Noromis nenoromis krikščionybės įvedimas ir krašto sukrikščioninimas iššaukė konfliktą tarp dviejų pasaulėjautų - tarp skirtingų pasaulėžiūrų. Čia ir reikia aptarti antrą sąvoką "pagonybę".
Lotynų žodis paganus (lietuviškai pagonis) pirma prasme reiškia "kaimietis", "pakraštinis". Antra reikšmė buvo pagus - gyventojas, arba provincijos civilis. Įsigalėjus krikščionybei Romos imperijoje, krikščionys save laikė miles C hristi, arba Kristaus kariais, o kaimų nekrikščionys buvo vadinami paga-ni. Vėliau pagonis liko nekrikščionio išskirtiniu vardu.
Ta prasme šis terminas buvo panaudotas oficialiai 370 m. po Kr. Valentijono I reskripte. Pagonių tikėjimas ar pagonybė yra terminas, kuriuo buvo bandoma aptarti visas pirmykštes ir išsivysčiusias politeistines religijas būtent visas religijas šalia krikščionybės, judaizmo ir islamo.
Krikščionys dažnai sumaišydavo pagonybės sąvoką su stabmeldyste, mažai teskirdami Europos pagonių religijas nuo rytiečių ir graikų - romėnų kultų. Tą pačią klaidą darė krikščionys, sutapatindami baltų tikėjimą ir jo formas su graikų - romėnų pagonybe. Suprasti pagonybę, reiškia suprasti, ką etnografai ir sociologai vadina mitais.
Mitai duoda neracionalų atsakymą į mirties klausimą. Mitai turi dvejopą funkciją: atsako į esminius klausimus: kas sutvėrė pasaulį, kada bus pasaulio galas, kur sielos nukeliauja?
Senovės lietuvių religijos pagrindinė mintis buvo kova už gyvybę, esančią gėrio ir grožio sinonimu, su amžinai gresiančiomis blogio ir mirties jėgomis. Baltų, t. y. lietuvių, prūsų ir latvių tikėjimas buvo gyvatos religija. Į jų tikybinį pasaulėvaizdį buvo įjungti du ašigaliai - dangus ir žemė.
Juk indoeuropiečiai, gyvendami Eurazijos stepėse, išvydo žemės plotus, kur augo įvairūs augalai ir žvėrys, o virš galvos beribė dangaus mėlynė su savo galingais reiškiniais - šviesa, lietum, saule, griaustiniu. Tad labai teisingai svarbiausia senovės lietuvių religijos ypatybe Petras Klimas laikė gamtos ir jos reiškinių garbinimą.
Lietuviams visa gamta atrodė pilna slaptosios, galingesnės už žmogų jėgos, kuri arba jam priešiška, arba palanki. Cituoju prof. Petrą Klimą: "Visą gamtą šventa laikydamas, lietuvis meldėsi jai dažniausiai tokiai, kokia ji jam tiesiogiai rodėsi, neįsivaizduodamas sau kitų kokių šalia jos padarų.
Su tuo yra surištas ir tas charakteringas lietuviams apsireiškimas, jog jie apskritai visą senosios religijos viešpatavimo tarpą, iš visko sprendžiant, nėra turėję stabų, idolų ar šiaipjau dievų paveikslų. Garbindami, dievindami visus gyvastingus gamtos reiškinius, lietuviai buvo panteistai.
Romantikas Juozapas I. Kraševskis savo veikale "Kunigas, Apysaka iš lietuvių padavimų" labai puikiai pagavo lietuvių panteizmo esmę. Lietuva kitoks kraštas, kitokie papročiai, kitoks pasaulis ir žmonės kitokie. Kryžiuočių pilyse visa, ką tik bematysi, žmogaus padaryta. To žmogaus, kuris sudarkė Dievo kūrybą, Lietuvoje Dievas ne bažnyčioje, o visur jo pilna. Pilna dievų, pilna Dievo.
Ten augo neišnaikinti miškai, didžiulės girios, o jose laukiniai žvėrys liuoksi kartu su laukiniais žmonėmis. Lietuvių panteistinė religija turi šiuos bruožus: 1. animatizmą, 2. animizmą, 3. abstrakčių sąvokų sudvasinimą, 4. reinkarnaciją, 6. žalčių kultą, ir 7. Animatizmas.
Senovės lietuviai sudvasino gamtos elementus ir kūnus. Ugnis, Žemyna, akmenys, kalnai, vanduo, saulė, griaustinis, mėnulis, ąžuolai, liepos ir žalčiai - visi sudvasinti. Svarbiausia Dangaus ašigalio dievybė yra DIEVAS arba DEIVAS. Indoeuropiečių šaknys deiv - reiškia šviesti, o jo išvestiniai - dangus, dievas.
Dievas - Dangaus dievybė. Indoeuropiečių svarbiausia dievybė buvo dyeupater, kas sanskritiškai atliepia Dyaus pitar. Dyeu ir Dyaus ir deitoas kilo iš tos šaknies Deiv-. Galimas dalykas, kad pirmykščiame baltų tikėjime pirmiausia ir svarbiausia dievybė buvo "Dangaus Tėvas", iš kurio kildinamas pavadinimas Dievas.
Vėliau, patriarchinėje epochoje, Dangaus Tėvo vietą užėmė gamtos reiškinio personifikuotas griaustinis - Perkūnas. Dievas Perkūnas buvo aiškiai antropomorfinė esybė, vaizduojama kaip aukštas vyras griežtu ugnies spalvos veidu, garbanota barzda ir plaukais, ugnies liepsna vainikuota galva, apsisiautęs ugniniu arba raudonu apsiaustu, su žaibų sauja ar akmeniniu kirvuku (Perkūno kulka).
Perkūnas važinėja tarp debesų dangaus ugnies ratais, pakinkytais ugniniais žirgais ar ožiais. Perkūno žaibai ir lietus apvaisina žemę. Svarbiausia žemiškoji būtybė yra Žemyna ar Žemynėlė - žemės dievaitė, maitintoja, gimdytoja, vaisingumo jėga. Kiti svarbūs dangiški dievaičiai buvo Saulė ir Mėnulis. Mėnulis yra meilės ir sveikatos dievaitis.
Antras senovinis tikėjimo bruožas - animizmas. Animizmas yra tikėjimas, kad negyvieji daiktai turi sielą, kuri yra jų veiksmų ir judėjimų priežastis. Lietuviai garbino animistinius dievaičius, kurių tarpe vien Medeinė - gamtos saugotoja buvo apipavidalinta kaip aukšta šviesiaplaukė moteris su lokio kailiais, lanku ir strėlėmis.
Kai kur jūrų dievaitis Bangpūtys vaizduojamas sparnuotu milžinu. Kiti, laukų ir javų bei gyvulių saugotojai, buvo javine, Žvėrinė ar Žvorūnė, Lauksargis (pasėlių dievas), Laukpatis, Ganiklis, Vėjopatis, ir Žemėpatis (gyvulių ar sodybos dievaitis). Miškų dvasios buvo Miškinis ir Pušaitis.
Krūminė buvo javų ir derliaus deivė. Ir medžiai, ir akmenys buvo gerbiami ne dėl savo kokių nors gerų ypatybių. Jiems buvo skiriama ypatinga reikšmė todėl, kad jie buvo tarpininkai tarp dievų ir žmonių. Buvo ir ugninių dievybių ir dvasių. Svarbiausioji yra židinio ugnies dievaitė Gabija ar namų ugnies dievaitė.
Ji turėjo daug vardų: Gabija, Gobija, Gabėta, Gobieta, Obija, Tobija, Zobija, Gubieta, Gabietėlė, Gabijonėlė, Gobelija. Namų ar dvaro svarbiausias dievaitis buvo Dim-stipatis. Kitos naminės dvasios buvo: kaukai - matomi nykštukai su spalvingais rūbais. Barzdukai - barzdoti nykštukai, kurie gyveno po alyvos medžiu.
Aitvarai - ugninės paukščio, žarijos pavidalo dvasios, įvairių spalvų. Kitas bruožas - lietuvių tikėjime dar buvo abstrakčių sąvokų sudvasinimas. Lietuviai buvo ir tebėra pasidavę fatalizmui. Jie tiki į absoliutų likimą, gyvenimo nuskyrimą.
Su Laima laimėsim! Laima ar Laumė lėmė! Laima buvo likimo deivė, kuri atitinka romėnų Fortūną. Vėliau šalia jos atsirado ir likimo deivių, kurios žmogaus likimą nustatė. Dar kitas bruožas buvo reinkarnacija. Senovės lietuviai tikėdavo, kad dievai baudžia piktuosius, paversdami juos meška, gandru, medžiu, paukščiu.
Šalia medžių, šventų miškų ir šventų vandenų kultų lietuviuose buvo ryškus žalčių kultas, ispanų jėzuitų misininkų sutapatintas su hindų tikėjimo gyvačių kultu. Senovės lietuviui gyvatė primena gyvybę savo vinguriavimu ir raizgesiais. Ji yra gyvybės - gyvastingumo - gyvas ir simbolinis ženklas. Užtat žalčiai atneša namams palaimą.
Taipgi, būdami žemės ir namų prasmenys, žalčiai yra namų dvasios. Žalčiai dar yra dievų pasiuntiniai. Pagaliau bruožas, kuris yra visų tikėjimų - religijų esmėje - siela negali mirti! Anot senovės lietuvių, dvasia yra nemedžiaginė, nematoma, nukeliaujaį anapus. Tačiau vėlė yra matoma, lyg dūmelis ar šešėlis.
Ji kurį laiką klaidžioja ant žemės, gyvena vandenyse, medžiuose, akmenyse. Nelaikis vaidenasi tol, kol jam būtų buvę lemta gyventi. Dausos - tai lietuvių rojus. Dausos yra šilta, šviesi vieta danguje, į kurias nukeliauja dvasios paukščių taku.
Taigi, matome, kad senovės lietuviai buvo gamtatikiai, kurių tikyba buvo panteistinė. Viskas, kas gyva, augąs, judąs, krutąs, yra sveika, gražu, gera, šventa. Blogis yra sustingimas, nykimas, merdėjimas, mirtis. Anapus laiko vyksta amžina kova tarp gėrio ir blogio, tačiau lietuviuose gerasis pradas visuomet paima viršų.
Iki kokio laipsnio ir kaip ilgai priešinosi krikščionybei pagonys lietuviai? Negalima daryti apibendrinimo, kuris visus tuos luomus apimtų. Dvasininkai. Atrodytų, kad senovės pagonybės dvasininkų luomas labiausiai ir veikliausiai turėjo priešintis kristianizacijai. Tai tiesa. Pagonių dvasininkų išliko iki XVIII a. pabaigos.
Iki kurio organizacijos laipsnio lietuvių tikėjime buvo susidariusi dvasininkų grupė, nėra visiškai aišku. XIX a. romantikai istorikai Narbutas, Kraševskis ir Daukantas, išeidami iš Dusburgo "Crivvės" apibrėžimo ir pasiremdami vėlyvais Hartknocho, Grunau išvedžiojimais, buvo sudarę kunigų hierarchiją su vyriausiuoju krivių krivaičiu viršūnėje.
Taip susidarė istorinėje literatūroje visa lietuvių dvasininkų hierarchija, kuri iš tikro buvo labai svetima jų tikėjimo būdui. Lietuvių pagonių tikėjimas dar nebuvo priėmęs ryškiai antropomorfistinių dievų sistemos, bet reiškėsi nuo pačios gamtos neatitrūkusių įvairių jos objektų ir slaptingų reiškinių kultu, atliekamu miškuose, po medžiais, prie šaltinių, upių, eržerų.
Istoriniuose šaltiniuose minimi visokie kriviai, žyniai, vaidilos, ligašonys, tulašonys, aukotojai, burtininkai, vaidilučiai, kurie pagal liaudies išmintį tarpininkavo savo pranašystėmis, burtais, gydymais, užkalbėjimais tarp dvasių ir paprastų žmonių. Iš visos tos gausybės dvasininkų ryškesnę formą už kitus įgijo žynys.
Su žmogaus gimimo, santuokų ir mirties momentais buvo susieta visa eilė tikėjimų ir apeigų, kurias sugebėjo atlikti tam tikri žmonės. Būdami neorganizuoti, vietiniai dvasininkai tegalėjo tik savo apylinkėje priešintis krikščionių kunigams.
Bet jų rezistencija buvo menka prieš organizuotus krikščionių misininkus, kuriuos rėmė valstybės karinė jėga. Tad nebuvo rimtos rezistencijos prieš šventų alkų ir ąžuolų iškirtimą ar šventų žalčių išpjovimą. Kai kada vienas kitas žynys mėgino replikuoti misininkams.
Štai pavyzdys iš tų pačių 1387 m. Jogailai ir Vytautui suvarius minią išklausyti kalbų apie Dievą ir išmokti tikrojo tikėjimo tiesų ir tuo metu domininkonui kunigui Mikalojui Venzikui, valdovų akivaizdoje sakant žmonėms pamokslą, atsitikęs nemalonumas.
Pamokslininkui aiškinant, kaip buvo sutvertas pasaulis, vienas senelis (suprask, žynys) sušukęs: "Vyrai, tikėkit manimi! Ką tas jaunutis žmogeliukas kalba, be abejo, yra melas. Tikra pagoniška logika! Pamokslas būtų niekais nuėjęs, jeigu Jogaila nebūtų liaudies kalba, t. y. lietuviškai parėmęs kunigo žodžių.
Po ilgų aiškinimų pagaliau buvo įveiktas tamsių žmonių nežinojimas, ir visi, kiek pajėgdami suprasti, buvo apšviesti krikščionių mokslo pagrindais. Didieji kunigaikščiai. Kaip absoliutūs valdovai didieji Lietuvos kunigaikščiai nustatė valstybės religinę politiką, kuri buvo tolerantiška visų tikybų atžvilgiu.
Išskyrus Treniotą ir Traidenį, Lietuvos valdovai nebuvo krikščionybės priešai. Mindaugas buvo priėmęs katalikų krikštą. Jo sūnus DLK Vaišvilkas net buvęs pravoslavų vienuoliu. Gedimino ir Algirdo žmonos buvo praktikuojančios pravoslavės. Marijos Algirdienės vaikai buvo pravoslavai kunigaikščiai.
Kiti Gedimino sūnų kunigaikščiai Narimantaičiai ir Karijotaičiai buvo krikščionys. Nors XIII a. susikūrusi Lietuvos valstybė buvo pagoniška, tačiau jos valdovai, didieji kunigaikščiai, pradedant Mindaugu, neįstengė pagonybės išsaugoti, ją kokiu nors būdu centralizuoti ir padaryti valdžios pagalbininke.
DLK Vytenis norėjo krikštytis, jis kvietė pas save pranciškonus ir buvo pastatęs jiems bažnyčią. Kryžiuočiai aplinkiniais keliais pasiuntė savo kariuomenę ir tą bažnyčią sudegino. Istoriografijoje plačiai žinomi DLK Gedimino laiškai popiežiui Jonui XXII dėl krikšto.
Popiežius Jonas XXII 1324 m. rudenį nusiuntė pasiuntinius į Vilnių. Gediminas pareiškė, kad net nemanąs krikštytis. Ką jūs sakote man apie krikščionis? Taip ir pasibaigė Gedimino pastangos priimti krikštą. Paskelbti valstybę krikščioniška trukdė ne religinės, bet politinės kliūtys.
Gediminas ir Algirdas taip pat dėl politinių sumetimų atsisakė priimti pravoslavįją. Algirdas ir Kęstutis net tris kartus - 1349, 1351 ir 1358 metais-vedė derybas dėl krikšto su katalikų valdovais.
Pirmais dviem atvejais krikšto derybas sutrukdė Lenkijos Kazimiero ir Vengrijos Liudviko karai su lietuviais dėl Haličo - Valuinės žemių. Trečią kartą tarpininkavo vokiečių imperatorius Karolis IV. DLK Algirdas reikalavo atimti iš Kryžiuočių ordino ir grąžinti Lietuvai visas aisčių žemes, nuo Aistmarių iki Dauguvos žiočių.
Be to, lietuviai reikalavo, kad Ordinas išsikeltų į Aukso Ordos pakraštį ir gintų krikščionis nuo totorių puldinėjimo. Tačiau laikyti didžiuosius kunigaikščius pagonybės gynėjais nėra nė mažiausio pagrindo. Lietuvos valdovai krikštą norėjo panaudoti taikai su ordinu sudaryti.
Jei net toks paskutinis pagonybės gynėjas, kaip DLK Kęstutis iš derybų dėl krikšto matė naudą, tai tuo labiau jaunoji karta - Jogaila ir Vytautas - palankiai žiūrėjo į Vakarų krikščionybės įvadimą. Mirus paskutiniam Piastų karaliui ir jaunametei Jadvygai D'Anjou įsėdus į Lenkijos sostą, DLK Jogaila matė progą susitaikyti su katalikiškąja Lenkija.
Bajorai. Tikrojoje,arba pagoniškoje Lietuvoje, be valdovo ir kunigaikščių, stipriausias veiksnys buvo bajorija. Lietuvių ir žemaičių bajorai buvo karinis luomas, kuris telkė valstybei ir kariškius, ir valdininkus. Iki 1387 m. lietuviams bajorams tekdavo ginti savo apylinkes ir bendrai visą šalį nuo kryžiuočių ir kalavijuočių.
Jie įtartinai žiūrėdavo į vokiečius katalikus misininkus ir buvo pagonybės ginkluotas ramstis. Kilo politinė krizė, kai prasidėjo ginkluotas konfliktas tarp Jogailos ir jo pravoslavų brolių kunigaikščių, o vėliau tarp Jogailos ir Vytauto.
Pusbroliams kunigaikščiams susitaikius, reikėjo patraukti kaip nors pagonis bajorus savo pusėn prieš pravoslavus vyresnius Algirdaičius. 1385 m. Pagoniškos Lietuvos bajoras nuo valstiečio skyrėsi savo ūkiu, sudariusiu jo turto pagrindą. Turtas buvo reikalingas žirgui išlaikyti, ginklams ir šarvams įsigyti, nekalbant jau apie papuošalus, kurie turėjo išoriniai skirti kilmingąjį.
Religija - žmogaus tvirtybė ir visuomenės susipriešinimas. Nemažai pačių didžiausių nesutarimų pasaulyje kilo ne dėl ko kito, o dėl religijos. Ir nors Lietuvoje didžioji dalis gyventojų save supranta kaip Romos katalikus, yra ir kitų religijų atstovų. Nors Baltų religijos atstovų Lietuvoje buvo visuomet, paskutiniais metais vis daugiau žmonių atranda šį senąjį lietuvių tikėjimą.
Vadovaudamiesi baltiškais papročiais švenčia jungtuves, vaikų vardynas, laidotuves. Baltų religinės bendruomenės „Romuva“ vaidilė Miglė Valaitienė pasakoja, kad Baltų religija jai atrodė žymiai artimesnė jau nuo jaunų dienų. „Dar pradinėse klasėse išgirdau, kad seniau lietuviai turėjo kitą tikėjimą ir tai buvo pirmasis įkvėpimas, paskatinęs domėtis baltiškuoju tikėjimu.
Mane domino, kodėl anksčiau kitaip buvo, kodėl dabar kitaip tiki. Po truputį pradėjau vis daugiau gilinti žinias, domėtis baltiškuoju palikimu. Su vyru susipažinome Durbės mūšio minėjime dar būdami paaugliai. Jis irgi buvo pradėjęs domėtis baltiškuoju palikimu, tad natūraliai viskas išėjo - mus siejo simpatija ir bendri pomėgiai.
M. Valaitienė sako, kad ilgi metai domėjimosi baltiškais papročiais, jų puoselėjimas privedė iki to, kas ji yra dabar - vaidilė. Baltiškos vestuvės, kaip sako M. Valaitienė, nėra tik daugeliui gerai žinomos jungtuvių apeigos. „Mudu su vyru savo jungtuves rengėme metus. Tai buvo panašu į mokslinio darbo rašymą - reikėjo labai daug domėtis, skaityti, ieškoti informacijos apie senuosius vestuvių papročius.
Jungtuvės tėra vien tik iš apeigų, bet be jų yra ir daug kitų dalykų. Viskas prasideda piršlybomis ir tai jau yra vestuvių dalis. Labai svarbus yra mergvakaris, vykstantis vestuvių išvakarėse. Tada susirenka jaunosios draugės, renka žoleles, pina vainikėlį. Jaunajai labai svarbu atsisveikinti su savo tėvų namais, svarbu atsiprašyti visų, kuriuos galėjo įžeisti.
Vestuvės Baltų tikėjime suprantamos kaip virsmas. Po jungtuvių yra svarbi nuometavimo apeiga. Moteriai uždedamas baltas galvos apdangalas, vadinamas nuometu, kuris neturi nieko panašaus į dabartinius veliumus. Dažnai dabar besituokiantys nenori nuometavimo, bet iš tiesų tai be galo gražus, jaukus paprotys.
Tas nuometas reikšdavo statuso pasikeitimą. Anksčiau laikydavo, kad iki santuokos žmogus yra vaikas. Dėl to ir yra terminai „senbernis“, „senmergė“ - senas berniukas, sena mergaitė. Manau, tame yra daug ryšio. Bendraujant su žmonėmis, kurie neturi šeimos, vaikų, rodos, kad kažko trūksta, kažkas ne taip. Kartais net norisi pasakyti: „Na, suaugsi, suprasi“.
Gyvenimas, kai nesi atsakingas už kitus žmones, yra kitoks“, - kalbėjo M. Jeigu krikščionybėje įprasta gimusį vaiką pakrikštyti, tai baltiškame tikėjime vyksta vardynų apeigos. „Vardynos yra vardo suteikimo apeiga, ji atliekama 40 dienų po žmogaus gimimo. Iki tol vaiko vardas būna slepiamas arba tėvai neturi jo sugalvoję.
Kūdikio vardynos yra vardo suteikimo apeiga, kuri būna atliekama 40 dienų po žmogaus gimimo. Šiais laikais dažnai žmonės nežino šių prasmių ir sugalvoja, kad vaikui to reikia, kai mažyliui jau, tarkime, dveji metukai. Jeigu pora susituokia bažnyčioje arba tiesiog civilinėje metrikacijoje, bet einant metams pasikeičia jų vertybės, susituokti pagal baltiškus papročius - įmanoma.
Vaidilė Miglė pasakoja, kad žmonės taip atnaujina savo jungtuves, minėdami senosios santuokos jubiliejų. „Prieš jungtuves visuomet aiškinamės, dėl ko pora nori susituokti būtent taip. Neatliekame apeigų, jei tikslas - egzotika, gražios nuotraukos.
Tačiau M. Valaitienė sako, kad taisyklių čia nėra. Žmonės kviečiami rengtis šviesiai. Baltiškos laidotuvės skiriasi nuo krikščioniškų. „Pagal baltiškus papročius prie mirusiojo buvo ilgai budima - nuo 3 iki 9 dienų. Mirusiojo deginimas anksčiau būdavo laidotuvių dalis, o sudegintas kūnas būdavo ne užkasamas, o virš deginimo vietos supilamas žemių kauburys, vadintas pilkapiu.
Per budynes nuolat giedama, bet tos giesmės skirtos ne virkdyti, o raminti. Jos labai švelnios, šviesios, pakylėjančios dvasią. Budynės yra didelis malonumas, ryšys su protėvių vėlėmis, galimybė išbūti, susitaikyti, išgedėti - tai psichologiškai labai sveika. Per laidotuves yra skatinama ne tik verkti, bet ir juoktis.
Juokas prikelia naujam gyvenimui, o baltai tiki, kad žmogaus siela grįžti gyventi vėl. Tam, kad žmogus lengvai prisikeltų, reikia daug juoktis. Priimtina pasakoti linksmas istorijas apie velionį, puotauti“, - kalba M. Dalis baltiškų papročių keitėsi ir lydi mus ir šiomis dienomis.
Kodėl nusprendėme? Nes bažnyčioje nebuvo priimtina tuoktis, bet vis tiek norėjosi ne vien trumpų civilinių iškilmių, bet ir tokių, kur patys galėtume pasakyti savo priesaikas iš širdies. Ir žiedai mūsų buvo su baltų simboliais. Jausmas buvo nežemiškas pagoniškų tuoktuvių metu, tiesiog labai labai stipru ir jautru. Buvo įtraukti artimieji ir visi svečiai, tas mums labai patiko. Svečiai iš pradžių laikė juostas, pro kurias mes ėjom iki ąžuolo ir aukuro.
Tada buvo įtraukti į bendrą ratą. Gretės Gabijos Paliulienės jungtuvės su vyru Mantu vyko kitoje baltų bendruomenėje „Šatrijos Romuva“. „Esame atsisakę visų kitų religijų. Didelę įtaką tam padarė mano senelis, senojo baltų tikėjimo tęsėjas, Žemaičių baltų tikėjimo bendruomenės „Šatrijos Romuva“ seniūnas.
Jo veiklą teko stebėti nuo pat mažumės ir tai tikrai sužavėjo. Pagoniškas vestuvių apeigas teko matyti ir per sesers šventę, todėl tai atrodė labai natūralu ir net būtina. Tiesa, mano vyras nebuvo per daug susipažinęs su pagonybe iš arčiau. Bet mums susitikinėjant, leidžiant laiką su seneliu, jis susipažino su įvairiais žmonėmis, siekiančiais tęsti ir gaivinti senąjį lietuvių tikėjimą bei apeigas.
Jam tai atėjo labai natūraliai. Tiesiog pasirodė priimtina ir suprantama. Pagonybė sparčiai plečiasi, tikiu, kad ateis laikas, kai tokias santuokas įteisins ir įstatymais. Nors dabar žinau porų, kurios net į metrikaciją nenuėjo, nes jiems svarbi pati santuoka, ne tai įrodantis popieriukas“, - G. Kėdainietė Rusnė Ivaškevičiūtė-Povilauskienė taip pat rinkosi baltiškas tuoktuvių apeigas, o ją su vyru Eligijumi sutuokė „Romuvos“ krivė I.
Rusnei baltiškų vestuvių idėja kilo pamačius pažįstamos poros vestuvių nuotraukas - jau tada ji suprato, kad jei kada tuoksis, tuoksis būtent taip! „Gana seniai pamačiau vienos pažįstamos merginos vestuvių nuotraukas. Čia buvo tas atvejis, kai iš karto žinojau, kad jei kada tuoksimės, tai norėčiau, kad vestuvės būtų tokios.
Kai po kelių metų pradėjome planuoti savo jungtuves, vyro įkalbinėti visiškai nereikėjo, jam iš karto patiko ši mintis. Tiesiog manau, kad tokio tipo vestuvės mums labiausiai tiko. Tą pačią dieną susituokėme metrikacijoje tik su liudininkais ir tėvais. Įprastai „Romuva“ vykdo jungtuvių apeigas Vilniuje arba Kernavėje, nes ten yra tam skirtos vietos.
Kadangi mūsų su Eligijum šeimos gyvena Kėdainiuose ir beveik visi draugai taip pat kilę iš Kėdainių, labiau norėjome švęsti čia, tiesiog tam, kad visiems būtų patogiau. Kažkada į galvą šovė mintis, kad kaip tik šalia Kėdainių yra Bakainių piliakalnis, kuris labai tam tiktų. Pats pasiruošimas buvo gana lengvas ir smagus.
Galbūt todėl, kad jau gana seniai buvome aptarę, ko norėtume ir ko ne. Kalbant apie rūbus, nenorėjome nieko per daug puošnaus. Aš svajojau apie minimalistinę suknelę, kurią siuvausi Kėdainiuose pas nuostabią siuvėją Eriką Gudžinskienę. Eligijaus kostiumas irgi buvo gana paprastas ir tinkantis tokiai vestuvių temai.
Manau, kad vienas geriausių sprendimų buvo vestuvių dienos planas. Nenorėjome kankinti žmonių, todėl stengėmės viską sudėlioti kuo patogiau. Pirmiausia susituokėme metrikacijoje. Kaip minėjau, dalyvavo tik tėvai ir liudininkai. Tuomet iš karto važiavome į fotosesiją prie Bakainių piliakalnio.
O vakarop, iškart po mūsų fotosesijos, į šią vietą pradėjo rinktis svečiai, kurie padėjo labai greitai susiruošti iškilmes. Tuomet iškart po iškilmių dar visi užkandome, nusifotografavome ir važiavome tiesiai į restoraną švęsti. Niekam nereikėjo mūsų laukti ir galvoti kaip čia nenuobodžiai praleisti laiką.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Neįtikėtinos Kleopatros ir Cezario meilės paslaptys: sužinokite, kas iš tiesų vyko Senovės Egipte!
- Atraskite Prūsų Mitologijos Paslaptis: Gimimo Deivės Galia ir Leģenda
- Atraskite Prūsų Gimimo Deivę Laimą: Paslaptinga Senovės Lietuvių Mitologija
- Astigmatizmas ir žvairumas vaikams: kaip atpažinti, gydyti ir užkirsti kelią regos problemoms
- Gargždų Vaikų Darželiai: Išsamus Sąrašas ir Vertingi Aprašymai Tėvams