Psichologė Viktorija Jonušė tvirtino, jog fantazuoja visi vaikai - išgalvotos istorijos jiems padeda savaip suprasti sudėtingus pasaulio reiškinius, lengviau išgyventi stresines situacijas ir per kūrybinius vaizdinius išsakyti savo jausmus, lūkesčius, poreikius. Taigi fantazijos vaikams tampa mielu, jaukiu ir saugiu pačių susikurtu pasauliu.
Pasak V.Jonušės, nuo 6-7 metų amžiaus tobulėja vaikų loginis mąstymas, suvokimas, laisvėja vaizduotė, dėmesys, atmintis ir tik 9-11 metų vaikai gali lengvai atskirti fantaziją nuo realybės. Bet tai nereiškia, kad tokio amžiaus vaikai nebemėgsta pasakų: jie jų klausosi ir į jas įsijaučia.
Tuo tarpu jaunesnio amžiaus vaikai, ypač 2-5 metų amžiaus, šventai tiki, kad nykštukai, raganos ir kiti pasakų bei animaciniai personažai iš tiesų egzistuoja. Šis vaikų amžius dar vadinamas mistinio mąstymo laikotarpiu. 2-5 metų vaikams sunku suprasti visus gyvenimiškus reiškinius, todėl jie trūkstamas paaiškinimų dalis užpildo savo fantazijomis.
Taip jiems pasaulis tampa aiškesnis ir suvokiamas,- kalbėjo V.Jonušė. Be to, vaikai fantazuoja ne tik tada, kai jiems tiesiog smagu išgalvoti nebūtas istorijas, bet ir tada, kai išgyvena įtampą keliančias situacijas, pavyzdžiui, tėvų skyrybas, ėjimą į darželį ir atsiskyrimą nuo namų ir šeimos ar jaunesniojo brolio ar sesės atsiradimą šeimoje.
Kad lengviau įveiktų sudėtingas gyvenimo permainas, vaikai savo fantazijomis susikuria saugią erdvę, leidžiančią mintimis pabėgti nuo realybės. Pasinerti į išgalvotą pasaulį vaikams padeda ir suaugusieji, sukurpę istorijų apie Kalėdų senelį, Velykų bobutę ar Dantukų fėją.
V.Jonušės teigimu, fantazijos skatina vaiko kūrybingumą, lavina jo mąstymą. Be to, vaiko fantazijos kartu yra raktas pažinti jo jausmus, poreikius, lūkesčius, kurių jis dar pats įvardinti ir išsakyti nemoka - juk tik išgalvotoje istorijoje vaikas gali pasijausti esąs toks stiprus, kad pakeltų mašiną.
Ikimokyklinio amžiaus vaiko fantazija, pasak V.Jonušės, atsiskleidžia ne tik kuriant žodinę istoriją, bet ir žaidžiant - o tai juk yra svarbiausias darbas jo amžiuje. Gebėjimas fantazuoti ypač atsiskleidžia panaudojant žaislus ar kitus daiktus naujoms funkcijoms, pavyzdžiui: iš kaladėlių sudėliotas stulpas tampa kardu, iš sustumtų kėdžių išdygsta palapinė, iš apverstų taburečių atsiranda traukinys.
Padėti vaikui lavinti fantaziją gali ir suaugusieji - jie gali kartu kurti pasakas, statyti spektaklius ar tiesiog drauge žaisti. Pasak V.Jonušės, gebėjimas fantazuoti praverčia ir suaugus: mat tuomet aktyviau dirba tie smegenų centrai, kurie lemia problemų sprendimų paiešką.
Be to, į fantazijas pasinerti mokantys žmonės pasižymi aukštesniu intelektu, įžvalgumu ir empatija. Tačiau būtent svajojimas padeda siekti tikslų,- sakė V.Jonušė, pateikusi statistiką, kad būdravimo būsenoje į fantazijų pasaulį pasineria nuo 15 iki 50 proc. suaugusiųjų žmonių.
Psichologė Milda Kukulskienė sako, jog svarbu suvokti, kad esame tai, ką sakome. Jei norime būti geri, gražūs, mylintys ir mylimi, jei norime kurti šiltą santykį, tai turi atsispindėti ir mūsų kalboje.
Kai vaikams sakome „ne“, mes dažniausiai stengiamės juos apsaugoti ir išmokyti svarbių taisyklių. Atradau, kad kuo daugiau drausminu, tuo mažiau dukra į mano žodžius reaguoja, vadinasi, tuo daugiau reikia drausminti. Užsisuka toks neigiamo santykio ratas.
Gimus antrajai dukrai, dar supratau, kad dažniau drausminu, bambu, kai esu pavargusi, neišsimiegojusi, emociškai išsekusi. Drausminimas tampa erzulio iškrovos forma, nors jis kartu tą erzulį ir kuria, dar labiau stiprina.
Nors drausminimas ir išreiškia rūpestį, norą apsaugoti, jis nekuria ryšio, jokiam vaikui tai nėra meilės kalba. Mano nuomone, nemažai situacijų galima numatyti ir ramiai išspręsti be žodžio „ne“.
Svarbu įsigilinti į savo vaiko amžiaus tarpsnį. Jei vaikas mažesnis (iki 1-1,5 m.), jis nesupranta priežasties ir pasekmės ryšio, jį reikia tiesiog savo nuožiūra patraukti iš situacijų, kurios gali būti pavojingos ar kelti per daug pagundų.
Kalbant apie vyresnius vaikus, kurie pakankamai dažnai girdi visokiausių nepagrįstų gąsdinimų, turėkime omeny - ši informacija labai apkrauna. Pastebima, jog įvairių emocinių, ypač nerimo sutrikimų paplitimas tarp vaikų auga, jų pasireiškimas ankstėja.
Galbūt išorinis pasaulis tikrai gali būti pavojingas, bet bent jau namų pasaulio saugumą kuria tėvai. Būtų puiku, jei kiekvienas vaikas kasdien girdėtų daug pastiprinančių, drąsinančių žodžių, pagyrimų, meilės prisipažinimų, kad tėvai dažniau juokautų su vaikais, apie viską kalbėtųsi.
Vaikai yra visapusiškai jautresni nei suaugusieji. Gali atrodyti, kad jie neatsimins, jog nesupranta, bet net ir vieną kitą kartą pasakytas nepagarbus žodis jau yra neigiama įtaka. Niekada nereikėtų vaikui sakyti tokių žodžių, kurie skaudintų ar pašieptų jus pačius, negalima rėkti ant vaikų, prie jų keiktis.
Pasak Šiaulių universiteto Socialinės gerovės ir negalės studijų fakulteto Specialiosios pedagogikos katedros profesoriaus Vytauto Gudonio, vaikai, neturėdami tos patirties, kurią turi suaugusieji, aplinką suvokia kitaip. Mums, suaugusiesiems, užtenka periferiniu matymu pamatyti automobilį ar kitą judantį objektą ir centrinė nervų sistema iš karto apskaičiuoja atstumą iki jo bei laiką, kada jis priartės.
Tuomet mes gauname signalą - eiti arba palaukti. Vaikams šis sugebėjimas dar neišsivystęs - jie nesuvokia nei atstumo iki objekto, nei objekto judėjimo greičio, todėl negali taip tiksliai apskaičiuoti, kada jis priartės. Būtent dėl to reikia išmokyti vaikus, kad jie, pamatę mašiną ar traukinį, sustotų ir palauktų, kol judantis objektas sustos juos praleisti arba pravažiuos.
Dar vienas svarbus niuansas, dėl kurio mažesniems vaikams sunkiau orientuotis aplinkoje ir nustatyti judančio objekto greitį bei atstumą, yra tai, kad ikimokyklinio amžiaus vaikų rega dar nėra brandi. Klausos aparatas susiformuoja dar motinos įsčiose ir naujagimis turi pilnavertę klausą, o rega formuojasi daug ilgiau - apie septynerius metus. Taigi tik septynerių metų vaikas turi visiškai susiformavusią regą.
Man pačiam teko matyti, kaip eina per gatvę suaugęs žmogus su ikimokyklinuku, kuris rytoj gal jau eis į mokyklą: mašinų aplinkui nėra, bet dega raudonas šviesoforo signalas. Vaikas tikrai prisimins, kad tokioje situacijoje galima eiti per gatvę.
Taip pat laimi tie vaikai, kurie lanko darželius. Ikimokyklinio ugdymo įstaigos daro netgi didesnę įtaką vaikams negu patys tėvai. Mat kai vaikas atsistoja ant kojų, jis turi išmokti tris sąvokas: galima, negalima ir reikia.
Jeigu nėra išugdytas suvokimas „negalima“ ir vaikas nelankė darželio, jis daug sunkiau orientuojasi aplinkoje“, - tikino V.Gudonis. Pasak jo, dar vienas svarbus dalykas, kad su vaikais tėvai turi kalbėtis kaip su suaugusiais žmonėmis, o ne kaip su „lėliukais“.
Esą dažnai tėvai pasilieka bendravimo su ketverių-penkerių metukų vaiku lygmenyje, nors jam jau šešeri ar septyneri. Su vaikais reikia kalbėti kaip su pilnaverčiais žmonėmis apie tai, kaip sunku sustabdyti automobilį ir dar sunkiau sustabdyti traukinį, nes jis yra ilgas ir sunkus. Verta papasakoti įvairių istorijų apie nelaimingus atsitikimus.
Vaiko psichologijos centro psichologė dr. Monika Skerytė-Kazlauskienė, paklausta, kodėl atrodo, kad vaikai neturi saugumo jausmo, pirmiausiai paminėjo, kad jie neturi suaugusiųjų patirties, jie nežino, kas gali atsitikti. Tai, viena vertus, suteikia daugiau drąsos, kita vertus, gali sukelti pavojų gyvybei.
Vaikams svarbu turėti, kur rizikuoti. Taip jie geriau pažįsta pasaulį, save, veiklas ir išmoksta laviruoti tarp to, ką gali, ir ko negali, kas saugu ir kas - ne. Vaikai turi natūralias apsaugas - įgimtas baimes.
Tačiau didžiausia suaugusiųjų klaida, kad pateikdami daug draudimų, paliepimų ir reikalaudami jų klausyti, suaugusieji pamiršta pasakyti vaikams, kad jie pirmiausiai turi įsiklausyti į savo jausmus, kurie gali apsaugoti. Apsaugoti galima trejopai: panaikinant pavojus (pavyzdžiui, izoliuoti elektros laidus), neleidžiant pakliūti į pavojingas situacijas (pavyzdžiui, neleisti vaikščioti per traukinio bėgius), perteikiant supratimą apie pasaulį, kaip jis sutvarkytas ir kaip galima išvengti pavojų.
Kuo mažesnis vaikas, tuo daugiau reikia pirmo ir antro apsaugos lygio, kuo didesnis - tuo daugiau trečiojo, kadangi tėvų tikslas turėtų būti - kad vaikas galėtų savarankiškai gyventi ir išlikti saugus, kai tėvų šalia nėra.
Mokant vaikus reikia paminėti keletą subtilių dalykų. Vaikai klauso veiksmų, o ne žodžių. Jei patys tėvai elgiasi pavojingai, o vaikams aiškina kitaip, vaikai neklausys. Vaikai klauso veiksmų, o ne žodžių.
Pasak psichologės, kol vaikas mažas, tėvai yra jo akys, ausys, saugumo garantas - laiko tvirtai už rankos gatvėje, nes vaikas gali netikėtai imti bėgti, būna kartu su vaiku vandenyje, viena akimi nuolat seka vaiko judėjimo ir veiksmų trajektorijas.
Geriau iš karto pasakoti apie tai, kas yra ir ką su tuo daryti. Todėl blogas pasakymas - į gatvę bėgti negalima, nes vaikas juk mato, kaip kiti suaugusieji ir vaikai tai daro, tad kodėl jis negali?
Geras pasakymas - priėję gatvę sustojame, pasitikriname, ar saugu, ir tik tada einame. Kiekvieną kartą, priėję kartu su vaiku, kad ir mažiausią gatvelę, traukinio bėgius ir pan., turime tai patvirtinti savo elgesiu - sustojame įsitikinti, kad yra saugu, pasitariame su vaiku, ar galima eiti.
Apie dalykus, kurie iš viso negalimi, geriau sakyti, kad tai draudžiama, kad yra tokios taisyklės. Tuomet vaikui nekils noras priimti iššūkį ir elgtis priešingai.
Pastebėjus, kad kažkas nepaiso taisyklių, galima su vaiku aptarti, kodėl jis taip daro, kodėl nesaugo savęs ir kitų, kaip tai gali baigtis“, - teigė pašnekovė. Beje, psichologė nepataria vaikams visiškai uždrausti rizikuoti.
Jei neleidžiame vaikams rizikuoti žaidimo metu - smarkiai suptis, vaikščioti bortais, šokinėti nuo aukštesnių vietų, lipti į medžius, rizikingos veiklos badas išryškėja paauglystėje ir rizikingos veiklos įgauna pavojingą lygmenį. Todėl svarbu savo vaikams sudaryti galimybių žaisti, kuo daugiau bendrauti su jais bei skatinti išmokti atsižvelgti į savo jausmus, mintis, ne tik į mūsų nurodymus, ir, žinoma, palaikyti gerą ryšį su vaikais, kad jie mūsų klausytų, bendradarbiautų“, - patarė M.Skerytė-Kazlauskienė.
Viena iš reikšmingiausių grupių vaiko gyvenime yra draugai. Gerai, jeigu mokyklą kartu pradeda lankyti bent vienas kiemo ar darželio draugas, tuomet ir pradinukui gali būti drąsiau, ramiau, tačiau taip nutinka ne visuomet. Tačiau rečiau tenka išgirsti, kad kas nors taip pat aktyviai mokytų jį bendrauti, susirasti draugų, išlaikyti draugystę.
Šiuolaikiniame pasaulyje aukštinamas individualumas yra neabejotinai svarbus. Visgi taip jau yra, kad gyvename sociume kartu su kitais žmonėmis, todėl, norėdami sėkmingai prisitaikyti ir išgyventi šiame pasaulyje, turime nuoširdžiai domėtis, klausyti ir išgirsti, ką kalba arba ko nori kitas.
Skiriasi vaikų asmeninės savybės, temperamentai, pomėgiai. Vieni yra drąsūs, aktyvūs, komunikabilūs, nesunkiai užmezgantys santykius ne tik su kitais vaikais, tačiau ir su suaugusiaisiais. Tokiems gali būti paprasta prieiti prie nepažįstamo vaiko, pasisveikinti, pakalbinti ar pasidalyti turimais pietumis.
Tačiau yra ir tokių, kuriems vien svetimo žmogaus žvilgsnis kelia didžiulę įtampą ir nerimą. Jie atvirai, drąsiai bendrauja pažįstamų vaikų ir suaugusiųjų kompanijoje, tačiau stipriai sutrinka, nerimauja, sutikę svetimus žmones. Kita vertus, vaikas gali būti ypač judrus ir aktyvus, smalsus, neprašomas prisijungti prie žaidžiančių bendraamžių, juos pertraukinėti ir todėl būti atstumtas.
Vaikai naudoja pačius įvairius būdus, kad priklausytų grupei. Vieni elgesio būdai gali būti labai tinkami, kiti - ne. Jie visi yra visiškai normali reakcija vaiko, kuris daro viską ir labai stengiasi, norėdamas tapti grupės dalimi ir pasijusti svarbus.
Tėvai, globėjai ir mokytojai turi padėti prisitaikyti naujoje aplinkoje, ypač tada, kai vaikas tik pradeda lankyti mokyklą. Su vienais jis daugiau laiko praleidžia namuose, su kitais - mokykloje. Mat skirtingose aplinkose gali pasireikšti kiek kitoks vaiko elgesys.
Dar vienas svarbus dalykas, kaip galime padėti vaikui sėkmingiau tapti grupės dalimi, mūsų rodomas asmeninis pavyzdys: kaip bendraujame su kitais žmonėmis, su pačiu vaiku. Atkreipkime dėmesį, kaip elgiamės, kai mums linksma, liūdna ar pikta, kaip parodome kitam žmogui, kad mus kažkas erzina, nepatinka?
Vaikas labai jaučia, kaip tėvai arba mokytojai reaguoja į kitus vaikus. Kaip jis gali gražiai ir pagarbiai bendrauti su vaiku, kurį jo tėvai ar mokytojai dažnai peikia, užgaudinėja?!
Labai reikšmingi klasės susitarimai, arba kitaip - taisyklės. Jos vaikui padeda geriau suprasti mokyklos sistemą ir jaustis saugiau. Nuo pat pirmųjų mokymosi dienų kartu su vaikais nusistatykime keletą svarbiausių klasės taisyklių, kurių visi (taip pat ir mokytojas) įsipareigokime laikytis.
Turėtų būti skiriama dėmesio ne tik bendrai tvarkai, tačiau taip pat ir santykiams su klasės draugais bei mokytojais. Netinkamas elgesys nelygus blogam vaikui.
Dirbdami grupelėse, vaikai turi galimybę labiau pažinti bendraklasius, su kuriais laisvu metu mokykloje bendrauja mažiau arba išvis nebendrauja, pastebėti jų pozityvias asmenines savybes ar stipriąsias puses. Kita vertus, gali būti, kad pamatysime, jog tam tikri vaikai kol kas tiesiog negali būti vienoje grupelėje, tuomet galbūt derėtų peržiūrėti grupių struktūrą.
Kiekvienas vaikas, koks jis bebūtų: drąsus, nerimastingas, aktyvus, turi stipriųjų pusių. Gali būti, kad vaikui mokykloje ypač sekasi tam tikri mokomieji dalykai.
Namai yra dar viena saugi vaiko aplinka. Pasikalbėkime su vaiko tėvais, kokių vaiko stiprybių jie yra pastebėję, ir galbūt tuomet galėtume jas pritaikyti klasėje, sudarydami sąlygas vaikui atsiskleisti. Svarbu nedaryti pradinukui spaudimo, mėginant jį įkalbėti bendrauti su klasės draugais.
Šie draugai gali būti kaip stiprus apsauginis veiksnys vaikui, sunkiau susidraugaujančiam arba patiriančiam kitokių bendravimo sunkumų su klasės draugais. Paskatinkime jį ir toliau puoselėti santykius su kitais vaikais.
Labai svarbu, kad vaikas ne tik mokėtų užmegzti, tačiau taip pat gebėtų išsaugoti ir toliau plėtoti santykius su draugais. Visi šie momentai yra labai svarbūs, tačiau mokymasis yra abipusis mokinio ir mokytojo reikalas, kuris reikalauja grįžtamojo ryšio.
Mes esame įpratę automatiškai, „šviesos greičiu” reaguoti į netinkamą vaiko elgesį. Iš tiesų netinkamą vaiko elgesį neretai dera stabdyti. Šiuolaikiniam bendravimui trūksta gyvybės, kurią suteikia tikri emociniai išgyvenimai.
Kai supykstame ar nuliūstame, nebijokime to parodyti vaikui. Matydami tokį suaugusiųjų pavyzdį, vaikai patys mokosi pažinti savo jausmus, atvirai (tinkamai!) juos reikšti.
Panašus:
- 5 Įdomiausi Faktai Apie Vaiko Smegenų Darbą, Kurių Niekada Negirdėjote!
- Trys Kartus Gimę, Mirę: Šokiruojanti Paslaptis, Kuri Pakeis Tavo Požiūrį Į Gyvenimą
- Sužinokite, Ar Motina ir Tėvas Gali Išeiti Motinystės Atostogų Lietuvoje – Viskas, Ką Reikia Žinoti!
- Bijola Tortai Vaikams: Šventės Saldus Akcentas!
- Vaikiško vairo nauda automobilyje: kaip užtikrinti saugumą ir patogumą kelionėse