Gyvūnams būdingas lytinis dauginimosi būdas. Nelytinis dauginimasis tik išimtis, būdingas duobagyviams (hidros, medūzos).
Gyvūnų lytinės ląstelės
- Vyriška judri - spermatozoidas
- Moteriška nejudri - kiaušialąstė
Gyvūnams būdingos 2 tipų lytinės sistemos: Hermafroditinė - kai viename organizme yra vyriška ir moteriška lytinė sistema. Būdinga daugumai kirmėlių ir moliuskams. Skirtalytė - kai yra vyriškos ir moteriškos lyties atstovai.
Skirtalyčiams dažnai stebimas lytinis dimorfizmas, kai ryškiai skiriasi vyriška ir moteriška lytis.
Apvaisinimo tipai
Gyvūnams būdingas 2 tipų apvaisinimas:
- Išorinis apvaisinimas, kai kiaušialąstė apvaisinama kūno išorėje. Tai būdinga vandenyje besiveisiantiems gyvūnams (žuvys, varliagyviai)
- Vidinis apvaisinimas, kai kiaušialąstė apvaisinama kūno viduje. Būdingas sausumos stuburiniams (ropliai, paukščiai, žinduoliai)
APVAISINTA KIAUŠIALĄSTĖ VADINAMA ZIGOTA.
Gyvūnams gali būti būdinga gyvavedystė. Ji gali būti netikra ir tikra. Netikra gyvavedystė - kai kiaušiniai vystosi patelės kiaušintakiuose iki išsirita jaunikliai. Gal pasitaikyti žuvims, ropliams. Tikra gyvavedystė, kai vaisius vystosi gimdoje ir turi ryšį su motinos organizmu. Būdinga tik žinduoliams.
Vystymosi tipai
Gyvūnams būdingi 2 vystymosi tipai:
- Netiesioginis vystymasis, kai iš kiaušinio vystosi lerva (tarpinė stadija)
- Tiesioginis vystymasis, kai iš kiaušinio vystosi jauniklis be tarpinės stadijos.
Vabzdžiai: gali būti pilno ir nepilno kitimo.
Varliagyvių vystymasis
Varliagyvių netiesioginis vystymasis.
Trūkumai: Ilgiau trunka; Labiau priklauso nuo aplinkos sąlygų.
Roplių ir paukščių veisimasis
ROPLIAI: Deda kiaušinius arba netikra gyvavedystė; Nesirūpina palikuonimis.PAUKŠČIAI: Deda kiaušinius; Kiaušinius peri, rūpinasi palikuonimis.
Roplių ir paukščių veisimosi palyginimas.Panašumai: Deda kiaušinius Skirtumai: Paukščių nėra gyvavedžių.
Roplių ir paukščių veisimosi skirtumai
- Paukščiai kiaušinius peri, ropliai neperi
- Paukščių kiaušiniai vartomi, roplių nevartomi
- Paukščių kiaušinis kalkiniu lukštu, roplių odiškas
- Paukščiai rūpinasi palikuonimis, ropliai nesirūpina.
Informacija apie varliagyvius
Varliagyviai yra itin svarbi ekosistemų dalis, tačiau net trečdaliui jų rūšių pasaulio mastu gresia išnykimas. Lietuvoje iš viso gyvena 13 varliagyvių rūšių, iš kurių 5 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Tai skiauterėtasis tritonas, europinė medvarlė, raudonpilvė kūmutė, žalioji rupūžė, nendrinė rupūžė.
Pagrindinė varliagyvių nykimo priežastis - jiems tinkamų buveinių trūkumas. Lietuvos gamtos fondas (LGF), norėdamas užtikrinti tinkamą šių ir kitų varliagyvių rūšių apsaugą, įgyvendino ne vieną buveinių atkūrimui skirtą projektą.
Europinė medvarlė
Viena iš mažiausių varlių Europoje, užauga ne didesnė negu 3-5 cm ilgio. Medvarlių pirštų galuose yra lipnūs diskai, todėl jos gali laipioti vertikaliu paviršiumi. Dažniausiai medvarlės būna ryškiai žalios spalvos, tačiau jų spalva gali kisti iki pilkos priklausomai nuo oro sąlygų ir kitų veiksnių, kurie nėra iki galo ištirti.
Balandį ar gegužės pabaigoje, paprastai po stipraus lietaus, medvarlių patinai stipriu balsu ima kviesti pateles. Tam jie pasirenka augmenija apaugusius, seklių zonų turinčius vandens telkinius. Dalis vandens telkinio paviršiaus turi būti įšildoma saulės. Buožgalviai vandens telkinyje praleidžia apie tris mėnesius.
Europinės medvarlės yra aptinkamos beveik visoje Europoje iki Uralo kalnų ir šiaurės Turkijos.
Raudonpilvė kūmutė
Raudonpilvė kūmutė paprastai neužauga didesnė nei 4 cm ilgio. Ji puikiai prisitaikiusi slėptis gamtoje - nugaros oda šviesiai ar tamsiai ruda, kartais žalia, dažnai su tamsesnėmis dėmelėmis. Pilvinė pusė išmarginta juodais ornamentais su baltomis dėmelėmis, tarp kurių įsiterpia ryškios raudonos arba oranžinės dėmės.
Gąsdindama plėšrūnus kūmutė stengiasi parodyti savo ryškiaspalvį pilvą. Išsiriesdama lanku kūmutė užkelia priekines bei užpakalines letenėles ant nugaros parodydama jų vidinę ryškią pusę.
Kūmučių, kaip ir tritonų, gyvenimo ciklas skirstomas į sausumos, t. y. nesiveisimo, bei veisimosi periodą. Atšilus orui, balandžio mėnesį, kūmutės išlenda iš žiemojimo slėptuvių ir patraukia į vandens telkinius. Juose jos pirmiausia maitinasi, o vandeniui sušilus iki 13 - 14 oC prasideda kūmučių nerštas.
Tuo metu tinkamuose vandens telkiniuose, kuriuose gyvena didelė kūmučių populiacija, patinai suformuoja ištisus chorus. Kūmučių patinų kūmavimas - tai specifinis garsas, primenantis gegutės kukavimą „uu uu uu“. Už tai kūmutės kartais vadinamos balų gegutėmis. Šitas garsas skirtas privilioti patelėms ir pažymėti teritoriją. Patelės sugeba atskirti kūmučių patinus nuo kitos rūšies patinų pagal balsą. Be to, jos atpažįsta atskirus individus iš savos rūšies patinų ir įsidėmi juos.
Auginant kūmutes dirbtinėje aplinkoje buvo pastebėta, kad kai kurios patelės iš karto žino, kurį patiną jos nori pasirinkti, jam nė nereikia rodyti savo vokalinių sugebėjimų. Labiausiai šios varlės rupūžės kūmuoja temperatūrai pasiekus 20 - 25 oC .
Kūmučių kaip ir kitų beuodegių varliagyvių, tai yra varlių ir rupūžių, apvaisinimas yra išorinis. Tuo jos skiriasi nuo tritonų, kurių apvaisinimas - vidinis. Patinui priviliojus patelę, pora kurį laiką plaukioja apsikabinusi. Vėliau sekliose, žolėmis apaugusiose vietose porcijomis išneršiami ikreliai. Jie pritvirtinami prie povandeninių augalų.
Vienos patelės padėtų ikrelių skaičius priklauso nuo jos amžiaus ir dydžio. Paprastai patelė tą pačią vasarą išneršia 2 - 3 kartus. Tokiu būdu padidinama tikimybė populiacijai išlikti, nes skirtingu metu išsivystę buožgalviai pergyvena kintančias vandens telkinių sąlygas. Nustatyta, kad per visą vasarą viena patelė gali padėti 35 - 1236 kiaušinių. Esant palankioms sąlygoms kiaušiniai išsivysto per 5-7 dienas. Augantys buožgalviai didžiąją laiko dalį praleidžia besimaitindami. Prieš prasidedant metamorfozei jie užauga iki 3,8 - 4,8 cm.
Raudonpilvės kūmutės gyvena panašiose vietose kaip ir skiauterėtieji tritonai. Europoje šios kūmutės gyvena žoline augalija apaugusiose žemumose esančiuose mažuose, sekliuose, kartais ir išdžiūstančiuose ežerėliuose ar kūdrose. Lietuvoje šie varliagyviai aptinkami kūdrose, uždumblėjusiose senvagėse, kanaluose, žemapelkių balose, žuvininkystės telkiniuose, kuriuose yra gausu vandens augalijos.
Raudonpilvės kūmutės apsigyvena vandens telkiniuose, kurie yra uždari, t. y. neturi intakų ar ištakų, o krantai pavasarį yra plačiai užliejami. Ši rūšis aptinkama rytų ir centrinėje Europoje bei rytų ir centrinėje Azijoje. Raudonpilvės kūmutės saugomos Berno konvencijos II ir ES Buveinių direktyvos II ir IV prieduose. Į Lietuvos Raudonąją Knygą ši rūšis įrašyta nuo 1989 metų. Šiuo metu kūmutė priskirta 5 (Rs) kategorijai, į kurią įrašomos atkurtos rūšys.
Raudonpilvės kūmutės paprastai gyvena seklesniuose vandens telkiniuose negu skiauterėtieji tritonai. Be to, joms nėra būtinas netoliese augantis lapuočių miškas. Kūmutės žiemoja tokiose vietose, kuriose aplinkos temperatūra žiemą būna teigiama. Jos įsikuria po akmenimis ar jų krūvomis, medžių šaknimis, kitų gyvūnų išraustuose urveliuose. Kartais žiemoti atšokuoja netgi pas žmones ir nuo šalčio slepiasi giliuose rūsiuose. Žiemavietes kūmutės įsirengia susiranda per kelis šimtus metrų nuo vandens telkinio. Raudonpilvių kūmučių populiacijos nyksta, nes mažėja joms tinkamų gamtinių buveinių.
Nendrinė rupūžė
Išilgai nugaros einanti ryški geltona juosta padeda atskirti šią rupūžę nuo kitų rūšių. Ji užauga iki 7 cm ilgio, minta skruzdėmis bei kitais žeme bėgiojančiais bestuburiais. Nendrinės rupūžės gyvena smėlingų dirvožemių buveinėse ten, kur yra seklių, saulės įšildomų, augmenija neapaugusių vandens telkinių. Todėl dažniausiai aptinkamos pajūryje, nors gyvena ir kitose Lietuvos dalyse. Ši rūšis priskiriama Lietuvos Raudonosios knygos 5 kategorijai.
Nendrinės rupūžės gyvena nedideliu tankumu, todėl pavasarį pateles kviečiančių patinų balsas yra labai stiprus, girdimas net už kelių kilometrų. Patinų prikviestos patelės sekliuose vandens telkiniuose išneršia 2800 - 4000 kiaušinių. Nendrinės rupūžės aktyvios būna naktimis, dieną jos praleidžia urveliuose. Žiemoja taip pat giliai urveliuose, kuriuos dažniausiai išsikasa pačios. Šiaurinė nendrinės rupūžės paplitimo riba eina per Estiją.
Žalioji rupūžė
Šios rupūžės nugara išmarginta marmurinėmis žaliomis dėmėmis. Ji užauga 6 - 10 cm ilgio, didžiąją jos mitybos dalį sudaro vabzdžiai. Veisiasi sekliuose vandens telkiniuose. Patelės deda 1000 - 30000 kiaušinių. Žaliosios rupūžės poravimosi periodas yra ilgesnis negu kitų varliagyvių, o nuo tada, kai jos sudeda kiaušinius, iki tada, kai jaunos rupūžaitės išlipa į krantą, praeina tik 3 savaitės.
Šios rupūžės yra aktyvios naktį, tada jos medžioja bestuburius augmenija pernelyg neapaugusiose vietovėse. Žalioji rupūžė yra vienas iš įvairiausius biotopus apgyvendinančių Palearktikos varliagyvių. Ji gyvena miškų, miškingų stepių, stepių, pusdykumių ir dykumų juostose. Ši rūšis ganėtinai atspari aukštoms temperatūroms ir vandens trūkumui. Miškų juostoje ji gyvena atvirose vietovėse ar krūmynuose, kartais netgi gana toli nuo vandens telkinių. Iš Lietuvos retųjų varliagyvių ji geriausiai prisitaikiusi gyventi netoli žmonių - kartais šios rupūžės nemažais kiekiais aptinkamos kūdrose, soduose, daržuose, pastebima netgi šiltnamiuose.
Paplitusi Europoje, Azijoje ir šiaurės Afrikoje, šiaurinė paplitimo riba mūsų kraštuose eina per Estiją. Europoje aptinkama žemumose, o Azijoje - kalnuotose vietovėse. Savo paplitimo pakraščiuose (įskaitant Lietuvą) ši rūšis nyksta. Lietuvos Raudonojoje knygoje ji saugoma 4 kategorijoje.
Česnakė
Česnakės oda ne kaip kitų rupūžių, o lygi, su marmuriniais pamarginimais. Jos vyzdys vertikalus kaip katės, o ant užpakalinių kojų yra mentelės įsirausimui į dirvą. Česnakė yra įdomus gyvūnas, tačiau daugelis žmonių nėra jos matę, kadangi ji yra labai slapi. Česnakės aktyvios būna tik naktimis, dieną jos tūno įsiraususios į dirvą, iškilus pavojui, net ir naktį gali labai greitai giliai įsirausti į žemę.
Pavasarį, tuoktuvių metu, patinai tūno po vandeniu, jų balsai panašūs į švelnų ir tylų tuksenimą, kurį retai nugirsta ne žinovo ausis. Lengviausia pastebėti yra buožgalvius, kurie užauga didžiausi iš visų Lietuvoje gyvenančių varliagyvių - net iki 17 cm - ir plaukioja atviro vandens plotuose. Pavasarį patelės išneršia 400 - 1000 kiaušinėlių. Po poravimosi periodo suaugusios česnakės palieka vandens telkinį ir į jį sugrįžta tik kitą pavasarį. Jos žiemoja sausumoje, įsiraususios į dirvą.
Česnakės gyvena vietovėse su lengvomis dirvomis. Jos veisiasi vandens telkiniuose, kuriuose yra saulės šildomų seklių plotelių, gana gausiai žolinės augmenijos, šiek tiek atviro vandens plotų ir gilių vietų. Česnakės yra itin jautrios veisimosi telkinių vandens kokybei, užterštuose vandens telkiniuose jos nesiveisia. Taip pat joms reikia atvirų sausumos buveinių. Krūmais ir miškais užaugančios vandens telkinių apylinkės kelia grėsmę šios rūšies išlikimui. Šie varliagyviai yra bene jautriausi žuvų buvimui vandens telkinyje iš Lietuvoje aptinkamų varliagyvių rūšių. Ši rūšis aptinkama centro Europoje ir vakarų Azijoje.
Kūdrinės varlės
Atskirti jas vieną nuo kitos taip pat nėra paprasta. Patinėliai veisimosi laikotarpiu būna žydros spalvos. Po neršto šios varlės keliauja į sausumą, jos aptinkamos laukuose, pievose, miškuose. Apskritai jos aptinkamos vietovėse, ne aukštesnėse nei 100m.v.j.l. Viena iš taip vadinamų „žaliųjų“ varlių, kurių Lietuvoje gyvena 3 rūšys. Šios varlės - mažioji ir didžioji kūdrinės bei ežerinė varlės - didžiąją savo gyvenimo dalį praleidžia vandenyje.
Mažoji kūdrinė varlė, kaip ir sako pavadinimas, iš „žaliųjų“ varlių yra mažiausia, bet pastebėjus kūdroje nuo kitų dviejų rūšių atskirti ją sunku. Poravimosi laikotarpiu galima atskirti pagal balsą ir rezonatorių spalvą - mažųjų kūdrinių varlių jie balti, o kitų panašių rūšių (didžiųjų kūdrinių ir ežerinių varlių) pilki. Yra dar keletas nežymių skirtumų, kuriuos neįgudusiai akiai pastebėti sunku - pavyzdžiui, mažųjų kūdrinių varlių akys yra geltonesnės spalvos nei kitų „žaliųjų“ varlių, taip pat daugiau geltonos spalvos pasitaiko ir viso kūno raštuose. Šios varlės gyvena ir neršia saulės šildomose, žoline augmenija apaugusiose, neišdžiūstančiose kūdrose.
Tritonai
Lietuvoje aptinkamos dvi tritonų rūšys: paprastasis (Triturus vulgaris) ir skiauterėtasis (T. cristatus) tritonas. Tarp Europoje gyvenančių tritonų skiauterėtasis tritonas yra didžiausias - suaugėliai gali siekti 16 - 17 cm su uodega, bet dažniau jie būna 12 - 14 cm ilgio. Paprastasis tritonas yra gerokai mažesnis - paprastai užauga iki 9 cm ilgio. Skiauterėtojo tritono oda karpota.
Žiūrint į gyvūną iš viršaus matyti juodame ar tamsiai rudame fone tamsesnės juodos dėmės, tik šonų apačioje pastebimi smulkūs balti taškeliai. Pilvinė pusė ryški - geltona ar oranžinė su juodomis dėmėmis. Pagal ant pilvo esančias asimetriškas dėmes skiauterėtuosius tritonus lengva atskirti nuo paprastųjų, kurių pilvinės dėmės simetriškos. Šiems gyvūnams būdinga sudėtinga tuoktuvių elgsena. Patinai, viliodami pateles paimti jų padėtą spermatoforą, šoka tuoktuvių šokius.
Skiauterėtojo tritono patelės padeda apie 200 - 300 kiaušinių. Kiekvienas kiaušinis atskirai suvyniojamas į augalų lapus ir prilipdomas prie vandens augalų. Lervos išsirita maždaug po trijų savaičių. Tik išsiritusios jos būna 10 - 12 mm ilgio. Vystymosi pradžioje lervos prisikabina prie kietų objektų ir būna nejudrios, kol nesuvartoja vidinius maisto resursus. Skiauterėtojo tritono lervos yra pelaginės ir maitinasi mažais vandens bestuburiais.
Priklausomai nuo vandens temperatūros lervų metamorfozė prasideda po 7,5 - 10,5 savaičių, o baigiasi sulaukus 10 - 14 savaičių amžiaus. Paprastai liepą ar rugpjūtį maži tritoniukai išlipa iš vandens. Tačiau lervos gali pasilikti žiemoti vandens telkinyje ir metamorfozę baigti pavasarį, jei vandens temperatūra buvo žema ir jos nespėjo užaugti. Tik perėję metamorfozę jauni skiauterėtieji tritonai būna 65 - 78 mm ilgio. Sausumoje jaunikliai praleidžia 3-5 metus, kol sulaukia lytinės brandos.
Įprasta manyti, kad tritonai, kaip ir kiti varliagyviai, yra blogai prisitaikę gyventi sausumoje. Tačiau išskirtinės biologinės savybės šiems gyvūnams leidžia įsikurti labai specifinėse ekologinėse nišose. Skiauterėtieji tritonai sugeba savo dviejų fazių gyvenimo ciklą priderinti prie vandens telkinių periodiškų išdžiūvimo laikotarpių. Jie netgi dažniau randami tuose vandens telkiniuose, kurie išdžiūsta sausringais metais, negu tuose, kurie niekuomet neišdžiūsta. Optimalus vandens telkinio išdžiūvimo dažnis yra vieneri metai per dešimtmetį. Nepastovi kūno temperatūra taip pat turi privalumų. Lyginant su paukščiais, žinduoliais ir netgi kai kuriais ropliais, varliagyvių maisto poreikiai yra maži.
Tipiškos skiauterėtojo tritono vandens buveinės plotas yra 25 - 1500 m2. Tritonai gali gyventi ir šiek tiek didesniuose stovinčio vandens telkiniuose, tačiau tokiuose telkiniuose jie dažniausiai neatlaiko ten gyvenančių žuvų konkurencijos. Žuvys suėda tritonų lervutes ir populiacija nebegali atsinaujinti. Skiauterėtasis tritonas, būdamas ganėtinai didelis gyvūnas, dažniau mėgsta gyventi vandens telkiniuose, gilesniuose nei 0,5 m. Tačiau nemažiau svarbūs seklūs, pusės metro gylio, su negausia dugno augalija vandens plotai. Skiauterėtųjų tritonų paplitimo tyrimai rodo žymų prieraišumą vandens telkinio dugnui, padengtam smėliu arba moliu, tačiau ne dumblu ar durpėmis.
Nors tritonai ir neėda veisimosi kūdrose esančios augmenijos, tačiau kūdrų dugno augalai gelbsti tritonus nuo plėšrūnų, ant jų taip pat sudedami kiaušiniai. Dažniausiai kiaušinėliai prilipinami ant paprastosios monažolės, praujenės, mėtos, plūduriuojančiosios plūdės, pelkinės neužmirštuolės ir įvairių vėdrynų rūšių augalų. Svarbu tik, kad augmenijos nebūtų pernelyg tanki ir vešli.
Tritonams svarbu ne tik vandens buveinių sąlygos, bet ir šias buveines supanti aplinka. Paprastai tritonai nuo veisimosi kūdros nenutolsta toliau negu 500 m, taigi tokiu spinduliu nuo vandens telkinio jie turi susirasti vietą žiemojimui. Lietuvoje gyvenantiems skiauterėtiesiems tritonams ypač reikšmingas šalia kūdrų augantis brandus lapuočių miškas. Tai ir svarbus maisto šaltinis, ir jame lengviau rasti tinkamą žiemavietę. Kuo miškas arčiau kūdros, tuo didesnė tikimybė, kad tritonai tokioje kūdroje apsigyvens. Tačiau vandens telkinį iš visų pusių supantis miškas trukdo tritonams veistis. Nuo medžių krintantys šešėliai pernelyg užtemdo vandens telkinį.
Tritonų kūno temperatūra tiesiogiai priklauso nuo aplinkos. Nenorėdami sušalti šie gyviai žiemojimui renkasi tas vietas, kurių temperatūra yra teigiama. Jie gali žiemoti po senais kelmais ar nuvirtusiais medžiais, nes pūvanti mediena išskiria šilumą. Kartais tritonai susiranda kitų gyvūnų po žeme išraustus ir nebenaudojamus urvelius. Retkarčiais prieglobsčio nuo šalčio jie ieško žmonių gyvenamose patalpose, rūsiuose ar po namų pamatais. Tačiau skiauterėtasis tritonas itin retai ieško žmogaus prieglobsčio. Ši rūšis nuo paprastųjų tritonų skiriasi tuo, kad jiems reikia natūralios žmogaus mažai pakeistos aplinkos.
Daug priežasčių lemia varliagyvių nykimą visame pasaulyje, tačiau buveinių pokyčiai yra geriausiai išaiškinta varliagyvių po... metų.
žymės:
Panašus:
- Unikalūs Varlių Apvaisinimo Stebuklai: Gamta ir Įdomiausi Ypatumai
- Neįtikėtini Driežų Apvaisinimo Ir Dauginimosi Paslaptys, Kurias Privalote Žinoti!
- Neįtikėtini Vaikų Darželio Auklėtojos Darbo Grafiko Iššūkiai: Sužinokite, Kas Slepiama Už Uždarų Durų!
- Šeima Lietuvių Liaudies Dainose: Atraskite Giliausias Vertybes ir Tradicijas!
- Svilarožių sirupas vaikams: neįtikėtina nauda, sudėtis ir kaip teisingai vartoti