labai svarbia ir natūralia moteriškumo dalimi.
Kaip ir gajus mitas, kad moteriai vos sulaukus vaikų pradeda veikti motinystės instinktas ir besąlyginis atsidavimas savo vaikui. Mokslo pasaulyje įgimtu ir natūraliu motinystės instinktu, kurį turi visos moterys, labai abejojama.
Motinystės vertę galima tyrinėti atsižvelgiant į tai, ką ji reiškia mūsų gyvenamoje kultūroje. Anot doc. E. Kačkutės, vadovaujantis tradiciniu moteriškumo supratimu, motinystė suteikia simbolinį kapitalą: aplinkinių pagarbą, tam tikrą statusą, tapimo visaverte moterimi įspūdį.
Motinystė gali suteikti ir egzistencinį išsipildymo, savo likimo pateisinimo ir pilnatvės jausmą. „Susilaukti vaikų nėra altruistinis veiksmas, tai - asmens pasirinkimas, susijęs su egzistenciniu žmogaus išgyvenimu. Motinystė yra susijusi su filosofine savęs suvoktimi“, - įsitikinusi doc. E. Kačkutė.
Jai antrina Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto mokslininkė dr. Lina Šumskaitė sakydama, kad mums visada rūpėjo savo giminės pratęsimas. O mažos valstybės arba tos, kurios susiduria su karu ar kitomis grėsmėmis, visuomenės senėjimu, dar labiau orientuojasi į gimstamumo skatinimą ir savo tautos gausinimą, apsaugantį nuo kalbos ir tautos išnykimo.
Kaip pavyzdį galime nurodyti Izraelio valstybės politiką - ši šalis dosniai finansuoja pagalbinio apvaisinimo priemones, kad moterys susilauktų daugiau vaikų ir taip kompensuotų žydų tautos praradimus, patirtus Antrojo pasaulinio karo metais. Todėl Izraelio valstybės suminis gimstamumo rodiklis lenkia daugelio šalių.
Pasaulio banko duomenimis, 2018 m. „Prieš šimtą metų vaikai buvo reikalingi tam, kad būtų darbo jėga ir pagalba žemės ūkyje. Moderniojoje visuomenėje tai virto emocinio poreikio patenkinimu - vaikų susilaukiame tam, kad jie suteiktų laimę, džiaugsmą, pilnatvės jausmą“, - aiškina dr. L. Šumskaitė.
Pasak doc. E. Kačkutės, pagal idealią moters ir motinystės konstrukciją vaikai visiems tėvams, o ypač motinoms, turėtų būti svarbūs ir vertingi, bet tyrinėjant motinystės patirtį pasidaro aišku, kad taip būna ne visada ir ne visoms motinoms.
„Lietuvoje dominuoja oficialus, saugus ir konservatyvus motinystės ir idealios šeimos (tėvas, mama ir vaikai) naratyvas, tačiau šalia jo vis laukia progos prasiveržti įvairios „deviacijos“ - tai, kas netelpa į tą gražų motinystės paveikslą. Ir iš tiesų dažniausiai nevyriausybinių organizacijų atstovai į viešą tradicinės motinystės diskursą įneša abejonių - kalba apie kitokias motinystės patirtis: išsiskyrusias, smurtą patiriančias, romų tautybės, negalią turinčias motinas, dviejų motinų šeimas“, - vardija doc. E. Kačkutė.
Vienišos, turinčios negalią mamos iš valstybės sulaukia mažai dėmesio ir paslaugų. „Pavyzdžiui, Vakarų šalyse neseniai kilo „Apgailestavimo dėl motinystės“ (angl. #Regretting Motherhood) judėjimas, kurio metu kai kurios moterys prabyla apie tai, kad turėdamos vaikų gailisi jų susilaukusios“, - pasakoja dr. L. Šumskaitė.
Į kylantį moterų judėjimą atsiliepė ir mokslininkės. Kaip pasakoja doc. E. Kačkutė, izraelietė sociologė Orna Donath, atlikusi kokybinį tyrimą (interviu) su 23 Izraelio motinomis ir jo pagrindu 2015 m. Amerikoje išleidusi knygą „Regretting Motherhood. A Study“, atskleidė, kad tos moterys, kurios vaikų susilaukė dėl valstybėje priimto tautos išlikimo skatinimo lūkesčio, gali apgailestauti, kad nepasirinko sąmoningai ir gyvenime padarė ne tą, ką norėjo ar galėjo padaryti.
Nemažai tyrimų įrodo, kad moterys dėl motinystės praranda ne tik įprastą gyvenimo būdą, bet ir dalį karjeros galimybių bei finansinės nepriklausomybės. Jos, būdamos panašaus amžiaus kaip vyrai ir pradėjusios karjerą vienu metu, profesinėje srityje atsilieka arba apskritai po vaiko gimimo nebegrįžta į buvusią profesinę veiklą.
Dr. L. Šumskaitės teigimu, moterų išsilavinimo švaistymas ar karjeros stabdymas dėl įsitraukimo į motinystę dažniau įvyksta konservatyviose visuomenėse, kuriose vyrauja stigmatizuotas supratimas apie motinystės ir darbo derinimą, ribotą vyro įsitraukimą į vaikų priežiūrą.
Pavyzdžiui, 2019 m. Čekijoje R. M. Markovos-Volejničkovos ir kt. atlikto tyrimo rezultatai parodė, kad toje visuomenėje vyrauja įsivaizdavimas, jog moterys verslininkės, augindamos mažus vaikus, daug lengviau suderins motinystę ir darbą nei dirbdamos samdomą darbą.
Tokios dvigubos naštos moterims fenomenas įvairiais laikotarpiais buvo būdingas ir Lietuvoje. „Jis labai smarkiai vyravo sovietmečiu, po to buvo moterų grįžimo ir pasilikimo šeimoje etapas, kai tik vyras rūpinosi šeimos finansine gerove, nors šis etapas truko labai trumpai ir tik nedidelė dalis moterų jį patyrė Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Dabar vėl grįžtame prie dvigubos naštos moteriai - motinystės ir profesinės veiklos derinimo klausimų, kuriuos dažnu atveju pareguliuoja ir valstybės socialinė politika“, - tvirtina dr. L. Šumskaitė.
Kita vertus, pasak doc. E. Kačkutės, motinystės studijos yra neatsiejamos nuo bevaikystės tyrinėjimo, o vaikų neturinčių moterų ir vyrų skaičius auga tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje.
Tarp reproduktyvų amžių baigusių 1970 m. gimimo kartos moterų Lietuvoje jis siekė 12,4 proc., o tarp 1953 m. gimusių moterų vaikų neturinčiųjų buvo tik 5,3 proc. (Margarita Gedvilaitė-Kordušienė, Vaida Tretjakova, Rūta Ubarevičienė, 2019). Pastaraisiais dešimtmečiais Vakarų Europos šalyse (Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje) ir kai kuriose Pietų Europos šalyse, kaip Italija, skaičiuojama net iki 20 proc.
Sprendimas susilaukti vaikų gali būti ne tik iš anksto priimtas, bet ir aplinkybių pakoreguotas ar nulemtas. Mokslininkai Petra Buhr ir Johannesas Huininkas išskiria tris dažniausiai minimus bevaikystės tipus - nulemta aplinkybių, nulemta nevaisingumo ir savanoriška bevaikystė.
Dr. L. Šumskaitė kartu su sociologėmis M. Gedvilaite-Kordušiene, Gražina Rapoliene ir V. Tretjakova 2017-2018 m. atliko vaikų neturinčių moterų kokybinį tyrimą, kuriame dalyvavo 44 28-71 metų moterys.
Mokslininkės aiškinosi, kaip tiriamosios patiria bevaikystę ir kokių reakcijų sulaukia iš artimos aplinkos. Paaiškėjo, kad vyresnio amžiaus moterys sprendimo neturėti vaikų sąmoningai nepriėmė, didesnė dalis jų tiesiog neištekėjo, nesusirado partnerio ir gyvenimas pats už jas nusprendė.
Doc. E. Kačkutės manymu, valstybė ir nacionalistinis diskursas moteris dažnai siekia pajungti savo tikslams ir tokioje visuomenėje savanorišką apsisprendimą neturėti vaikų padaro labai sudėtingą. Viešojoje erdvėje girdime aukštas profesines pozicijas gyvenime pasiekusių moterų paaiškinimus apie sąmoningą apsisprendimą nesusilaukti vaikų.
„Moterys tvirtina jaučiančios, kad visiškai save realizuoja profesinėje srityje, pavyzdžiui, tokių išskirtinių profesijų atstovės kaip operos solistės, teatro artistės, rašytojos ar Holivudo aktorės. Profesijos padiktuotas intensyvus ir nesėslus gyvenimo būdas joms neleidžia rūpintis vaikais“, - sako dr. L. Šumskaitė.
Tačiau doc. E. Kačkutė mano, kad moterys, nusprendusios neturėti vaikų, neprivalo aiškintis, turėti kokios nors kitos veiklos ar alternatyvos savo gyvenime ir kompensuoti pasirinkimą nebūti motina kuo nors kitu, pavyzdžiui, karjera.
Iš žiniasklaidos ir literatūros tyrimų mokslininkės išskiria dar ir etinį bevaikystės pasirinkimo motyvą, tokį kaip sunki asmeninė vaikystės patirtis šeimoje ar traumuojantys karo, Holokausto, kitų įvykių išgyvenimai. Literatūroje neretai vaizduojamos moterys, kurios vaikystėje patyrė baisias traumas.
Dr. L. Šumskaitė pabrėžia, kad dabartinėje visuomenėje ypač svarbiu motyvu neturėti vaikų tampa finansinių galimybių įsivertinimas. Vis dažniau susilaukti vaikų atidedama, kol įsigyjamas nuosavas būstas, susirandamas stabilus darbas. Jeigu tokio stabilumo nėra ir nusprendžiama, kad jo niekada ir nebus, vaikų taip pat gali būti nesusilaukta.
„Gimstamumas padidėja tada, kai jaučiamas didesnis saugumas gyvenime. Jeigu jo profesiniame ar asmeniniame gyvenime nėra, bet valstybė turinčiuosius vaikų remia, tuomet susilaukti vaikų yra lengviau nei tose labai liberaliose visuomenėse ir šalyse, kuriose vyrauja individuali atsakomybė už vaikus, susieta su profesine karjera.
Kaip sako doc. E. Kačkutė, visais atvejais, kad ir kokia liberali, konservatyvi ar feministinė ideologija valstybėje vyrautų, svarbu atskirti ideologiją nuo patirties tam, kad suprastumėme, jog ideologiją kuria žmonės ir ją galima keisti.
žymės:
Panašus:
- Nedarbingumo Lapelis Motinystės Atostogų Metu: Viskas, Ką Privalote Žinoti Dabar!
- Vienišų Mamų Motinystės Pašalpos Lietuvoje: Naujausi Pakeitimai ir Kaip Jas Gauti!
- Motinystės išmokos ir tėvų parama Lietuvoje – visa svarbiausia informacija vienoje vietoje!
- Vytauto Mackonio Biografija: Nežinomi Faktai Apie Jo Šeimą, Karjerą Ir Didžiausius Iššūkius
- Atraskite Ekologiškas Sausklenes BAMBO Nature – Natūralumas ir Komfortas Jūsų Vaikui!