Brolis Ivanas Demeure iš Tiberiados bendruomenės
Visų Šventųjų šviesa kviečia susimąstyti apie šventumą - krikščionių pašaukimą, bet neskraidant aukštumose, kadangi „Dievas sudievina, ką žmogus sužmogina“ (François Varillonas). Šventieji buvo žmogiškiausi žmonės, išpildę žmogiškumą. Jie skleidžia didžiulę dvasią, todėl gera į juos žvelgti.
Biblijoje dažnai kalbama apie stiprybę: būti vyru, būti drąsiam, stengtis ir t. t. Tiesiog Biblija negiria „minkštųjų makaronų“. Tačiau vietoj šių daugelio raginimų, susijusių su vyriškumu, renkuosi kitą iškalbingą įvaizdį - medį.
Pažvelkime į 1-osios psalmės medį, pasinerkime į jo ramybę. Jis pasodintas šalia šaltinio, tekančio iš toliau ir jį maitinančio. Savo ruožtu medis saugo šaltinį, kaip pasaulinio karo viduryje Etty Hillesum rašo dienoraštyje: „Aš ketinu padėti tau, mano Dieve, neužgesti manyje, bet iš anksto nieko negaliu garantuoti. Tačiau vienas dalykas man darosi vis aiškesnis: ne tu gali padėti mums, o mes galime padėti tau - ir taip padedame sau. Tai viskas, ką galime išgelbėti šiais laikais, ir tai vienintelis svarbus dalykas: truputis Tavęs mumyse, mano Dieve.
E. Hillesum apkeičia vaidmenis: jos plunksna, žmogus - stiprus, o Dievas - trapus. Vieną dieną, kai ruošiausi imtis naujų vyresniojo pareigų Lietuvoje, vienas brolis paklausė, kaip man sekasi: „Taigi, ar tapai ramia stiprybe?“ Atsakiau: „Veikiau - ramia silpnybe.“ Ir juokėmės. Mat tuo metu suvokiau, kad stiprybė ir trapumas nėra priešininkai.
Aš patyriau akimirką, kai susitaikiau su savo trapumu. Kas ilgai buvo miglota intuicija, pamažu tapo tvirtu įsitikinimu - viskas, kas gražu, yra trapu. Ir net tai, kas trapu, dažnai būna gražiau už tai, kas nėra meilė, vaikas. Pati žemė yra trapi. Alsuojantis žmogus yra vertesnis, bet ir trapesnis už akmenį, nes jis priklausomas. Negali nustoti kvėpuoti, kad, pavyzdžiui, apsisaugotum nuo užsikrėtimo.
Deja, galvodama apie stiprybę, mūsų visuomenė dažniausiai mato tik vieną medalio pusę: fizinę jėgą, sveikatą, raumenis, jaunystę, sėkmę, gebėjimą primesti savo valią ir t. t. Tai tėra tik stiprybės karikatūra. Ką darome su ligoniais, neįgaliaisiais, kuriais galime tapti kiekvienas? Ar kelias į stiprybę jiems užtvertas? Norėčiau manyti, kad ne.
Man atrodo, kad tikroji stiprybė nesukelia triukšmo. Ji panaši į mišką, kuris auga tyloje, arba net į mažus augalėlius, išaugančius per betoną. Kaip toks menkas daigas geba perverti dangą? Stipraus trapumo paslaptis.
Ar tai Biblija patvirtina? Taip ir ne. Viena vertus, Dievo meilė tokia stipri, kad gali padalyti Raudonąją jūrą. Su kareivijų Dievu įvyksta neįmanomi dalykai, pasikeičia įvykių eiga. Per keturiasdešimt metų hebrajų piligrimystės ir bambėjimų dykumoje Viešpats kaip kantrus mokytojas palaikė tautą. Dievas nepailsta vaduodamas mus iš vergijos pančių. Kita vertus, mūsų Dievo kantrybė ir ištikimybė Jam netrukdo būti pažeidžiamam. Jis nėra iškaltas akmenyje: atsiskleidžia ir įsipareigoja megzti tikrą santykį su žmonija.
Dievas yra jautrus, kaip ir mes, nes jo santykis su žmonija - ne žaidimas. Apskritai visos mūsų savybės turi trūkumą, kaip ir visi trūkumai - savo savybę.
Galbūt tai yra paslaptingojo teksto iš Šventojo Rašto Koheleto knygos prasmė: „Viskam po dangumi yra laikas ir laikas kiekvienam dalykui: laikas duoti gyvybę ir laikas mirti, laikas sodinti ir laikas išrauti. Laikas žudyti ir laikas gydyti; laikas griauti ir laikas statyti. Laikas verkti ir laikas juoktis; laikas raudoti ir laikas šokti. Laikas mėtyti akmenis ir laikas juos mėtyti į krūvą; laikas apkabinti ir laikas susilaikyti. Laikas ieškoti ir laikas prarasti; laikas saugoti ir laikas išmesti. Laikas plėšti ir laikas siūti; laikas tylėti ir laikas kalbėti.
Džiaugsmas nėra liūdesio nebuvimas. Veikiau tikras džiaugsmas atsiskleidžia perkeitęs liūdesį. Šis turi svarbą: man sako, kažkas esą negerai. Be liūdesio pateksiu arba į naivumą, arba į širdies kietumą. Tai nereiškia paskęsti savigailoje.
Visi kovojame su viena ar kita baime, vienu ar kitu kompleksu. Tai viena primityviausių emocijų, būdingų ir gyvūnams. Baimė turi savo paskirtį: mane įspėja apie esantį pavojų, bet neturėtų manęs valdyti. Baimė prieš atsirandant pavojui leidžia jam tinkamai pasiruošti, kad pavojaus akivaizdoje būtume narsūs.
Nors silpnybė yra žmogaus dėsnis, apie ją dažnai kalbama neteisingai, išaukštinant vidutiniškumą, kompromisą arba lengvumą. Turime pripažinti, kad Dievas-Kalėdų Senelis neužpildė mūsų bažnyčių. Nors žmogui besąlygiškai reikia gauti atleidimą ir būti priimtam, jis sukurtas didybei ir iššūkiams.
Šventumas yra kilnus siekis, net jei jis susideda iš daugybės mažų dalykų - iš pradžių nebūtina būti nei didžiam, nei išskirtiniam. Dievas moko mūsų rankas kovoti, sako Biblija, mus ištraukia iš purvo, kad atliktume didingus darbus. Stiprybė - tai drąsos ir ištvermės derinys tarnaujant kilniam bei aukštam tikslui.
Stiprybė reiškia galią, energiją ir kintamumą, kuris siejamas su gyvybingumu. Gyvenimo ir laisvės klestėjimui reikia šios išlaisvinančios ir kūrybinės energijos, kuri kartais įgauna tokį pykčio pavidalą, koks buvo Jėzaus pyktis šventykloje. Egzistuoja toks pasyvumas, toks „gerumas“, smarkiai slegiantis gyvybę.
Pasyvūs žmonės, neturintys savo nuomonės, nedrįstantys, yra pusiau mirę. Nuolankumas nėra pasidavimas. Drąsa prasideda nuo mažų žingsnelių. Net jei mums trukdytų tūkstančiai žaizdų ir nuodėmių, vis tiek turime gebėjimą rinktis, vis tiek turime laisvę… tiesiog žmogišką laisvę. Pasirinkti mažmožius. Galima nusimesti likimo jungą. Galima susidurti su tuo, kas gąsdina.
Stiprybė neatsiejama nuo pastovumo ir ištikimybės. Besikeičiančiame pasaulyje stiprus žmogus yra tas, kurio širdis ir nusiteikimas nesikeičia nuo pirmo vėjo gūsio. Neužsispyręs jis išlieka ištikimas sau.
Grįžkime prie 1-osios psalmės medžio, leidžiančio šaknis vandenin. Tai įvaizdis žmogaus, besiremiančio Dievu. Ąžuolas stiprus, nes tvirtas ir didingas. Kita vertus, jis lūžta pučiant stipriam vėjui. Priešingai, nendrė - itin menka, tačiau nelūžta nuo to paties vėjo. Ji savotiškai stipri. Ąžuolas ir nendrė turi savo stipriąsias ir silpnąsias puses. Taigi nesmerkime vieni kitų.
Blaise’as Pascalis kalbėjo apie žmogų kaip apie mąstančią nendrę. Nesvarbu, ar mano stiprybė įgauna vienokį ar kitokį pavidalą. Tik ji būtina, kad galėčiau vadovauti savo gyvenimui.
Žinoma, šventumas - kur kas daugiau nei dorybė ir tobulumas. Vis dėlto jis toli gražu nėra vidutinybė. Jis būtinai sukuria tam tikrą dorybės formą. Beje, kalbant apie stiprybę, argi ji nėra viena iš septynių Dvasios dovanų?
Popiežiaus Pranciškaus žinia seneliams ir jaunimui
Popiežius Pranciškus savo audiencijose pabrėžia kartų ryšį ir gailestingumą. Jis skatina jaunimą semtis išminties iš vyresniųjų patirties, o vyresniuosius - džiaugtis jaunų žmonių viltimi ir svajonėmis. Popiežius kviečia apkabinti senelius ir pagyvenusius žmones, nepamiršti, kad jie perduoda mums priklausymą Dievo tautai.
Popiežiaus žinutės akcentai:
- Dievo gailestingumas tęsiasi iš kartos į kartą.
- Jaunimas turi džiuginti vyresniųjų širdis ir semtis išminties iš jų patirties.
- Vyresnio amžiaus žmonėms jauno žmogaus buvimas atveria viltį.
Pasaulinė ligonių diena: Gailestingumas ir rūpestis
Popiežius Pranciškus Pasaulinės ligonių dienos proga atkreipia dėmesį į gailestingumą ir rūpestį ligoniais. Jis pabrėžia, kad ligonis visada yra svarbesnis už savo ligą, todėl svarbu išklausyti pacientą, išgirsti jo istoriją, nerimą ir baimę. Popiežius dėkoja sveikatos priežiūros darbuotojams už jų tarnystę ligoniams ir primena, kad katalikiškos sveikatos priežiūros įstaigos yra brangus turtas, kurį reikia saugoti ir palaikyti.
Pagrindiniai akcentai:
- Ligonis visada yra svarbesnis už savo ligą.
- Svarbu išklausyti pacientą, išgirsti jo istoriją, nerimą ir baimę.
- Katalikiškos sveikatos priežiūros įstaigos yra brangus turtas, kurį reikia saugoti ir palaikyti.
„Amoris Laetitia“: Meilės džiaugsmas ir Bažnyčios atvirumas
Popiežiaus Pranciškaus apaštališkasis paraginimas „Amoris Laetitia“ (Meilės džiaugsmas) kviečia Bažnyčią pasitikti žmones ten, kur jie yra, atsižvelgti į žmonių gyvenimo kompleksiškumą ir gerbti žmonių sąžinę, kai kalbama apie moralinių sprendimų priėmimą. Popiežius primena, kad Bažnyčia turėtų vengti vien tik teisti žmones ir siekti jiems tik primesti taisykles neatsižvelgdama į konkrečius sunkumus, su kuriais susiduria žmonės.
Svarbiausi akcentai:
- Bažnyčia turi pasitikti žmones ten, kur jie yra.
- Bažnyčia turi vengti vertinimų, kurie neatsižvelgia į įvairių situacijų kompleksiškumą.
- Sąžinės vaidmuo yra esminis kalbant apie moralinių sprendimų priėmimą.
Popiežiaus Pranciškaus žinia Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų iškilmės dieną
Popiežius Pranciškus Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų iškilmės dieną primena apie Marijos nuolankumą ir tikėjimą. Jis pabrėžia, kad Dievas nuveikia didžių dalykų per nuolankius žmones, nes nuolankumas, tai tarsi išlaisvinta vieta Dievui. Popiežius kviečia sekti Marijos pavyzdžiu ir siekti šventumo.
Žinutės akcentai:
- Dievas nuveikia didžių dalykų per nuolankius žmones.
- Marija yra nuolankumo ir tikėjimo pavyzdys.
- Svarbu siekti šventumo ir susitikti su Marija danguje.
Gavėnia vaikams: Atsivertimas, malda ir dalinimasis
Gavėnia - tai keturiasdešimt dienų, skirtų iš tiesų išgyventi maldą, pasninką ir dalinimąsi, idant atgręžtum savo širdį į Dievą, kaip Evangelijoje ragina Jėzus!
Gavėnios elementai:
- Malda: būti Dievo akivaizdoje, klausytis to, ką Jis nori tau pasakyti.
- Pasninkas: atsisakyti to, kas nebūtina, ir aukoti pinigus vargšams.
- Dalinimasis: daryti gera kitiems nesigiriant.
Šv. Leonas Didysis: Bažnyčios mokytojas ir taikos nešėjas
Šv. Leonas Didysis - vienas didžiausių popiežių, atnešęs Romos Sostui garbę. Jis aktyviai dalyvavo tvarkant civilinius ir politinius reikalus, sustiprindamas Romos Sosto reikšmę ir prestižą.
Šv. Leono Didžiojo veikla:
- Sėkmingai įkalbėjo Atilą nutraukti karinį įsiveržimą į Italiją.
- Rūpinosi gailestingumu, kai Romą užplūdo pabėgėliai.
- Mokė, kad krikščioniškoji liturgija yra ne buvusių įvykių atminimas, bet neregimos tikrovės, vykstančios kiekvieno iš mūsų gyvenime, sudabartinimas.
Popiežius - Bažnyčios vadovas ir tikinčiųjų tėvas
Popiežius yra Bažnyčios vadovas ir kartu - Romos vyskupas. Jis rūpinasi Bažnyčios vienybe ir jos ištikimybe Evangelijai, ugdydamas žmonių tikėjimą. Dabartinis Katalikų Bažnyčios vadovas yra Pranciškus (Chorchė Marijus Bergoljas). Popiežius yra tarsi didelės tikinčiųjų šeimos tėvas.
Popiežiaus Pranciškaus kojų plovimo ceremonija kalėjime
Popiežius Pranciškus Didįjį ketvirtadienį Paliano kalėjime (apie 70 km į pietus nuo Romos) kojas plovė dvylikai kalinių, tarp kurių buvo du nuteistieji iki gyvos galvos, trys moterys ir vienas musulmonas iš Albanijos. Pranciškus pasveikino kiekvieną iš šešiasdešimties kalinių ir kalėjimo personalą. Paskutinėje vakarienėje, priminė popiežius, Jėzus dalyvavo žinodamas, kad bus išduotas dar tą patį vakarą, kad atėjo „jo valanda“. Dievas myli šitaip: iki galo. Duoda gyvenimą kiekvienam iš mūsų ir tuo didžiuojasi, to trokšta, nes yra meilė, - sakė Pranciškus.
Panašus:
- Bernardinai Leidyklos Knygų Vaikams Apžvalgos: Atraskite Geriausias Pažintines Knygas ir Istorijas!
- Stalo žaidimai vaikams nuo 4 metų: geriausi pasirinkimai ir patarimai
- Linksmiausi pažintiniai žaidimai vaikams: idėjos ir patarimai
- Linksmos dainelės vaikams: nuotaikinga muzika, smagūs šokiai ir įdomūs žaidimai
- Neįtikėtini Rudens Darbeliai 3 Metų Vaikams: Kūrybiškos Idėjos, Kurios Uždegins Jūsų Vaiko Vaizduotę!