Prūsų Mitologijos Gimimo Deivė

Prūsų mitologija (plačiąja prasme) nežinoma, jų mitų neišliko.

Ankstyvieji šaltiniai nėra informatyvūs.

Pirmą kartą prūsų dievai buvo įvardyti tik kraštą apkrikštijimus.

Bažnyčios dokumentai minėjo senųjų tikėjimų reliktus, prūsų apeigas bei tikėjimus - pvz., „Sūduvių knygelė“, Jano Maleckio traktatas.

XV-XVII a. šaltiniuose prūsų panteonas menkai kito.

Šaltiniuose minėtas prūsų religinis centras - Romovė, kurioje rezidavo krivis, turėjęs ypatingą religinį autoritetą.

Greičiausiai senieji baltai garbinę ne konkrečius gamtos objektus ir reiškinius, o jų sudievintą pavidalą, personifikuotas dievybes.

Baltų genčių religija susidomėta tik IX a., kai Danija, Švedija, Rusia su kaimynais baltais pradėjo prekiauti.

Žinių apie pagonišką baltų tikėjimą pateikė ir kitų šalių keliautojai.

Senovėje turėję būti mažiau dievų.

Šaltiniai, vardijantys prūsų dievus, neminėjo moteriškų dievybių, sietų su žeme.

Laimė Prūsų Mitologijoje

Laimės vaizdinys - vienas paslaptingiausių motyvų lietuvių tautosakoje.

Tarsi nematoma jėga, lydinti žmogų nuo pirmojo atodūsio iki paskutinės kelionės, laimės įvaizdis skleidžiasi pasakose, sakmėse, dainose ir tikėjimuose.

Kartais ji - švelni globėja, kartais - negailestinga likimo pranašė.

Kiekvienas pasakojimas apie ją atskleidžia senųjų laikų žmogaus pasaulėjautą, gyvenimo prasmės paieškas ir tikėjimą lemtinga galia, kurią ne visuomet galima perprasti, bet visada būtina gerbti.

Pirmasis lietuvių laimes mini V. Martinijus 1666 m. lotyniškame kreipimesi į lietuvių liaudį, kuris buvo iš­spausdintas D. Kleino giesmyne.

Kreipimesi giriamas lietuvių liaudies dainingumas ir iš­vardijami neva jos apdainuojami dievai: Perkūnas, Lituans, Babilas, Gabartai, Gabjaukurs, Baube, Žemėpati, Lai­mellea ir Meletette.

Tačiau Laimellea yra minima pirmą kartą, ir autorius ją bus girdėjęs iš liaudies.

V. Martinijus tik paminėjo laimės vardą, bet nieko nepasakė apie jos funk­cijas ir vietą tarp kitų mitinių būtybių.

Daugiau žinių apie laimes XVII a. pabaigoje pateikė Rytų Prūsijos istorikas M. Pretorijus veikale „Prūsijos įdomybės“.

Lietuvių ir prūsų įsitikinimu, laimė buvusi gimimo deivė.

Ją ypač garbindavę per kūdikio gimimo ir krikštijimo ceremonijas.

Tų ceremonijų metu jai net aukodavę specialų gėrimą.

Klasifikuodamas prūsų ir lietuvių dievus, M. Preto­rijus laimę priskiria prie dangaus deivių.

Visa tai lei­džia daryti prielaidą, kad laimė tuo metu priklausė aukš­tesnei mitinių būtybių kategorijai, negu, pavyzdžiui, lau­mės ir kaukai.

Tuo tarpu Rytų Prūsijos lietuvių leksikografas J. Brodovskis laimę vadina sėkmės deive ir gretina ją su romėnų fortūna.

Nors kai kuriuos dievus J. Brodovskis, kaip jau yra nurodęs V. Manhartas, paėmė iš M. Pretorijaus „Prūsijos įdomybių“, ta­čiau apie laimę jis tikriausiai bus girdėjęs iš žmonių, nes M. Pretorijus ją vadino gimimo deive, o sėkmės dievais vadino kaukus, barzdukus ir markopetę.

P. Ruigys savo Lietuvių-vokiečių kalbų žodyne skyrė dvi deives: laimą ir laimę.

Laima esanti gimimo, sėk­mės, gyvenimo deivė, o laimė, laimelė - sėkmės deivė.

P. Ruigys irgi naudojosi M. Pretorijaus „Prūsijos įdomybėmis“ ir, gal būt, J. Brodovskio žodynu, nes pakartojo abiejų autorių pareikštas mintis apie laimę.

Šiuos teiginius savo ruožtu pakartojo kitas lietuvių žodynininkas K. Milkus.

J. Brodovskio bei P. Ruigio pateiktomis Prūsijos lie­tuvių dievų charakteristikomis pasinaudojo lietuvių raš­tijos darbuotojas G. Ostermejeris, rašydamas „Kritiškų priedų prie senovės prūsų religijos istorijos“.

Laimę G. Ostermejeris vadina sėkmės ir nesėkmės deive ir lygina ją su senųjų ro­mėnų parkomis.

Laimė iš anksto paskirianti žmogui visų gėrį ir blogį.

Niekas negalįs iš­vengti numatyto likimo.

Todėl lietuviai labai tikį fatališku­mu.

Kad lietuviai labai pasi­kliauja likimu, jau vėliau (XIX a.) yra pažymėjęs vokiečių žurnalistas, etnografas O. Glogau, paskelbęs ciklą apy­braižų apie Rytų Prūsijos lietuvius, ir kt.

Dažnokas laimių minėjimas XVII-XVIII a. raštuose rodo, kad šis vaizdinys tuo metu mūsų liaudies sųmonėje dar buvo stiprokai įsišaknijęs.

Ta­čiau daugelis to laiko autorių, rašydami apie laimes, rė­mėsi ne liaudyje paplitusiais tikėjimais, o ne visada pati­kimais spausdintais šaltiniais.

Todėl jų darbuose yra abe­jotinų arba visai neteisingų teiginių.

Dar dažniau tos pa­čios mintys kartojamos.

XIX a. pradžioje prūsų istorikas J. Foigtas, aptardamas senųjų prūsų garbintus dievus, laimę jau priskyrė prie „žemesniųjų dieviškų būtybių“ ir vadino ją gimimo deive padėjėja.

Ji nulemdavusi ką tik gimusių kūdikių likimą.

Romantišką eiliuotą poemėlę apie laimės šventę ant Rambyno kalno („Laimos šventė“) sukūrė Tilžės mokyto­jas, tautosakos rinkėjas E. Gizevijus.

Ši poemėlė paveikė kai kuriuos autorius, rašiusius apie lie­tuvių mitologiją.

Ja kaip liaudies tradicija, o ne kaip au­toriaus menine kūryba, pasinaudojo O. Glogau, rašyda­mas apie lietuvių laumes ir laimes.

Šią poemėlę mini E. Volteris.

Joje sukurtas laimės vaizdinys prasiskverbė net į liaudies tradiciją.

Antai 1954 m. Šilutės raj., Viešvilės apyl., Kalvelių k. buvo užrašyta informacija, kad laimė (laima) buvusi meilės ir vedybų dievaitė, kuri gyvenusi ant Rambyno kalno.

Čia augę tokie medžiai, kurių lapus žmonės dėdavę į lopšius, kad laimė vaikus laimintų.

Laimė Senuose Šaltiniuose ir Tyrinėjimuose

Pasak T. Narbuto, lietuvių laimė, kaip graikų Diana ir egiptiečių Izidė, buvusi galinga žemės ir dangaus dievai­tė.

Ją vadindavę keliais vardais (Lajma, Menule, Lela, Kunimirszis, Miedzioitna) priklausomai nuo to, kokias atlikdavusi funkcijas.

Ji globojanti moteris įvairiais jų gyvenimo atvejais, ypač per gimdymą, besirūpinanti nau­jagimių sveikata, prižiūrint juos, įspėjanti apie gresian­čią nelaimę, naktimis globojanti žmones; šviečiant mėnu­liui, linksmomis akimis žiūrinti į žemę, o supykusi savo veidą slepianti debesyse, mėnesienoje kapinėse šokanti su mirusių mergaičių šešėliais, miškuose vaikanti laukinius žvėris arba gananti ištisas jų bandas.

Apie laimes dažnai užsimenama ir XIX a. raštuose.

Būdami pagonys, lietuviai turėjo daug deivių ir dievų, kai kurie jų gerai žinomi iki šiol, o kai kuriuos žino tik istorikai ar istorija besidomintys žmonės.

Bent kiek patikimesnių žinių apie lietuvių ir prūsų dievus bei deives randame jau XIII a.

Didelę įtaką suvokiant lietuviškus dievus padarė Mažosios Lietuvos mąstytojas Vydūnas, išpopuliarinęs visuotinę dievų sistemą, labai primenančią antikinį (senovės graikų ir romėnų) analogą.

Vienas iš pirmųjų rekonstruoti pagoniškąjį tikėjimą bandė istorikas Teodoras Narbutas.

Norėdamas parodyti, kad lietuvių pagoniškas tikėjimas kone prilygsta senovės graikų ir romėnų religijoms, jis perdirbo keletą klasikinių mitų ir išgalvojo naujų lietuviškų mitologinių personažų (tokių kaip Milda, Nijolė ir kt.).

Taigi remtis T. Narbuto faktais reikia itin atsargiai.

Žymiausi mitologijos tyrimai buvo inicijuoti Algirdo Juliaus Greimo, juos Lietuvoje išpopuliarino Norbertas Vėlius.

Svarbus įvykis lietuvių mitologijos tyrinėjimo istorijoje yra Algirdo Juliaus Greimo knygos Apie dievus ir žmones : lietuvių mitologijos studijos pasirodymas.

Autorius įrodė, kad lietuvių mitologija ne tik egzistuoja, bet ir yra nepaprastai turtinga, turinti didelę reikšmę viso pasaulio mitologijos ir etnologijos tyrinėjimams.

Taip pat didelę įtaką tyrimams padarė Marijos Gimbutienės Baltų mitologija.

Viena iš didžiausių problemų rekonstruojant lietuvių ir apskritai baltų mitologiją yra tai, kad lietuvių mitologija nebuvo statiška, laikui bėgant keitėsi, įtraukdama naujų elementų, tačiau, nepaisant kintančių senųjų mitų ir įvairiausių siužetų detalių, pamatinė mitologijos esmė, dievybių bruožai ir veiklos funkcijos mažai pasikeitė.

Senosios deivės nebuvo žmonos, mylimosios ar dukterys, bet motinos, karalienės, „ponios“, teikiančios gyvybę, gerovę, laimę ir nelaimę, sveikatą ir ligą.

Jos dažniausiai pasirodo ne po vieną, bet po dvi, tris, dar didesniu būriu, turinčiu vieną vyriausiąją.

Láimė, Láima, lietuvių mitologinė būtybė.

Dievybę Laimella 1666 pirmą kartą paminėjo Vilhelmas Martinis D. Kleino giesmyno pratarmėje, šį vardą W. E. J. Mannhardtas perteikė kaip Laimelę.

M. Pretorijus priskiria Laimę (Layme) dangaus dievų grupei.

Teigia, kad Laimelę (Laimele, Leumele) garbina ir nadruviai, ir skalviai, ir žemaičiai.

Jos garbei ir tikintis pagalbos namuose laikomi ir maitinami žalčiai.

Gimtuvių apeigų aprašyme M. Pretorijus teigia, kad per jas pagerbiama Laimė (Laime, Laijme), jai dėkojama.

J. Brodovskis Laimę apibūdina kaip laimės, sėkmės deivę (Laime), prilygina Fortūnai (Fortuna).

P. Ruigio žodyne pateikiama Laima (apibūdinama kaip gimimo, sėkmės deivė) ir Laimė (laimės deivė).

K. G. Milkaus žodyne Laima aprašoma kaip gimimo, laimės, gyvenimo deivė, o Laimė (Laimelė) - sėkmės deivė.

G. Ostermejeris teigė, kad lietuviai tikėję, jog deivė Laima lemianti likimą ir niekas negali jo pakeisti.

E. Fraenkelis ir K. Būga Laimę, Laimą kildina iš indoeuropiečių laid‑me - leisti, kurti, tverti; prūsų kalba laeims - turtingas.

Lietuvių tautosakoje Laimė nusakoma kaip turinti moters išvaizdą, galinti lemti arba nuspėti naujagimio likimą.

Dažniausiai veikia drauge su savo seserimi Giltine.

19-20 a. tautosakoje dažniau minima ne deivė Laimė, bet laimė kaip individo likimą įasmeninanti būtybė (dalia, nelaimė, vargas).

žymės: #Gimimo

Panašus:

• Senovės prūsų gimimo dienos papročiai: Atraskite paslaptingas tradicijas ir ritualus
• Atraskite Prūsų Gimimo Deivę Laimą: Paslaptinga Senovės Lietuvių Mitologija
• Sveikinimai gimus vaikui: gražiausi linkėjimai ir atvirukai
• Kaip teisingai plauti naujagimio nosį: paprasta instrukcija ir nepakeičiami patarimai
• Neįtikėtina tiesa apie plaukų slinkimą po gimdymo: kaip sustabdyti ir atkurti plaukus greitai!