Turbūt nerastumėme nė vieno, nežinančio apie nesuaugti nusprendusį pramuštgalvį Piterį Peną. Pasakojimas apie amžinąjį Niekados šalies vaiką jau daugiau nei šimtmetį kaitina skaitytojų vaizduotę ir vis dar yra neišsemiama medžiaga naujiems teatro pastatymams, kino ir animaciniams filmams. Vis dėlto į pasaulio literatūros lobyną J. M. Barrie’is pateko būtent už vaikams skirtą pasakojimą apie niekada suaugti nenorėjusį ir neketinusį berniuką Piterį Peną.
James Matthew Barrie’is: Gyvenimo kelias
Kaip yra nutikę ne vienam žymiam vaikų rašytojui, iki parašydamas pasauline klasika tapusį romaną „Piteris Penas ir Vendė“, Jamesas Matthew Barrie’is (1860 m. gegužės 9 d.-1937 m. birželio 19 d.) jau buvo parašęs ne vieną kūrinį, o teatruose buvo statomi spektakliai pagal jo pjeses.
Būsimasis rašytojas ir dramaturgas gimė neturtingoje šeimoje nedidelio Škotijos miestelio Kirimjurio pakraštyje. Jis buvo devintas vaikas šeimoje (iš viso tėvai susilaukė dešimties atžalų, du jų vaikai mirė dar kūdikystėje). Išmaitinti gausią šeimą stengėsi tėvas audėjas ir atsitiktinius darbus dirbusi mama. Motina buvo itin svarbus žmogus mažajam Jamesui, neabejotinai padariusi įtaką ir tolesniam sūnaus kūrybiniam keliui - ji vaikams dainuodavo senas škotų folkloro dainas, sekdavo padavimus ir įvairiausias istorijas. Nuo pat mažų dienų savo paties istorijas kūrė ir būsimasis rašytojas - daugiausia apie tai, kaip jų šeimą aplanko laimė ir pasibaigia taip varginantis skurdas. Vėliau paaiškėjo, kad tėvai sunkiai dirbo ne tik dėl duonos kąsnio, bet ir taupydami pinigus savo vaikų pradiniam išsilavinimui.
Maža to, darbo į Glazgą ieškoti išvykę vyresnieji brolis ir sesuo, tapę mokytojais, ten pasikvietė ir aštuonmetį Jamesą. Vis dėlto dvejus metus prasimokęs Glazgo akademijoje, būsimasis rašytojas grįžo namo. Tačiau po ketverių metų vėl išvyko ir globojamas brolio bei sesers baigė Damfriso akademiją, vėliau - ir Edinburgo universitetą. Tiesa, diplomas nebuvo Jameso siekiamybė - jis norėjo rašyti, bet pakluso tėvams ir įgijo magistro laipsnį. Tačiau vos baigęs studijas vaikis iš Kirimjurio pasirinko įgyvendinti savo svajonę - persikėlė į Londoną ir tapo sėkmingu žurnalistu.
Iš pradžių rašė spektaklių apžvalgas, straipsnius apie muziką, vėliau ėmėsi apybraižų, kuriose vaizdavo mažų Škotijos miestelių realybę. Sulaukęs dvidešimt aštuonerių, J. M. Barrie’is išleido apybraižų rinktinę „Senųjų žiburių idilės“ (Auld Licht Idylls, 1888). Iki 1896 m. rašytojas spėja parašyti dar keliolika kūrinių (tarp jų - ir skirtųjų scenai), vienas jų - autobiografinė knyga „Margareta Ogilvi“ (Margaret Ogilvy, 1896). Šis kūrinys skirtas svarbiausiam Jameso vaikystės žmogui - motinai. Apskritai visi jie skirti saugusiajam. Be to, J. M. Barrie’is jau vertinamas ir kaip sėkmingas teatro komedijų kūrėjas. Bet štai 1902 m. išleistame romane suaugusiesiems „Baltasis paukščiukas“ (The Little White Bird) pasirodo serija pasakinių intarpų, pasakojančių apie Piterį Peną.
Piterio Peno atsiradimas
Draugų paragintas, šiuos intarpus J. M. Barrie’is išleidžia atskira knyga - „Piteris Penas Kensingtono soduose“ (Peter Pan in Kensington Gardens, 1906). Verta paminėti, kad rankraštyje autorius ją buvo pavadinęs „Berniukas, kuris nekentė motinų“. Tačiau dar prieš tai, 1904 m., jau vardą užsitarnauti spėjęs dramaturgas parašo ir pastato pjesę „Piteris Penas arba Berniukas, kuris nenorėjo suaugti“ (Peter Pan, or The Boy Who Would Not Grow Up), kuri sulaukia milžiniškos sėkmės - iki pat šių dienų gyvuoja tradicija šį spektaklį rodyti per Kalėdas. O praėjus dar keleriems metams, 1911 m., pasaulį išvysta pasauline klasika tapusi knyga, be kurios dabar neįsivaizduotume vaikų literatūros, tai - „Piteris Penas ir Vendė“ (Peter and Wendy).
Piterio Peno personažui, jo būdui, aplinkai, žaidimams ir fantazijoms žymią įtaką padarė vienas susitikimas Kensingtono parke, šalia kurio J. M. Barrie’is su žmona (jų devyniolika metų trukusi santuoka nebuvo laiminga, vaikų neturėjo) buvo įsigiję namus. 1897 m. šiame parke su šunimi mėgęs vaikščioti rašytojas susipažino su Arthuro ir Sylvios Llewelynų Daviesų šeima - jie turėjo penkis sūnus, kaipmat pamėgusius jo pasakojamas neįtikėčiausias istorijas. Netrukus nuo vėžio mirus abiems berniukų tėvams, J. M. Barrie’is tapo jų globėju. Tačiau Llewelynų berniukai nebuvo vieninteliai globotiniai - ekspedicijos metu žuvus geram rašytojo draugui, užpoliarės tyrinėtojui Robertui Scottui, šis savo laiške buvo paprašęs Barrie’io pasirūpinti jo žmona bei sūnumi Peteriu. J. M. Barrie’is tai uoliai ir darė.
Beje, su Llewelynų berniukais 1912 m. J. M. Barrie’is buvo žymus ir galėjo mėgautis pasauline sėkme: artimai bendravo su rašytoju Robertu Louisu Stevensonu (ir juo žavėjosi), detektyvų meistru Arthuru Conanu Doyle’iu, romanistu ir poetu Thomasu Hardy, o amerikiečių tyliojo kino žvaigždė Charlie Chaplinas, prieš kelionę į Londoną paklaustas, su kuo norėtų ten susitikti, atsakė - su J. M. Barrie’iu.
Tiesa, net ir sulaukusio sėkmės J. M. Barrie’io gyvenimas nebuvo itin laimingas - skausmingos skyrybos su žmona ir rūpestis našlaičiais likusiais berniukais buvo nemenki iššūkiai, tačiau sunkiausiai rašytojas išgyveno dviejų savo globotinių mirtis: vienas jų žuvo Pirmojo pasaulinio karo metais, kitas nuskendo Temzėje. Praėjus daugeliui metų po paties rašytojo mirties, 1960 m., likus vos mėnesiui iki J. M. Barrie’io gimimo šimtmečio minėjimo, nusižudė solidaus amžiaus sulaukęs jo globotas Llewelynų sūnus Peteris Llewelynas Daviesas.
„Piteris Penas Kensingtono soduose“
Šešių skyrių apysaka-pasaka „Piteris Penas Kensingtono soduose“ lietuvių skaitytojams tikriausiai nėra itin gerai žinomas kūrinys - galbūt todėl, kad lietuvių kalba teišleistas vos vieną kartą (1997 m.). Tačiau ir viso pasaulio skaitytojus labiau domina „pagrindinė“ istorija - Piterio bei Vendės nuotykiai Niekados šalyje.
Pirmasis apysakos skyrius skiriamas patiems Kensingtono sodams aprašyti, kadangi, kaip teigia pasakotojas, „sunku suprasti Piterio Peno nuotykius, nežinant, kas yra Kensingtono sodai“ (p. 195). Tai didelis parkas su daugybe takelių bei posūkių, tvenkiniu ir didžiuliais vartais, o svarbiausia - čia dažnai vaikštinėja auklės su kūdikiais vežimėliuose ir jau ūgtelėjusiais vaikais. Po išsamių aprašymų pereinama prie pagrindinio veikėjo - Piterio Peno, visuomet „vienos savaitės amžiaus“ (p. 205) berniuko, kuris pasprunka nuo savo žmogiškojo gyvenimo išlėkdamas pro langą tiesiai į Kensingtono sodus.
Kaipgi paprastas vaikas, maža to - sulaukęs vos septynių dienų, gali išlėkti pro langą?Nuolatinio pasakotojo palydovo berniuko Deivido (nepatikslinama, ar tai sūnus, ar koks giminaitis) teigimu, „visi vaikai buvo paukščiai prieš tapdami žmonėmis, todėl pirmosiomis savaitėmis jie elgiasi kaip laukinukai“ (p. 206). Tad Piteris, nė pats nesuprasdamas, kad neturi sparnų ir skrenda tik dėl begalinio tikėjimo, Kensingtono sodus pasiekia manydamas, kad yra paukštelis. Netrukus jam tenka įsitikinti sode gyvenančių fėjų abejingumu jo vienišumui ir slogai, tad jis patraukia į Soduose esančią Serpentino salą, iš visų pusių apsuptą vandens, nes juk ten gyvena paukščiai, o jis - vienas iš jų. Tačiau saloje sutiktas išminčius paukštis Saliamonas netrunka įrodyti, kad Piteris - joks sparnuotis, ir nusiminęs berniukas supranta turįs grįžti pas mamą, tik štai bėda - nebežino, ar dar mokąs skraidyti.
Piteriui susivokus, kad nėra nei tikras žmogus, nei tikras paukštis, Saliamonas paaiškina, kad jis bus Nei Šis Nei Tas. Mažasis pabėgėlis lieka saloje, bet paukščiai prie jo taip niekad ir nepripranta - „[j]uos kiekvieną dieną erzino berniuko keistenybės“ (p. 211). Tačiau Piteris visad jautė senojo Saliamono palaikymą. Pavyzdžiui, išminčius jį išmokė „greitai apsidžiaugti arba visąlaik būti kuo nors užsiėmusiam ir manyti, kad tai nepaprastai svarbu“ (p. 213). Vis dėlto geriausias dalykas, išmoktas iš Saliamono, - „rami ir patenkinta siela“ (p. 213), nes „[p]aukščiai gyvena viskuo patenkinti“ (p. 213). Piteriui svarbus daiktas - nendrinė dūdelė, kurią jis pasidirbino žavėdamasis paukščių čiulbesiu ir norėdamas groti gražius dalykus. „[B]et - ak! - kaip jis troško žaisti kaip kiti vaikai!“ (p. 214) Deja, šito negalėjo išmokyti nei fėjos, nieko neišmanančios apie vaikų žaidimus, nei paukščiai.
Viena svarbiausių šios apysakos-pasakos dalių - ketvirtasis skyrius „Kai vartai uždaryti“, pasakojantis, kodėl Piteris - amžinas vaikas, nusivylęs visomis mamomis. Per Sodų fėjų princesės gimtadienio ir pilnametystės šventę (fėjos pilnametėmis tampa sulaukusios dvejų) Piteris taip nuostabiai pagroja savo dūdele, kad fėjų Karalienė prižada išpildysianti didžiausią muzikanto norą. Tačiau Piteris pasirenka du mažus norus. Pirmasis - nuvykti pas savo mamą su teise grįžti į Sodus, jeigu mama jį nuviltų. Piteris įsitikinęs, kad namų langas bus atviras, ir išties - jis plačiai atidarytas. Namie radęs miegančią mamą, berniukas pajunta širdyje besigrumiant norą likti su ja, bet ir darkart aplankyti Sodus, pasiirstyti valtele, be to, prisimena neatsisveikinęs su Saliamonu. Maža to, paaiškėja, kad antrasis jo noras - virsti paukščiu ir pagalvoja, kad būtų pernelyg kvaila nepasinaudoti šia galimybe. Tad Piteris, sugrojęs mamai dūdele ir iškilmingai pažadėjęs, kad būtinai sugrįš, išskrenda atgal į Sodus. Vis dėlto vaikinas ilgai vilkina šį grįžimą - jo garbei rengiami pokyliai, jam smagu leisti laiką pažįstamoje ir mieloje vietoje, be to, Piteris buvo kuo švenčiausiai įsitikinęs, kad „mama niekados nepavargs jo laukti“ (p. 239).
Galiausiai susapnavęs verkiančią mamą ir apsisprendęs grįžti ir būti jos sūnumi, langą randa, deja, užtrenktą, užsklęstą metaliniais skląsčiais, „o pažvelgęs į vidų Piteris išvydo ramiai miegančią mamą, apkabinusią kitą mažą berniuką“ (p. Vėliau skaitytojui savotiškai pateikiama priešistorė to, kas vėliau tampa pagrindinėmis „Piterio ir Vendės“ įvykių eigos aplinkybėmis: Kensingtono soduose Piteris susipažįsta su čia pasiklydusia ir naktį praleidusia mergaite Meime. Ji savo bendravimu, būdu ir elgesiu itin panaši į vėliau Piterio gyvenime atsirasiančią Vendę. Paaiškėja, kad už Sodų vartų apie Piterį jau „visi žino“, tik Meimė informuoja jau gyva legenda tapusį pabėgėlį, kad visi jo žaidimai - „vienos klaidos ir nė per nago juodymą nepanašūs į tikrų berniukų žaidimus“ (p. 261). Vaikams bendraujant, išplėtojamas ir vėliau su Vende pasikartosiantis „bučinuko“ motyvas - pasiūliusi Piteriui, nežinančiam, kas tai yra, bučinuką, susidrovėjusi Meimė berniukui duodą antpirštį. Vėliau Piteris net paklausia Meimės, ar ši už jo tekėsianti, ir mergaitė kone sutinka, tik labai nerimauja dėl savo mamos, kurią nori nuolat lankyti. O kai Piteris suabejoja, ar mama jos lauksianti, ir papasakoja savo sielvartingą istoriją, Meimė dar labiau sunerimsta ir galiausiai tiesiog pažada Piterį lankyti.
Tačiau mergaitė niekada nesugrįžta. Tiesa, ji nori tai padaryti, bet bijo per ilgai užtrukti, o ir auklė nebenuleidžia nuo jos akių. Bet Meimė „dažnai su meile kalbėdavo apie Piterį“, ruošdavo jam dovanėles, o per Velykas jos mama pasiūlo šiam padovanoti ožį, kuriuo Meimė gąsdindavo savo broliuką. Ožys - žaislinis, tačiau juk fėjoms juokų darbas paversti jį tikru. „Iki užaugo, Meimė vis palikdavo Sode dovanėles Piteriui (pridėdama laiškelius, aiškinančius, kaip su jomis žaidžia žmonės)“ (p. Vis dėlto Piterio gyvenimas ne vien linksmybės. Jei Soduose pasiklydęs iš šalčio ir tamsos mirdavo koks vaikelis, Piteris skubėdavo savo kastuvėliu iškasti jam kapelį ir nelaimėlį palaidoti. Tiesa, laidojo tuos vaikiukus po du, nes „tuomet jie nebeatrodo tokie vieniši“ (p. 269). Įdomu, kad iš akmenyje išskaptuoto įrašo „1841-ieji metai“, galime suprasti, kad Piteris Penas gyveno daug anksčiau už savo autorių J. M. Barrie’į. „Piteris Penas Kensingtono soduose“ ir baigiamas vaikų kapelių tema: „Visa tai gana liūdna.“ (p.
„Piteris Penas ir Vendė“
Suaugusiam skaitytojui skirtas pirmasis pirmojo romano „Piteris Penas ir Vendė“ skyriaus (jų viso 18) sakinys - „Visi vaikai užauga, išskyrus vieną“ (p. 8). Taigi, visi vaikai tiesiog užauga, o štai šis, apie kurį netrukus bus papasakota, gyvena kitaip, savaip, bandydamas savo gyvenimo būdu užkrėsti ir kitus vaikus. Labai greitai paaiškėja ir tai, kad Vendė sužino suaugsianti būdama dvejų - lygiai to paties mažiaus, kokio apysakoje-pasakoje „Piteris Penas Kensingtono soduose“ pilnametėmis tampa fėjos. Skaitytojui pristatoma ir Vendės šeima - šioji, tiesą sakant, tokia įstabi, kad verta, atskiro pasakojimo, kuriam net nebūtinas skraidantis, suaugti atsisakantis berniukas.
Taigi, Vendės mama ir tėtis ponia ir ponas Darlingai - trijų vaikų tėvai (šeimos galva kaskart gimus naujam vaikui skrupulingai skaičiuoja būsimas išlaidas ir svarsto, ar verta turėti dar vieną burną šeimoje). Vendės mamos lūpų kamputyje nuolat plevena paslaptingas nesugaunamas bučinukas, tėtis - užsiėmęs išlaidų skaičiavimu ir rūpinasi savo įvaizdžiu visuomenėje, o vaikų auklė - niūfaundlendų kalė Nana. „Niekas nebūtų rūpestingiau prižiūrėjęs vaikų, ir ponas Darlingas tai suprato, nors kartais nuogąstaudavo, ką apie juos šneka kaimynai.“ (p.
Atviras ir globėjiškas pasakotojas (jo lydintis, drąsinantis, informuojantis, palaikantis, guodžiantis žodis lydi visame kūrinyje, visai kaip ir nuotykiuose Kensingtono soduose) primena skaitytojui apie tokią Niekados šalį, nes juk kiekvienas mūsų ją turime. „Žinoma, Niekados šalys visų skirtingos“ (p. 13), pabrėžia jis, o netrukus sakosi mums papasakosiąs istoriją apie vieną konkrečią šalį, tiksliau, salą, kurioje gyvena Piteris Penas - berniukas, gluminantis vaikų minčių žemėlapius tvarkančią Vendės mamą: ar šis tik dukros fantazija? Tiesa, geriau pamąsčiusi ponia Darling prisimena Piterį Peną: „[a]pie jį buvo pasakojama keistų istorijų; tarkim, mirus vaikui, kurį laiką jis jį lydėdavęs, kad jam nebūtų baisu.“ (p. 16) Vis dėlto „ištekėjusi ir išmintinga“ ji smarkiai abejoja, ar tokia būtybė išties egzistuoja. Bet viename savo sapnų ji išvysta šį keistą berniuką, net „manė jį regėjusi anksčiau daugybės bevaikių moterų veiduose“ (p.
Nerimastis dėl kiek bauginančio Piterio Peno, iki šiol figūravusio tik Vendės minčių žemėlapiuose, paaštrėja radus vaikų kambaryje medžių lapų - tokie medžiai Anglijoje neauga. Kitą vakarą ponia Darling pati pamato įskridusį akiplėšą ir staigiai užverdama langą netyčia nuplėšia jo šešėlį. Paslėpusi jį komodos stalčiuje, Vendės ir jos brolių Džono ir Maiklo mama kiek nurimsta, tačiau veltui - netrukus jiedu su vyru išeina į pokylį kaimynystėje, o šeimos tėvo neteisingai nuteista Nana su visa būda ištremiama į lauką (be abejo, auklės būda stovėdavo vaikų miegamajame). Tai - tobulas metas pramuštgalviui Piteriui Penui, ieškančiam savo šešėlio. Tiesa, šįkart iš Darlingų vaikų kambario jis išskrenda ne tik su Vendės rūpestingai prisiūtu šešėliu ir jos padovanotu bučinuku-antpirščiu, bet ir su visomis šeimos atžalomis. Kodėl? Nes jam reikia daug pasakų mokančios Vendės - juk saloje jis gyvenąs su pamestinukais, iš vežimėlių iškritusiais vaikais, bet nemokąs jokių pasakų. Maža to, visi jie jaučiasi „gana vieniši“ ir jiems „trūksta moteriškos draugijos“ (p. 45). O kuo susivilioja Vendė? Juk saloje yra ...
žymės: #Vaiku
Panašus:
- Neįtikėtinos kūdikių vystymo tradicijos senovės Lietuvoje: atraskite paslaptis ir tikėjimus!
- 9 senoviniai prietarai, kurių nėščiosios privalo vengti – sužinok tiesą dabar!
- Neįtikėtina Tikro Izraelio Piliečio Istorija: Atrask Kultūrą ir Pilietiškumo Paslaptis!
- Efektyvūs ir Saugūs Karpų Naikinimo Būdai Nėštumo Metu – Sužinokite Dabar!
- 3 Mėnesių Kūdikio Maitinimo Grafikas: Patarimai Ir Efektyvūs Laiko Planai