Neretas vaikas mėgsta šiurpuliukus keliančias, baugias istorijas, o suaugusieji dažnai įtariai žiūri į siaubo literatūrą, mano ją esant nevertingą, netgi žalingą. Nelabai ja domisi ir vaikų literatūros tyrėjai.
Siaubo Žanro Apibrėžimas ir Bruožai
Literatūros žanrus galima apibrėžti pagal įvairius kriterijus: veiksmo laiką (pvz., istorinė literatūra), santykį su realybe (pvz., pasaka ar realistinė literatūra), siužeto tipą (pvz., detektyvas, tapsmo romanas) ir kt. Siaubo literatūra dažniau siejama su fantastiniais siužetais, bet ji gali būti ne tik pasakinė, fantastinė (veikia vampyrai, vaiduokliai, atgijusios mumijos ir pan.) ar mokslinės fantastikos (veikia ateiviai arba taikant mokslą sukurtos pabaisos), bet ir realistinė (pvz., siaubą gali haliucinuoti pagrindiniai veikėjai arba kokius nors baisius dalykus daryti kiti žmonės: psichopatai, išprotėję mokslininkai ir pan.). Be abejo, žanrai jungiasi vieni su kitais, todėl ir siaubo literatūra gali būti, pavyzdžiui, ne tik realistinė ar fantastinė, bet ir istorinė, detektyvinė ir t.
Vienas garsiausių šių laikų meno filosofų Noëlis Carrollis siaubo žanrą apibrėžia remdamasis dviem būtinais elementais. Pirmas iš jų - pabaisa: kiekviena siaubo istorija turi monstrą, kuris pažeidžia natūralią tvarką ir yra neįprastas mūsų įprastame pasaulyje, neretai jis nešvarus, netyras. Antras elementas - siekis išgąsdinti. Pabaisos turi kelti baimę ar pasišlykštėjimą, kuris taip pat siejamas su siaubo žanru.
O tai pasiekti ne itin sunku: „Siaubo kūriniuose pagrindinių veikėjų [tų, kuriems nutinka siaubingi dalykai. - E. Siaubo žanro pasakojimams būdinga, kad pagrindiniams veikėjams, kurie beveik visada yra žmonės, nereikia sužinoti pabaisos paslapties, t. y. kodėl ir kaip ji atsirado, kodėl yra tokia siaubinga ir bloga.
Siaubas ir Humoras: Ar Tai Suderinama?
Ar suderinamas siaubas ir humoras? Šių dviejų žanrų tikslai, veikimo būdas ir priemonės smarkiai skiriasi: „Siaubas tam tikra prasme slegia, komedija išlaisvina. Siaubas spaudžia, komedija atpalaiduoja. Komedija kelia nuotaiką; siaubas žadina depresiją, paranoją ir baimę.“ Skiriasi ir tai, ką ir kaip patiria skaitytojas. Kitaip nei skaitydamas humoristinę literatūrą, siaubo istorijose vaikas patiria tas pačias ar panašias emocijas kaip ir veikėjai, kuriems nutinka baugūs dalykai. Tuo tarpu skaitydami juokingą istoriją apie nevykėlį, visai tikėtina, juoksimės, kai jis, pavyzdžiui, išsidrėbs užmynęs ant bato raištelio arba ims klykti iš siaubo išvydęs kokį nors mielą pūkuotą pabaisiuką.
Kita vertus, šie du žanrai turi ir daug panašumų: abiem būdingas groteskas, hiperbolės, sutirštinimas, netikėtumai. Kaip rodo populiariosios kultūros pavyzdžiai, humoras ir siaubas vienas kitam nemaišo, netgi papildo vienas kitą. Humoras neretai siaubą nuginkluoja, įtampą sušvelnina, nukreipia dėmesį nuo kažko baisaus, leidžia skaitytojui kiek atsikvėpti, nusijuokti, pernelyg neįsibauginti.
Svarstant, kuo siaubo kūriniai vaikams skiriasi nuo suaugusiųjų siaubo literatūros, iškyla tie patys aspektai, kurie tinka daugumai skirčių tarp vaikų ir suaugusiųjų literatūros nusakyti. Taigi kūriniai vaikams yra gerokai švelnesni, nuosaikesni. Čia vengiama pernelyg atvirų, šokiruojančių scenų, per didelio vizualumo, keiksmų, siaubas dažniau kuriamas kaitinant atmosferą, keliant įtampą, o kartais kaip tik humoru ji sušvelninama.
Siaubo Žanro Istorinės Šaknys ir Raida
Siaubo žanro ištakų ieškotina mituose, legendose, sakmėse, tradicinių religijų mitologijoje: tai istorijos apie raganas, demonus, velnius ir pan. Nors liaudies pasakos paprastai nelaikomos siaubo literatūra, dauguma jų turi šio žanro bruožų ir netgi įkvepia autorius kurti tokią literatūrą. Žanrui suklestėti padėjo XIX a. Anglijoje išpopuliarėję pigūs (po pensą už skyrių) siaubo romanai (angl. penny dreadfuls), taip pat gotikiniai siaubo romanai, iš kurių ryškiausi šie: Mary Shelley Frankenšteinas, Roberto Louiso Stevensono Nepaprasta daktaro Džekilo ir misterio Haido istorija, Bramo Stokerio Drakula.
Siaubo žanras ypač suklestėjo XX a. O štai autorinė siaubo literatūra vaikams - gana naujas žanras. Tokių kūrinių daugiau ėmė rastis po Antrojo pasaulinio karo, o ypač jie išpopuliarėjo paskutiniame XX a. dešimtmetyje. Tada Vakaruose pasirodė įvairiausių siaubo serijų, iš kurių pačios populiariausios - Roberto Lawrence’o Stine’o „Šiurpuliukai“ ir „Pasišiurpink“ (angl. „Goosebumps“ ir „Give Yourself Goosebumps“), kurias sudaro per 100 knygų, pasirodžiusių 1992-2000 m.
Matyt, panašiu metu ir Lietuvos leidyklos atkreipė dėmesį į Vakarų pasaulio tendencijas ir ėmė gausiai leisti baugias knygas vaikams. 1995- 1996 m. leidykla „Lietus“ pradėjo „Siaubų autobuso“ seriją. Ypatingą pakilimą šis žanras Lietuvoje išgyveno tūkstantmečių sandūroje - tada pradėtos leisti net kelios siaubo serijos: Louisos Cooper „Padarų“, „Šiurpuliukų“, kurią sudarė skirtingų rašytojų kūriniai, ir pati gausiausia knygų skaičiumi Tomo B.
Baimė kaip Saugus Išgyvenimas
Galimi keli požiūriai į tai. Baimės jausmą kone automatiškai priskiriame prie blogų, nemalonių. Bet esama skirtumo tarp jausmų, išgyvenamų tikrovėje ir patiriamų mene. Jie nėra tapatūs: net jei išsigąstame skaitydami knygą ar žiūrėdami kino filmą, esame saugūs, mums nieko baisaus nenutinka, net būdami labai įsijautę, suvokiame, kad tai tėra fikcija.
„Tėtis ne itin susižavėjo Steno parsineštomis knygomis, pasakė, kad Stenas imsiąs sapnuoti košmarus. Turbūt tėtis nieko nesuprato. Steno tokie dalykai nė trupučio negąsdino. Va nepadaryti Blodžetui namų darbų - o čia tai baisu! Tokie dalykai jam kėlė baimę. Tikri dalykai. Siaubo literatūros skaitymas (ar kino filmo žiūrėjimas) yra saugus baimės jausmo išgyvenimas. Be to, skaitytojas kada panorėjęs gali užversti knygą, taigi sustabdyti pernelyg įsišėlusius jausmus, baimę. Nuo mūsų pačių priklausanti kontrolė leidžia mėgautis tiek dalykais, kurie kelia siaubą, tiek žaidimu su savo baimėmis, mokytis su jomis saugiai ir konstruktyviai tvarkytis, suvokti savo ištvermės ribas.
Antra vertus, taip, istorijos gali mus veikti - gąsdinti, sukrėsti, - bet, kaip pabrėžia prof. Danutė Gailienė, traumas, kaip jas suvokia psichologijos mokslas, patiriame tik tikrovėje, taigi menas traumuoti negali. Be to, kas vyksta mumyse, kai patiriame siaubą, išsigąstame? Padažnėja pulsas, po kūną ima bėgioti šiurpuliukai, įsitempiame, akimirką sustingstame, virpame iš jaudulio, išsiskiria adrenalinas. Šie fiziniai potyriai sietini ne vien su neigiamais išgyvenimais, bet ir su maloniais jausmais, užplūstančiais, pavyzdžiui, žaidžiant, ko nors labai laukiant, patiriant nuotykius.
Meno filosofė Katerina Bantinaki dar kiek kitaip aiškina paradoksą, kodėl patinka tai, kas kelia neigiamus jausmus. Mes galime mėgautis ir mėgaujamės tuo, kas suteikia neigiamų jausmų. Vienas iš jos pavyzdžių už meninio siaubo ribų - audringa bičiulių diskusija: jai vykstant kartais pasijuntame įskaudinti, įsižeidžiame, bet vis dėlto džiaugiamės intelektine diskusijos nauda. Galiausiai meninis siaubas suprantamesnis už gyvenimo siaubus - jis turi aiškią struktūrą, pasakojimo progresą, sprendimą.
Smalsumas ir Pažinimas
Negalima pamiršti ir smalsumo. Mus domina tai, ko nepažįstame. Ne veltui žmones visais laikais masino keisti, nesuvokiami, rodos, natūralaus pasaulio ribas peržengiantys dalykai: gausiai buvo lankomi apsigimėlių cirkai (angl. freak circus), tyrinėjami, kaip manyta, antgamtiniai reiškiniai ir t. t. Todėl mums taip pat įdomu siaubo kūriniuose susidurti su keisčiausiais ir baugiausiais padarais ir, be abejo, sužinoti, kaip juos įveikti. Žvelgiant plačiau, monstrai, pabaisos ar baisingos situacijos, į kurias pakliūva pagrindiniai siaubo kūrinių veikėjai, neretai yra tikrovėje egzistuojančių ar galinčių nutikti dalykų metaforos, simboliai. Kaip ir visas menas, taip ir siaubo istorijos kai ką byloja apie pasaulį, gyvenimą ir mus pačius. Tai irgi masina. Galų gale siaubo žanras labai susijęs su pažinimo, taigi tam tikra prasme ir su žmogaus smalsumo, tema. Anot N.
Siaubas kaip Socialinė Kritika
Kaip jau užsiminta, siaubo kūrinius, jų situacijas, pabaisas ar veikėjų veiksmus, potyrius beveik visada galime suvokti kaip tam tikrą tikrovės metaforą. Neretai jie laikytini socialine kritika arba slapčiausių baimių, nerimą keliančių idėjų, kurios veikia mūsų elgesį, tyrinėjimu. Skirtingai nei, pavyzdžiui, problemų proza, panašius klausimus kelianti kiek atviriau, tiesiau, siaubo istorijose į pirmą planą išstumiamas groteskas, hiperbolė, žaidimas baimėmis, veiksmas, o socialinė kritika ir pan.
Štai, pavyzdžiui, dabar itin populiarūs tiek suaugusiųjų, tiek vaikų literatūroje, kine yra zombiai. Kas yra zombis? Atgijęs lavonas, dažniausiai mintantis smegenimis ar mėsa, taip pat ir žmonių, bet kartu tai ir „stiprų simbolinį krūvį turinti kritinė sąvoka“. Meno istorijoje zombiai tiko visokiausiems kontekstams, civilizacijos ydoms nušviesti: socialinei ir konsumerizmo kritikai, antiintelektualumui, rizikingam žmonių elgesiui su mokslo išradimais ir t. t. Nors zombiai gali būti ir mitologinės kilmės, atsiradę naudojant magiją, populiariausiuose šiuolaikiniuose siužetuose jie dažniau siejami su mokslu: neatsakingas mokslo žaidimas su žmogumi ir gyvybe sukuria gyvuosius numirėlius.
Tai dažnai apokaliptiniai ar postapokaliptiniai siužetai, pasakojantys, kas nutiktų, jei vieną dieną civilizacija žlugtų ir dauguma išradimų, kurie neatsiejami nuo mūsų kasdienybės, - telefonai, automobiliai, internetas, - būtų nebepasiekiami.
Pavyzdžiai Vaikų Literatūroje
O dabar žvilgtelkime į keletą vaikų literatūros tekstų, kuriuos galima skaityti lietuviškai. Prieš metus pasirodė Kristinos Ohlsson detektyvinė trilogija su siaubo elementais Zombių karštinė. Šioje knygoje kaip tik vaikai, tiksliau - jaunesnieji paaugliai, pastebi, kad jų miestelyje vyksta kažkas negera. Jie gerokai jautresni ir atidesni pasauliui, tuo tarpu dauguma suaugusiųjų - akli ir kurti tam, kas dedasi prieš pat jų nosis, viską bando aiškinti logiškai. Todėl suaugusieji negali suteikti vaikams saugumo, ir našta viską išsiaiškinti bei apsaugoti miestelį gula ant vaikų pečių.
Man visada įdomi atrodė dar vaikystėje perskaityta ir pamėgta Louisos Cooper knyga Padarai. Išėjo vaikai į mišką… Nors šiurpuliukų istorijoje apstu, ji nėra skirta vien pagąsdinti, kūrinys siekia atkreipti dėmesį į svarbius gyvybės ir mirties dalykus. Knygoje mergaitė mokyklos spektakliui sendaikčių krautuvėlėje priperka visokiausių rekvizitų. Kadangi spektaklis apie mišką, ji įsigyja ir kailinių daiktų. Netrukus mergaitės namuose ir mokykloje, kur repetuojamas spektaklis, ima dėtis keisti ir baugūs dalykai. Pasirodo, įsigytieji kailiai atgyja ir keršija tiems, kurie nori jais pasinaudoti. Tad apie ką ši siaubo istorija? Argi ne apie nuojautą, kad nuskriaudę kitą būtybę, nesvarbu - žmogų ar gyvūną, galime sulaukti atpildo, keršto? Argi ne apie pasąmoninį suvokimą, kad kito gyvybę kainavęs daiktas (kailis) neturėtų būti naudojamas pramogai?
Minėtoji E. Fischel Veidai lange yra knyga apie tai, kad pabaisas nelengva atpažinti, kad nebūtinai jos yra tokios, jog, vos pamatęs, imsi klykti, kad jos nebūtinai yra antgamtiškos. Kartais tikrų tikriausios pabaisos esame mes, žmonės. Knygoje vaikai susiduria su genialaus proto keliamu pavojumi - su išprotėjusiu mokslininku, kuris įtikėjęs savo dieviškumu.
Siaubas kaip Didaktikos Įrankis
Siaubas gali būti ir neretai yra didaktikos įrankis, paremtas baimės pedagogika. Nors, kaip minėta, tradicinės pasakos siaubo žanrui nepriskiriamos, gąsdinimų jose nestinga: dažnai jos yra savotiškas perspėjimas, atgrasymas nuo netinkamo elgesio, draudimas peržengti tam tikras ribas ar nepaisyti tabu; kraupiais siužetais ar vaizdiniais parodoma, kas gali nutikti nekreipiant į tai dėmesio.
Neilo Gaimano Koralainą galima skaityti kaip įspėjimą ar net religinį įsaką „Gerbk savo tėvą ir motiną.“ Kiekvienas vaikas bent kartą yra patyręs jausmą, kad tėvams jis nerūpi, kad šie skiria jam per mažai dėmesio arba ne tokį, kokio jam norisi, kad trokštų turėti tobulus tėvus, kurie visada būtų tik jam ir tik dėl jo. Kaip tik šitai nutinka pagrindinei knygos veikėjai Koralainai - tik pasirodo, kad pakaitiniai tėvai ne tokie jau nuostabūs. Taip pat dažna siaubo istorija perspėja, kad pasaulis nėra saugus, kad pavojai visada mūsų tyko, todėl turime būti jiems pasirengę.
Kad baugios istorijos vaikams patinka, rodo tokių serijų kaip R. L. Stine’o „Šiurpuliukai“, T. B. Stone’o „Kapinių mokykla“, Paulo van Loono „Siaubų autobusas“ arba visai neseniai Lietuvoje atrastõs K. Ohlsson knygų populiarumas.
Sušvelnintos Pasakos ir Jų Poveikis
Pastebima ir tendencija perpasakoti tradicines baugias pasakas, jas švelninant, atsisakant smurto, žudymo scenų. Manoma, kad tokios knygos bus vaikams tinkamesnės, jų negąsdins ir nežalos jautrios psichikos. Paradoksalu, bet kai kurie tyrimai rodo, kad sušvelnintos pasakos daro priešingą poveikį, nei mano suaugusieji. Pavyzdžiui, „Raudonkepuraitės“ versija, kurioje vilkas nėra papjaunamas, o pabėga, vaikus gąsdina labiau, nes jei vilkas gyvas, vadinasi, išlieka ir jo keliamas pavojus. Be to, ką suaugusieji nori pasakyti vaikams, jeigu žino, kad pabaisa yra gyva ir kažkur tyko, bet jiems nerūpi jos nugalėti?
Siaubo Literatūros Vertė
Ne visi suaugusieji kratosi įduoti vaikams į rankas baugių istorijų. „Baugios istorijos nei skatina nesveiką domėjimąsi makabriškais dalykais, nei kelia per didelę baimę ar nerimą. Mokytojai ir kiti suaugusieji turi pasitikėti vaikų susidomėjimu baugiomis knygomis ir pripažinti, kad baimė svarbi jų normaliai raidai. Dar, pasitaiko, nuogąstaujama, kad siaubo istorijos yra menkavertė, neverta dėmesio literatura, orientuota vien į psichikos dirginimą, bet ne meninio skonio, vertybių ugdymą.
Kad ši literatūra iš principo ne tokia, kad ji skirta ne vien pagąsdinti, bet yra ir puiki terpė tam tikroms idėjoms, persergėjimams ar socialinei kritikai skleisti, jau mėginta įrodyti šiame straipsnyje, todėl labiau plėstis nėra prasmės. Tik pasakysiu, ką mėgstu kartoti kam nors prakalbus apie vertingus ir nevertingus žanrus: gera literatūra yra gera literatūra, ir nesvarbu, ar tai bus koks nors populiariosios kultūros reiškinys (komiškoji ar siaubo literatūra arba meilės romanai), ar rimtoji (vadinamoji aukštoji, elitinė) literatūra.
Iš siaubo literatūros ar bent jau literatūros, turinčios baugių, siaubo elementų, pirmiausia, be abejo, norisi pasiūlyti pasaulinę literatūros klasiką, skaitomą ir paauglių. Tai minėtieji M. Shelley Frankenšteinas ir B. Stokerio Drakula, taip pat Edgaro Alano Poe Raudonosios mirties kaukė. Vyresnieji paaugliai galbūt susidomės ir pirmąja lietuviškai išleista siaubo literatūros klasiko Howardo Phillipso Lovecrafto knyga - kūrybos rinktine Tykantis tamsoje. Šalia klasikos verta paminėti ir tautosaką, kurioje baugių istorijų nestinga. Turime rinktinę Siaubo pasakos, sudarytą Ritos Repšienės.
Lentynose nestinga ir modernių, šiuolaikinių, deja, ne visada vertingų siaubo arba baugių istorijų. Kaip minėjau, Nepriklausomybės pradžioje pradėta leisti „Siaubų autobuso“ serija. Į ją įėjo skirtingų autorių kūriniai: P. van Loono Siaubų autobusas, Otfriedo Preußlerio Krabatas, arba T... Kas, jei pasaka yra ne pasaka, o... Kai tarp paauglių ima plisti šiurpūs ir paslaptingi „YouTube“ vaizdo įrašai apie iki šiol tik legenda buvusius skinvokerius - žmones, galinčius keisti savo pavidalą, - dvylika Augustės plaukimo komandos draugų dingsta tarsi į vandenį ir staiga ji... Kažkas šiurpaus, slypinčio ekrano šešėliuose, yra gerokai arčiau Augustės, nei ji gali įsivaizduoti, o riba tarp realaus ir virtualaus pasaulio vis labiau išsitrina. Nauja „Šiurpnakčio istorijų“ autorės Aušrinės Tilindės knyga žada ne tik įsimintiną, bet ir labai šiurpų nuotykį! Pasinerk į šiuolaikišką senosios pasakos „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“ posūkį, kur niekas nėra taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, o kiekvienas pasirinkimas gali būti paskutinis.
Aušrinė Tilindė - teisininkė ir pradedanti, bet jau pasižymėjusi rašytoja. Jos rankraštis „Šiurpnakčio istorijos“ laimėjo leidyklos „Alma littera“ 2023 m. Roberta Railaitė - iliustruotoja, kurianti skaitmenines iliustracijas. Jos nespalvotos, paslaptingos, kiek primenančios komiksų ar animės stilių iliustracijos puikiai papildo šiurpių istorijų pasaulį.
Panašus:
- Juokingos Gimdymo Istorijos: Kai Ašaros Ir Juokas Susimaišo – Nepamirštamos Akimirkos!
- Neįtikėtinos Dvynukų Gimdymo Istorijos Lietuvoje: Nuo Priežiūros Iki Sėkmingų Gydymo Patirčių
- Vaiko Gimimo Istorijos Lietuvoje: Atraskite Įdomiausias Tradicijas ir Šiuolaikinius Iššūkius!
- Kaip Išsirinkti Geriausią Privataus Vaikų Lopšelį: Vertingi Patarimai ir Tikri Atsiliepimai
- Šokiruojanti Rūkymo Žala Nėštumo Metu: Kaip Jūsų Įpročiai Gali Pakenkti Motinai ir Vaisiui!