Senas lietuviškas posakis skelbia: „Genys margas, o svietas dar margesnis“. Tą patį būtų galima pasakyti ir apie Etiopiją. Ši šalis yra tikras kontrastų ir įvairovės kraštas.
Etiopijos gamta ir kraštovaizdis
Etiopijoje galima išvysti visus įmanomus afrikietiškus kraštovaizdžius: didžiausią Afrikoje Simieno kalnų masyvą, „Afrikos stogą“, dantytomis viršūnėmis įsiremiantį į dangų, žemiausią tašką Afrikoje - karščiu alsuojančią Danakilių įdubą, primenančią Mėnulio peizažą, įspūdingus Žydrojo Nilo krioklius, Didįjį Lūžių slėnį, gurgantį karštosiomis versmėmis, vešlius atogrąžų miškus…
Ne vienas Etiopijos gamtos kampelis gali pasigirti tik jam būdinga, endemine flora ir fauna.
Norint iš arti pajusti laukinės gamtos kvėpavimą - būtina aplankyti nors vieną iš daugelio Etiopijos nacionalinių parkų. „Nech Sar“ nacionalinis parkas buvo įkurtas 1974 metais ir apima 514 km2. Su pribloškiamu vaizdu į Abaya ir Čamo ežerus, kalnų fone, tai yra vienas iš gražiausių parkų rytų Afrikoje. Čia esantis Čamo ežeras garsėja begemotais, vienais didžiausių visame žemyne krokodilais ir didžiaisiais pelikanais. Čia gyvena apie 342 paukščių rūšys , didelėmis bandomis ganosi Burchell zebrai ir Granto gazelės, antilopės ir šernai. Pavėsyje tūnančios aksomo beždžionės ir alyvuogių babuinai suteikia džiaugsmo kiekvieno akiai. Žinduolių čia priskaitoma apie 37 rūšys. Taip pat parke galima pamatyti apie 15 rūšių drugelių. Sako yra parke liūtų, tačiau apie juos dažniau girdėjo, nei matė. Etiopija nėra skirta plėšrių ir didelių gyvūnų pažinimui.
Apie 70 proc. visos Afrikos kalnų yra Etiopijoje. Šalis dažnai yra vadinama „Afrikos stogu“. Be to, Etiopijoje yra ir viena iš žemiausių vietų žemėje - Danakilo įgriuva, Dalolo lavos ežeras, 116 metrų žemiau jūros lygio. Jei vertintume vidutinę metinę temperatūrą - tai ir pati karščiausia vieta žemėje.
Žmonių įvairovė Etiopijoje
Tai nepaprasta šalis, tapusi namais iš viso 80 etninių grupių, kurių net 20 gyvena žemutinės Omo upės slėnyje - teritorijoje, užimančioje tik 165 km2.
Viena įstabiausių Etiopijos vietų - žemutinės Omo slėnis, kur gyvena nepaprasta mažų ir kontrastingų etninių grupių įvairovė. Būtent dėl šios nepaprastos kultūrinės įvairovės žemutinės Omo slėnis įtrauktas į UNESCO Pasaulinio Paveldo sąrašą - tai vienintelė vieta pasaulyje, kur tokioje mažoje teritorijoje galima sutikti tokia didelę genetinę ir kultūrinę įvairovę.
Pietinės Omo slėnis tai tarsi mozaika, susidedanti iš vietinių genčių, mums neįprastų kultūrinių vertybių, nuostabių kraštovaizdžių ir unikalių kaimų. Kiekviena genties gyvenimo būdas išskirtinis ir savotiškas, visiškai nepanašus į kaimynų. Mursiai, Hammerai, Dasenechai, Borenai, Dorze, Konso - tai tik keletas genčių, gyvenančių Omo slėnyje. Čia kalbama skirtingomis kalbomis, priklausančiomis net keturioms kalbinėms grupėms.
Pietinės Omo slėnio gyventojai neturi bendro materialinio ar kultūrinio pagrindo, tad kiekviena gentis pasižymi savotiška unikalia menine išraiška ir tradicinėmis gentinėmis šventėmis bei ritualais. Kelionė po žemutinės Omo slėnį - tikras nuotykis visomis prasmėmis.
Hamer genties žmonės - pusiau klajokliai , geri medžiotojai, pagarsėję kaip puikūs gyvulių augintojai ,migruojantys kas kelis mėnesius, kad rastu geresnes ganyklas savo ožkoms ir galvijams. Tačiau labiausia unikali ši gentis dėl moterų „molinių“ šukuosenų ir neįprastų apeiginių ceremonijų. Vyrų branda ir ar jis tinkamas vedyboms tikrinama jam šokant per sustatytų 4-6 jaučių nugaras. Jei nepavyksta, jis laikomas nevykėliu, tampa netinkamu vestuvėms ir ceremonija atidedama metams. Jei ši užduotis yra sėkmingai įvykdyta - vyras įtraukiamas į Maza gretas. Per šią ceremoniją genties moterys provokuoja Maza vyrus savo plikomis nugaromis kad jie vykdytų neatsiejamą apeigos dalį - plakimą rykštėmis. Tai ekstremali ir skausminga ceremonija. Konso gentis šokiruoja kiek mažiau, bet tai nereiškia kad jie mažiau įdomūs. Ši gentis gyvena izoliuotame bazalto kalvų regione. Kaimas stovi ant kalvų ir yra padalintas į bendruomenes, o kiekviena bendruomenė turi po atskirą pagrindinę trobelę. Išskirtinis ženklas - kaimelyje išsirangiusios aukštos akmens sienos kurios daug metų buvo naudojamos kaip gynybinės . Dorze gentis kažkada buvo kariai, dabar jie garsėja iš medvilnės austais audiniais ir avilio formos nameliams. Dorze genties moterų pareiga rūpintis namais, maistu ir vaikais.
Net 84% gyventojų gyvena kaimo vietovėse ir kasdien nueina ilga kelią kol pasiekia vandenį. Gyva, autentiška ir įdomi vieta kur verta pabuvoti - vietinis turgus. „Bati“ turgus antras po Adis Abeba turgaus . Čia, skirtingos etninės gentys, susirenka į vieną vietą parduoti, pirkti ir pasikeisti savo prekėmis. Turgus yra milžiniškas, chaotiškas ir apima visą šlaitą.
Etiopijos istorinis ir kultūrinis paveldas
Etiopija sena, senesnė nei galite įsivaizduoti. Šalis, anksčiau žinoma Abisinijos vardu, egzistuoja jau daugiau nei 3000 metų. Per tūkstančius metų istorijos Etiopija sukaupė turtingą kultūrinį ir istorinį paveldą, tikriausiai vieną turtingiausių Užsachario regiono šalių tarpe.
Tai ne tik legendinės Šebos karalienės namai, bet ir garsiosios Liusės, vienos iš priešistorinių žmonijos pramočių, gimtoji žemė - jos skeleto liekanos buvo atrastos šios kontrastų ir paslapčių šalies kamputyje, Danakilių (arba Afaro) įduboje. Tad Etiopija dažnai vadinama „žmonijos įsčiomis“.
Būtent, šioje šalyje, aptikti seniausi žmonijos pėdsakai ir to įrodymas - Adis Abebos nacionaliniame muziejuje saugomi humanoido Lucy griaučiai (manoma, kad Lucy gyveno prieš 3,2 mil.metų). Jie buvo rasti 1974 metais Afaro dykumoje šalia pagrindinės upės Awash.
Ne vienas trokšta aplankyti Etiopiją, nes tik čia galima pasisemti įkvėpimo iš senovės istorinio palikimo. Tai turbūt vienintelė vieta pasaulyje, kur stebint Etiopijos Ortodoksų Bažnyčios ceremonijas ir ritualus, akies krašteliu galima žvilgtelėti į Senojo Testamento pasaulį.
Ne, ne, nesuklydote - Afrikos gilumoje slypi ankstyvo krikščioniškosios istorijos paminklai. Tik Etiopijoje galima akimirksniu persikelti į praeitį ir prisiliesti prie gyvos istorijos, pasinerti į laukinę unikalią gamtą ir susipažinti su įvairiaspalve kultūra. Etiopija - atradimų žemė. Ji nuostabi, uždara, paslaptinga ir nepaprasta.
Prieš važiuojant į Etiopiją visi keliautojai užfiksuoja įvykį, kad tai viena iš pirmųjų pasaulio valstybių priėmusi krikščionybę, kaip valstybinę religiją. Tai atsitiko 330 metais. Bet nepamačius savo akimis sunku ir įsivaizduoti, kad ta sena istorija yra tokia gyva ir taip matoma kiekviename žingsnyje. Kai Etiopijoje keliavau prieš du metus, mano grupės keliautoja labai gražiai apibūdino: „Nuo šiol dabar aiškiau įsivaizduosiu, kaip atrodė laikai, kai gimė Jėzus“. Baltais drabužiais apsirengę vyrai ir moterys, išdegusi žemė, dulkės ir itin paprastos gyvenimo sąlygos. Istorijos mylėtojai būtinai turi aplankyti Etiopiją! Aksume stovi įspūdingos senos monolitinės stelos. Vieni iš įspūdingiausių senųjų pasaulio architektūros stebuklų - uolose į žemyn iškaltos Lalibelos bažnyčios, daugybė bažnytėlių užkeltų aukštai kalnuose ir taip apsaugotų nuo priešų. Etiopijos istorija yra gausiai paskaninta įvairių legendų. Tikriausiai žymiausia iš yra apie Aksume esančią Siono šv. Mergelės Marijos bažnyčią, kurioje, pasak legendos, saugoma Šebos karalienės atsigabenta Sandoros skrynia. Pasak legendos, kryžius, ant kurio buvo nukryžiuotas Jėzus ir kurį IV amžiuje atrado Romos imperatoriaus Konstantino motina šv. Elena, buvo perduotas Etiopijos karaliams, kad šie apsaugotų koptų krikščionis. Rugsėjo mėnesį visi pasaulio krikščionys, ir ypač etiopiečiai, švenčia kryžiaus suradimą.
Etiopijos kalendorius turi 13 mėnesių ir atsilieka nuo mūsiškojo 7 arba 8 metus. Tryliktas mėnuo turi tik 5 arba 6 dienas. Etiopijoje laikas skaičiuojamas nuo aušros, t.y. 6 valandos ryto. Vidurdienis pas juos bus 6-a valanda, o 16 valanda bus 10 valanda pas mus.
Etiopija oficialiai yra vienintelė šalis, kuri nebuvo kolonizuota europiečių. Kai kurios Afrikos šalys, pavyzdžiui, Gana, pasirinko tokias pačias vėliavos spalvas - žalia, geltona, raudona. Tradiciškai etiopiečių vaikai ir tėvai neturi bendros pavardės. Etiopijos maratonininkas Abebe Bikila tapo pirmuoju afrikiečiu laimėjusiu Olimpinį medalį 1960 metais Romoje. Po 4 metų jis taip pat laimėjo auksą Tokijo olimpiadoje.
Lalibela - Afrikos Jeruzalė
Lalibela. Vietinių krikščionių vadinama Afrikos Jeruzale. Ir tai ne šiaip sau pasigyrimas - Lalibela tapo šventu miestu, traukiančiu piligrimus nuo 1187 metų, kai musulmonai užėmė Jeruzalę ir etiopams teko ieškoti alternatyvų. Daugelis vietovardžių čia tokie pat, kaip ir Šventojoje Žemėje, pavyzdžiui, per miestą teka Jordano upė. Krikščionybė Etiopiją pasiekė IV amžiuje, tačiau čia ji plėtojosi gana izoliuotoje aplinkoje, tad išliko archajiška.
Lalibeloje yra net 13 akmeninių bažnyčių, pradėtų kalti karaliaus Lalibelos laikais, XII amžiuje. Priešingai, nei kitur pasaulyje, jos yra iškaltos gilyn į žemę. Legenda teigia, kad Lalibela susapnavo, jog Dievas liepė jam pastatyti bažnyčias, tiksliai nurodydamas, kur jos turi stovėti, kaip turi atrodyti ir kaip turi būti išdekoruotas vidus. Bažnyčių statybos vyko labai sparčiai, nes dienomis triūsė meistrai, o naktimis, kaip teigia legenda, dirbo angelai. Bene įspūdingiausia yra šv. Jurgio (Bete Giyorgis) bažnyčia. Ji yra kryžiaus formos, iškirsta žemėje iš vientiso uolos gabalo. Netoliese esanti Pasaulio išganytojo bažnyčia (Bete Medhame Alem) yra laikoma didžiausia monolitine bažnyčia pasaulyje. Ji primena graikišką šventyklą - 33,5 metrų ilgio, 23,5 metrų pločio bei 11,5 metrų aukščio - ir galimai yra garsiosios Aksumo bažnyčios, kurioje buvo saugoma Pandoros skrynia, kopija. Šv. Marijos (Bete Maryam) bažnyčia yra seniausia iš šių bažnyčių ir būtent joje vyksta pagrindinė Kalėdų ceremonija.
Lalibeloje gyvena apie 20 tūkstančių žmonių, o per Kalėdas čia atvyksta apie 50 tūkstančių piligrimų. Jie įsikuria stovyklose po atviru dangumi, o kunigams ir vienuoliams yra skiriami paprasti namukai. Etiopai savo Kalėdų išvakarėse pasninkauja, o šventei būtinai pasipuošia baltai. Dauguma jų dėvi tradicinį drabužį, vadinamą shamma. Tai didelis medvilnės gabalas su ryškių spalvų juostomis galuose. Jis dėvimas kaip toga. Šiaurės Etiopijoje tikrai galima pasijausti lyg patekus į Kristaus gimimo metus - baltomis marškomis apsigobę vyrai ir moterys gena asiliukus, neša žabus ir ruošia maistą paprasčiausiomis sąlygomis. Tik tradiciniu būdu verdamos kavos kvapas galbūt sugrąžina iš šios laiko mašinos į dabartį.
Šv. Marijos (Bete Maryam) bažnyčia
Sausio 7-ąją keliuosi dar prieš aušrą ir kartu su baltai apsirengusiais piligrimais, susirinkusiais iš visos Etiopijos, judu prie uoloje iškaltos šv. Marijos (Bet Maryam) bažnyčios. Šiandien - Etiopijos ortodoksų Kalėdos, čia vadinamos Ganna. Nenustebkite dėl tokios datos - etiopai ne tik gyvena pagal senąjį Julijaus kalendorių (pas juos dabar 2010 metai), bet ir dienos laiką skaičiuoja nuo saulės patekėjimo, o ne nuo vidurnakčio. Žmonės prie pagrindinės bažnyčios susirinko dar iš vakaro, bet baltiesiems turistams yra daug lengviau prasibrauti iki vietos, iš kurios puikiai matosi taip pat iš visos Etiopijos atvykę kunigai, kurių čia daugiau nei 100, su turbanais ir keistomis kepurėmis, skirtingais apsiaustais bei puošniais skėčiais. Jie pradeda eiti uolos kraštu. Kratydami sistrus (delno dydžio muzikos instrumentas iš Senojo Testamento laikų), giedodami ir linguodami kunigai įtraukia į keistą būseną visus, kurie stebi ceremoniją. Minią išjudina būgnai ir ragų gausmas, o maldininkai prisideda savo giesmėmis. Tai trunka apie dvi valandas. Visi susirinkusieji tampa ganomaisiais, o kunigai - piemenimis. Visi ramūs ir besišypsantys, tad net kai mūsų gidas pabaksnoja per priekyje stovinčių žmonių pečius, kad jie pritūptų ir leistų mums fotografuoti, - jokių piktų žvilgsnių ar replikų. Mes stovime prie pat šv. Marijos bažnyčios, ant 8 metrų skardžio, bet jaučiamės saugūs. Atvykę čia jaučiamės šventės dalimi.
Rastafarių judėjimas Etiopijoje
Dar viena analogų neturinti įdomybė Etiopijoje: Miestelis Šašemino vardu. Rastafari judėjimas yra dvasinė ideologija , kuri atsirado 1930 metais Jamaikoje. Tai kartais apibūdinama kaip religija, tačiau labiau laikoma gyvenimo būdu leidžiančiu asmenybei atrasti ir pažinti save, skatinančiu suvokti pasaulį kiek kitaip.
Imperatorius Haile Selassie I ir rastafarizmas
Etiopijos imperatorius Heile Selassie I yra laikomas Dievu Jamaikoje sukurtos rastafarizmo religijos išpažinėjų. Imperatoriaus tikras vardas buvo Tafari Makonnen, o žodis „ras“ reiškia regiono vadovą. 1930-aisiais rastafariai įtikėjo, kad būtent Etiopijos vadovas (juodaodis vienintelės laisvo Afrikos valstybės imperatorius) yra mesijas, Jėzaus Kristaus reinkarnacija. Dabar nemaža rastafarių bendruomenė yra įsikūrusi Šašemenės miestelyje. Jame galite sustoti važiuodami pakeliui į Omo slėnį.
Kiti faktai apie Etiopiją
- Etiopijos vardas sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių, kurie reiškia „nudegęs veidas“.
- Šalies sostinė - Adis Abeba, kurios pavadinimas reiškia „baltoji gelė“.
- Etiopijoje gyvena juodieji žydai, dar vadinami falašais.
- 1974 metais archeologai Etiopijoje rado bene garsiausią žmogaus protėvę, gyvenusią prieš 3 milijonus metų - Lucy.
- Etiopija yra pasaulyje laikoma kavos tėvyne.
Patarimai keliaujantiems į Etiopiją
- Jei į Etiopiją iš Europos skrisite su „Ethiopian Airlines“, jų vidiniams skrydžiams gausite net 50 proc. nuolaidą.
- Svarbiausių religinių švenčių metu (šv. Kalėdos sausio 7 d.) viešbučius reikėtų rezervuoti iš anksto.
žymės:
Panašus:
- Vaiko gimimo registravimas Lietuvoje: svarbiausi žingsniai ir patarimai
- Žmonijos lopšys: išsamus valstybių sąrašas ir intriguojančios istorinės įžvalgos
- Neįtikėtina Pietų Afrikos Paslaptis: Sužinok, Kodėl Tai Žmonijos Lopšys!
- Sužinokite, kada saugiausia išeiti su naujagimiu į lauką – ekspertų patarimai ir svarbiausi niuansai
- GEOX Aulinukai Vaikams – Inovatyvios Technologijos ir Tikros Atsiliepimų Paslaptys!