Manyti nemaniau, kad kada nors teks rašyti pratarmę savo gerojo dvasios Mokytojo dienoraščiams. Tačiau, gerbiamųjų Leidėjų atkakliai raginamas (vis primenant meilės ir dėkingumo pareigą), turiu rašyti - ir prašau Viešpatį pagalbos gerai parašyti.
Kunigą Juozą Zdebskį pažinau būtent kaip Dievo karį, vien tik tiesos žodžiu ir sąžinės skydu apsiginklavusį, stojusį prieš smurtaujantį sovietų totalitarizmo monstrą. Jis, du kartus nuteistas ir kalintas už tikybos mokymą, t.y. kančios liudijimu patvirtinęs savo pamokslų žodžius apie ištikimybę Kristui, buvo mūsų, aštuntajame dešimtmetyje Dzūkijoje susibėgančių į būrelius tikinčiųjų paauglių, gyvasis didvyris. Godžiai klausydavomės iš tyliųjų sielos gilumų iškylančių, nuolankiu įsitikinimu dvelkiančių jo žodžių, dažnai gaivindavomės mažos kaip kišenėlė Šlavantų klebonijos svetingumu, paslapčiom veždavomės namo kunigo Juozo dovanas - prieškario ir pogrindžio spaudą...
Bendravimas su Šlavantų Tėveliu nuosekliai diegė mintį, kad tautos laisvė ir nepriklausomybė ateis tiktai per dvasios laisvę, kurią vienas Kristus tegali sukurti ir apginti žmonių širdyse. Tokį - nepriklausomą savo vidumi, Amžinajam Bažnyčioje tepaklūstantį - matėme kunigą Juozą. Iš tiesų palaiminta jaunystė, galinti gėrėtis ir stiprintis spindinčiu idealizmo pavyzdžiu!
Apie šią, viešumoje labiausiai žinomą, kunigo Juozo Zdebskio veiklą, neabejotinai labai daug prisidėjusią prie Lietuvos išsivadavimo per dvasią, jau išleistos trys knygos: Vido Spenglos pagal KGB archyvuose išlikusius sekimo ir persekiojimo dokumentus parengta „Akiplėša", bičiulių atsiminimų knyga „Kryžiaus ir Meilės kelias" ir kalėjime rašyti dienoraščiai „Gyvenimas mąstymuose. Kunigas tarp vagių" (parengė sesuo Loreta Teresė Paulavičiūtė).
Tuomet, kai augome nuolankiojo Sukilėlio prieš blogio imperiją globoje, nenujaučiau, kad po šita įvairiašake išorine darbuote slypi dar gilesni jo dvasios ir, ko gero, sunkesnės jo kovos klodai. Žmogus - vienovė, tad tikriausiai viena ir kita buvo susiję, viena kitą sąlygojo, veikė. Apie kalbamus giliuosius, labai asmeniškus kunigo Juozo dvasios klodus - antroji jo dienoraščių knyga, kurią dabar laikote rankose....
Tema, pasaulyje neprarandanti aktualumo nuo celibato įvedimo laikų, drauge, deja, banalybių, patyčių, gudrių mirktelėjimų („nemanykite, viską suprantame!") versmė: kunigas ir moterų pasaulis.
Publikuodami privačius mums brangaus žmogaus dienoraščius, privalome atsakyti į keletą sąžinės keliamų klausimų. Ar mes, žuvusiojo bičiuliai, jo augintiniai, turime teisę tai daryti? Ar Tėvelis norėtų, kad tai, ką jis rašė sau ir laikė užrakintame seife, būtų viešai skaitoma? Ar subtilių niuansų nagrinėjimas neaptemdys šviesaus Kovotojo paveikslo, kokį leidžia susidaryti ankstesnės trys knygos apie jį? Ir kokie argumentai byloja „už" tokio pobūdžio knygos išleidimą?
Stipriausias argumentas būtų vienas. Dvasinė nauda skaitantiesiems, t.y. tolesnė Anapus išėjusiojo paliktų minčių kova dėl Kristaus karalystės žemėje ir širdyse. Taip Apvaizda neįžvelgiamu savo sprendimu po kunigo Juozo mirties įvykdytų ne kartą dienoraščiuose minimą, bet realizuoti nebesuspėtą jo troškimą: prabilti jaunimui, keisti jo gyvenimo kryptį krikščioniška beletristika. Tikėtina, kad užrašų puslapiuose sustingę ieškojimų skausmo ir įtampos, kovos dėl savo ir kitų taurumo pėdsakai, paliesdami dabar dar tebegyvenančiųjų likimus, tai atliks.
Mąstau ir apie kunigus bei klierikus, vienuoles bei vienuolius, jaunuolius bei šeimų žmones, nuoširdžiai branginančius jų luomui būdingą skaistą ir lėkštoje moralinio reliatyvizmo pelkėje dažnai pasigendančius stiprios vidinės motyvacijos, nuolat turinčius atnaujinti tyrumo vertės ir prasmės suvokimą. Lietuvių kalba, atrodo, iki šiol dar neturėjome knygos, kurioje kunigystės, celibato, moters, meilės problematika būtų pateikta požiūriu žmogaus, viena vertus, pripažįstančio, pažįstančio ir suvokiančio save kaip prigimties ir antgamčio visumą - su visais jausmais, polinkiais ir žmogiškais ilgesiais, kita vertus, ištikimo per šventimus duotai priesaikai, įžvelgiančio mistišką tokios savo laikysenos grožį ir reikšmę sielų tarnystei.
Tai knyga - ne teoriškai, o gyvu autobiografiniu liudijimu parodanti, kad galimi ir kitokie variantai, negu tie, kuriais gardžiuojasi bulvarinė spauda ar nešvari videoprodukcija; kad egzistuoja ne vien tiktai tie modeliai - o daugiau jų ligšiolinė mūsų raštija nebuvo įtikinamai atskleidusi - kuriuos pažįstame iš V. Mykolaičio -Putino „Altorių šešėly", J. Ragausko knygų ar mass-media pareklamuojamų dabarties ekskunigų istorijų.
Tikiu, kad kunigo Juozo Zdebskio dienoraščiams skirta savita, iškentėta patirtimi bei įžvalgomis, atvira kalbėsena bent iš dalies užpildyti tam tikrą šioje srityje buvusią properšą, susidariusią dėl vienpusių, Bažnyčiai priešiškų nuostatų. Tiesa, skaitytojai jokiu būdu neturi rizikuoti ir mėginti raidiškai taikyti sau kunigo Juozo metodų, individualių pastebėjimų, laipsniškai bręstančių išvadų etapų, - juolab kad daug kur tai tėra pakopos Dievo Valios pažinimo kelyje.
Kiekvienas iš mūsų kviečiamas kopti į šventąjį tobulybės kalną unikaliu būdu, geriausiai atitinkančiu Kūrėjo mums dovanotąją individualybę, laikantis bendrųjų katalikiškojo moralumo dėsnių ir bet koks neprotingas bandymas mėgdžioti kito nueitąjį kelią gali atnešti tiktai žalos. Tačiau visiškai drąsiai galime sekti tuo, kas yra čia skelbiamų dienoraščių esmė: nerimstanti pastanga nukreipti sutiktuosius (-ąsias) į nuostabią Kristaus nešamą laimę; riteriškas atsakomybės už tau patikėtuosius- tavimi pasitikėjusiuosius išgyvenimas; tariamai bereikšmės kasdienybės mozaikos nuolatinis peršvietimas Amžinybės šviesa, kad kaip karšta žaizda, kaip skausmas, kaip Meilė ant kryžiaus vis naujai išryškėtų sau ir kitiems siekiamo idealo reikalavimai.
Didžioji kunigo Juozo Zdebskio užrašų vertė - tai, kad jie galingai patvirtina be perstojo trypiamą ir puolamą svajonę apie žmogaus kilnumą, apie aukštesnį mūsų pašaukimą, Kristaus paliktą mums kaip brangiausiąjį testamentą.
Kun. 1986 m. vasario 5 d. autoavarijoje žuvo Lazdijų r. Rudaminos klebonas kun. Juozas Zdebskis.
Gimęs 1929 05 10, vaikystę praleido Naujienos kaime prie Žaltyčio ežero ir Krosnoje. 1948 m. baigęs Kalvarijos gimnaziją, įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją, 1952 09 21 gavo kunigystės šventimus, 1953 m. vasarą studijas baigė. Tris mėnesius padirbėjo Šiluvoje, o nuo tų pačių metų spalio dvejus metus vikaravo Raseiniuose. Po to - iki 1956 m. rugsėjo - Šiupylių klebonas. Toliau - vienerius metus (iki 1957 m. rugsėjo) - Vilijampolės bažnyčios vikaras Kaune. Vėliau - iki 1959 m. balandžio - vikaras Kauno įgulos bažnyčioje ir Šakių bažnyčios vikaras -iki 1961 m. spalio. Paskui - Marijampolės (Kapsuko) r. Gudelių klebonas iki arešto už vaikų katekizavimą 1964 11 26. Nuteistas metus kalėti, bet, peržiūrėjus bylą, iš pataisos darbų kolonijos (Rasų g. Vilniuje) išėjo 1965 06 04.
Po to porą mėnesių dirbo Alytaus bažnyčioje. Nuo 1965 m. rugpjūčio iki 1966 m. lapkričio - Leipalingio vikaras. Dvejus metus - iki 1968 m. lapkričio - Kapčiamiesčio klebonas. Paskui - trys mėnesiai Valakbūdyje (Šakių r.) ir - kunigo registracijos pažymėjimo atėmimas vieneriems metams. Nuo 1970 m. Velykų - Prienų vikaras iki suėmimo 1971 08 26. Antrą kartą vieneriems metams nuteistas už vaikų katekizavimą, bausmę atliko Lukiškių kalėjime ir Pravieniškių lagery. Po to - iki 1985 m. Šlavantų klebonas ir galiausiai - Rudaminos klebonas.
Tokia trumpa gyvenimo „geografija".
Knygoje surinkta mažiau kaip pusė 18 metų rašyto jo dienoraščio - būtent tai, kas geriausiai parodo kun. Juozo Zdebskio dvasinio gyvenimo esmę.
Knygos rengėjų paaiškinimai pateikiami išnašose arba tekste laužtiniuose skliaustuose, nutraukta mintis, teksto praleidimai ar neiššifruotos vietos žymimos įstrižais skliausteliais, dienoraščio datos - lenktiniais. Autoriaus pabraukimai tekste išskirti pusjuodžiu šriftu, kursyvu -cituotos vietos.
DVASINIO BRENDIMO METAI
KELIAS PRIE ALTORIAUS (1948 m. ruduo - 1953 m. pavasaris)
1948 m. pavasarį baigęs Kalvarijos gimnaziją, Juozas Zdebskis tų pačių metų rudenį įstojo į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją. Buvo pokario rezistencijos ir represijų metas. Tėvai būgštavo, kad sūnaus neareštuotų ir šeimos neišvežtų, todėl nenorėjo leisti į kunigus. Bet sūnus griežtai pasakė: „Ne!" - niekur kitur jis nestosiąs!
Tokiam kategoriškumui gal turėjo įtakos ir išgyventas sukrėtimas: liepos 24 - šv. Onos dieną tvenkinyje prie namų nuskendo jauniausioji sesytė Zitutė...
ATSISVEIKINIMAS SU TĖVIŠKE
„Visa tai buvo dar taip neseniai. Taip gyvai dar viską prisimenu. Kūlėme linus. Klojimas po klojimo, buvom jau ir bebaigtą. Štai ateina tėtė pabaigti tvarkytis, apsiskutęs, ir paima spragilą, o man sako: „Na, tai gali eiti".
Išėjau iš kluono. Galvoje tokios keistos mintys: „Pabaigiau darbą" - atrodė, kad ne tik tos dienos, bet gal visai ar bent laikinai ilgesnį laiką namie nebedirbsiu. Nuėjau dar į Pranio kambarį. Pasikalbėjom. Ir pradėjau ruoštis. Pirmiausia kraustyti knygas. Kai kuriuos sąsiuvinius dar perskaičiau. Jie taip gyvai primena gimnazijos laikus, kada prie tų uždavinių ir rašomųjų buvo tiek daug galvota, kombinuota. Dabar, iš tolo visa tai taip gražiai atrodo.
Pradėjo ir temti. Vis dar tvarkiausi, dėliojau. Visas nusiprausiau ir nuėjau į klėtį. Buvo tokia žavi naktis. Gražiai švietė mėnulis. Ilgai žiūrėjau iš klėties pro sienos plyšį į daržą, paskendusį akacijų šešėly. Pro jų šakas buvo matyti tamsūs gimtojo namo langai, už kurių, žinojau, plaka širdys mamos, tėtės, sesers, tetukės. Ir jie dabar gal negali užmigti... Žiūrėjau į tą puikų reginį ir vis nesinorėjo akių nuo jo nukreipti, - juk greit jo jau nebematysiu, o kai pamatysiu, bus kiti lapai ant akacijų, nes tie jau tuoj nukris...
Miegojau neblogai, net sapnavau, bet ką - nepamenu. Pažadino beldimas į duris. Nežinau, kas beldė, rodos, sesuo. Šokau iš lovos su tokia keista nuotaika, kokia būna tik kur nors svarbiais reikalais ruošiantis iškeliauti, su mintim „važiuojam"... Ji nebuvo džiuginanti. Labiau slegianti, nes namuose buvo taip gera būti. Ligi išvažiavom, neturėjau laiko ką nors galvoti. Viską tik dejom, skubinom. Dar iš vakaro man atrodė, tartum ruošiuosi važiuoti toli, į Sibirą, nes ėjo gandas, kad diena po dienos veš žmones. Ir mama, mačiau, kartą apsiašarojo. Ir iš sesers, ir iš kitų nuotaikos irgi išskaičiau tą patį.
Pagaliau arkliai pakinkyti, viską nunešėm į vežimą. Apžiūrėjau kambarį, atsisveikinau Švč. Jėzaus Širdies paveikslą ir išėjau pasakęs Jam: „Visa Tau". Atsisveikinau tetukę, Marytę [seserį] prie vežimo ant kiemo ir susėdom važiuoti: mudu su tėte - į Kauną, o mama - tik pavėžinti ligi stoties. Dar atsigręžiau į seserį. Ji verkė, bet kai žvilgsniai susitiko, nusišypsojo.
Važiuojant vis atsigręždavau į namus, norėdamas viską giliai atmintin įsidėti. Ir ežeru negalėjau atsigrožėti. Jo kitas krantas apaugęs mišku skendo paslaptingam ryto rūke, vandeny maudėsi saulė. Ir tą ežerą, kaip ir namus, norėjau tartum pasiimti su savim ir išsivežti.
Pagaliau stotis. Mudu su tėte greit išsinešėm iš vežimo daiktus, aš atsisveikinau su mama. Visi skubėjom, nes ten su arkliais negalima stovėti. Stoty buvo kareivių žaliom kepurėm*. Padėjęs daiktus, norėjau pamatyti dar mamą ir jai apie tai pasakyti [kad rengiamasi vežti žmones], bet jos jau neradau - buvo nuvažiavusi. Norėjau vytis, bet kažkodėl likau stovėti vietoje: stoty daug žmonių ir manevruojantis traukinys išblaškė mane.
Praėjo laukimo valanda ir traukinys pajudėjo. Stovėjau prie lango atsirėmęs. Dabar tikrai suvokiau: štai išvažiuoju iš tėvų namų...
Aplinkui buvo tiek kartų matyti laukai ir pažįstami vaizdai. Jie vis bėgo ir bėgo pro traukinio langus ir liko toli. Dar kartą pamačiau ežerą, šmėstelėjo beržų, augančių už mūsų kluono, viršūnės, medžiai ir kryžius gale mūsų lauko. Bet ir juos greit uždengė kažkieno namai... Stovėjau prie atviro lango parimęs ir susimąstęs, o traukinys nėrė vis tolyn, kartu nešdamas ir mane į vadinamąjį Gyvenimą... Ant suolo sėdėjo tėtė. Akis įsmeigęs į tolį, jis irgi kažką mąstė...
Taip, dabar namuose retai tepasirodysiu. Aš ten busiu tik svečias. Pradėjau naują gyvenimo etapą..." (1948 09 28).
SEMINARIJOJE
Nauja aplinka, naujas gyvenimo būdas. Drausmė -kaip kariuomenėje. Seminarijoje gėrio sėklą sėjo ir kilniąsias mintis skiepijo tuo metu dar neišvaikyti geriausi profesoriai kunigai. Seminarijos dvasios vadas ir teologijos fakulteto dekanas - kun. Juozas Grigaitis MIC. Tarp profesorių - filosofas kun. Pranas Kuraitis.
Vėliau, girdėdamas žavintis savo pamokslais, kun. Juozas sakydavo, kad tai daugiausia ne jo mintys, o perskaitytos, išgirstos. Taip pat ir seminarijos laikų užrašai: kas atseks, kieno pasėta gėrio sėkla sudygo imlioje sieloje?..
Seminarijoje dienoraščio nerašė: yra likę trumpi apibendrinantys rekolekcijų pasiryžimai ir užrašai prieš atostogas. Nuo pat pirmųjų metų seminarijoje (matyt, dėl tėvo J. Grigaičio, propagavusio pasiaukojimą Mergelei Marijai pagal šv. Grinjon de Monforą, įtakos) vis labiau ryškėja pamaldumas Šv. Mergelei.
„1. Rūpintis Jos [Šv. Mergelės] garbe, o Ji rūpinsis manąja. Rūpintis sielų reikalais: melstis už jas, už atsivertimą. Kartą savaitėje sau skirti Komuniją ir šv. Mišias, kad Marija vestų mane už rankos. Per atostogas - Rožančiaus dalį.
2. Panaudoti visą darbo laiką. Kai sunku susikaupti, kreiptis į Mariją. Baigus padėkoti...
3. Būti vienodai visiems draugiškam, pavyzdžiui, kviesti vaikščioti ir tuos, kurie man nepatinka. Kiekviename įžiūrėti Kristaus (mergaitėse - Marijos) paveikslą.
4. Išmokti viduje išlaikyti silentium [tylą].
Kasdien pareinant iš bažnyčios prisiminti pasiryžimus. Per mėnesines rekolekcijas juos atnaujinti - perskaityti.
Skaityti! Kalbos (per apypietę ir kitu laisvu laiku).
Mąstymas. Rožančius. Gyvasis Rožančius. Dvasinis skaitymas. Komunija.
Švelnus, linksmas, mandagus; pakęsti prastą nuotaiką, mažinti barnius.
Švenčiausioji Širdis - pasiaukojimo paveikslas!
Išmokyti ką nors dalyvauti Mišiose.
Aš iškviečiu Išganytoją! Su Marija - visur!" (1949 m. vasara).
„Kovoti su šiurkštumu - ryte ir kitomis progomis stengtis nusiteikti švelniai, vaikiškai. Prisiminti artimo meilės motyvus: mano širdimi Jėzus nori juos mylėti! Niekuomet nevartoti šiurkščių žodžių. Jausti širdy Išganytojo pulsą (šv. Komunija).
Mintims nukrypus pradėti nuo: „Išganytojau, ką veiki manyje?.. Jo brangios sielos... Kaip geras yra Viešpats, kad..."
Džiaugsme: Quam bonus Dominusi*
Skausme: „Brangioji, šiandien ir aš turiu ką paaukoti!"
Kad neišsektų malonė: Tu žinai, kad aš noriu prie Tavęs (prie Jo) artėti Tavo garbei, jų ir savo naudai, noriu neužkirsti kelio Komunijos malonės v...
žymės: #Gime
Panašus:
- Nijolė Pareigytė: Įkvepianti Biografija, Įspūdinga Karjera ir Asmeninio Gyvenimo Paslaptys
- Atraskite Nijolės Kepenienės Vaikų Knygų Bibliografiją – Nepamirštamos Knygos Jūsų Mažyliams!
- Monikos Bičiūnienės Biografija ir Kūryba: Atraskite Įkvepiančią Menininkės Kelionę
- Profilaktinis Vaikų Sveikatos Patikrinimas: Viskas, Ką Turite Žinoti Apie Tvarką!
- Neįtikėtina Pavasario Galia: Kaip Vasara Nerimsta ir Rudenį Palieka Tėvą Pasakų Kampelyje!