Enciklikos "Fulgens corona" (1953 m. rugsėjo 8 d.) paskelbtieji Marijos metai esmėje yra ne kas kita, kaip apvainikavimas ištiso Marijos šimtmečio, prasidėjusio pop. Pijaus IX enciklika "Ineffabilis Deus" (1854 m. gruodžio 8 d.), kuria Nekaltas Prasidėjimas buvo pateiktas tikėti kaip dogma, ir užsibaigusio pop. Pijaus XII bule "Munificentissimus Deus" (1950 m. lapkričio 1 d.), kuria buvo dogmatizuotas Dangun Paėmimas.
Iš tikro, šios dvi tikėjimo tiesos, tarsi stiprūs šviesosvaidžiai, atskleidžia du taškus - pradinį ir galinį - tarp kurių vyko Marijos gyvenimas, ir sykiu apsprendžia tiek jos pačios vaidmenį išganymo sąrangoje, tiek mūsų nusistatymą jos atžvilgiu.
Marija išniro žemės kelyje kaip Nekaltoji: "apsaugota ir išimta iš bet kokio gimtosios nuodėmės sutepimo" (encikl.
Tarp šių dviejų polių išsiskleidė jos būtis: ji tapo dieviškojo Logos motina, ji pradėjo užtariamąją veiklą pas savo Sūnų (plg. vestuves Galilėjos Kanoje) ji dalinosi Kristaus kančiomis Kalvarijos kalne, ji buvo pavesta šv. Jono globai, ji dalyvavo tarp apaštalų Šv. Dvasios nužengimo metu.
Vis dėlto nė vienas iš šitų veiksmų - tebūna jie patys savyje ir labai prasmingi - nėra Marijos būčiai grindžiamasis ir atbaigiamasis. Visi jie yra tik išplaukos iš Marijos giliausios esmės, kurią ji pati atskleidė Liurdo oloje šv. Bernadetei: "Aš esu Nekaltas Prasidėjimas".
Nekaltas Prasidėjimas yra Marijos pagrindas ir visos jos būties nešėjas. Tai jis išsivystė visame jos gyvenime ir visuose jos veiksmuose.
Iš kitos pusės, Dangun Paėmimas yra galutinis Marijos užbaigimas. Tai Nekalto Prasidėjimo įvykdymas psichofizinėje Marijos tikrovėje.
Apsaugojimas nuo gimtosios nuodėmės sutepimo buvo Marijos atstatymas į pirmykštę žmogaus sąjungą su Dievu, prarastą dėl Adomo kaltės ne tik jam pačiam, bet ir visiems jo vaikams.
Marija "buvo Visagalio Dievo specialia malone bei privilegija ryšium su Jėzaus Kristaus, žmonių giminės Gelbėtojo, nuopelnais" (encikl. "Inef. Deus") išimta iš visuotinio atkritimo ir įstatyta į tokią būseną, tarsi žmonija nebūtų buvusi nusidėjusi.
Pati būdama nenuodėminga, Marija gyveno tarp nusidėjėlių. Pati rojaus būtybė, ji egzistavo vargingoje žemėje. Šis dvilypumas kaip tik ir apsprendė Marijos gyvenimą.
Ji buvo atpirkta savo būties gelmėse, bet ne konkrečiose jos apraiškose. Kitaip tariant, Nekaltu Prasidėjimu Marija buvo atpirkta, bet dar ne perkeista. Psichofizinėje savo tikrovėje ji nebuvo išvaduota iš kančios, iš rūpesčio, iš baimės, iš nežinojimo . . . Nekaltas Prasidėjimas nebuvo dar virtęs Marijos buvimo regimybe.
Tai įvyko Dangun Paėmimo aktu arba anuo dieviškuoju perkeitimu, kuris kūną prikelia iš mirusiųjų, jį išvaduoja iš laiko bei erdvės ir palenkia visiškai dvasios valdžiai. Šitoks perkeitimas yra visų mūsų laukiamas pasaulio pabaigoje. Marijos atveju jis yra nebe lūkestis, bet tikrovė.
Marija jau yra perkeista, jau egzistuoja su kūnu ir siela galutinėje garbėje (in gloria). Štai tarp kokių didžių tiesų Marijos atžvilgiu yra įstatytas pastarasis krikščioniškosios istorijos šimtmetis.
Senesnieji amžiai buvo daugiau įsižiūrėję į Marijos buvimo vidurinį tarpsnį - į jos žemiškąjį kelią. Pradinis ir galinis taškai jiems kažkaip lyg ir buvo išsprūdę iš jų dėmesio centro.
Nors Nekalto Prasidėjimo šventė Rytų Bažnyčioje buvo švenčiama jau nuo 6 šimtmečio, o Vakarų Bažnyčioje nuo 9-jo, tačiau tik Duns Scotas buvo pirmasis iš didžiųjų teologų Vakaruose, kuris aiškiai teigė absoliučią Marijos laisvę nuo nuodėmės.
Šv. Bernardas net kovojo su šia tiesa, o šv. Tomas Akvinietis ją aiškiai atmetė kaip nesuderinimą su visuotiniu išganymo reikalingumu. Maždaug tas pat buvo ir su Dangun Paėmimu.
Jo šventę Rytuo.e randame jau 5 šimtmetyje, o Vakaruose 6-me (Galijoje) ir 7-me (Romoje). Nepaisant to, ši tiesa dogmatiškai nebuvo išvystyta. Jos turinys, jos prasmė, jos ryšys su kitomis dogmomis, jos vaidmuo pačiai Marijai pasiliko tamsūs 1)- Teologai nė tiek jos nenagrinėjo, kiek Nekalto Prasidėjimo, tegul ir nevisados teigiama prasme.
Todėl šimtmetis, kuris šias abi tiesas iškėlė į dogmos rangą, iš tikro yra vertas vadinti Marijos šimtmečiu. Jis pastatė Mariją prieš mūsų akis visoje jos pilnatvėje. Šiandien Marija mums nėra tiktai Dievo Girridytoja, kaip senesniesiems amžiams, bet ir Nekaltoji ir Perkeistoji.
Mūsų žvilgis yra žymiai paplatėjęs ir pagilėjęs. Marijos apmąstymas šiandien gali būti vaisingesnis, negu seniau, nes mes turime nebe vieną išeities tašką, bet net tris, kurie esmingai vienas su kitu jungiasi ir vienas kitą pagrindžia bei atbaigia.
Bizantinėje Rytų Bažnyčios liturgijoje yra giedamas "stovinčiųjų himnas" (akathistos), kuriame Marija sveikinama, kaip "žmogaus minčiai neprieinama viršūnė", kaip "viršūnė, iškilusi augščiau už išminčių protą" ir pralenkusi "kiekvieną mokslą" 2) (Eikos 1 ir 2). Iš kitos tačiau pusės tas pats himnas vadina Mariją tąja, "kuri nušviečia Trejybės paslaptį", veda mus "per tamsybes kaip ugnies stulpas" ir išgelbsti mus "iš nežinojimo bedugnės" (Eikos 6 ir 9).
Kitaip sakant, Marija yra kartu ir tamsi paslaptis ir šviesus atskleidimas. Gyvendama malonės pilnybėje ir būdama išskaistinta egzistenciškai, ji išsprūsta iš neperkeisto mūsų proto pastangų: mes nepajėgiame jos suvokti ne tik kaip kiekvieno Aš-asmens, tojo individuum ineffabile, bet pirmoje eilėje kaip sudievintos būtybės, kurioje Viešpats specialiu būdu yra apsigyvenęs.
Antra vertus, būdama vis dėlto mūsų giminės atžala, nuodėmingų tėvų vaikas, gyvenusi mūsų gyvenimą, patyrusi visą jo kartelį ir tragiką, Marija atsistoja priešais mus kaip šviesi vadovė, kaip įvykdymas amžinų žmonijos lūkesčių, kaip "apvalytoji visata" (Eikos 3) ir sykiu kaip "būsimosios dienos Aušra" (Eikos 5).
Tai, kas yra įvykę Marijoje, turi įvykti ir visoje už Dievą apsisprendusioje žmonijoje. Marija atstatytoji Jieva, todėl "rojaus vartų anga" (Eikos 4) ir "visų žemės giminių džiaugsmas" (Eikos 5). Marijos kelias yra idealinis atpirktojo kosmo arba Bažnyčios kelias, ir Marijos laimėjimas yra idealinis Bažnyčios siekimas.
Priimti Dievą į save, suteikiant Jam žmogaus paveikslą, perkeisti save pagal Dievą, apsivelkant Jo paveikslu, yra pati tobuliausia sąjunga tarp Dievo ir žmogaus, įvykusi individualiai Kristuje per Mariją ir turinti visuotiniu būdu įvykti taip pat Kristuje per Bažnyčią.
Štai kodėl Marija, nepaisant nesuvokiamų josios gelmių, visais amžiais yra traukusi savęspi mūsų mintį ir širdį. Nuo pat šv. Efremo (303-373), vadinusio Dievo Motiną "slaptingu tašku, jungiančiu žemę ir dangų", ligi pastarųjų ciienų krikščionys vis atidžiau svarsto šios nuostabios Moters prasmę ir jos reikšmę dieviškoje pasaulio sąrangoje.
Savo metu šv. Bernardas yra pasakęs: "De Maria nunquam satis" - niekados nėra gana apie Mariją mąstyti, ją garbinti, ja sekti. Krikščionybės istorijoje Marija visados yra buvusi metafizinės minties, dorinių pastangų ir estetinės kūrybos įkvėpėja.
Mąstytojai, kaip šv. Bernardas, šv. Bonaventūras, pal. D. Scotas, pal. Suso, šv. Pranciškus Salezietis, J. H. Newmanas, V. Solovjovas; poetai, kaip Dantė, Jakoponė da Todi, Petrarka, Fr. Villon, Corneille, Novalis, F. Mistral, Verlaine, Péguy, Claudel, Rilke; muzikai, kaip Palestrina, Bachas, Schubertas, Sasnauskas; tapytojai, kaip Giotto, Murillo, Fra Angélico, Dūreris, Rubensas, Rafaelis, - visi jie yra kreipę savo akis į šią Palaimintąją tarp moterų, mėginę įspėti jos paslaptį ir ją išreikšti savo kūriniuose3).
Pop. Pijus XII enciklikoje "Fulgens corona" sako, kad Nekalto Prasidėjimo dogma "davusi nekaltosios Dievo Motinos garbinimui galingo polėkio, kuris, kaip ir galima buvo laukti, išskle'dė naujų žiedų krikščionijos gyvenime; taip pat buvo uoliai ruošiamos studijos nušviesti Dievo Motinos kilnumui ir šventumui".
Jeigu pažvelgsime, kaip mų yra įgijęs pamaldumas Marijai Prancūzijoje ir Portugalijoje ryšium su jos apsireiškimais Liurde ir Fatimoje; jeigu pažvelgsime, kaip Nekalto Pras. ir Dangun Paėmimo šventės vis labiau virsta ne tik liturginėmis, bet kartu ir visos tautos, pirmoje eilėje jaunimo, šventėmis, kurios nesibaigia bažnyčiose, bet esti pratęsiamos į šeimas, į susirinkimų sales, į sueigas; jeigu atkreipsime dėmesio į nuostabiai išaugusią marijologinę pastarųjų dešimtmečių literatūrą, - turėsime pripažinti, kad krikščionybė ne tik kad Marijos nepamiršo, bet, priešingai, iš lėto, tačiau nepaliaujamai kėlė ją iš paslapties tamsos į minties, kulto ir kūrybos šviesą.
Klausimas, kokia teise ir kodėl Marija užima tiek daug vietos liturginiuose metuose, oficialiame bei privatiniame pamaldume ir mūsų tikėjime, neleidžia nurimti mūsų dienų krikščioniui. Tačiau juo uoliau jis jieško atsakymo, juo daugiau užleidžia vietos Marijai savo egzistencijoje.
Marijos apmąstymas jos vaidmens ne tik nesiaurina, bet jį dar praplečia, nes atskleidžia jo vertę bei prasmę. Kokiu tačiau keliu galima geriausiai prie šio šaltinio prieiti? - Mariją galima apmąstyti dviem atžvilgiais: metafiziškai - religinėje jos būtyje, ir morališkai - žmogiškoje jos veikloje.
Tai yra ne tik metodinė galimybė, bet ir realus dvejopumas, kuris glūdi įaustas kasdien mūsų kalbamoje maldoje, vadinamoje "Angelo pasveikinimu". Kai angelas Gabrielis "buvo Dievo siųstas į Galilėjos miestą, kurs vadinamas Nazaretas, pas mergaitę, pažadėtą vyrui, vardu Juozapas", jis atėjęs tarė jai: "Sveika, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi; tu pagirta tarp moterų" (Luk 1, 26-28).
Šiuo pasveikinimu angelas atsistojo prieš Mariją kaip jos būties atskleidėjas: Marija yra malonės pilnoji, todėl pagarbinta tarp moterų; pagarbinta tuo, kad ji yra pašaukta duoti žmogiškąją gyvybę Augščiausiojo Sūnui. Angelas nieko iš Marijos neprašo, vadinasi, praktinės jos veiklos neiškelia. Šis Dievo pasiuntinys pasilieka grynai būties plotmėje. Jis Mariją tik pavadina - daugiau nieko.
Toje pačioje plotmėje pasilieka ir Elzbieta, kurią Marija, netrukus po apreiškimo, aplanko sunkiose jos dienose. Elzbieta, išvydusi Mariją, sušunka: "Pagarbinta tu tarp moterų ir pagarbintas tavo įsčios vaisius" (Luk 1, 42), tuo pakartodama ir papildydama ankstyvesnius angelo žodžius.
Iš šių dviejų pasveikinimų ir yra sudaryta pirmoji maldos "Sveika, Marija" pusė, slepianti savyje grynai butinį Marijos apibūdinimą, jos giliausios esmės išreiškimą, jos vietos pasaulyje nurodymą.
Kalbėdami šią maldą, mes savaime, visiškai nesąmoningai daromės metafizikai Marijos atžvilgiu ir sykiu atliekame giliausią garbinimo aktą, nes garbinimas savo žodine išraiška ir yra ne kas kita, kaip kūrinio pastanga išsakyti dieviškosios prigimties savybes. Tai dalyvavimas Apreiškimo gyvūnų pastangose, kurie be poilsio dieną ir naktį sako: "Šventas, Šventas, Šventas" (Apr.
Tačiau žemėje keliaujanti žmonija nepasitenkino šiuo tiktai metafiziškai religiniu Marijos esmės išreiškimu arba jos pasveikinimu. Malda "Sveika, Marija" jau labai seniai yra įgijusi ir antrąją dalį: "Šventoji Marija, Dievo Motina, melsk už mus nusidėjėlius dabar ir mūsų mirties valandą".
Tai jau visiškai kitoks kreipinys, negu angelo Gabrielio. Jį pridūręs žmogus žvelgė ne į tai, kas Marija yra savo būtyje, bet kas ji yra jam pačiam šioje sunkioje žemiškojoje egzistencijoje. Jis yra nusidėjėlis, vadinasi, atkri-tėlis nuo Dievo, tačiau ne sataniška prasme.
Jis jaučia savo kaltę, gailisi dėl jos, todėl prašo Mariją, kad ji pagelbėtų jam grįžti atgal, kad ji užtartų jį ne tik dabar, bet ypač jo mirties valandą, aną didžio bei lemiančio apsisprendimo akimirką. Mergelės esmės antgamtinis spindėjimas čia pasikeičia į Motinos globojantį pergyvenimą.
Savaime aišku, kad Marijos veikla žmonijoje išplaukia iš objektyvinio jos pašaukimo. Marija atsistoja priešais žmogų kaip jo užtarytoja, kaip gailestinga jo motina ir kaip viltis todėl, kad ji yra "malonės Pilnoji". Marijos veikimas yra jos buvimo regimybė. Tačiau ši regimybė liečia mus, klystančius ir puolančius žmones; ji yra mūsų reikalų bei vargų pažadinta ir į mūsų maldų žodžius įvilkta.
Todėl ją reikšdami, mes Marijos nebegarbiname, bet jos prašome; kitaip sakant, reiškiame ne jos pačios būtį, bet mūsų sunkią egzistenciją. Objektyvinis priėjimo būdas čia užleidžia vietą subjektyviniam keliui. Bažnyčioje šie du keliai niekad nėra buvę vienas nuo kito atskirti.
Kaip pati Marija negyvena tiktai transcendentinėje tikrovėje, bet veikia ir istorijoje, taip ir jos apmąstymas savaime pereina iš objektyvinio jos esmės atskleidimo į jos pagalbos jieškojimą. Vis dėlto vieno ar kito kelio pabrėžimas stipriai svyruoja.
Kartais Marija yra daugiau suvokiama antgamtinėje savo būtyje, kartais vėl daugiau savo veikloje tarp žemės žmonių. Kartais mūsų dėmesys susitelkia daugiau aplinkui "Sveika, Marija", kartais vėl daugiau aplinkui "Šventoji Marija".
Naujajame Testamente motiniškai globojanti bei užtarianti Marijos veikla pasirodė tik vieną vienintelį kartą, būtent, Galilėjos Kanos vestuvėse, kai jaunavedžiai pristigo vyno. Tada ji kreipėsi į savo Sūnų, sakydama: "Jie nebeturi vyno" (Jon 2, 3). Iš Jėzaus atsakymo "mano valanda dar neatėjo" (2, 4) aiškiai matyti, kad Marijos kreipimasis buvo ne paprastas fakto konstatavimas arba savotiškos staigmenos pranešimas, bet jaunavedžių ržtarimas ir prašymas.
Čia Marija pirmą sykį pasirodė žmogui kaip Mater misericordiae. Bet tai yra ''dskas, ką patiriame apie Mariją jos globo-iančios ve:klos atžvilgiu. Angelo pasveikinimo šviesoje Marija buvo pergyvenama visais pirmaisiais krikščionybės amžiais, kurie į Marijos egzistenciją žiūrėjo kaip į laidą, kad Kristus yra ne sapnas ir ne išganymo ilgesio susiklostymas mito pavidalu, bet tikrai įsikūnijęs ir gimęs Dievažmogis, moters sūnus, todėl mūsų giminės brolis (plg. šv. Ignacas kankinys).
žymės: #Gime
Panašus:
- Ar Vaikai Iš Tikrųjų Drąsesni Už Suaugusiuosius? Šokiruojantys Faktai!
- Sužinokite, Ar Motina ir Tėvas Gali Išeiti Motinystės Atostogų Lietuvoje – Viskas, Ką Reikia Žinoti!
- „Taip gimė žvaigždė“: filmo recenzija ir įdomūs faktai
- Kaip Išplakti Kiaušinius Taisyklingai: Paslaptis Tobulai Puriai Plakimui
- Neįtikėtinos idėjos 3 metų vaiko gimtadieniui – kaip surengti nepamirštamą šventę!