Prūsų Gimimo Deivė Laima

Laima - viena paslaptingiausių mitologinių būtybių lietuvių tautosakoje. Jos vaizdinys - tarsi nematoma jėga, lydinti žmogų nuo pirmojo atodūsio iki paskutinės kelionės. Laimos įvaizdis skleidžiasi pasakose, sakmėse, dainose ir tikėjimuose. Kartais ji - švelni globėja, kartais - negailestinga likimo pranašė. Kiekvienas pasakojimas apie ją atskleidžia senųjų laikų žmogaus pasaulėjautą, gyvenimo prasmės paieškas ir tikėjimą lemtinga galia, kurią ne visuomet galima perprasti, bet visada būtina gerbti.

Laima Sakmėse ir Etnografiniuose Šaltiniuose

Sakmėse ir etnografiniuose šaltiniuose Laima dažniausiai apibūdinama kaip likimo lėmėja, likimo deivė. Folkloro siužetai pripažįsta vieną, dvi arba tris laimes. Laima lėmė ne tik gimimą, bet ir tolesnį gyvenimo likimą. Nuo jos priklausė sėkmingas ar nesėkmingas žmogaus gyvenimas. Laimos lėmimas buvo laikomas nepakeičiamu. Kartais Laima veikia kartu su Giltine, retkarčiais laikoma jos seserimi. Pirmą kartą laimė paliūdyta 1666 m. tekste.

Svarbiausia deivės Laimos veiklos sritis buvo lemti gimstančiam kūdikiui likimą ir sekti, kad lėmimas pildytųsi. Be to, jai priklausė rūpintis naujagimiu ir gimdyve. Gimdymo metu moterys šaukdavosi deivės Laimos (Laimės) pagalbos.

Apeigos, Skirtos Deivei Laimai

Norint susilaukti didesnių deivės malonių, gimus kūdikiui, būdavo atliekamos sudėtingos apeigos su aukomis ir maldomis, skirtomis ne tik Laimai, bet ir žemės deivei Žemynėlei. Gimus kūdikiui, atlikdavo tokias apeigas: pirmiausia pribuvėja kūdikį nuprausdavo šaltu vandeniu, Laimos prakaitu, paskui suvystydavo ir pakviesdavo tėvą, kuris pasveikindavo laimingai pagimdžiusią žmoną, pripildavo kaušelį gėrimo, melsdavosi už motiną ir kūdikį, dalį gėrimo nuliedavo ant žemės Žemynėlei, sakydamas: „Žemynėle, būk linksma! Žydėk mūsų rugiais, kviečiais, būk maloninga kūdikiui“.

Po pasveikinimo išgerdavo kaušelį gėrimo ir duodavo gerti motinai, kuri gėrė irgi prieš tai pasveikinusi Žemynėlę. Paskui drauge su pribuvėja visi (išskyrus gimdyvę) susėsdavo už stalo, įduodavo kaušelį pribuvėjai ir melsdavosi į deivę Laimą, kuriai nuliedavo ant žemės gėrimo, kartu pasveikindami. Vėliau šiai deivei aukodavo dedeklę vištą, kuri turėjo būti juoda, balta, raiba, tik ne raudona. Vištą užmušdavo samčiu ir išvirdavo, saugodami, kad sriuba nenubėgtų (kad dalis maisto nepatektų deivei Gabijai). Išvirtą vištą valgydavo gimdyvė su kitomis moterimis, suklaupusios aplink stalą. Pribuvėja su kaušeliu rankoje melsdavosi ir gerdavo į giminių ir kaimynų sveikatą. Kaušelis turėjo apeiti aplinkui tris kartus. Pavalgę visi ką nors paaukodavo.

Laimės Priskirtas Likimas ir Tikėjimai

Laimės priskirtas likimas reiškiasi dalimi. Tikėjimuose yra gausybė ženklų ir pranašų dėl ateities. Atsirado antropomorfinio pavidalo akmenų, kuriuose įkūnytas Laimos dieviškasis pradas, sietas su visos gyvybės atsiradimu, jos globojimu, su vaisingumu. Bevaikės moterys dėdavo ant jo aukas. Rasta akmenų, anot tikėjimų, su Laimos pėdomis. Iš tų pėdų akmenyse žmonės imdavo vandenį, manydami, kad jis turįs stebuklingą gydomąją ar vaisingumo galią. Prie to akmens rinkdavosi žmonės sekmadienį, sutampantį su Mėnulio jaunatimi, garbindavo jį nusilenkdami ar klaupdamiesi, aukodavo tam akmeniui duonos, vilnų, linų, pinigų.

Kaimiečiai garbino prie svirno laikomą akmenį, kurį jie laikė vaisingumo ir namų laimės dievybe. Tačiau daugiausia šiai dievybei aukodavo lazdas ligoniui. Lazdas palikdavo, tikėdamiesi atgauti sveikatą - skaudamų kojų, akių ar rankų stiprybę. Dangus, jo aukštybės buvo nuolatinė gyvenamoji Laimos vieta. Iš ten į žemę vykdavo atlikti savo pareigų: globoti gyvojo pasaulio vaisingumą, gimimą, skirti gimusiems likimą. Patriarchato laikotarpiu Laimos ir Laimės vietą (likimo skyrimas, gyvenimo eigos tvarkymas) užėmė Dievas senelis ir net Mėnulis - į juos žmonės kreipėsi, prašydami laimės, dalios, sveikatos.

Laima buvo mylima deivė. Jos vardas įpintas dainose, sakmėse, apsakymuose. Jai buvo priskirti ketvirtadienių ir tarpukalėdžių (nuo gruodžio 24 iki sausio 6 dienos) vakarai, vadinami šventiniais. Moterims tomis dienomis buvo draudžiama verpti.

Laimos Vaizdinys Tautosakoje

Laimės vaizdinys randamas lietuvių liaudies sakmėse, pasakose, dainose, patarlėse bei priežodžiuose. Pasakos apie laimę turi daug sakmių bruožų, ir kartais neaišku, kuriam žanrui jos priklauso: pasakoms ar sakmėms. Tokios pasakos yra „Turtingo ir neturtingo žmogaus laimė“, „Įkalinta bloga dalia“, „Nelaimės per­sekiojama pora“, „Blogo likimo persekioja­mas žmogus“ ir kt. Todėl, apibūdinant laimę, ša­lia mitologinių sakmių remiamasi ir minėtomis pasakomis. Be to, dar panaudojamos ir kitos pasakos, kuriose laimės vaizdinys yra netransformuotas.

Sakmių apie laimes Lietuvoje nedaug teužfiksuota - vos kelios dešimtys. Visos jos turi pastovius, tradicinius siužetus, kuriuose vaizduojama, kaip laimės naujagimiui nulemia vienokią ar kitokią gyvenimo pabaigą. Populia­rūs du siužetai. Viename laimės išpranašauja, jog vaikas mirsiąs, kai ryšulėlis malkų sudegs, o kitame - kad jis, sulaukęs tam tikro amžiaus, prigersiąs. Laimių išpranašautas likimas išsipildo, nors ir kaip būtų stengiamasi jo išvengti.

Kai kurios sakmės apie laimes turi nemažai pasakų bruožų, pavyzdžiui, siužetas AT 934. Daugelį sakmėse minimų laimių funkcijų patvirtina ir liaudies tikėjimai. Populiaresni yra tikėjimai apie žmo­gaus likimą lemiančias laimes, retesni - apie laimę-dalią, kuri per visą gyvenimą rūpinasi žmogumi. Dabartiniu metu tikėjimas laimėmis yra visai išblėsęs.

Laimės Vaizdinys Senuose Šaltiniuose ir Tyrinėjimuose

Pirmasis lietuvių laimes mini V. Martinijus 1666 m. lotyniškame kreipimesi į lietuvių liaudį, kuris buvo iš­spausdintas D. Kleino giesmyne. Kreipimesi giriamas lietuvių liaudies dainingumas ir iš­vardijami neva jos apdainuojami dievai: Perkūnas, Lituans, Babilas, Gabartai, Gabjaukurs, Baube, Žemėpati, Lai­mellea ir Meletette. Kai kurie V. Martinijaus išvardyti dievai - Lituans, Babilas - jau buvo paminėti M. Strijkovskio ir J. Lasickio darbuose, tad prakalbos autorius galėjo juos iš ten paimti. Tačiau Laimellea yra minima pirmą kartą, ir autorius ją bus girdėjęs iš liaudies. V. Martinijus tik paminėjo laimės vardą, bet nieko nepasakė apie jos funk­cijas ir vietą tarp kitų mitinių būtybių.

Daugiau žinių apie laimes XVII a. pabaigoje pateikė Rytų Prūsijos istorikas M. Pretorijus veikale „Prūsijos įdomybės“. Lietuvių ir prūsų įsitikinimu, laimė buvusi gimimo deivė. Ją ypač garbindavę per kūdikio gimimo ir krikštijimo ceremonijas. Tų ceremonijų metu jai net aukodavę specialų gėrimą. Klasifikuodamas prūsų ir lietuvių dievus, M. Preto­rijus laimę priskiria prie dangaus deivių. Visa tai lei­džia daryti prielaidą, kad laimė tuo metu priklausė aukš­tesnei mitinių būtybių kategorijai, negu, pavyzdžiui, lau­mės ir kaukai.

Tuo tarpu Rytų Prūsijos lietuvių leksikografas J. Brodovskis laimę vadina sėkmės deive ir gretina ją su romėnų fortūna. Nors kai kuriuos dievus J. Brodovskis, kaip jau yra nurodęs V. Manhartas, paėmė iš M. Pretorijaus „Prūsijos įdomybių“, ta­čiau apie laimę jis tikriausiai bus girdėjęs iš žmonių, nes M. Pretorijus ją vadino gimimo deive, o sėkmės dievais vadino kaukus, barzdukus ir markopetę.

P. Ruigys savo Lietuvių-vokiečių kalbų žodyne skyrė dvi deives: laimą ir laimę. Laima esanti gimimo, sėk­mės, gyvenimo deivė, o laimė, laimelė - sėkmės deivė. P. Ruigys irgi naudojosi M. Pretorijaus „Prūsijos įdomybėmis“ ir, gal būt, J. Brodovskio žodynu, nes pakartojo abiejų autorių pareikštas mintis apie laimę. Šiuos teiginius savo ruožtu pakartojo kitas lietuvių žodynininkas K. Milkus.

J. Brodovskio bei P. Ruigio pateiktomis Prūsijos lie­tuvių dievų charakteristikomis pasinaudojo lietuvių raš­tijos darbuotojas G. Ostermejeris, rašydamas „Kritiškų priedų prie senovės prūsų religijos istorijos“. Laimę G. Ostermejeris vadina sėkmės ir nesėkmės deive ir lygina ją su senųjų ro­mėnų parkomis. Laimė iš anksto paskirianti žmogui visų gėrį ir blogį. Niekas negalįs iš­vengti numatyto likimo. Todėl lietuviai labai tikį fatališku­mu. Kad lietuviai labai pasi­kliauja likimu, jau vėliau (XIX a.) yra pažymėjęs vokiečių žurnalistas, etnografas O. Glogau, paskelbęs ciklą apy­braižų apie Rytų Prūsijos lietuvius, ir kt.

Nors visi minėti XVII-XVIII a. autoriai apie laimes pateikė nedaug žinių, o kai kurie tik pakartojo kitų teigi­nius, vis dėlto iš jų raštų galima susidaryti apytikrį šių lietuvių mitinių būtybių vaizdą to meto žmonių sųmonėje. Dažnokas laimių minėjimas XVII-XVIII a. raštuose rodo, kad šis vaizdinys tuo metu mūsų liaudies sųmonėje dar buvo stiprokai įsišaknijęs.

Apie laimes dažnai užsimenama ir XIX a. raštuose. Ta­čiau daugelis to laiko autorių, rašydami apie laimes, rė­mėsi ne liaudyje paplitusiais tikėjimais, o ne visada pati­kimais spausdintais šaltiniais. Todėl jų darbuose yra abe­jotinų arba visai neteisingų teiginių. Dar dažniau tos pa­čios mintys kartojamos. XIX a. pradžioje prūsų istorikas J. Foigtas, aptardamas senųjų prūsų garbintus dievus, laimę jau priskyrė prie „žemesniųjų dieviškų būtybių“ ir vadino ją gimimo deive padėjėja. Ji nulemdavusi ką tik gimusių kūdikių likimą. J. Foigtas, atrodo, rė­mėsi minėtais M. Pretorijaus, G. Ostermejerio raštais apie lietuvių-prūsų religiją ir L. Rėzos paskelbtomis lietuvių liaudies dainomis. O žemesniųjų dievybių kategorijai ją priskyrė, vadovaudamasis Prūsijos kroni­kininku L. Davidu, nes, pasak, jo, svarbiausieji prūsų die­vai buvę tik Perkūnas (Perkūno), Potrimpas (Potrimpo) ir Patolas (Patollo).

J. Foigtas taip pat mini, kad nevaisingos moterys duo­davusios žalčiams pieno ir maldaudavusios laimės palai­minimo. Šią žinią jis sakosi ėmęs iš L. Davido. Tačiau L. Davidas, aprašydamas, kad mote­rys, norėdamos pastoti, garbina žalčius, visiškai nieko neužsimena apie laimę. Žalčių garbi­nimą su laime dėl antikinės mitologijos poveikio susiejo pats J. Foigtas.

Romantišką eiliuotą poemėlę apie laimės šventę ant Rambyno kalno („Laimos šventė“) sukūrė Tilžės mokyto­jas, tautosakos rinkėjas E. Gizevijus. Ši poemėlė paveikė kai kuriuos autorius, rašiusius apie lie­tuvių mitologiją. Ja kaip liaudies tradicija, o ne kaip au­toriaus menine kūryba, pasinaudojo O. Glogau, rašyda­mas apie lietuvių laumes ir laimes. Šią poemėlę mini E. Volteris. Joje sukurtas laimės vaizdinys prasiskverbė net į liaudies tradiciją. Antai 1954 m. Šilutės raj., Viešvilės apyl., Kalvelių k. buvo užrašyta informacija, kad laimė (laima) buvusi meilės ir vedybų dievaitė, kuri gyvenusi ant Rambyno kalno. Čia augę tokie medžiai, kurių lapus žmonės dėdavę į lopšius, kad laimė vaikus laimintų.

XIX a. viduryje lietuvių laimes plačiai apibūdino T. Narbutas, S. Daukantas ir L. Jucevičius. Tačiau šių isto­rikų romantikų pateiktos laimių charakteristikos kelia ir abejonių.

Pasak T. Narbuto, lietuvių laimė, kaip graikų Diana ir egiptiečių Izidė, buvusi galinga žemės ir dangaus dievai­tė. Ją vadindavę keliais vardais (Lajma, Menule, Lela, Kunimirszis, Miedzioitna) priklausomai nuo to, kokias atlikdavusi funkcijas. Ji globojanti moteris įvairiais jų gyvenimo atvejais, ypač per gimdymą, besirūpinanti nau­jagimių sveikata, prižiūrinti juos, įspėjanti apie gresian­čią nelaimę, naktimis globojanti žmones; šviečiant mėnu­liui, linksmomis akimis žiūrinti į žemę, o supykusi savo veidą slepianti debesyse, mėnesienoje kapinėse šokanti su mirusių mergaičių šešėliais, miškuose vaikanti laukinius žvėris arba gananti ištisas jų bandas.

Kaip rodo turimi šaltiniai, iš visų T. Narbuto pateiktų vardų laimei pavadinti autentiškas yra tik vienas žodis - laima, o iš visų aprašytųjų funkcijų populiaresnė tik vie­na - globoti moteris, ypač per gimdymą. Tačiau ir ši funkcija, ypač toks T. Narbuto minimas sukonkretintas rūpinimasis naujagimiais, atsispindi ne lietuvių, o latvių tikėjimuose.

Todėl peršasi išvada, kad T. Narbutas kitus vardus ir funkcijas laimei pats priskyrė, norėdamas įrodyti jos gi­miningumą su senųjų graikų Diana, kuri turėjo daug var­dų ir todėl buvo vadinama tūkstantvarde. Sieti įvairių tautų pagoniškuosius dievus su anti­kos dievais buvo pradėta dar renesanso epochoje. Ši ten­dencija ypač stipriai buvo jaučiama humanizmo laikotar­piu. T. Narbutas, gretindamas lietuvių dievus, drauge ir laimę, su antikiniais, norėjo įrodyti lietuvių senosios re­ligijos kilmę iš graikų, o kartu jos senumą ir turtin­gumą.

Klaidingus teiginius apie laimę T. Narbutas dažnai su­kuria dėl to, kad neteisingai supranta analizuojamus šal­tinius. Pavyzdžiui, įrodinėdamas, jog laimė buvusi tapa­tinama su mėnuliu, kaip neginčijamą argumentą jis pa­teikia citatą iš L. Rėzos rinkinio dainos: „Lajme leme Sau­lužės dienate“, kurią verčia į lenkų kalbą šitaip: „Laimė padovanojo vieną dieną saulei“. Tuo remdamasis, aiškina, kad saulės periodas esąs viena diena ilgesnis už mėnulio periodą. Kaip jau yra nurodęs L. Jucevičius, šita eilutė reiškia, kad laimė dovanojo saulėtą dieną, o ne tai, ką turi gal­voje T. Narbutas.

Rašydamas apie laimę, vadinamą Medzioima, T. Narbutas, atrodo, neteisingai pasinaudojo lat­vių kalbininko, mitologo F. Stenderio pastabomis apie lat­vių miško motiną (meža mate). Tikriausiai iš F. Stenderio žodyno laimei buvo priskirtas vardas Leta. Autorius šį žodį var­toja bene todėl, kad ir romėnai turėję panašaus vardo die­vybę. Apskritai, F. Stenderio dar­bai apie latvių mitologiją buvo svarbiausias aruodas, iš kurio T. Narbutas sėmėsi žinių apie lietuvių laimę. Tik F. Stenderio mintis T. Narbutas dar labiau iškraipė. Tie­sa, vienoje vietoje T. Narbutas kritikuoja F. Stenderį, kam šis latvių laimę ir laumę laiko atskiromis dievybėmis. Tačiau ši kritika nėra teisinga, nes buvo tikėta, kad laima ir lauma esančios atskiros būtybės. Šią T. Narbuto klaidą jau yra nurodę daugelis autorių, rašiusių apie lietuvių mitolo­giją.

Visus svarbiausius T. Narbuto teiginius apie laimę kri­tikavo L. Jucevičius. Norėdamas parodyti T. Narbuto klai­das, jis pats aprašo, kaip laimę įsivaizduojanti lietuvių liaudis.

Tačiau ir L. Jucevičiaus pateikta lietuvių laimių cha­rakteristika nėra iki galo teisinga. L. Jucevičius ne visada objektyviai perteikia iš liaudies girdėtas žinias ir sakmes apie įvairias mitines būtybes, o kai kuriuos pasakojimus net pats yra sukūręs. Kyla abejonių ir dėl jo pateiktų ži­nių apie laimę trijų spalvų rūbais bei apie septynias likimo deives. Kaip nurodo lietuvių kalba išleistų L. Jucevičiaus raš­tų komentatoriai M. Lukšienė ir Z. Slaviūnas, pasakojimų apie laimę trijų spalvų rūbais ir jų simbolikos nei tauto­sakos, net etnografijos šaltiniuose nerasta. Maro mergomis lietuviai vadina ne laimes, bet atskiras mitines būtybes. Jokiuose šaltiniuose nerasta ir L. Jucevičiaus aprašytųjų septynių žmogaus likimo deivių. Iš tų deivių funkcijų aprašymo jaučiamas ne liaudies, o paties L. Ju­cevičiaus romantiškas pasakojimo stilius. Kai kurie L. Ju­cevičiaus minimų deivių vardai, kaip jau yra nurodę M. Lukšienė ir Z. Slaviūnas, lietuvių kalboje iš viso nesutin­kami.

L. Jucevičiaus mintis apie laimę, pasirodančių trijų spalvų rūbais, ir septynias likimo deives pakartojo P. Kukolnikas.

Dar daugiau vardų ir funkcijų, negu T. Narbutas ir L. Jucevičius, lietuvių laimei suteikė S. Daukantas. Ji kraudavusi javų varpas, vaisinusi ir skalsinusi visą gamtą, ją laimindavusi, padėdavusi medžiotojams, žvejams, globodavusi keleivius ir t. t., ir t. t. Daugelis S. Daukanto laimei priskiriamų vardų yra randami J. Lasickio, J. Foigto, T. Narbuto ir kitų autorių, rašiusių apie lietuvių mitologiją, darbuose. Tačiau minėti autoriai šiais vardais vadina kitas dievybes. Pavyzdžiui, pasak J. Foigto, Jawinne buvusi dygstančių ir augančių javų deivė, Gabjauja - turtingumo, Swaigsdunoka - žvaigždžių deivė; pasak T. Narbuto, Upine buvusi „upių, šaltinių, versmių, apskritai bet kokio tekančio vandens deivė“, Aussra - ryto deivė ir t. t. S. Daukantas visus šiuos vardus priskyrė laimėms, kai kuriuos šiek tiek pakeisdamas.

Visas laimei priskiriamas funkcijas S. Daukantas arba paėmė iš minėtų kitų dievybių, arba sukūrė, remdamasis naiviu vardų etimologizavimu. Pavyzdžiui, deivė Guze, J. Foigto teigimu, vesdavusi keliautojus, o S. Daukantas tvirtina, kad laimė, vadinama Gūžės vardu, „keleivius kelionėj glemžusi ir globusi nuo ojaus“; T. Narbutui Krūmine buvusi žemdirbystės ir išradingumo globėja; ją dar vadin­davę Kruminie - Pradžių Warpu, arba Brandziu-Warpu. O S. Daukantas teigia, kad laimė esanti vadinama Krūvine „nuo žodžio krauti; kajpogi ta­riama buvo brandės Krūvinė, varpų Krūvinė…“ ir t. t. Laimė vadinama Vaisgamta, nes „gamtą, arba natūrą, veisė arba skalsino“; Tykle - nes „visados tyliai laimino, be alaso, be trenksmo“ ir pan.

Pasak S. Daukanto, svarbiausia laimės vaizdinio su­kūrimo priežastis buvęs nevienodas žmonių likimas: „Il­gainiui svietas, matydamas per prityrimą, jog vieniems žmonėms jų veikaluose ir darbuose bei tikėjimuose klojas ir vyksta, kitiems, didžiau steigiantiems ir triūsiantiems su didesniu protu ir išminčia, visa, ką vien neužsiėmė nu­veikti, tas nesikloja ir nevyksta, nuo ko tarė esanti galybė, kuri vieniems padedanti jų veikaluose; tą galybę vadino Laima, nuo žodžio lemti“.

Kiti XIX a. autoriai, rašę lietuvių mitologijos klausimu, apie laimes pateikia nedaug žinių. Taip iš dalies atsitiko ir dėl to, kad mūsų liaudis laimės vaizdinį tuo metu buvo jau gerokai primiršusi. Pavyzdžiui, Suvalkų gubernijos mokytojas N. Krečinskis, rašydamas apie laumes, nurodo, kad lietuviai, nors ir vartoja žodį laima, tačiau apie ją ne­žiną jokio padavimo. Rusų kal­bininkas, etnografas G. Ginkenas, 1893 m. rinkęs etnogra­finę medžiagą Lietuvoje, užsimena suvalkiečius pasako­jant, kad prie gimdyvės susirenkančios deivės, kurios vai­kui lemia gerą arba blogą ateitį. Tačiau jos maišomos su laumėmis. E. Volteris, bend­riausiais bruožais aptardamas lietuvių mitologiją, laimes vadina vaisingumo ir namų laimės deivėmis, javų ir gy­vulių globėjomis Jų kultas esąs siejamas su deivių akmenimis. Šiuo atveju E. Volteris remiasi L. Jucevičiumi ir E. Gizevijumi. Tačiau atskirai aptariamą latvių ir lietuvių laimę vadina vestuvių ir gimimo deive ir lygina su rusų deive. Ši deivė esanti suasmenintas žmogaus likimas ir sėkmė.

Mažai apie lietuvių laimę terašyta ir XX a.. Kiek plačiau jos aptariamos tik J. Ba­lio straipsnyje „Sakmės apie lietuvių fėjas (Deives, Lau­mes). Čia pažymima, kad laimės esančios atskiros, už laumes aukštesnės kategorijos mitinės būtybės, nors kar­tais su jomis liaudies tradicijoje ir maišomos. Nurodomos kelios dainos ir pasakos, kuriose laimė lemia žmonių liki­mą, ir kiek detaliau aptariama laimių kilmės i...

Deivės Laimos Vardas Baltų Kalbose

Deivės Laumės vardas užfiksuotas visose 3 baltų kalbose: liet. Laumė, latvių Lauma, Laume, prūsų Laumy-garbis [Laumigarbʼs] Laumės kalnas. Šiame dūrinyje...

žymės: #Gimimo

Panašus:

• Atraskite Prūsų Mitologijos Paslaptis: Gimimo Deivės Galia ir Leģenda
• Senovės prūsų gimimo dienos papročiai: Atraskite paslaptingas tradicijas ir ritualus
• Sveikinimai gimus vaikui: gražiausi linkėjimai ir atvirukai
• Nuo vėmimo vaikui: ką daryti ir kada kreiptis į gydytoją?
• Atskleista Linos Urnikytės nepaprasta gyvenimo istorija – sužinokite viską apie jos kelią į sėkmę!