Dažnai gyvenime atsitinka, kad nežinai net paprasčiausių, kasdien vartojamų dalykų kilmės. Kai kuriems laiko perijodams skaičiuoti pradžią davė pačios gamtos reiškiniai. Mėnesiui - mėnulio keitimasis nuo jauno iki delčios, metams - gamtos keitimasis nuo pavasario iki žiemos. Diena yra įvairiai skaičiuojama.
Žydai dieną skaičiuoja nuo saulės nusileidimo iki kito nusileidimo. Kai kur buvo skaičiuojama nuo saulės užtekėjimo. Mes dabar dieną skaičiuojame nuo vieno iki kito vidunakčio. Šį laiko perijodą vadiname ir para. Tik savaitė nėra gamtos reiškiniais pagrįsta. Kai kurie mano, kad ji atsirado Mozės laikais, kuris liepė žydams švęsti kas septintą dieną. Kiti sako, kad savaitė yra įvesta, kiekvienai dienai paskiriant vieną iš septynių planetų. Dar ir dabar kai kurios tautos, pvz.
Tikslus metų ilgis yra 365 dienos, 48 minutės ir 46 sekundės. Pirmiau žmonės to tiksliai nežinojo, bet ir tada, kai sužinojo, nebuvo lengva sugalvoti sistemą, kuri be pakeitimų tiktų visiems laikams. Egiptiečių metai turėjo 365 dienas. Jie buvo skirstomi į 12 mėnesių, kurių kiekvienas turėjo 30 dienų. Gale metų dar pridėdavo 5 dienas. Žydų metai buvo padalinti taip pat į 12 mėnesių, bet suderinti su mėnuliu. Kad neatsiliktų nuo mėnulio, įsprausdavo dienas mėnesio viduryje, dažniausiai 13-tą dieną.
Taigi, vieni jų mėnesiai turėjo 29 dienas, kiti - 30. Ir graikų metai dalinosi į 12 mėnesių, turinčių kartais 29, kartais 30 dienų. Romėnų mėnesių vardai buvo: Martius, Aprilis, Maius, Junius, Quintilis, Sextilis, September, October, November ir December. Vėliau, norint pagerbti Julių Cezarį ir Augustą, Quintilis buvo pavadintas Julius, o Sextilis - Augustus.
Senovės Romoje, kai dar rašytų kalendorių nebuvo, Vyriausias Kunigas kiekvieno mėnesio pradžioje paskelbdavo, kada bus nonae ir idus bei mėnesio šventės. Tarp gruodžio ir kovo įsprausdavo sausį (Januarius) su 31 diena ir vasarį (Februarius) su įvairaus skaičiaus dienomis. Tas skelbimas lotyniškai buvo vadinamas calare - skelbti, šaukti. Nuo to kilo žodis calendae, t. y. pirmoji mėnesio diena. Iš šito žodžio yra kilęs ir žodis kalendorius.
Jau sakėme, kad calendae yra pirmoji mėnesio diena. Idus (vidurys) reiškia 15 arba kitų mėnesių 13 diena. Devintoji diena prieš idus vadinama nonae. Taip pvz. Calendis Octob-ris reiškia spalių pirmą dieną, Idibus Maii reiškia gegužės 15 dieną ir t.t. Visi šie suminėti kalendoriai, be abejo, nebuvo tobuli.
Julius Cezaris, pasikvietęs graikų mokslininkus, nutarė pravesti kalendoriaus reformą (46 m. prieš Kristų). Buvo taip sutvarkytas kalendorius, kad susilyginimas dienos su naktimi būtų visados tą pačią mėnesio dieną. Tai pataisai įvykdyti reikėjo prie tų metų pridėti du mėnesiu, todėl 46 m. prieš Kr. turi 14 mėnesių. Metai turėjo turėti 365 dienas ir dar ketvirtadalį dienos. Iš tų ketvirtadalių per ketverius metus susidarydavo viena diena, kuri būdavo pridėta tarp vasario 23 ir 24 dienos.
Vis dėlto ir čia dar nebuvo tikslumo, nes ir taip sutvarkyti metai dar buvo 11 minučių ir 14 sekundžių per ilgi. Iš tų minučių ir sekundžių per 400 metų susidaro trys pilnos paros. Tokiu būdu XVI amžiuje buvo susidarę apie 10 dienų skirtumas. Popiežius, Bažnyčios susirinkimų prašomas, pravedė kalendoriaus reformą, pirmiausia išmesdamas iki to laiko priaugusių 10 dienų.
Grigaliaus kalendoriaus įvedimas
Grigaliaus kalendorius yra plačiausiai pasaulyje naudojama laiko skaičiavimo sistema, kurią sukūrė popiežius Grigalius XIII 1582 metais. XVI a. pagal Julijaus kalendorių susidarė apie 10 parų skirtumas. Tada, 1582 m., siekiant sureguliuoti atsilikimą tarp skaičiuojamojo ir astronominio laiko, popiežiaus Grigaliaus pavedimu buvo įgyvendinta Julijaus kalendoriaus reforma, t. y. įvestas kalendorius, kur atogrąžiniai metai ilgesni už naujojo stiliaus tik 26 sekundėmis ir, skaičiuojant laiką pagal šį kalendorių, vienos paros skirtumas susidarys tik po 3280 metų.
Šiam tikslui 1582 m. spalių mėnesio 5 diena buvo pakeista į 15. Juliaus keliamieji metai buvo palikti, bet kad kas keturi šimtai metų neprisidėtų trys naujos dienos, buvo nutarta, kad ateityje tie šimtiniai metai, kurių pirmieji skaičiai dalinasi iš keturių (1600, 2000, 2400 ir t. t.), pasiliks ir toliau keliamieji, o tie, kurių pirmieji skaičiai nesidalina iš keturių (1700, 1800, 1900, 2100), bus paprastieji metai.
Tokiu būdu kas 400 metų trys paros esti išmetamos. Vis dėlto ir šitie grigališki metai yra 26 sekundėm per ilgi. Naujas Grigaliaus kalendorius buvo tuoj katalikiškų kraštų priimtas. Protestantai dar delsė. Lenkai ji priėmė 1586 metais, Vengrai - 1587 m., Vokiečiai - 1700 m., Anglija -- 1752 m., Sovietų Sąjunga - 1918 m., Graikija - 1923 m. Amerika sekė Angliją. Prie datų būdavo pridedamos raidės O. S. (Old Style). Pravoslavai ir Unitai dar ir šiandien Velykas švenčia pagal Juliaus kalendorių. kurs dabar skiriasi nuo Grigaliaus kalendoriaus 13 dienų.
Jo įvedimas buvo reakcija į Julijaus kalendoriaus netikslumus, kurie per šimtmečius sukėlė rimtų problemų krikščioniškosios liturgijos šventėms. Julijaus kalendoriuje, įvestame dar Romos laikais, metai buvo ilgesni nei tropiniai metai, dėl ko pavasario lygiadienis kasmet vis labiau tolino nuo astronominio tikslumo. XVI a. tam, kad neatsirastų paklaidų, buvo nutarta, kad keliamaisiais metais bus laikomi tie, kurių skaičius dalijasi iš 4 (pvz., 1996, 2000, 2004 ir t. t.). Nuo tada pagal laiko skaičiavimą Julijaus kalendorius pradėtas vadinti „senojo stiliaus“, o Grigaliaus kalendorius - „naujojo stiliaus“.
Pagrindinis Grigaliaus kalendoriaus tikslas buvo išspręsti šventojo Velykų šventimo laikotarpio neatitikimą, kuris rėmėsi pavasario lygiadieniu. Pirmasis žingsnis į šią reformą buvo atliktas per Tridento susirinkimą, kuris pavedė mokslininkams ir dvasininkams ieškoti sprendimo. Astronomas Liudvikas Lilio atliko pagrindinius skaičiavimus ir sudarė pataisytą sistemą. Ši sistema buvo patvirtinta popiežiaus Grigaliaus XIII bule „Inter gravissimas“.
Grigaliaus kalendoriaus reforma buvo reikšminga tuo, kad ji išlaikė 365 dienų metų struktūrą, tačiau pridėjo naują taisyklę dėl keliamųjų metų. Pagal šį metodą, metai, kurie dalinasi iš 100, bet nesidalina iš 400, nėra keliamieji. Šis nedidelis pokytis sumažino kalendoriaus klaidą iki vienos dienos per 3300 metų. Reformos metu buvo pašalintos 10 dienų iš kalendoriaus, kad pavasario lygiadienis būtų atkurtas į kovo 21 dieną, kaip buvo Nicejos susirinkimo metu.
Reakcija į kalendoriaus reformą
Grigaliaus kalendoriaus įvedimas buvo pasitiktas įvairiomis reakcijomis. Daugelis katalikiškų valstybių greitai priėmė reformą, tačiau protestantiškos ir stačiatikių šalys ją priėmė daug vėliau. Pavyzdžiui, Anglija ir jos kolonijos reformą įgyvendino tik 1752 metais, o Rusija ją įvedė tik po Spalio revoliucijos. Reformos priėmimas nebuvo vien tik astronominis ar religinis klausimas, bet ir politinis sprendimas, kuris atspindėjo skirtingų šalių požiūrį į Romos katalikų bažnyčios autoritetą.
1700-aisiais metais senasis kalendorius nuo naujojo buvo atsilikęs 10 dienų, 1800 m. - 11 d., 1900 m. - 12 d.
„Senam žmogui labai malonu, užmigus rugsėjo antrą dieną, neatsikelti iki keturioliktos“, - rašė Benjaminas Franklinas 1725 metais, kai Anglija ėmė naudoti 170 metų anksčiau įvestą popiežiaus Grigaliaus XIII kalendorių. Kone dvi savaitės pradingo, šaliai pakeitus Julijaus kalendorių, dėl kurio nuo kitų Europos valstybių ji buvo atsilikusi vienuolika dienų. Tokia kalendorinė akrobatika - ne naujiena pasaulio istorijoje. Pavyzdžiui, prieš Romos imperatoriui Gajui Julijui Cezariui 46 m. pr. Kr. įvedant jo garbei pavadintą kalendorių, metai turėjo 445 dienas.
Tokios katalikiškos valstybės kaip Ispanija ar Portugalija bemat priėmė naują sistemą, tuo tarpu didžioji dalis protestantiškų bei Rytų ortodoksų šalių traktavo Grigaliaus kalendorių kaip bandymą jiems primesti popiežiaus įtaką. Vokietija bei Anglija priešinosi daugelį metų, tačiau galų gale įsivedė šią sistemą dėl patogumo tarptautinėje prekyboje.
1793 metais, po Prancūzijos revoliucijos, naujoji valdžia pakeitė Grigaliaus kalendorių nauju, įprastai vadinamu Prancūzų revoliuciniu kalendoriumi. Tai buvo bandymas išvalyti šalį nuo Ancien Régime palikimo, taip pat ir katalikybės įtakų. Dėl nenuoseklios kiekvienų metų pirmos dienos, dešimties dienų darbo savaitės bei nesuderinamumo su prekybos įvykiais, naujoji sistema laikėsi tik apie dvylika metų, kol buvo sugrįžta prie Grigaliaus.
1976 metais Irano šachas bandė įgyvendinti panašų eksperimentą, varžydamasis su šalies religiniais lyderiais dėl įtakos. Vienas iš būdų atimti valdžią iš dvasininkų tapo islamiško šalies kalendoriaus pakeitimas į sekuliarų. Daugelis tai vertino kaip priešišką islamui veiksmą, kilo didžiulis nepasitenkinimas šacho įgyvendinamais pakeitimais.
Keletas šalių - tarp jų ir Afganistanas, Saudo Arbaija, Iranas - vis dar nėra oficialiai įsivedę Grigaliaus kalendoriaus. Indija, Bangladešas, Izraelis, Mianmaras kartu su grigališkuoju naudoja ir kitus kalendorius, o Šri Lanka, Kambodža, Tailandas, Japonija, Šiaurės Korėja, Kinija - Grigaliaus kalendorių su tam tikrais pakeitimais.
Grigaliaus kalendorius Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
LDK istorijoje būta visokių karų, kovota net dėl to, kaip reikėtų skaičiuoti laiką. Nors kartu su Lenkija ji priklausė katalikiškiems kraštams, kurie pirmieji priėmė sprendimą dėl naujojo kalendoriaus priėmimo terminų (tam pritarė tuomet posėdžiavęs seimas Varšuvoje, atitinkamus ediktus išleido valdovas Steponas Batoras), kokie ir buvo nurodyti popiežiaus bulėje, tačiau paaiškėjo, kad paskubėta.
1582 metų vasario 24 d. popiežiaus Grigaliaus XIII (1572-1585) bule „Inter gravissimas“ paskelbtas naujasis kalendorius iš pradžių LDK sukėlė nemažai problemų, net kovas dėl kalendoriaus, būta ir žmonių aukų. Praktinis naujojo kalendoriaus įgyvendinimas dėl stačiatikių ir protestantų bažnyčių, jų tikinčiųjų pasipriešinimo užtruko kelerius metus, vyko atkaklūs konfliktai, prasidėjo aštri katalikų, stačiatikių, o po 1596 m. Bresto unijos - ir unitų literatūrinė polemika, kuri tęsėsi XVII a.
Tikybos atžvilgiu mišriuose miestuose priklausomai nuo to, kas dominavo jų valdžioje, buvo priimami skirtingi sprendimai: valdžioje buvę katalikai draudė dirbti katalikiškų švenčių dienomis, o stačiatikiai - stačiatikių švenčių dienomis. Bene didžiausi neramumai dėl naujojo kalendoriaus 1584-1589 m. vyko liuteroniškoje Rygoje (tuomet priklausė ATR), kurioje įvyko savotiška kalendorinė revoliucija.
Protestuodami prieš Grigaliaus kalendoriaus įvedimą, rygiečiai nuniokojo Stepono Batoro įsakymu miesto valdžios katalikams perduotas dvi bažnyčias. Opozicijos priešakyje stojo magistratui nepriklausiusios pirklijos atstovai, kurie net kurį laiką užėmė valdžią mieste. Daugelis miestiečių buvo įkalinti ar nubausti didelėmis piniginėmis baudomis.
Tačiau LDK konfliktai plieskėsi tarp stačiatikių ir katalikų, pvz., 1583-1586 m. Polocke ar 1584-1586 m. Vilniuje, kur buvo stiprios stačiatikių bendruomenės. LDK stačiatikiai, remdamiesi 1583 m. soboro Konstantinopolyje nutarimais, kuriuose buvo pažymėta, jog ir naujajame kalendoriuje yra klaidų, todėl teisingiau yra laikytis kanonus atitinkančio senojo, kovojo už teisę laikytis būtent senojo kalendoriaus.
Steponas Batoras iš krikščioniškų konfesijų griežtai reikalavo laikytis naujojo kalendoriaus Pvz., 1586 metų gruodžio 29 d. sprendžiant bylą tarp Vilniaus miestiečių stačiatikių ir miesto vaito, valdovas uždraudė atidaryti dirbtuves ir parduotuves naujojo kalendoriaus švenčių dienomis. Galiausiai bent stačiatikiams valdžia buvo priversta padaryti nuolaidų. Steponas Batoras kitais raštais leido stačiatikiams laikytis senojo kalendoriaus.
Skirtingos religinių švenčių datos, pvz., Šv. Kalėdų šventės gruodžio 25 (pagal naująjį) ir sausio 7 (pagal senąjį) neprisidėjo prie religinio ir kt. gyvenimo darnos. Vieniems jos buvo darbo, o kitiems - šventinės dienos. Stačiatikių šventės ir dabar datuojamos pagal senąjį Julijaus kalendorių.
Dalinis Grigaliaus kalendoriaus įgyvendinimas dar kartą patvirtino Abiejų Tautų Respublikos konfesinę tautinę specifiką, sukėlė nemažai gyvenimiškų nepatogumų-katalikai neretai skųsdavosi, kad dirbama per katalikiškas šventes. Jis vis tik patvirtino principinę valstybės integraciją į vakarietišką civilizaciją.
Grigaliaus kalendoriaus trūkumai ir alternatyvos
Grigaliaus kalendoriaus trūkumai kenkia verslui dėl papildomų darbuotojų atostogų dienų, skirtingos trukmės veiklos ketvirčių, netobulų fiskalinių metų palyginimų, sunkumo kompanijoms užsiimti finansinėmis prognozėmis.
Būta daugybės bandymų ištaisyti popiežiaus Grigaliaus kalendoriaus ydas. Pavyzdžiui, Pax kalendorius, 1930 metais sukurtas Jameso A. Colligano, dalina metus į trylika mėnesių po 28 dienas, o Symmetry454 kalendorius, kur kiekviena mėnesio diena prasideda pirmadienį, pašalina galimybę tryliktai dienai išpulti penktadienį.
1928 metais Kodak įkūrėjas George’as Eastmanas įvedė verslui patogesnį kalendorių savo kompanijoje. Jis buvo toks pat kiekvienais metais, o mėnesio dienos išpuldavo visada tomis pačiomis savaitės dienomis. Pavyzdžiui, kiekvieno mėnesio penkiolikta diena - sekmadienis.
Reformų siūlė ne tik verslininkai ar mokslininkai. 1954 metais Indijos prašymu Jungtinės Tautos svarstė kalendoriaus reformų klausimą. Indija iškėlė mintį, jog Grigaliaus sistema sukuria neadekvačią aplinką verslui plėtoti.
Naujausias pasiūlymas keisti Grigaliaus kalendorių 2012 metais pateiktas buvusio Nacionalinės aeronautikos ir kosmoso administracijos (NASA) astrofiziko Richardo Conno Henry’io, kuris drauge su kolega ekonomistu Steve’u H. Hanke’u pristatė veiksmingiausią kalendorinę reformą. Hanke-Henry kalendorius - pastovus 364 dienų kalendorius su vienodos trukmės ketvirčiais, išsprendžiantis ne vieną Grigaliaus sistemos sukeliamą problemą verslui.
Dauguma pasiūlytų reformų žlugo ne dėl to, jog nesugebėjo pateikti geresnių alternatyvų status quo, o todėl, kad neišsaugodavo Šabo, suardydami septynių dienų savaitę, arba nutoldavo nuo metų laikų ciklo.
Kita vertus, kalendorinių reformų įvedimas sukeltų chaotišką pereinamąjį laikotarpį, kol visos šalys įdiegtų naują sistemą. Tautinių valstybių pasaulyje, kur reformų neįgyvendins plačias teritorijas valdantys imperatoriai ar popiežius, kas ryžtųsi to imtis?
Teoriškai racionalesnis kalendorius leistų suvienyti skirtingų valstybių interesus bei veiksmingiau jų siekti. Tokios sėkmės istorijos pavyzdys - vienos matų sistemos įvedimas pasaulyje.
Grigaliaus kalendoriaus reikšmė
Grigaliaus kalendoriaus reikšmė neapsiriboja vien astronominiu tikslumu. Jis tapo pasaulinės civilizacijos laiko standartizavimo pagrindu. Taip yra ne tik dėl jo praktinio patogumo, bet ir dėl istorinių procesų, kuriuos lėmė Vakarų Europos įtaka pasaulyje. Nors kai kurios kultūros ir religijos turi savus kalendorius, Grigaliaus kalendorius yra naudojamas kaip tarptautinis standartas daugelyje sričių, įskaitant prekybą, mokslą ir švietimą.
Reformos pagrindą sudarė ir krikščioniškasis suvokimas apie laiką. Grigaliaus kalendoriaus atsiradimas rodo bažnyčios siekį suderinti tikėjimą su mokslo pasiekimais. Šiuo požiūriu jis tampa dvasiniu simboliu, kuris vienija dangų ir žemę, tikėjimą ir protą. Pats popiežius Grigalius XIII, kalbėdamas apie reformą, pabrėžė, kad ji buvo atlikta siekiant šventosios liturgijos vienovės ir tikslumo.
Grigaliaus kalendoriaus įvedimas ir jo istorija yra įkvepiantis pavyzdys, kaip žmogaus protas ir tikėjimas gali kartu kurti ilgalaikius sprendimus, kurie tarnauja visuomenei. Šio kalendoriaus paplitimas rodo ir gilesnę prasmę - bendrą žmonijos siekį atrasti harmoniją ir tvarką savo gyvenime. Kaip teigiama „Išminties knygoje“, „viskam yra laikas, metas kiekvienam reikalui po dangumi“.
Popiežius Grigalius XIII
Grigãlius XIII (Gregorius XIII), tikr. Ugo Boncompagni 1502 01 01Bolonija 1585 04 10Roma, popiežius (1572). Studijavo teisę Bolonijos universitete, 1531-39 šio universiteto profesorius. Tridento susirinkimo (1545-63) dalyvis. Viesto (Apulija) vyskupas (1558), kardinolas (1565). Legatas Ispanijoje. Vienas kontrreformacijos vadovų. Švietimo srityje vykdė Tridento susirinkimo nuostatas - įvairiose šalyse įkūrė ir rėmė 23 jėzuitų seminarijas.
1570 įkūrė kolegiją Vilniuje, 1577 - Romoje graikų, 1579 anglų ir 1584 maronitų kolegijas; 1580 sujungė vengrų ir germanų kolegijas. Laikomas Romos kolegijos (vėliau - Grigaliaus universitetas) ir jėzuitų filosofijos, teologijos ir teisės mokyklos vienu steigėjų. 1579 10 30 bule (saugoma Lietuvos valstybės istorijos archyve) patvirtino Vilniaus universiteto įkūrimą. 1582 reformavo Julijaus kalendorių, suderino jį su astronomijos duomenimis (Grigaliaus kalendorius). Įsteigė nuolatines nunciatūras. Pritarė misionieriškai veiklai Ispanijos ir Portugalijos kolonijose, rėmė jėzuitų misijas Indijoje, Japonijoje, Etiopijoje.
Rūpinosi diplomatiniais ryšiais - legatą šiaurės šalims A. Posseviną 1577 siuntė į Švediją ir 1579 į Rusiją prikalbinti Švedijos karalių Joną III ir Rusijos carą Ivaną IV Rūstųjį atsiversti į katalikybę, 1581 - tarpininkauti tarp caro Ivano IV Rūsčiojo ir Ldk Stepono Batoro dėl taikos ir koalicijos prieš Osmanų imperiją sudarymo. Popiežiaus valstybėje rūpinosi žemės ūkiu ir manufaktūromis. Stengėsi atgauti Bažnyčios prarastus miestus. Patvirtino Corpus Iuris Canonici.
žymės:
Panašus:
- Bernardinai Magnificat vaikams: Atrask Popiežiaus įkvepiančią stiprybę trapume!
- Sužinokite, kada cesario pjūvis yra būtinas: pagrindinės indikacijos ir svarbiausia informacija
- Kada saugu pastoti po cezario pjūvio? Rekomendacijos ir rizikos, kurias privalote žinoti!
- Nepraleiskite! Geriausi Spektakliai Vaikams Šiauliuose – Klasika ir Modernūs Interaktyvūs Šou
- Neįtikėtini Faktai Apie Gimdos Gleivinės Uždegimą Po Cezario Pjūvio – Kaip Jį Atpažinti ir Išvengti?