Tolimiausias žmonijos istorijos dienas dengia užmirštis. Daugelis tautų gyvena labai toli viena nuo kitos, jas skiria vandenynai. Ir štai pasirodo, kad šios tautos turi tam tikro panašumo buityje, religijoje, netgi kalboje!
Kaip tas panašumas galėjo atsirasti? Kodėl šie ryšiai vėliau nutrūko? Kodėl Kolumbui ir kitiems keliautojams reikėjo vėl atrasti kitados gerai žinomas žemės ir žemynus?
Visose pasaulio tautose išlikęs padavimas apie kažkokią katastrofą, mūsų Žemę užgriuvusius baisius žemės drebėjimus, ugnikalnių išsiveržimus, tvanus. Daugelis šalių likę negyvenamos. Dalis sausumos nugrimzdusi į jūros dugną. Išnykę, matyt, ir ryšiai, egzistavę anksčiau tarp tolimiausių Žemės rutulio rajonų.
Yra hipotezė, kad šiuos sugriovimus ir pražūtį atnešusi kometa, kuri staiga pasirodžiusi mūsų danguje maždaug vienuolika tūkstančių metų prieš naująją erą. Kaip atrodė pasaulis prieš katastrofą, jei ji iš tikrųjų buvo? Seniausios istorijos ir archeologijos faktai piešia nuostabų vaizdą.
Iš jo mokslininkai sprendžia, kad be galo senais laikais Žemėje egzistavo kažkokia aukšta civilizacija. Tautos, katastrofos metu žuvusios ir išsisklaidžiusios po pasaulį, daug žinojo. Tikriausiai šių žinių liekanas mes aptinkame senovės Indijoje, Egipte ir Pietų Amerikoje.
Mes tegalime tiktai spėti, kokia nuostabi ir plati buvo žinija, kurią palaidojo katastrofa. Kai kuriuos atradimus žmonija turėjo pakartotinai padaryti, praėjus tūkstančiams metų. Istorijos mokslui ne vienas šimtas metų. Daugybė mokslininkų paskyrė jai savo gyvenimą. Tačiau ir dabar dar ne viskas įrodyta ir išaiškinta.
šiame straipsnyje mes pasistengsime pažvelgti į praeitį šiek tiek kitaip. Europiečiai Amerikoje aptiko dvi visiškai atskiras ir savarankiškai susiformavusias civilizacijas: majų ir actekų - dabartinės Meksikos teritorijoje ir inkų - rytinėje Pietų Amerikos pakrantėje. Bet mokslininkai čia atėjo jau po užkariautojų ir misionierių, po pirklių ir lengvo pelno ieškotojų.
Tai, kas jiems liko, tebuvo liekanos buvusios civilizacijos: šventyklų griuvėsiai, šykščios padavimą nuotrupos, du-trys rankraščiai, parašyti ženklais, kurių prasmės jau seniai niekas nebeprisiminė. Istorikų, archeologų, kalbininkų laukė didžiulis darbas.
Inkų imperija
Inkų imperija buvo vienintelė mums žinomoje žmonijos istorijoje aukštai išsivysčiusi civilizacija į pietus nuo pusiaujo. Ji driekėsi išilgai dabartinis Peru ir Čilės pakrančių, iš šiaurės į pietus, daugiau kaip per keturis tūkstančius kilometrų. Inkai sudarė valdantįjį visuomenės sluoksnį, uždarą kastą, kurios žmonės buvo skiriami svarbioms valstybinėms ir karinėms pareigoms. Tai jie, inkai, buvo žyniai.
Puikūs, akmenimis grįsti keliai jungė imperijos sostinę Kuską su visais šalies rajonais. Jie taip fundamentaliai buvo padaryti, kad plytomis, sudėtomis beveik prieš tūkstantį metų, dabar dundėdami lekia sunkvežimiai, inkų laikais šie platūs akmeniniai keliai - kai kurių jų plotis siekė dešimtį metrų, - kaip ir majų, nepažino vežimų. Vietomis bedugnės nutraukdavo kelius. Per jas būdavo permetami kabantieji tiltai iš lianų.
Inkų valstybėje buvusi santvarka stebina daugelį mokslininkų. Kai kurie ją vadina net „komunistine“. Žinoma, tai ne taip. Tačiau reikia pripažinti, kad daug kas čia iš tikrųjų neįprasta. Pavyzdžiui, nei mieste, nei kaime niekas negalėjo likti be pastogės, drabužio, be maisto. Inkų valstybėj nebuvo vagių.
Kai žmogus išeidavo iš namų, jis padėdavo lazdutę ant slenksčio ir duris palikdavo atviras. Lazdutė ant slenksčio reikšdavo: „Namuose nieko nėra“.
Inkai labai skyrėsi nuo pagrindinių šalies gyventojų savo išvaizda - veido tipu, šukuosena, nekalbant jau apie papuošalus ir aprangą. Skyrėsi jie nuo pagrindinių gyventojų ir daug šviesesne odos spalva.
Daug, turbūt, apie šios tautos kilmę mums galėtų papasakoti jos rankraščiai ir kronikos. Deja, jų neliko. Ir štai kodėl. Kartą šalyje įsisiautėjo epidemija. Orakulas, kuris buvo paklaustas, kas daryti, kaip išsigelbėti nuo nelaimės, atsakė, kad reikia uždrausti raštą.
Ir štai tada aukščiausiojo inko įsakymu visi rašto paminklai buvo sunaikinti, o raštas uždraustas grasinant mirtimi. Tiktai Saulės šventykloje pasiliko keletas drobių su inkų istorijos aprašymu.
1572 m. keturias tokias drobes ispanams vis dėlto pavyko nutverti ir jos buvo pasiųstos į Madridą karaliui Pilypui II. Ir taip rašytinių šaltinių apie inkų praeitį neliko.
Inkų padavimai sako, kad jų protėviai atėjo į šią šalį iš už jūros. Panašiai kaip ir senovės egiptiečiai, jie balzamuodavo savo mirusiuosius valdovus. Tarp kita ko, ir balzamavimo būdas buvo labai panašus į egiptietiškąjį. Mirusiųjų valdovų mumijos buvo susodinamos auksinėse kėdėse, vienoje Saulės šventyklos salių. Čia pat būdavo sostas, kuriame įvairių ceremonijų metu sėdėdavo valdovas.
Labai įdomius tyrinėjimus atliko anglų mokslininkai. Jie padarė mumijų kraujo analizę, kuri parodė, kad inkai negalėjo priklausyti vietiniams Pietų Amerikos gyventojams. Karališkųjų inkų mumijų kraujas buvo A grupės, kurios Amerikoje visiškai nebuvo iki europiečiams ateinant.
Žmonių kraujyje esama tam tikro paveldimumo požymio, vadinamojo rezus veiksnio. Labai reta, kai šio požymio nebūna - ne daugiau kaip penkiolika atvejų iš šimto. Be to, inkų kraujo sudėties kombinacija pasirodė labai reta. Tokios sudėties kraują teturėjo du-trys žmonės visame pasaulyje.
Skirtingai nuo kitų etninių grupių, inkai nesituokdavo su kaimyninėmis gentimis. šie atradimai patvirtina pačių inkų pasakojimus, kad jų protėviai atėję į šią šalį iš toli. Bet kaip galėjo atsitikti, kad vieninteliai atstovai tautos, apie kurią mes nieko nežinom, kurios daugiau nebėra Žemėje, buvo inkai?
Jau pirmieji europiečiai užkariautojai su nuostaba pažymėjo, kad indėnų, paprastai varinės rausvos spalvos kūno ir su tiesiais juodais plaukais žmonių, tarpe retkarčiais pasitaikydavo šviesios odos genčių. Pasirodo, atskiros tokių „baltųjų indėnų“ gentys išsimėčiusios abiejose Amerikose, jos tarytum išlakstytos į varinę-raudoną indėnų genčių masę.
Ispanų užkariavimo laikų istorikas rašė apie vieną tokių genčių: „Amazonės baseino majorumai - labai savita tauta. Jie aukšti, jų daug, barzdoti ir rudais plaukais. Jų oda tokia šviesi, kad jie labiau primena anglus ir flamandus, negu ispanus. Jie - Amazonės čigonai ir jų negalima apgyvendinti kaime.
Iš archeologų radinių matyti, kad šių šviesiųjų genčių ar grupių veržimasis ne visada taikiai vykdavo. Į pietus, Čimbote ir Trujilo miestų rajone (dabartinė Peru teritorija), buvo rastos dvi vazos, kuriose taip pat pavaizduotas mūšis tarp indėnų ir šviesiaodžių karių.
Gali būti, kad „baltieji indėnai“ - kažkokios, mums nežinomos tautos liekana - buvo priversti imigruoti į Ameriką staiga, lyg gelbėdamiesi nuo kažko. Kitaip jie nebūtų išsisklaidę po visą žemyną.
Turbūt, nėra atsitiktinis dalykas ir tai, kad kai kurie Amerikos tautų dievai turi ryškius kitos rasės, negu vietiniai gyventojai, bruožus. Pavyzdžiui, majų dievas Idzamnas paprastai buvo vaizduojamas su ūsais ir barzda, nors patiems majams barzdos neželdavo.
Žymus užkariavimo laikų istorikas Garsia de la Vega rašė, kad vienoje Pietų Amerikos šventyklų jis matęs vyriausiojo dievo Virakočio statulą. Pagal padavimą, dievas Virakočis Titikako ežere sukūręs žmones ir, palikęs savo sūnų, dingęs už jūros.
Aplinkinių genčių legendos pasakoja, kad nežinomieji baltieji ateiviai pastatę didžiulį senovinių statinių miestą Tiahunako, kurio griuvėsiai taip pat šio ežero rajone randami.
Taigi visoje Amerikoje paplitę prisiminimai apie baltuosius ateivius, kitados čion atvykusius iš už jūros. Yra ir hipotezė, spėjanti, kas privertė atskiras šios kol kas mums nežinomos tautos grupes persikelti į Ameriką. Jos tauta gyveno nuolatinėje baimėje, laukdama kažkokios katastrofos.
Kas tam tikrus laiko tarpus majai statydavo akmenines stelas, atžymėdami laimingai praėjusius metus. Galbūt, dėl to, kad daugelis visos tautos kartų gyveno, nuolatos laukdamos pražūties, majai savotiškai žiūrėjo į mirtį.
Keliautojai, buvoję šalyje tuoj po jos užkariavimo, pasakojo, kad majai visiškai abejingi mirčiai. Juk majai - vienintelė tauta, kurioje savižudybė buvo laikoma nuopelnu. Ir netgi savižudybė ne dėl kokių nors ypatingų aplinkybių, o tiesiog dievams padžiuginti. Ypač garbinga buvo nusižudyti pasikariant.
Nusikaltimų, kurie būdavo baudžiami mirtimi, tarpe buvo vienas, apie kurį reikia atskirai pakalbėti. šia bausme būdavo baudžiamas istorikas, kuris nukrypdavo nuo faktų. štai kaip ši tauta norėjo išsaugoti atsiminimą apie savo tolimąją praeitį!
Diego de-Landa ir majų rankraščių sunaikinimas
1549 m. čia, jau į nugalėtą žalį, atvyko ispanų vyskupas - jaunas prancūzų vienuolis Diego de-Landa. Uolus jaunas vyskupas norėjo sunaikinti pačią stabmeldžių tikėjimo dvasią.
Raitas ant arklio, to baisaus gyvulio, kuris kėlė siaubą čiabuviams, su kryžiumi rankoje Diego de-Landa įjojo į Manio miestą. Kitados čia buvo sostinė vienos iš šalį valdžiusių dinastijų. Miesto šventovėje buvo didžiulė senovinių rankraščių biblioteka.
Vyskupą, kaip paprastai būdavo nukariautose šalyse, lydėjo ginkluotas būrys. Visą dieną kareiviai, vyskupo įsakyti, nešė knygas ir ritinius su nesuprantamais piešiniais ir ženklais į aikštę priešais šventovę. Kai darbas buvo užbaigtas. Diego de-Landa prinešė prie rankraščių degantį deglą.
Po aštuoniolikos metų de-Landa suprato, kokį nusikaltimą jis padarė, perbraukęs visos tautos praeitį. Ir štai, skatinamas pavėluotos atgailos, vyskupas imasi didelio darbo. Jis nori parašyti majų tautos istoriją.
Užmiršęs savo buvusį nekantrumą, jis kalbasi su žyniais, susitikinėja su žymiais žmonėmis, bando surasti išlikusius rankraščius, bet veltui: rankraščiai dingo. Žyniai kruopščiai slėpė nuo užkariautojų savo senovės paminklus.
Yra duomenų, kad, prieš ateinant ispanams, vienoje šventyklų buvo saugoma visa majų istorija, išgraviruota ant penkiasdešimt dviejų auksinių lentų. Kai atėjo ispanai, žyniams pavyko paslėpti šią brangenybę. Tie, kurie galėjo žinoti slaptavietę, mirė kankinami, bet neišdavė paslapties.
Majų tautos istorijoje daug neperskaitytų puslapių. Tokia, pavyzdžiui, apleistų miestų paslaptis. Staiga, kaip mums atrodo, netikėtai, be priežasties, gyventojai palikdavo miestą, didžiulį akmeninį miestą su šventovėmis, ir piramidėmis, su namais ir pasėliais ir leisdavosi į kitą vietą. Ir štai už 200-300 kilometrų nuo paliktojo miesto jie imdavo statyti naują.
IX amžiaus pradžioje būdavo apleidžiami daugelis senovinių ir visiškai gyvenimui tinkamų miestų. Kokia jėga, kieno baimė vijo šimtus tūkstančių žmonių iš gyvenamų namų ir versdavo juos kažkur toli, dykioje, saulės išdegintoje plynaukštėje, statytis naują miestą?
Esama įvairių spėjimų: išsekusios dirvos, epidemijos. Daugelis faktų rodo, kad senovėje tarp Amerikos ir Europos buvęs kažkoks ryšys.
Žmonės su vienuolių sutanomis, su maldaknygėmis rankose pasirodė Amerikoje kartu su konkistadorais. Tačiau, atrodė, kad prieš juos būta pirmtakų, atrodė, kad jie ėjo kažkokių krikščionių misionierių pėdomis, kurie buvojo čionai prieš juos.
Daugelyje vietų indėnams buvo gerai žinomas šventas kryžiaus ženklas, kuris ir čia simbolizavo amžinąjį gyvenimą po mirties. Tai ir Kolumbas pastebėjo. Kryžiai vainikuodavo ir kai kurias šventyklas.
Korteso priplėštų ir Ispanijos karaliui pasiųstų brangenybių tarpe buvo auksinių kryžių, papuoštų brangakmeniais. šventų kryžių buvo rasta ir šiaurės Amerikoje, Floridoje, ir majų valstybėje, ir pas inkus, kurie taip pat garbino kryžiaus simbolį.
šiaurės, Centrinėje ir Pietų Amerikoje buvo plačiai žinomos legendos apie dievžmogį. Jos labai priminė legendą apie Kristų. Brazilijoje buvo žinomas padavimas apie skaisčią mergelę, kuri pagimdžiusi „nuostabų berniuką“.
Jis išaugęs ir tapęs žymus ir protingas, jis daręs stebuklus: atgaivindavęs mirusiuosius, išgydydavęs paralyžiuotuosius, priversdavęs praregėti akluosius. Tačiau kartą, sušaukęs žmones, „jis įžengė į Saulę, kuri spindėjo danguje“.
Bet dar labiau stebina Amerikos gyventojų šventųjų knygų ir biblijos tekstų sutapimas. štai kaip Biblija pasakoja apie įvairių kalbų atsiradimą: „Visoje žemėje buvo viena kalba ir viena tarmė. Traukdami iš rytų, jie rado žemėje Sonaro lygumą ir įsikūrė joje... Ir pasakė jie: pasistatysime miestą ir bokštą iki dangaus.. . Ir tarė Dievas: štai viena tauta ir viena jos kalba ir štai ką pradėjo jie daryti ir neatstos jie nuo to, ką sugalvojo daryti. Nusileiskim ir sumaišykim ten jų kalbas, kad vienas antro kalbos nesuprastų...
Ankstesnis šaltinis (Babilono žynio ir istoriko Berozo užrašai) štai kaip aprašo šį įvykį: „Pasakojama, kad pirmieji žmonės, didžiavęsi savo jėga ir didybe, ėmę niekinti dievus ir save laikyti aukštesniais už juos. Jie pasistatę aukštą bokštą toje vietoje, kur dabar yra Babilonas. šis bokštas jau beveik dangų lietęs, kaip staiga vėjai atėję dievams į pagalbą ir nugriovę statinį ant jį stačiusiųjų. Griuvėsiai buvę pavadinti „Babeliu“.
O štai kaip apie kalbų atsiradimą pasakoja viena toltekų legenda: „Kai po tvano nedaugelis žmonių teišliko, kai jie spėjo pasidauginti, jie pastatė aukštą bokštą...
Stebino ir šio bokšto pavadinimų tapatybė. Judėjai jį vadino Ba Bei (iš čia Babilonas), tai išvertus reiškia „Dievo vartai“.
Net keista, kaip sutampa tvano aprašymas. Actekai, dabartinės Meksikos gyventojai, turėjo ir savo Nojų, kuris išsigelbėjo tvano metu. Jis buvo vadinamas Nata. Dievas Titlakahuanas įspėjęs jį apie būsimą katastrofą ir taip pat, kaip ir krikščionių dievas, pataręs jam pasidirbdinti laivą iš kipariso.
Kai vanduo atslūgęs. Nata su savo žmona gavęs ugnies it ėmęs kepti žuvį. - Kas ten prie ugnies? - jie sušukę. Bet juk ir Biblijoje mes skaitome, kad po tvano Nojus užsikūręs ugnį ir kaip tik iš kvapo sudegintos aukos dievas sužinojęs, kad žmonės išsigelbėjo.
Tačiau Biblijos pasakojimai kyla dar iš ankstesnių, babiloniškųjų šaltinių. Čia analogija dar labiau stebina! Po tvano dievus „lyg muses sutraukė“ aukos kvapas. Pagal šį kvapą jie sužinoję, kad kažkoks žmogus su savo žmona išsigelbėjo. Užsirūstinę dievai nutarę juos sunaikinti.
Biblijos Nojus, norėdamas sužinoti, ar jau baigėsi tvanas, tris kartus iš savo laivo leidęs balandį. Kai balandis sugrįžęs su alyvmedžio lapeliu snape, tai buvęs ženklas, kad vanduo ėmęs slūgti.
Beveik du tūkstančius metų skaitydami bibliją, žmonės joje randa minimą vaivorykštę, kuri dievo valia pasirodžiusi danguje, reikšdama tvano pabaigą. Bet kodėl gi ir Amerikos šventosiose knygose kalbama, kad inkų dievas, ženklindamas savo sprendimą baigti potvynį, iškelia dangun septynspalvę vaivorykštės arką?
Panašesni meksikiečių ir senovės babiloniečių padavimai, negu pastarieji ir Biblijos. Tai rodo ir kryžiaus ženklas, kuris buvo žinomas abiejose Atlanto pusėse. Dabar žinoma, kad kryžiaus simbolis yra labai senos, prieškrikščionišk...
Šventieji miestai pasaulyje
Šventieji miestai - tai pasaulio dvasinės širdys, kur susilieja tikėjimas, istorija ir žmogaus siekis priartėti prie dieviškumo. Pristatome svarbiausius šventus miestus, nuo Jeruzalės ir Mekos iki Lurdės ir Bodhgajos, kurie per amžius traukia piligrimus ir keliautojus. Kiekvienas miestas yra unikalus savo religine reikšme, kultūriniu paveldu ir dvasine atmosfera, atspindinčia skirtingų tikėjimų esmę. Kiekvieno miesto aprašymas trumpai atskleidžia jo šventumo šaltinį - ar tai būtų šventovės, pranašų pėdsakai, ar stebuklais garsėjančios vietos. Šis sąrašas skirtas ne tik tikintiesiems, bet ir visiems, norintiems pažinti pasaulio religinį paveldą ir jo įtaką kultūrai. Kviečiame atrasti šiuos dvasinius centrus, kurie įkvepia, vienija ir primena apie žmonijos bendrą kelionę ieškant prasmės.
Sąrašas šventųjų miestų
- Aksumas (Etiopija): Laikomas senovės Etiopijos imperijos lopšiu ir viena svarbiausių Rytų Afrikos religinių vietų.
- Amritsaras (Indija): Sikizmo dvasinis centras, įsikūręs Pendžabo regione. Mieste stovi garsusis Auksinis šventykla (Harmandir Sahib), laikoma švenčiausia sikų šventove.
- Anuradhapura (Šri Lanka): Senovės Šri Lankos sostinė ir svarbus budizmo piligrimystės centras.
- Apija (Samoa): Pagrindinis Samoa miestas ir kultūros centras, kur krikščionybė susiliejo su vietinėmis Polinezijos dvasinėmis tradicijomis.
- Asyžius (Italija): Šv. Pranciškaus, vieno garsiausių krikščionybės šventųjų, gimtinė ir dvasinis centras.
- Ayodhya (Indija): Laikoma viena švenčiausių vietų hinduizme. Pagal senovės epą „Ramajana“, čia gimė dievas Rama.
- Bahajų Pasaulinis centras (Haifa, Izraelis): Tai svarbiausia bahajų tikėjimo administracinė ir dvasinė vieta.
- Betliejus (Palestina): Vieta, kurioje, pagal krikščionių tikėjimą, gimė Jėzus Kristus.
- Bodhgaja (Indija): Laikoma švenčiausia budizmo vieta pasaulyje. Čia, po šventuoju Boddhi medžiu, princas Siddhartha Gautama pasiekė nušvitimą ir tapo Buda.
- Čenstochova (Lenkija): Garsėja Jasnos Gūros vienuolynu, kuriame saugomas stebuklingas Juodosios Madonos paveikslas.
- Chidambaram (Mauricijus): Grand Bassin (Ganga Talao) laikomas švenčiausia vieta. Tai ne miestas, o šventas ežeras ir jo apylinkės.
- Damaskas (Sirija): Vienas seniausių nuolat gyvenamų miestų pasaulyje.
- Fatima (Portugalija): Tapo žinoma po 1917 m. įvykusių Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų trims piemenėliams.
- Gvadalupė (Meksika): Dievo Motinos šventovė Meksike yra svarbiausia katalikų piligrimystės vieta Lotynų Amerikoje.
- Haridvaras (Indija): Vienas švenčiausių hinduizmo miestų, įsikūręs prie Gangos upės.
- Hebronas (Vakarų Krantas): Vienas svarbiausių miestų judaizme, islame ir krikščionybėje.
- Isė (Japonija): Svarbiausia šintoizmo šventvietė Japonijoje.
- Jeruzalė (Izraelis/Palestina): Vienas švenčiausių miestų pasaulyje, svarbus judaizmui, krikščionybei ir islamui.
- Kairouanas (Tunisas): Laikomas ketvirtuoju švenčiausiu islamo miestu po Mekos, Medinos ir Jeruzalės.
- Kandy (Šri Lanka): Budizmo šventovė, kurioje saugoma Budos danties relikvija.
- Karbala (Irakas): Šiitų islamo piligrimystės centras, kur žuvo imamas Huseinas - pranašo Mahometo anūkas.
- Kenterberis (Anglija): Pagrindinis Anglikonų Bažnyčios dvasinis centras.
- Kiotas (Japonija): Ilgus šimtmečius buvo Japonijos imperatoriškoji sostinė ir dvasinis centras.
- Konstantinopolis (dabartinis Stambulas, Turkija): Buvo Rytų Romos (Bizantijos) imperijos sostinė ir stačiatikių krikščionybės centras.
- Kumas (Irakas): Vienas švenčiausių šiitų islamo miestų, laikomas religinių mokslų centru.
- Kušinagaras (Indija): Vieta, kurioje, pagal tradiciją, Buda pasiekė parinirvaną (galutinį išsivadavimą po mirties).
- Lalibela (Etiopija): Garsėja vienuolika unikaliai į uolą iškaltų krikščioniškų bažnyčių.
- Lasa (Tibetas, Kinija): Tibetiečių budizmo širdis.
- Lurdas (Prancūzija): Viena garsiausių katalikų piligrimystės vietų Europoje.
- Mashhadas (Iranas): Šiitų islamo dvasinis centras Irane.
- Mathura (Indija): Laikoma dievo Krišnos gimimo vieta.
- Medina (Saudo Arabija): Antras pagal šventumą islamo miestas po Mekos.
žymės:
Panašus:
- Etiopija – Seniausia Civilizacija ir Žmonijos Lopšys, Kuris Pakeitė Pasaulį!
- Neįtikėtina Pietų Afrikos Paslaptis: Sužinok, Kodėl Tai Žmonijos Lopšys!
- Nešiojami lopšiai kūdikiams vežimėliuose – geriausios apžvalgos ir tėvų atsiliepimai
- Atidengta: Tikri Atsiliepimai Apie Lietuvos Poliklinikas ir Geriausius Vaikų Gydytojus!
- Svaros vonios naujagimiui: svarbiausi patarimai kiekvienai mamai!