Vaikai daug laiko praleidžia prie televizorių ekranų, tačiau toli gražu ne viskas, ką jie mato, turi išliekamąją vertę. Atrinkome populiariausias tarp mūsų lankytojų prekes ir paslaugas vaikams.
Ką rodo vaikams: tėvų patirtis
Mama Jolita pasakoja: „Vyresnėlis Ignas pradėjo žiūrėti filmukus, kai gimė jo brolis pamečiukas Domantas. Kol Ignas augo vienas, galėjau jam skirti visą savo laiką ir dėmesį. Tačiau kai gimė brolis, man nebeužteko jėgų. Ignui tada buvo 2 m. 3 mėn. Taip jau sutapo, kad tuo metu dar persikėlėme į naują erdvesnį būstą. Kol bandžiau susidėlioti daiktus, Ignas žiūrėdavo filmukus. Galbūt jis jų žiūrėjo per daug. Nes po kurio laiko jam prasidėjo akių tikas. Išsigandau, su vyru nuvežėme pas akių gydytoją, kuri patarė neleisti taip ilgai žiūrėti televizoriaus. Dabar tą laiką riboju - daugiausia per dieną jis gali filmukus žiūrėti apie valandą ir ši bėda baigėsi. Domantas filmukus pradėjo žiūrėti būdamas kokių aštuonių devynių mėnesių. Žiūrėdavo brolis, tai ir mažėlis prisidėdavo. Sutinku, kad šiek tiek per anksti, bet, sakoma, kad draudžiamas vaisius saldesnis. Pirmas filmukas, kurį nupirkome Ignui, buvo „Mažyliai“. Tai spalvingas lavinamasis filmukas. Paskui, kaip ir visiems tokio amžiaus vaikams, prasidėjo „Teletabių“ era. Apie šį filmuką buvau girdėjusi įvairių nuomonių. Tačiau kai jį peržiūrėjau, nustebau, kam galėjo šauti į galvą visokių kvailų minčių. Man teletabiai atrodo paprasčiausios lėlės, panašios į sauskelnėtus kūdikius. Linksmas, spalvingas filmukas, kuriame groja graži muzika. Ignas kaip tik iš jo išmoko tarti pirmus savo žodžius: „saulytė“, „ate-ate“, „skrybėlė“, „paspirtukas“. Iki šiol kukurūzų paplotėlius jis vadina „tabių skrebučiais“. Nuoširdžiai sakau: nepastebėjau, kad šis ar kiti panašūs filmukai darytų kokią nors žalą mano vaikams, juk juose nėra smurto, apie kurį dabar tiek daug kalbama. Galbūt mes savo vaikams apskritai per daug rodome televizorių, tačiau tai jau kitas klausimas.“
Jolitos vyras Vitalijus mano: „Manau, kad „Teletabiai“ labiau žalingi nei naudingi mūsų vaikams. Aš su Ignu mieliau žiūriu „Simpsonus“. Paradoksas: „Teletabiuose“ veiksmas labai lėtas, daug pakartojimų, nieko įdomaus nevyksta, tačiau vaikai šį filmuką žiūri išsprogusiomis akimis, tarsi užhipnotizuoti. Juos kūrė psichologai profesionalai ir niekas nežino, kokiomis priemonėmis prie ekrano yra prikaustomas vaiko dėmesys. Vaikas turi matyti tikrovišką pasaulį. Naivu būtų galvoti, kad vaikas augs kažkokiame idealiame pasaulyje. „Teletabių“ pasaulis man atrodo per daug geras, kad toks būtų. Vaikas, ypač berniukas, išaugęs su tokiais filmukais ir pagal juos susiformavęs tokį idealaus pasaulio supratimą, atėjęs į darželį ar mokyklą gali likti kvailio vietoje. Berniukas turi mokėti ir pakovoti už save, o ne būti stumdomas.“
Mama Valentina dalinasi: „Lukas pradėjo žiūrėti filmukus jau sulaukęs trejų. Jam rodome tik senąją gerąją animaciją. Tokį griežtą mano požiūrį į filmukus lėmė patirtis auginant vyresnėlę Margaritą. Ji pradėjo žiūrėti filmukus irgi sulaukusi trejų. Tuo metu buvo labai populiarus „Tomas ir Džeris“. Kartą mes buvome sodo namelyje, kuriame labai statūs laiptai į rūsį. Ir mano trimetė sumąstė, kad reikia jais nusiristi. Kai pasakiau, kad taip negalima, užsimuši, atsakė, kad taip elgiasi katinas Tomas. Paskui jis atsikelia ir lyg niekur nieko gyvas bei sveikas bėgioja toliau. Tą akimirką supratau, kad tokio turinio filmukai vaikui gali būti žalingi. Vaikas filmuką suvokia labai tikroviškai ir gali pradėti mėgdžioti jo veikėjus realiame gyvenime. Paskui stebimės, kodėl paauglys kankina šunį. Prisižiūrėjęs tokių tomų ir džerių nuo vaikystės vaikas ima manyti, kad taip elgtis nieko bloga. Kai Margarita buvo maža, kaip tik prasidėjo „Teletabių“ era. Mums draugai iš Amerikos atsiuntė pirmiausia žaisliukų, tik po kurio laiko Lietuvą pasiekė filmukai su šiais veikėjais. Man buvo šokas, kai nuėjusi į darželį Margarita žmogų ėmė piešti it teletabį: su didelėmis ausimis, antena, storu pilvu ir kvadratu jame. „Kas tai?“ - klausdavau. - „Žmogus.“ - „Bet juk žmonės neturi antenų ir televizoriaus pilve…“ Margarita taip žmogų piešė gana ilgai. Lukui šio filmuko nerodome, nenoriu, kad ir jam žmonės taptų panašūs į teletabius. Augindama vaikus pastebėjau vieną auksinę taisyklę - kad tėvai turi labai domėtis, ką per televizorių žiūri jų vaikai, mat jie labai skirtingi. Kas vienam gali atrodyti nesvarbu, kitam gali įstrigti ilgam ir paskatinti blogus jausmus. Lukas - ypač jautrus vaikas. Net rusiškus filmukus turiu jam atrinkti, nes, pavyzdžiui, kai žiūrėjo filmuką apie pingviną, kuris vietoj kiaušinio perėjo akmenį, labai susigraudino. Dar kelias dienas negalėjo to graudaus vaizdelio pamiršti. Nežinau, ar tokie išgyvenimai vaikui reikalingi. Liūdnos patirties turėjau ir tada, kai jis pažiūrėjo W.Disney‘aus „Liūtą karalių“. Margarita šį filmuką mielai žiūrėdavo, tačiau Lukui jis prilygo siaubo filmui, kai pamatė, kad liūtukas Simba neteko savo tėčio. Sūnus dėl šio fakto išgyvena iki šiol. Nepadėjo jokios mano kalbos apie tai, kad filmukas iš esmės baigėsi laimingai. Tikrai žinau, kad ne tik šio, bet ir kitų panašaus turinio filmukų jam kokius porą metų nė už ką neleisiu žiūrėti. Senoji animacija vaikus moko mąstyti, gėrio, grožio. O šiuolaikiniai sukurti tam, kad paskatintų vartojimą. Parduotuvių lentynos nuklotos žaislais iš šių filmukų. Tikras nesusipratimas buvo, kai sūnui mūsų draugai iš Amerikos atsiuntė megztuką su kempiniuku. Lukui (ir man pačiai!) tai buvo tiesiog gražus piešinukas, tačiau nuėjęs į darželį sūnus pasijuto tikras herojus. Darželinukai, pamatę ant jo pilvo kempiniuką, sekiojo paskui jį ir net siūlė draugystę! Nebijau, kad sūnus darželyje ar mokykloje gali jaustis balta varna, jei drausiu žiūrėti kai kuriuos filmukus. Margarita irgi daugelio nematė, tačiau nesijautė nelaimėlė. Ji muzikuoja, skaito, turi daugybę kitų įdomesnių pomėgių, nei beprasmis laiko leidimas įkišus nosį į televizoriaus ekraną.“
Profesionalų nuomonė
Bernadeta Lukošiūtė, arba teta Beta, mūsų visų vaikystės laidos „Labanakt, vaikučiai“ vedėja teigia: „Neturiu nuomonės apie šiuolaikinius filmukus, nes jų nežiūriu! Tik girdžiu mamų aimanas. Pati jų negaliu žiūrėti, nes manau, kad juos kuriant yra smarkiai susipykstama su skoniu. Pirmiausia jie idiotiškai įgarsinti, nebijau šio žodžio. Anksčiau, kai buvo rodoma senoji rusų animacija, kiekvieną personažą įgarsindavo atskiras aktorius. Jis kūrė to personažo charakterį! O dabar vienas žmogus įgarsina visą filmuką. Gali taip būti, bet niekaip nesuprantu, kam reikia taip rėkti. Juk galima visą tekstą skaityti ir ramiu balsu, personažus atskleidžiant tam tikra intonacija. Šiuolaikiniai filmukai kuriami kompiuteriais, taigi be meilės, yra tarsi negyvi, nes nesušildyti žmogiškąja šiluma. Man artimesnė senoji animacija, kuri moko vaikus gėrio. Sutinku, kad pingvinukas, kuris perėjo akmenį, gali vaiką pravirkdyti. Tačiau juk gyvenime viešpatauja ne vien gėris ir džiaugsmas, bet ir blogis, liūdesys. Vaikas turi pažinti visas jo spalvas, kad galėtų atskirti gėrį nuo blogio. Kartu žinau, kad mano anūkė žiūrėdavo „Teletabius“. Spalvingi, žaismingi charakteriai, neįžvelgiu čia nieko bloga. Tėvų valia - rodyti ar ne filmukus savo vaikams. Spėju, kad daugiausia įtakos vaikams turi įprastas šeimos gyvenimas - ne filmukai, spec. darželiai ar mokyklos. Vaiką turėtų stengtis ugdyti ir lavinti šeima, t. y. tėvai ar seneliai, gyvi žmonės, o ne filmukai. Radusi laisvą minutę neskubu savo šešerių metų anūkės Agnės Viltės sodinti prie televizoriaus ekrano. Geriau pasiimame kelias riekes juodos duonos ir patraukiame į mišką lesinti paukščiukų. Brisdama per pusnis ji išalksta, pasiūlau paragauti juodos duonos. Noriu, kad ji žinotų, kokia skani ir kvapi ji gali būti, kai esi išalkusi. Aš tai žinau, nes juodos duonos ragavau vaikystėje.
Ką verta pažiūrėti: animacinių filmų apžvalga
-
„Aukštyn“ („Up“) - galybės simpatijų sulaukęs filmas, įvertintas dviem ir nominuotas dar trims Oskarams. Kino kritikai bei žiūrovai puikiai įvertino ne tik originalų filmo scenarijų, bet ir juostoje gvildenamas temas - netekties, draugystės, senatvės. „Poetiškos išminties bei grožio persmelkti filmuko epizodai priklauso puikiausių kino momentų antalogijai“, rašoma viename kino portale.
-
„Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“ („Spirited Away“) - animacinis japonų filmas. Šiame filme sutiksite dešimtmetę mergaitę, paraleliniame dvasių pasaulyje siekiančią išgelbėti savo tėvus. Jautrus, o vietomis ir kiek bauginantis filmas nepaliko abejingų ne tik Japonijoje (kūrinys laikomas sėkmingiausiu filmu šalies kino istorijoje), bet ir už jos ribų. Panašiai kaip filmas „Alisa stebuklų šalyje“, „Stebuklingi Šihiros nuotykiai Dvasių pasaulyje“ nukelia į kitokią realybę, paneigiančią įprastus visatos dėsnius. Be to, jame subtiliai vaizduojamas virsmas iš vaikystės į suaugusiųjų gyvenimą, atskleidžiamos japoniškos tradicijos bei folkloras ir netgi aplinkosaugos problemos.
-
„Koko“ („Coco“) - 2018 metais nuskynęs laurus net dviejose apdovanojimų kategorijose. Jis pasakoja apie berniuko, svajojančio tapti muzikantu, nuotykius, patekus į paslaptingą mirusiųjų pasaulį. Filmas liaupsinamas ne tik dėl nuostabios istorijos, svarių temų ar puikaus garso takelio, bet ir dėl pagarbos Meksikos kultūrai, mat yra paremtas Meksikos Mirusiųjų dienos tradicijomis. Šis derinys lėmė, kad „Koko“ buvo ypač pamėgtas tiek kritikų, tiek žiūrovų.
-
„Moliūgėlio gyvenimas“ („Ma vie de Courgette“) - Oskarui nominuotas filmas. Filme atskleidžiama, kad net ir tamsiausiuose momentuose galima atrasti gėrį ir laimę. „Moliūgėlio gyvenimas“ debiutavo Kanų kino festivalyje ir pelnė daugybės kritikų liaupses ne tik dėl turinio, bet ir režisieriaus pasirinktos formos.
-
„Karališka drąsa“ („Brave“) - pasakoja apie princesę Meridą, kuri, tikėdamasi pakeisti savo mamą ir savo likimą, karalystėje užverda tikrą sumaištį. Visų pirma, Merida įkūnija nepaprastai stiprų mergaitės personažą. Ji - ne princesė, kurią reikia gelbėti, bet tvirtai ir savarankiškai veikianti mergina. Antra, filme narpliojami vaikų ir tėvų santykiai - mamos ir dukros nuotykiai, vis geriau pažįstant ir suprantant vienai kitą.
Lietuvoje vaikiškų animacinių filmų kūrėjus galima kone suskaičiuoti ant rankų pirštų. Talentingas jaunosios kartos animatorius Antanas Skučas filmukus vaikams kuria jau penkeri metai, tačiau progų pamatyti, kaip į juos reaguoja ir vertina vaikai, turi nedaug. Išskyrus du didžiuosius kritikus, savo sūnus, penkerių Jokūbą ir dvejų Motiejų, kurie tėčio filmukus mielai žiūri.
Iš viso į rinktinę animatorius atrinko 12 trumpų animacinių filmų, sukurtų jo pamėgta 3D animacijos technika. Tai padavimų įkvėptieji „Karalienės liūnas”, „Puntuko akmuo”, „Eglė ir Žilvinas”, „Raganos burtai”, „Ką kuždėjo Nidos kopos?”, edukaciniai filmukai „Mūsų senis besmegenis”, „Kada piešime vištelę?”, „Lakštingalų slėnis”, „Ar Jūs žinot tą dainelę?” ir filmas „Vaikystės dienoraštis”, už kurį Antanas buvo apdovanotas aukščiausiuoju lietuvių menininkų įvertinimu - “Sidabrine gerve”. Istoriją apie sergančios mergaitės bei boružės draugystę Antanas sukūrė įkvėptas savo senelio, amžiną atilsį rašytojo Marcelijaus Martinaičio, eilėraščio „Rauda boružei.
Animatorius neslepia, kad animacinių filmukų kūrimo procesas nėra lengvas. “Dažnai vidury filmuko pagalvoju, kad jo, turbūt, niekada nepabaigsiu, bet jis ima ir pasibaigia. Labai priklauso, kiek laiko turiu. Jeigu tai edukacinis filmukas, užsakytas, būna, kad reikia padaryti per kelis mėnesius - tai yra labai trumpas laiko tarpas. Tenka ieškoti kompromiso, kaip padaryti paprasčiau, bet, kad rezultatas būtų geriausias. Kai kuriuos filmus darau savo malonumui, galiu pavadinti tai hobiu, kaip „Karalienės liūnas”, „Puntuko akmuo”, tada pats renkuosi, ką ir kaip man įdomiau pavaizduoti. Trijų minučių trukmės „Puntuko akmenį” kūriau apie metus.
Antanas Skučas be animacinių filmų, kuria ir įvairias reklamas, vaizdo klipus, tai, kas jam atneša ne tik džiaugsmo, bet ir „duonos” į namus. Paklaustas, kaip tapo animatoriumi, kūrėjas juokauja, kad taip išėjo netyčia. Dailės akademija rinko pirmąjį animatorių kursą, ir Antanas nusprendė išbandyti laimę. „Galvojau, kad bus mažai norinčiųjų į naują specialybę”, - juokauja jis, ne tik sėkmingai įstojęs, pabaigęs akademiją, ir panaudojantis savo žinias kiekvieną dieną. Šiuo metu animatorius Antanas Skučas su šeima gyvena Palangoje, į kurią vilnietį atvedė žmonos Marijos darbai. „Man nereikia eiti į darbą ir sėdėti jame „nuo iki”, galiu dirbti būdamas namuose, todėl galiu daugiau laiko pabūti su vaikais”, - sako menininkas. Antanas buvo išėjęs Tėvystės atostogų ir augino mažąjį Motiejų, kuriam tuoj sukaks treji. „Metai tėvystės atostogose buvo kūrybingi, būdavo, viena ranka vaiką supi, o kita ranka dirbi… Teko nuolat rinktis: ar kurti filmukus vaikams, ar daugiau praleisti laiko su savo vaikais”, - sako dviejų vaikų tėtis Antanas Skučas. Jis prisipažįsta, kad augindamas vaikus skiria jiems laiko daugiau, negu standartinis tėtis Lietuvoje. Skučų šeimos namuose televizorius yra, tačiau su vaikais žiūrimas nedažnai. Todėl Antanas nelabai gali vertinti animacinius serialus, dažnai su besikapojančiomis galvomis, kurių netrūksta įvairiuose kanaluose. „Pastebėjau, kad mano vaikai mėgsta nestandartinius animacinius filmus, jie sudomina labiau, negu baigiantys nusibosti masinės gamybos animaciniai filmai su tais pačiais pasikartojančiais siužetais. Dvimetis sūnus, kai įjungiu animacinį filmuką „Puntuko akmuo”, neatitraukia akių, nors siužeto jis dar nelabai gali suprasti. Jam įdomūs filmo garsai, miško ūkavimai. Kai vaikai nori, nueiname ir į holivudinius animacinius filmus kino teatre. Jei vaikui įdomu tai pamatyti, mes tikrai nedraudžiame. Holivudo filmai stengiasi ne tik sudominti vaikus, bet ir sukuria kažkokią istoriją. Net jei pagrindiniai herojai yra robotai ar automobiliai, norima parodyti santykius tarp žmonių. Žiūrint profesionalo akimis, visi tie filmai yra gana vienodi, jei palyginsime su nepriklausomų kūrėjų filmais” - sako pašnekovas.
Neretai tenka girdėti tėvų priekaištų, kad jų vaikystės filmukai buvo labai tyri ir gražūs, palyginus su šiuolaikiniais animaciniais filmais. Ką apie tai mano profesionalus animatorius? Sakyti, kad kažkada buvo labai gerai, o dabar yra labai blogai, neteisinga. Filmukų buvo ir yra visokių. Kaip ir lietuvių liaudies pasakos - juk yra tokių, kurios nemoko gerų dalykų. Reikia viską vertinti protingai ir domėtis, ką žiūri vaikai. Tik tada tėvai tada galės nuspręsti, ar tai jiems priimtina, ar ne. Ką vaikams galima rodyti, ko - ne, tėvams reikia mokytis. Ir man, ne tik kaip animatoriui, bet ir kaip ir tėčiui”, - sako vienas talentingiausių animatorių Antanas Skučas.
„Leiskite pavedžioti jūsų šunį“-senosios animacijos filmukas vaikams apie šunis. Tai pasakojimas apie berniuką, kuris labai mėgsta vedžioti šuniukus lauke. Vienas iš jo mėgstamiausių- Citrina, nes ji neturi šeimininkų. Vieną kartą, vietoj šunelio vedžiojimo, jam davė tris kūdikius, tačiau ir su šia užduotimi berniukas puikiai susidorojo. Užsiimti šia veikla panoro ir mažylio mokytoja. Kaip jiems seksis bendrauti su šuneliais pamatysite šiame filmuke, kuriame pilna linksmybių ir daug nuoširdžios draugystės.
Kūdikių priežiūra
Naujagimio kūdikio priežiūra - maudymas, maitinimas, medicininė pagalba, miegas. Nėštumo metu teko susidurti su ajurveda ir labai nustebau, kai ajurvediniai preparatai ar praktikos, masažai labai teigiamai veikia ne tik savijautą, bet ir mintis.
Kūdikio maudymas vonioje: maloni, žingsnis po žingsnio atliekama maudymosi procedūra Kaip maudyti kūdikį kriauklėje/kubile? Paruoškite reikmenis ir vietą, kur norite maudyti kūdikį. Užpildykite švarią kriauklę / vonią maždaug 10 cm šilto vandens. Paruoškite kūdikį maudytis -...
Kolikos (diegliai) pirmaisiais trim gyvenimo mėnesiais ir reguliarus atkaklus verkimas. Šios dvi negerovės paprastai būna susijusios viena su kita ir jų požymiai panašūs. Kolikos - tai stiprus žarnyno skausmas, sukeltas dujų, kurios išpučia kūdikio pilvuką. Jis suriečia arba...
Žindančios mamos mityba labai svarbi tiek mamai tiek vaikui. Kad būtų sveikas ir laimingas vaikas, pirmiausia turi būti sveika ir laiminga mama. :) Siūlome pažiūrėti video, mamos ir mitybos specialistės, kuri pataria ką valgyti mamai, kad kūdikiui nepritruktų pieno ar kokių nors...
Chroniškas nenoras eiti miegoti. Ši problema atsiranda nepastebimai. Dažniausiai ji iškyla kūdikiams, kuriems iki 3 mėnesių pūtė pilvuką arba kurie nuolat įtūžusiu balsu rėkdavo. Nenorą miegoti taip pat galima laikyti išlepinimo forma.
Gimus kūdikiui mamai viskas atrodo labai nauja ir net šiek tiek baisu, juk kūdikis toks mažas. Dažniausiai žinome nedaug apie kūdikius, bet jau ligoninėje būnant mokina vaiką maitinti. Taigi, kūdikiui vienas iš svarbiausių dalykų yra mamos pienas.
Pirmieji vaiko žodžiai, garsai, skiemenys. Kada vaikas pradeda reaguoti į savo vardą. 8 mėnesių kūdikio raida. 9 mėnesių kūdikio raida. 6 mėnesių kūdikio raida. Naujieji 5 mėnesių kūdikio sugebėjimai ir jau po truputį įveikti iššūkiai. 4 mėnesių kūdikio raida. Ką 4 mėnesių kūdikis išmoko naujo? 2 mėnesių kūdikio raida.
Sveiki, gal galite patarti kokią maitinimo kėdutę rinktis? Būna plastikinės, medinės kuom jos skiriasi, kurios geresnės? Kokie privalumai...
Kokios efektyviausios priemones padėti mažyliui? Daug čiaudi, neramus... gal galite patarti?
Ziurejau vezimus, tai patiko mutsy igo, bet idomu kokia kitu patirtis su tais vezimais, ar negenda, patvarus? Ar patogu naudotis? gal kas galesit...
Mano kudikis pradeda klykti kai tik ant nugaros paguldau, kazin kodel, gal kas zinote, o ant pilvuko plaukioja ramus. Kokia geriausia maudymo poza...
Jau nekakoja 10 paru kudikelis, bandem ir razinu nuovira duoti, ir virš kriauklės laikyti, padeda tik microlax ir glicerino zvakutes, bet raso...
Kaip atpratinti vaiką nuo čiulptuko. Daugelis motinų tvirtina, jog 3-6 mėnesių vaikui mažiau reikia čiulptuko. Kai kurie naujagimiai išspjauna čiulptuką ir neima jo į burną. Tada vaiką be vargo galima atpratinti nuo čiulptuko visam laikui.
Kada duoti čiulptuką. Jeigu jūs dažniausiai vaikui čiulptuką duodate tada, kai jam susikaupia dujų, tai ir duokite jį, suskaudus pilvuką nuo dujų. Daugumai vaikų po 3 mėnesių dujos pilvuko nepučia. Kada duoti čiulptuką, kad vaikas neįprastų čiulpti pirštų? Pirma, maždaug...
Čiulptukas padeda, kai užsilaiko dujos, be to, jį naudojant, vaikas neįpranta čiulpti piršto. Čiulptukas - tai guminis spenelis be skylutės, pritvirtintas prie plastmasinio disko, kuris neleidžia kūdikiui įtraukti viso spenelio į burną. Anksčiau čiulptuką dažnai duodavo...
Jei vyresnis vaikas čiulpia pirštą. Maždaug metų vaiko pirštų čiulpimo priežastis jau visai kita - tai nusiraminimo priemonė, kurios jis griebiasi ypatingais atvejais. Vaikas čiulpia pirštą, kai jam nuobodu, kai liūdna arba kai jis pavargęs, arba kai nori greičiau užmigti.
Piršto čiulpimas - nelengva problema. Šiuo klausimu yra keletas prieštaringų nuomonių. Aš trumpai papasakosiu, kas žinoma apie šią problemą ir kaip jos išvengti. Anksčiau buvo manoma, kad piršto čiulpimas - tiesiog blogas įprotis.
Kai kurie vaikai daužo galvą į lovos kraštą arba linguoja galvą, arba siūbuoja visu kūnu. Motina, žinoma, negali būti rami, matydama, kaip vaikas daužo galvutę į lovos kraštą. Juk jam labai skauda ir taip beprasmiška. Ir ji pradeda abejoti, ar vaikas normalus.
Krūpčiojimas. Naujagimiai krūpčioja nuo stiprių garsų ir staigiai keisdami kūno padėtį. Vieni vaikai jautresni, kiti - ne tokie jautrūs. Jautrus vaikas gali smarkiai pašokti iš baimės, kai, gulėdamas ant lygaus kieto paviršiaus, staigiai trūkteli rankutę ar kojytę.
Kūdikis silpnai kvėpuoja. Jauni tėvai dažnai jaudinasi, kad naujagimis nereguliariai kvėpuoja, o kartkartėmis taip silpnai, jog vos girdėti ir matyti. Jiems kelia nerimą ir tai, kad kūdikis miegodamas šiek tiek knarkia. Abu šie reiškiniai visiškai normalūs. Kvėpavimas kartais sustoja....
Naujagimis kvėpuodamas gana dažnai knarkia. Taip jis kvėpuoja ne miegodamas, o budėjimo metu. Manoma, jog nemoka valdyti minkštojo gomurio. Paaugęs jis nustoja knarkti. Dažniau girdimi kitokie garsai kvėpuojant. Mat, kai kurių vaiku antgerklis, esantis virš balso stygų, toks minkštas ir...
Krūtų uždegimas. Praėjus kiek laiko po gimimo, ir berniukams, ir mergaitėms pabrinksta krūtelės. Kartais iš pabrinkusios liaukos išsiskiria pieno. Krūtų uždegimo priežastis - motinos vidaus sekrecijos liaukų pakitimai, dar kūdikiui negimus.
Žvairumas. Pirmaisiais mėnesiais naujagimių akys kartkartėmis žvairuoja. Daugeliu atvejų su amžiumi žvairumas praeina. O jeigu kūdikis žvairuoja visą laiką ar didesnę jo dalį arba iki trijų mėnesių akys vis dar nesistabilizuoja, pasitarkite su akių gydytoju. Motinos dažnai...
Pienligė - tai grybelinė infekcija. Iš pažiūros panašu į galvos pleiskanas, prilipusias prie burnos ertmės gleivinės, bet jos patrintos nenusilupa. Nuėmus viršutinę plėvelę, oda pradeda truputį kraujuoti ir atrodo apimta uždegimo. Kūdikiui skauda čiulpiant.
Galvos pleiskanos. Tai lengvas galvos odos suerzinimas. Labai dažnai pasitaiko naujagimiams pirmaisiais mėnesiais. Atrodo lyg šerpetojančios nešvarios dėmės. Valykite šerpetojančias vietas vatos tamponu, suvilgytu vazelino ar saulėgrąžų aliejumi.
Prakaitinė. Prasidėjus karštiems orams, vaikams pažastyse ir ant kaklo dažnai atsiranda mažų rausvų spuogelių, aplink kuriuos oda būna paraudusi.
Panašus:
- Gimtadienio Animacija: Kaip Sukurti Neužmirštamą Šventę Vaikams ir Suaugusiems!
- Nemokama Animacija Vaikams Internetu: Atraskite Klasikos Ir Naujausių Šedevrų Pasaulį!
- Neįtikėtinas animacinių filmų vaikams apie gerumą sąrašas, kurį privalo pamatyti kiekviena šeima!
- Kodėl kūdikiams atpylimas vyksta praėjus 3 valandoms po maitinimo? Sužinokite pagrindines priežastis ir efektyvias priemones!
- Geriausias vaikų kardiologas Panevėžyje – tikri atsiliepimai ir vertingos rekomendacijos!