Nijolė Kepenienė literatūros pasaulyje pasirodė gana vėlai, jau subrendusi kaip žmogus ir rašytoja. Ji jau buvo dviejų dukrų mama, kai 1992 m. išėjo pirmasis jos pasakų rinkinėlis „Labanakt“.
Kūrybos kelias ir bruožai
Neilgai trukus jaunųjų skaitytojų rankose pasirodė apsakymų rinkinėliai „Pasaulis V“ (1993) ir „Šunų valsas“ (1994). Jau pirmosiose rašytojos knygelėse žavėjo šiltas ir intymus autorės balsas, drąsa pasakoti vaikams apie amžinas ir painias žmogaus gyvenimo jausenas ir reiškinius - meilę ir mirtį. Antrosios N. Kepenienės knygos recenziją kažkada taip ir pavadinau - „Meilė ir mirtis Malijoje“.
Vėliau jos knygos biro kaip iš gausybės rago vos ne kas metai. Tai pasakų rinkiniai „Kopūstų riteris ir kiti“ (1996), „Madingiausias krokodilas“ (1998), „Džiovintas debesėlis“ (1999), „Skriek, vaivorykštės karusele“ (1999), „Baltosios žąsytės pasakos“ (2006) ir t. t.
2001 m. N. Kepenienės pasakų rinkinį „Po riestainio saule“ IBBY Lietuvos skyriaus komisija pripažino geriausia metų vaikų knyga, jai buvo įteikta Šarūno Marčiulionio finansuojama premija. 2002 m. už pasaką-apysaką „Tititatos užburti“ rašytoja pelnė literatūrinę I. Simonaitytės premiją.
Be vaikų knygų, mirties ir meilės temą N. Kepenienė nagrinėjo romanuose „Vienatvė dviese“ (2000 ), „10% improvizacijos“ (2004), „Vėjų rožė“ (2007). Be to, N. Kliukaitės pavarde ji išleido eilėraščių rinkinius „Būrimo pamokos“ (1998) ir „Jos“ ( 2001 ).
Per trumpą penkiolikos metų laiką rašytoja išspausdino net aštuoniolika knygų ir pelnė mažųjų skaitytojų ir vaikų literatūros kritikų pripažinimą. Ilgą laiką dirbusi pedagoginį darbą įvairiose Klaipėdos mokyklose, šiuo metu Nijolė bando verstis literatūriniu darbu: rašo ne tik vaikų prozą, bet ir pjeses, verčia iš anglų kalbos knygas. Be jokios abejonės, šiuo metu tai pati produktyviausia Klaipėdos krašto rašytoja.
Nonsenso žanras ir vaikų draugystė
Tačiau vaikų literatūros specialistai į šią autorę dėmesį atkreipė vėliau, išėjus dviem pasakų knygoms ‒ „Madingiausias krokodilas“ (1998) ir „Džiovintas debesėlis“ (1999; kiti leidimai ‒ 2013, 2015). Nonsenso žanras tuo laiku lietuvių vaikų literatūroje dar tik leido šaknis (panašiu metu, 1999-aisiais, pasirodė V.V. Landsbergio „Obuolių pasakos“).
„Madingiausias krokodilas“ ‒ linksma istorija ikimokyklinio amžiaus vaikams apie nuotykių ištroškusią kojinę. „Džiovintame debesėlyje“ pasakų daug, veikėjų ‒ taip pat. Tai ir įvairūs personifikuoti gyvūnai, ir karaliai su princesėmis, ir paprasti, šiandieniniai vaikai. Situacijos čia atsiranda tarsi iš nieko: „Mažoji Domicelė niekaip nesupranta, ko reikia tai šlapiai vištai ant jos pianino ir kodėl toji višta šlapia“ (p. 13).
Trumpųjų pasakų rinkinys „Po riestainio saule“ 2002-aisiais IBBY komisijos buvo išrinktas geriausia metų knyga vaikams. Autorė tęsia nonsenso žanro tradiciją, atrodo, čia gali nutikti bet kas, tekstai taip pat knibždėte knibžda veikėjų ‒ tai krokodiliukas Lukas, paršelis Marijonas, sliekas Izidorius, laputaitė Veronika, barsukas Osvaldas, akmenėlis Džiugas… Jie keliauja iš istorijos į istoriją, patiria įvairiausių vaikiškų nuotykių.
Nonsenso žanro variacijos yra ir „Netikri padavimai“ (2008), kur pasakojamos įvairiausių daiktų (kilimų, durų rankenos, kompiuterio, lango, laiptų, televizoriaus…) istorijos. N. Kepenienė čia išradingai panaudoja tautosakos elementus kalbėdama apie šiuolaikinį vaiką supantį pasaulį: pavyzdžiui, anot pasakojimo, kompiuteris yra ainis smalsaus aitvaro, kadaise prarijusio Onos bažnyčią, Baltąjį tiltą per Nerį, Dievo Motinos katedrą ir net Seną…
Pasakojimai žavi fantazija, netikėtu, paradoksaliu humoru („Šaldytuvas irgi buvo dėžė. Bet nebūtinai. Galėjo būti vonia arba net puodas. Svarbu, kad toje dėžėje, vonioje arba puode būtų buvę galima šauniai paslėpti žiemos garbanėlę“, p. N. Kepenienės knygose paprastai būna keliolika trumpų istorijų, kurias sieja tie patys veikėjai.
Tokios yra „Kopūstų riteris ir kiti“ (1996) ‒ apie kiškį Paikšelį Bailelį ir jo nuotykius, „Baltosios žąsytės pasakos“ (2006) ‒ apie berniuko Naglio draugystę su Baltąja Žąsele, „Saulės sistemos plaštakė“ (2011) ‒ apie devynerių metų berniuko ir šiek tiek vyresnės jo bičiulės Drąsilės vaizduote pagrįstas keliones į kitas planetas. N. Kepenienės kūryboje ypač svarbią vietą užima vaikų draugystė, jų tarpusavio santykiai.
Šalia vaikų ‒ ir suaugusieji, su jais ryšys taip pat labai svarbus. Autorė nevengia skaudžių, komplikuotų temų. Antrojoje „Išgelbėk mane“ dalyje (2005) pasakotojas ‒ dvylikmetis Pijus ‒ susižaloja gelbėdamas šuniuką, jam tenka sėstis į neįgaliojo vežimėlį.
Romane paaugliams „10 % improvizacijos“ kuriamas patrauklus jaunesniojo Saulenės brolio Jurgio charakteris ‒ Jurgis gimė be rankų, bet „buvo guviausias ir linksmiausias vaikas žemėje“ (p. 13), tik dvejų metų, o jau stebėtinai puikiai kalbantis, neiškraipantis žodžių, juos jungiantis į ilgus sakinius. Prie ypatingo vaiko temos N. Kepenienė grįžta romane paaugliams „Maršalitas“ (2013): čia vaizduojamas vaikas, turintis autizmo sindromą. Pasakojama iš vyresniosios sesers perspektyvos.
Svarbūs vaikų ir tėvų santykiai. O pats maršalitas ‒ tai rišamoji medžiaga, jungtis tarp žmonių. Šioje knygoje ji įvardijama, tačiau akivaizdu, kad tarpusavio santykiai, tėvų ir vaikų ryšys yra kone esminis N. Kepenienės kūrybos elementas.
Knygoje „Vasarnamis saulės zuikučiams“ (2008) vienuolikmetė pasakotoja Aliodija ilgisi „pabėgusio“ tėčio ir prisigalvoja įvairiausių dalykų, nes mama apie jį nieko nekalba. Šioje knygoje ryškus, nevienaplanis Aliodijos mamos charakteris. ‒ Na, ji gyva. (p. Taip „Mirties vandenyne“ (2011) kalba pasakotoja Adelė. Romanas skirtas vyresniesiems paaugliams.
Naujausioji N. Kepenienės knyga ‒ 2016-aisiais pasirodžiusios pasakos „Baltų ženklai“ yra panašios stilistikos kaip ir „Verpėjėlė“ (2014). „Baltų ženkluose“ pasakojimai grupuojami pagal Zodiako ženklus, tačiau stengiamasi kurti originalias istorijas, savaip dėliojant lietuvių padavimų ar stebuklinių pasakų elementus. Ankstesnių rinkinių nonsensą ir paradoksus čia keičia lyrinės intonacijos, paslaptinga atmosfera.
Tekstuose nemažai filosofinių pamąstymų apie gyvenimo grožį ir trapumą, aiškios ribos tarp gėrio ir blogio nebuvimą, veikėjus perkeičiančią meilės galią. Reikia pastebėti, kad tik nonsensiškosios, humoristinės N. Kepenienės pasakaitės turi aiškų adresatą - ikimokyklinio ar jaunesniojo mokyklinio amžiaus skaitytoją.
Realistinių kūrinių paaugliams ir jaunimui pasakojimo stilius toks, kad sunku nubrėžti aiškią ribą tarp kalbėjimo skaitytojui vaikui ir kalbėjimo jau suaugusiam. Ir tai ‒ ne dvigubo adresato, o šiokio tokio neapibrėžtumo, kylančio dėl nesuvaldyto teksto, problema.
Nenuostabu: viename interviu N. Kepenienė teigia, jog pirmiausia rašanti sau: „Gal kiek hedonistinė pozicija, bet iš tiesų visada rašau sau. Labai negražu. Bet taip yra. Net ir vaikiškas knygas. Turbūt manyje labai daug vaiko. Dabar grįžtu prie pasakų - negaliu be jų. Rašau jas pati sau. Aišku, labai tikiuosi, kad ir kiti skaitys, kad jiems bus įdomu. Bet be galo gera jas rašyti. (…) Po to labai norisi grįžti ir prie tekstų suaugusiesiems. Knygos man yra tarsi dienoraštis.
Bibliografija
Nijolės Kepenienės knygos vaikams ir paaugliams:
- Labanakt: pasakos. - Klaipėda: Eldija, 1992.
- Pasaulis „V“: apsakymų rinkinys vaikams. - Klaipėda: Menininkų namai, 1994.
- Kopūstų riteris ir kiti: pasakos. - Vilnius: Margi raštai, 1996.
- Skriek vaivorykštės karusele: apysaka-pasaka. - Klaipėda: Klaipėdos rytas, 2000.
- Madingiausias krokodilas: pasakėlė. - Vilnius: Folium, 1998.
- Džiovintas debesėlis: pasakos. - Klaipėda: Libra Memelensis, 1999.
- Po riestainio saule: pasakos. - Klaipėda: Libra Memelensis, 2001.
- Tititatos užburti: apysaka-pasaka. - Klaipėda: Libra Memelensis, 2002.
- Išgelbėk mane: apysaka, 2 dalys. - Vilnius: Mažasis Vyturys, 2003-2005.
- Baltosios žąsytės pasakos: pasakos. - Klaipėda: Libra Memelensis, 2006.
- Pupytė ir jūra, ir sriuba: pasakaitės. - Klaipėda: Libra Memelensis, 2007.
- Vasarnamis saulės zuikučiams: apysaka. - Klaipėda: Druka, 2008.
- Netikri padavimai. - Klaipėda: Libra Memelensis, 2008.
- Su saulės vėju: tarp Fobo ir Deimo: romanas. - Klaipėda: Libra Memelensis, 2010.
- Netikri padavimai (Brailio raštu). - Vilnius: Brailio knyga, 2010.
- Saulės sistemos plaštakė: apysaka. - Klaipėda: Libra Memelensis, 2011.
- Mirties vandenynas: romanas. - Klaipėda: Libra Memelensis, 2011.
- Maršalitas: romanas. - Vilnius: Versus aureus, 2013.
- Verpėjėlė: pasakos. - Vilnius: Versus aureus, 2014.
- Dorotėja ir Girgždulis: pasakėlė. - Klaipėda: S. Jokužio leidykla-spaustuvė, 2014.
- Miestai: eilėraščiai ir piešiniai vaikams. - Vilnius: Versus aureus, 2015.
- Burinuko istorija. - Klaipėda: Klaipėdos šventės, 2015.
- Baltų ženklai: pasakos. ‒ Vilnius: Gimtasis žodis, 2016.
Vertimai
- Hipių namas: romanas / Katherine Holubitsky; iš anglų kalbos vertė Nijolė Kepenienė. - Vilnius: Gimtasis žodis, 2006.
- Karalienė devynias dienas: apysaka / Karleen Bradford; iš anglų kalbos vertė Nijolė Kepenienė. - Vilnius: Gimtasis žodis, 2007.
- Įrėmintasis: apysaka / Frank Cottrell Boyce; iš anglų kalbos vertė Nijolė Kepenienė. - Vilnius: Gimtasis žodis, 2007.
Apdovanojimai
- 2001 m. - IBBY Lietuvos skyriaus komisijos pripažintas geriausia metų vaikų knyga už pasakų rinkinį „Po riestainio saule“.
- 2002 m. - I. Simonaitytės literatūrinė premija už pasaką-apysaką „Tititatos užburti“.
Šaltiniai
- „Nijolės metai: rašytoja Nijolė Kepenienė atsako į Rimanto Černiausko klausimus“, Rubinaitis, 2007 m. Nr. 2 (42), p. 28-31.
- Kristina Sadauskienė, „Rašytoja N. Kepenienė: tikiu tekstu“.
- Gintarė Adomaitytė, „Džiaugsmo bangelė liūdesio jūroje“.
- Džiuljeta Maskuliūnienė, „Dvylika knygų apie tikrovę: klaustukai, šauktukai, daugtaškiai (2011 m. realistinė ir pažintinė vaikų proza)“, Rubinaitis, 2012 Nr. 1 (61), p. 2-8.
- Dainora Kaniavienė, „Prisijaukinti“, Literatūra ir menas.