Kiekvienas kraštas, miestas ar sodžius turi savo istoriją. Tauta pažįsta save per ją. Istorijai pažinti negalime tenkintis vien užrašytais faktais, jų interpretavimu, biografijomis. Reikia pirmiausia pažvelgti į mūsų senelių, prosenelių gyvenimą, būdą, kultūrą, tikėjimą, jų darbus ir rūpesčius. Kaip teigia J. Kurdika (1991), krašto istorija - turtingas tyrinėjimo objektas, susijęs su įvairiomis gyvenimo sritimis, visuomeniniais reiškiniais ir laikotarpiais. Kad ir kaip mes studijuotume žmonių praeitį, ji vis tiek mus sugrąžina prie pačių pagrindų - tėvo, motinos ir vaiko. Šis nuo amžių gyvuojantis trikampis yra šeima, kurios pagrindinis tikslas - tęsti gyvybę pasaulyje.
Šio darbo autorių tikslas - remiantis įvairia literatūra pažvelgti į lietuviškus kūdikio laukimo papročius, krikštynas, vardynas ir kūdikio priežiūrą. Anot J. Kurdikos (1991), kalba, religija, papročiai - sudėtingos žmogaus bei tautos dvasinės savimonės dalys, - be jų išnyksta tauta. Papročių veiklos sfera įvairiopa - tai ir moralė, grožio samprata, požiūris į darbą, tėvus, tėvynę. Papročiai vienaip ar kitaip liečia žmones, juos jungia, formuojasi bendra veikla. Ši savybė labai svarbi, ypač žmonių grupei, kuri yra atitrūkusi nuo savo tautos kamieno ir atsidūrusi svečioje aplinkoje - tremtyje arba emigracijoje.
Kunigas S.Yla (1985), etnografas ir sociologas, Štuthofo kalinys, tradicijas įvardina kaip tautos išmintį ir patirtį, kuri perduodama iš kartos į kartą gyvu žodžiu bei praktiniais veiksmais. Jo nuomone, kur nėra tradicijų,- nėra ir pilnesnio, gyvesnio dorinio jautrumo bei dorinės pedagoginės atsakomybės. Iš tradicijų galima spręsti ir apie tautos dorinį lygį. Papročiai ugdo tautos vieningumą, artimumą, pasitikėjimą. Jų dėka žmogus žino, kaip jo tautietis vienomis ar kitomis aplinkybėmis elgsis, nes ir kiti taip daro. Šita vieningumo sąmonė, šitas elgsenos bendrumas teikia ypatingos atramos, atsidūrus neturinčiame savų tradicijų krašte arba tokioje aplinkoje, kurioje žmonės laikosi kitokių tradicijų.
Pasak P. Dundulienės (2005), „Liaudies tradicijos, papročiai bei apeigos per tūkstančius metų nemažai paveikė socialinių formų, žmonių dvasinės kultūros raidą (.). Beveik visi liaudies kultūros, ypač žodinės ir meninės kūrybos, laimėjimai įsitvirtino papročiuose ir apeigose, kuriose, nedaug pakitusios, buvo perduodamos iš kartos į kartą. Nors tokia standartizacija skatino rutiną ir atsilikimą, tačiau padėjo išlikti ilgų šimtmečių liaudies materialinės ir dvasinės kultūros laimėjimams. Būdami labai pastovūs, papročiai, apeigos, tradicijos yra liaudies kultūros saugotojai ir gali būti tam tikri istorijos šaltiniai, padedantys atskleisti žmonijos sąmonės bei kultūros pažangą. Apeigas gimdė ir palaikė nuolatinis žmonių darbas ir buitis“ (p. 14).
P. Dundulienė (2002) teigia, kad moterys per ilgus tūkstantmečius kūrė šeimos apeigas - gimimo bei vardo suteikimo, santuokos ir laidotuvių, - plėtojo gimininės, vėliau - šeimyninės bendruomenės papročius, kolektyvo gyvenimo, elgesio, moralės ir teisines normas. Šeimos apeigų, papročių, tikėjimų, su apeigomis susietos tautosakos tyrinėjimas rodo, kad lietuviai, kaip ir kitos tautos nuo ankstyvosios bendruomeninės santvarkos turėjo gausybę savo pasaulėjautos vaizdinių. Tikėjimuose, susijusiuose su žmogaus atėjimu į pasaulį, gyvenimu, santuoka bei išėjimu iš šio pasaulio, nuo senų senovės vyravo prosenių, kitų šeimos mirusiųjų vėlių kultas. Žmonės tikėjo, kad visose svarbiausių gyvenimo momentų apeigose drauge su gyvaisiais dalyvauja ir mirusiųjų vėlės. Jei kas jas užmirštų, sulauktų didelės bausmės. Šio darbo autorės mano, kad kiekviename pamokyme, draudime, prietare ir pan. slypėjo idėja, kuri padėjo ugdyti dorą žmogų. Jų pagalba mes galime pamatyti, kokie žmogaus poelgiai buvo skatinami, o kokie peikiami. Taip pat galima teigti, kad kiekviena tauta, norėdama išlaikyti savitumą, individualumą, tautos savimonę, niekada nepamiršta savo tautos šaknų, papročių, kurie išskiria mus iš kitų tautų.
Kūdikio laukimas ir pasiruošimas
Pasiekęs brandos amžių, jaunimas susirūpindavo būsimu šeimyniniu gyvenimu, vaikais. Ypač šioje srityje aktyvios buvo merginos. Beveik kiekvieną dieną jos domėjosi savo ateitimi: kada ištekės, kas bus jos vyras, kiek turės vaikų ir pan. Pasak R. Račiūnaitė (1991), toks savo lemties spėjimas galėjo būti burtai ir prietarai, kuriuos galima laikyti liaudies išminties pasireiškimo forma. Ypač šiems dalykams sužinoti buvo parankūs burtai, tam tikri tikėjimai ir jais pagrįsti veiksmai, kuriais žmogus savo valia nori palenkti jį supančią aplinką, gamtinį ir antgamtinį pasaulį priversti tarnauti žmonių reikalams. Dauguma burtų būdingi visai Lietuvai.
Norėdama sužinoti ar šiais metais mergina ištekės, turėdavusi Kūčių naktį apglėbti kiek gali tvoros pagalius arba paimti malkų glėbį ir po to suskaičiuoti: jei skaičius lyginis - ištekės, jei ne - tai liks netekėjusi. Tą naktį šildydavo vašką, jį liedavo į šaltą vandenį, po to žiūrėdavo kas išeis, jei susidarydavo forma panaši į vyro bruožus - vadinasi ištekėsi, jei į vaiką ar lopšį - susilauksi kūdikio, jei nei šis nei tas - gyvensi taip, kaip gyvenai. Mergina, norėdama sužinoti, kiek ji turės vaikų, smalsumą galėjo patenkinti suraukdama kaktą - kiek ištisinių raukšlių susidaro, tieks teks vaikų auginti.
Glaudžiausias buvo motinos ryšys su savo vaikais. Nepaprastas, gilus meilės jausmas savo kūdikiui, pasireiškia dar nėštumo metu. Jau tada jis buvo apsupamas gražiausiomis svajonėmis, nepaprastais vaizdiniais. Tautosakoje motinos meilė atsispindi lopšinėse ir vaikų dainose. Lopšinės žodžiai buvo skirti ne tik vaikeliui užmigdyti, bet pranašauti mažyliui gerą, laimingą ateitį. (2002 p.49). Lopšinėse motinos išsakydavo ne tik savo meilę, bet tarsi savo pageidavimus, kuo vaikas turėtų būti užaugęs. Tai lyg užkalbėjimas, kuris turėjo nepaprastą galią. Įvairūs užkalbėjimai siekia tolimus senovės laikus. Jie buvo siejami su tikėjimu, kad ištarti žodžiai turi didelę galia ir išsipildo. Čia žodis - tarsi kūrybos pradžia, nes senovės filosofija žodį laikė dieviškosios dvasios įsikūnijimu, tarpininku tarp Dievo ir žmogaus.
Kiekviena moteris, nešiodama kūdikį savo įsčiose, išgyvena giliausią dvasinį ryšį. Kūdikis, tai tarsi antroji motinos širdis, kuri plaka jos viduje, todėl natūraliai patys gražiausi žodžiai, mintys, jausmai būna skirti tai mažai sielai, kuri dar neatėjo į šį pasaulį. Šio darbo autorių manymu, kūdikio laukimas yra išskirtinis laikas moters gyvenime, kurio niekada niekas nepakartos.
Kaip teigia J. Balys (1953), be burtų ir spėliojimų savo ateitį buvo galima nulemti ir tam tikru elgesiu, nes prietarai - tai tikėjimas į tam tikras paslaptingas gamtoje veikiančias jėgas, kurios turi įtakos ir jo likimui, atitinkamu elgesiu galima išvengti šių jėgų blogos įtakos ir iš to sekančių nelaimių. Ištekėjusi moteris su rūpesčiu ir nerimu laukė atsakingo gyvenime momento - gimdymo. Šiam tikslui taip pat tarnavo - tikėjimai. Koks tai bus išbandymas: sunkus ar lengvas, ji galėjo sužinoti žvilgtelėjusi į vyro kaktą: jei aukšta kakta - tai laukia sunkus gimdymas, jei žema - tai gimdys lengvai.
Pasak J. Balio (1953), laukiant kūdikio, moteris turėjo pasirūpinti ne tik juo, bet ir savimi. Pirmiausia ji turėjo tinkamai maitintis, norėdama sėkmingai išnešioti ir pagimdyti sveiką kūdikį. Juo labiau, kad gimdymas buvo atsakingas momentas gyvenime. Dėl to, kad jis vyko be kvalifikuotos medikų pagalbos pavojingas tiek gimdyvėms, tiek kūdikio gyvybei, todėl moteris turėjo būti pasirengusi tiek fiziškai, tiek morališkai, nes kiekvienai gimdymas buvo balansavimas tarp gyvybės ir mirties. Būsimai motinai būtina pasirūpinti kūdikio kraiteliu: drabužėliais ir vystyklais. Kraitelį motina siuvo iš nešiotos drobės. Buvo tikima, kad pirmą kartą vystyti kūdikiui reikia vystyklų, siūtų iš senos drobės, nes tada vaikui drabužiai neplyš, mokės juos gražiai dėvėti.
Pasak P. Dundulienės (2002), mūsų senoliai vaiko auklėjimu ir būsimuoju jo gyvenimu rūpinosi dar jam negimus. Būsimojo kūdikio savotišką auklėjimą motina pradėdavo metu: griežtai laikydavosi tradicinių papročių, magiškų veiksmų, būrimų, draudimų, paveldėtų iš tolimų papročių. Nėščia moteris stebėdavo aplinką, kontroliuodavo savo elgesį, vengdavo nusižengti Dievui, žmonėms, ypač artimiesiems. Tai darė todėl, kad jos kūdikis - būsimasis žmogus - būtų fiziškai ir moraliai visavertis, doras, teisingas, gero būdo, gražus bei sveikas. Žmonių nuomonė apie nėščios moters elgesį taip pat atsispindi ir dainose.
Bevaikių šeimų padėtis
Tuo laiku buvo manoma, jeigu šeima negali susilaukti vaikelio, tai dėlto kalta tik moteris, todėl jos imdavosi įvairiausių būdų ištaisyti šią padėtį. Liaudyje buvo žinoma įvairiausių natūralių bei mistinių būdų. Vyšniauskaitė A., Kalnius P., Paukštytė R. (1995) rašo, kad XX a. 3 - 5 dešimtmetyje, kaip liudija etnografinių tyrinėtojų medžiaga į bevaikes šeimas aplinkiniai jau mažiau kreipė dėmesio: pakito vyravęs toks griežtas ankstesnis požiūris. Be to, moterys turėjo daugiau galimybių kreiptis į gydytojus, kurie sugebėdavo labiau pagelbėti. Bevaikių šeimų kaime buvo nedaug. Nesulaukusios vaikų, šeimos problemą spręsdavo įvaikindamos juos. Retai kada bevaikė šeima specialiai paimdavo iš prieglaudų svetimus vaikus. Dažniau augindavo giminių ar neturtingųjų šeimų. Neretai šeimos priglausdavo ir išaugindavo merginų pavainikius. Atsitikdavo ir taip, kad šeima rasdavo „pamestą“ kūdikį. Kartais nuskriaustoji mergina kūdikį palikdavo jo tėvui. Vadinasi, bevaikės šeimos neretai tapdavo prieglobsčiu našlaitėms bei pamestinukams.
Buvo manoma, kad nuo to kaip elgsis moteris nėštumo metu priklausys kūdikio fizinės, psichinės bei dorovinės savybės. P. Dundulienė (2002) teigia, kad lietuvių šeima laikė garbe turėti daug vaikų. Neturėti vaikų - didelė nelaimė, taip pat gėda prieš kaimynus ir gimines, Dievo bausmė ne tik šiame gyvenime, bet ir po mirties. XIX - XX a. pirmoje pusėje šeima kuri turėjo daugiau vaikų buvo labiau gerbiama, nes Dievo ir žmonių pagirta. Daug vaikų turėti vengė turtingieji, nes nenorėjo, kad užaugęs sūnus išdraskytų valaką. Tokios šeimos turėdavo du ar tris vaikus. Bet kartais atidėliodami gimdymą, pavėluodavo ir likdavo be vaikų. sakydavo, kad tokie žmonės šeimoje kaip basliai. Bevaikių nemėgdavo, juos pajuokdavo, Kupiškėnų krašte pajuokai liepdavo jiems gandrus varlėmis penėti.
Motinystei mergaitės buvo ruošiamos nuo kūdikystės. Motina mažas mergytes pratindavo daryti lėles, jas vystyti, prižiūrėti. Bijodama, kad užaugusi dukrytė nebūtų bevaikė, motina ta intencija duodavo išmaldą elgetoms, užprašydavo mišias. Prieš prasidedant mėnesinėms, motina vesdavosi dukras į bažnyčią, melsdavosi ir prašydavo elgetas pasimelsti už jos dukrą, kad nebūtų bevaikė. Per piršlybas ir vestuves, kad dukra būtų vaisinga, motina atlikdavo maginius veiksmus. Kupiškio apylinkėse, su piršliais sutarus vestuves, būsimos jaunosios motina sušluodavo nuo stalo trupinius į prijuostę ir nunešusi į tvartą sušerdavo veršingai karvei, kad dukterį Dievas laimintų vaisiumi. Išleidžiamą į jungtuves jaunąją apvilgdavo išvirkščiu rūbu, kad blogi žmonės nepakenktų jos vaisingumui. Išvažiuodama į bažnyčią (Šimonių apyl.), jaunoji su pamergėmis tris kart apeidavo stalą, o eidamos čiupinėdavo staltiesę. Kiek kartų tai padarydavo, tiek jaunoji ateityje turėsianti vaikų. Vaikų troško ir vyrai.
Palankynos
Biblinės palankynos, kai gimusio kūdikėlio Jėzaus atėjo aplankyti Trys Karaliai, buvo kuklios. Marija svečių niekuo nepavaišino, nė nepasiūlė prisėsti, bet užtat kokių dovanų gavo! Kokios palankynų mados šiais laikais? Senovėje lietuviai į palankynas eidavo labai anksti. Vos moteris pagimdydavo, nors dar nebūdavo pakilusi iš patalo, prasidėdavo kūdikio lankymas, kuris buvo vadinamas palankynomis, rodynomis, apgėlais. Palankynos, beje, buvo tik ištekėjusių moterų reikalas.
Kodėl palankynos būdavo tokios ankstyvos? Nes netrukus prasidėdavo kiti ritualai, pavyzdžiui, krikštynos, kurios dažniausiai įvykdavo per pirmąsias savaites. Be to, vos gimdyvė pakildavo iš lovos, jos jau laukdavo daugybė buities darbų, kūdikio priežiūra. Į palankynas buvo privalu atnešti dovanų, populiariausia - maistas (kiaušiniai, duona). Taip buvo linkima skalsos ir turtingo gyvenimo. Lankytojos ėjo po vieną ar susitarusios. Viešnios visada būdavo vaišinamos, dalydavo patarimus. Apie tai, kad gimdyvę ir kūdikį lankyti eitų vyrai, duomenų nėra.
Nors nėra išleista jokio palankynų vadovėlio, lyg susitarę lietuviai laikosi tam tikrų tradicijų. Po truputį keičiasi mada, kad iki kūdikio gimimo negalima pirkti kraitelio. Vis mažiau šeimų tiki prietarais, ir gimęs vaikutis jau viską turi. Todėl į palankynas jau retai nešama vonelė ar vystymo stalas.
Palankynų dovanų mados keičiasi
Kai gyvenome deficito laikais, į palankynas buvo solidu atnešti barškutį, batukus, šliaužtinukus ar megztą kostiumėlį. Atėjus daiktų pertekliaus laikams, įsivyravo nauja mada - dovanų kortelės arba pinigai. Dabar populiaru demonstruoti išradingumą ir rasti tokią dovaną, kuri nustebintų.
Psichologai mano, kad pirmą mėnesį nereikėtų pulti lankyti mamos ir naujagimio. Dauguma gimdyvių, sužinojusios, kad tėvai ar dėdės su tetomis jau susiruošę atvažiuoti, neapsidžiaugia. Kuo pavaišinti? Kaip spėti susitvarkyti? „Kelias savaites po gimdymo vyras vis lakstė į parduotuvę šampano ir pyrago, o aš vis pjausčiau kumpį, sūrį, duoną ir pomidorus. Ėjo bendradarbės, kaimynės, studijų draugės. Vakarais vos vilkdama kojas rankiodavau lėkštes, valydavau grindis. O juk dar reikėdavo vaikutį maudyti, maitinti.
Štai keletas dovanų idėjų:
- Drabužėliai. Pirkdami drabužėlius, būtinai pasižiūrėkite, kokio ūgio kūdikiams jie skirti. Dažnai močiutės ir tetos priperka miniatiūrinių rūbelių, kuriuos kūdikis bematant išauga.
- Batukai. Tai dovana, kuri pralinksmins, bus daili, tačiau kažin ar labai pravers.
- Sauskelnės. Tai nėra tokia elementari dovana, kaip atrodo. Sauskelnes palankynoms galite nešti tik pasitarę su tėvais.
- Kosmetika. Tai irgi gana kebli dovana. Nebent žinote, kokia naujagimio oda (sveika, alergiška, jautri), koks tėvų požiūris į ekologiškus produktus.
- Žaislai. Patikėkite, dauguma svečių neša kramtukus, barškučius ir sukučius virš lovytės. Šie žaislai tinka labai trumpai, vaikučiui reikalingi vos kelis mėnesius. Verčiau nupirkite lavinamąjį žaislą vyresniam vaikui. Toks tiks po metų ar kelerių.
- Nuotraukų albumai, rėmeliai. Deja, irgi galite nepataikyti, nes ne visi tėvai gamina popierines nuotraukas ir kaišioja jas į albumus.
- Žurnalo mamoms prenumerata. Džiugins visus metus.
- Vaikiškų melodijų, lopšinių, pasakų įrašai. Prireiks ne iš karto, bet paskui labai pravers.
- Mobilioji auklė.
Kūdikių drabužėlių dydžiai
| Dydis (cm) | Amžius |
|---|---|
| 56-62 | Iki 3 mėnesių |
| 62-68 | 3-6 mėnesių |
| 68-74 | 6-9 mėnesių |
| 75-80 | 9-12 mėnesių |
Mergaičių ruošimas motinystei
Jos jau nuo 6 metų sėsdavo verpti, ganė viščiukus, nuo septynerių - siuvinėjo, iki dešimties metų amžiaus turėjo išmokti plauti grindis ir indus, lyginti, melžti karvę, prižiūrėti mažylius. Dirbdamos namuose ir laukuose, motinos apmokydavo tų darbų ir dukteris, rodydamos ir aiškindamos, kas ir kaip, kartais leisdamos atlikti pačias paprasčiausia operacijas. Įsisavindama darbo įgūdžius, mergaitė pamažu tapdavo mamos pagalbininke ir palaipsniui prisiimdavo kai kurias pareigas, kurias pajėgdavo atlikti. Mergaitė galėjo išvaryti į ganyklą ir parsiginti iš ten gyvulius, padėti paruošti jiems pašarą, atnešti gaminančiai motinai produktus ar virtuvės rakandus, išplauti indus, prižiūrėti mažesnius broliukus ir sesutes. Nuo 12 metų mergaitė jau galėjo būti aukle. Jau sulaukusi 5-6 metų ji perimdavo iš mamos mažylių priežiūros įgūdžius, tokius kaip supimas, vystymas, čiulptukų darymas, savalaikis maitinimas ir kūdikio linksminimas dainelėmis. Audime, kuris tradiciškai buvo laikomas moterišku užsiėmimu, 5-7 metų mergaitė galėjo padėti mamai tvarkytis su siūlais, šaudykle, sulaukusi septynerių - įvaldydavo verpimo įgūdžius. Tėvas padarydavo jai asmeninį verpimo ratelį, kiek mažesnį už mamos. Sulaukusios 14-15 metų mergaitės jau pačios ausdavo - to reikėjo ruošiant būsimą kraitį. Nuo 9-11 metų dukra padėdavo mamai laukuose, tam jai padarydavo nedidelį pjautuvą. Šiek tiek vėliau, susikaupus fizinėms jėgoms, ji jau galėjo kasti bulves. Viena iš mergaitės-paauglės pareigų buvo ravėjimas ir kaupimas darže. Apskritai paauglystės amžiuje mergaitės galutinai suvokdavo savo būsimą moters vaidmenį, įvairiuose lygmenyse vyko laipsniškas pasiruošimas pereiti į sekančia amžiaus pakopą. Pagrindine tarpininke perduodant „moteriškas“ žinias ir moteriškus įgūdžius, buvo mama, arba suaugesnė šeimos narė - vyresnė sesuo ir panašiai.
Mitai apie kūdikių auginimą
Kai kurie mitai apie kūdikių auginimą atėjo iš senų senovės, kiti paplito vos prieš keliasdešimt metų.
- Kūdikį reikia maudyti tik virintame vandenyje.
- Nuskutus plaukus kūdikiui, jie ataugs tankesni.
- Žagsulys - ženklas, kad kūdikiui šalta.
- Vonelės dugną reikia uždengti vystyklu.
- Naujagimiai nieko negirdi.
- Jei kūdikis gimsta žemyn galva, jis blogai matys.
- Kūdikį reikia tvirtai vystyti, kad neiškreiptų kojų.
- Kūdikį galima sodinti, kai tik jis pradeda laikyti galvą.
- Jei kūdikio rankos ir nosis šaltos, jam šalta.
- Naujagimiams būdinga sloga.
Kūdikių masažas
Nuo pirmųjų gyvenimo dienų kūdikiai patiria daugybę pokyčių ir naujų pojūčių. Kūdikių masažas gali būti puikus būdas padėti jiems adaptuotis prie šio naujo pasaulio. Viena dažniausių problemų, su kuria susiduria naujagimiai. Po gimdymo kūdikiai dažnai jaučia įtampą įvairiose kūno vietose.
Prieš pradedant kineziterapijos ir masažo kursą, mūsų klinikos specialistai įvertina bendrą fizinę būklę, sąnarių judrumą, raumenų stiprumą ir ištvermę. Didelį dėmesį skiriame grįžtamajam ryšiui su tėvais ir vaiko būklės kontrolei.
Masažo terapija padėjo Lukui atsipalaiduoti, ir po kelių seansų jo miegas tapo gilesnis ir ramesnis. Jaunoji Emilija gimė su raumenų įtampa pečių srityje, dėl kurios ji dažnai verkė ir jautė diskomfortą. Po masažo terapijos seansų įtampa sumažėjo, ir Emilija tapo žvalesnė bei aktyvesnė.
Geriausia, jei kūdikis būtų pailsėjęs ir išsimiegojęs prieš seansą. Mes rekomenduojame atlikti masažo kursus, kurie susideda iš penkių masažo seansų. Geriausia, kad masažai būtų atliekami kas antrą arba kas trečią dieną. Masažas gali būti puikiai derinamas su kitomis terapijomis, tokiomis kaip osteopatija, kineziterapija arba hidroterapija.
Panašus:
- Neišnešiotų Kūdikių Paramos Organizacijos Lietuvoje: Kur Ieškoti Pagalbos ir Palaikymo?
- Nepraleiskite! Geriausios knygos apie kūdikių auginimą, kurias privalo turėti kiekviena mama
- Neįtikėtina animacija apie kūdikius vaikams: geriausi filmukai, kuriuos privalo matyti kiekviena šeima!
- Neįkainojami Patarimai Būsimiems Tėveliams: Kaip Padėti Žmonai Gimdymo Metu
- 1 metų vaikas nekalba: pagrindinės priežastys ir efektyvūs sprendimai tėvams