Lietuvių tauta praeityje buvo didžiąja dalimi žemdirbių tauta, vertusis dviem pagrindiniais verslais - žemdirbyste ir gyvulininkyste, todėl ir lietuvių dvasinėje kultūroje jie yra palikę ženkliausią pėdsaką. Visais metų laikais žemdirbio mintys sukosi apie žemę maitintoją ir jos auginamą javų derlių, apie gyvulių sveikatą, prieaugį, apie darbų sėkmę, apie visą tai kas lėmė šeimos gerovę. Ne paskutinę vietą užėmė ir rūpestis šeima, vaikais, jų sveikata. Tik sveikata, darbšti, vieninga šeima pajėgi grumtis su gamtos stichija ir įvairiomis negandomis.
Kasmet tuo pačiu ar artimu metu pasikartojančios įvairios šventės sudaro vadinamųjų kalendorinių švenčių grupę. Kadangi liaudies kalendorius yra tiesiogiai susijęs su žemdirbio gamybine veikla, tai ir kalendorinių švenčių papročiai dar yra vadinami kalendoriniais agrariniais papročiais. Pagal keturis metų laikus - žiemą, pavasarį, vasarą, rudenį - ir kalendorinės šventės bei papročiai dažniausiai skirstomi į keturias analogiškas grupes. Be jų, dar yra darbo, šeimos šventės (pvz., įvairių darbų pradėtuvės, pabaigtuvės, vestuvės, laidotuvės, krikštynos, vardinės, gimtadieniai ir pan.).
Šiame darbe mėginsime supažindinti Jus su kalendorinių švenčių papročiais, apeigomis ir tradicijomis. Jų yra didžiulė įvairovė, tai per ilgus amžius susikaupęs tautos dvasinis turtas.
Kalėdos: Žiemos Šventė
Žemdirbio kalendoriuje didžiausia metinė žiemos šventė yra Kalėdos - gruodžio 25 - oji. Krikščioniškoje eroje Kalėdos yra Kristaus gimimo prisiminimas. Liaudiškuose šios šventės papročiuose labai ryškūs bruožai vienų ūkinių metų pabaigos ir rūpesčio būsimaisiais metais, darbų sėkme ir šeimos ateitimi. Kalėdos yra dviejų žemdirbio veiklos laikotarpių sandūra, slenkstis tarp kurį laiką trukusio gamtos sunikimo, niūriojo, tamsiojo metų laiko ir šviesos pergalės prieš naktį, laipsniško gamtos atgijimo.
Kalėdos praktiškai susideda iš dviejų skirtingos semantikos švenčių - išvakarių dienos, vadinamos Kūčiomis ir Kalėdų, dar XX a. pradžioje švęstų tris ar keturias dienas, o dabar - dvi dienas. Kalėdos - bažnytinė, o Kūčios - namų šventė, tiksliau netgi ne šventė, o pasiruošimas šventam vakarui, ritualinei vakarienei, kurios svarbiausias patiekalas „kūčia“.
Kūčių Tradicijos
Sunkių darbų tądien nedirba. Moterys tvarkosi pirkioje, ruošia valgius Kalėdoms, taip pat ir Kūčių vakarienei. Vyrai prisiskaldo malkų, kad užtektų kuro per visas švenčių dienas, pasiruošia pašarų gyvuliams, aptvarko kiemą ir visus sodybos pašalius, šiaudais, per kuriuos moterys nukošė žirnius Kūčiai, apraišioja obelis, kūrena pirtį. Vakarop pirma vyrai, po jų moterys prausiasi pirtyje, persirengia švariais marškiniais, šventiniais viršutiniais drabužiais. Suvalkijoje per Kūčias visi būtinai prausdavosi prišildyto vandens kubiluose. Moterys ištrenkdavo šarmu vyrams galvas, numazgodavo jiems nugaras. Tądien sausas pasninkas, kad tik šį tą vyrai ir vaikai tegaudavo užkąsti, daugiausia sausų šutintų žirnių. Užtat visi nekantriai laukdavo šventinės vakarienės.
Tądien ir iš namų stengiamasi nebevaikščioti, net jeigu ko mirtinai prireiktų iš kaimyno pasiskolinti. Tikima, jei Kūčiose skolinsiesi, tai teks visus metus skolintis. Kad išvengtų skolų, stengiamasi prieš Kūčias visas skolas atlyginti. Metų sandūros slenkstį norima peržengti švaria sąžine, kad po šventės būtu galima tarsi naują gyvenimą pradėti. Svarbus darbas - sutrinti kočėlo galu puodynėje aguonas miešimui. Miešimas - tai medumi su cukrumi pasaldintas vanduo, kuriuo užpilamos trintos aguonos, ir su kuriuo valgomi tik tai Kūčioms kepami maži kvietinės neraugintos tešlos džiūvėsėliai, vadinami sližikais, arba prėskučiais.
Apėjus ruošą, balta linine staltiese dengiamas stalas, prieš tai ant jo pataršius kvepiančio šieno gūžtelę. Šienas - prakartėlėje paguldyto Kūdikio Kristaus prisiminimas. Tam, kad puotoje dalyvautų tarsi ir žemdirbio rankų vaisius - javai, simbolizuojantys derliaus dvasios įsikūnijimą, pastalėje patiesiamas nekultų kviečių pėdas. Buvo tikima, kad ant jo sutūpusios gali pasišildyti iš žiemos speigo pirkion pakviestos į šventę šeimos mirusiųjų vėlės. Stengiamasi, kad prie Kūčių stalo susiburtų ne tik visi šeimos nariai, bet simboliškai ir visa, kas supa šeimą, kas įeina į žemdirbio namų sąvoką. Jeigu šeimoje yra nelyginis valgančiųjų skaičius, kviečiama prie stalo artimesnis neturtingas, ypač bešeimis senukas, kad skaičius būtų lyginis. Jei tais metais buvo kas iš narių palaidotas, palikdavo prie stalo jam skirtą vietą, padėdavo jam šaukštą. Kūčios - tai šeimos santarvės diena. Jei šeimos nariai per metus ir buvo susipykę, per šventinę vakarienę visi susitaikydavo, užmiršdavo buvusias nuoskaudas.
Ritualinė senųjų metų pabaigos vakarienė buvo valgoma ne anksčiau, kaip danguje įsižiebus Vakarinei žvaigždei. Ant stalo kiekvienam buvo padedama po šaukštą ir įvairių pasninko patiekalų - kūčios, avižinio kisieliaus, obuolių, žuvies, silkės, grybų, saldžios džiovintų vaisių sriubos. Šiandien yra žinomas Kalėdaitis - pašventinta plotkelė, kurių tikintieji gauna bažnyčioje. Tai šeimos santarvės duonos simbolinis pakaitalas, kuriuo šeimos nariai dalijasi. Senovėje būdavę devyni patiekalai, nes Mėnulio kalendoriuje buvo devindienė savaitė. Dabar stengiamasi patiekti dvylika patiekalų, turint omenyje 12 mėnesių.
Valgyti pradedama visiems sustojus aplink stalą, persižegnojus, tėvui sukalbėjus maldą arba palinkėjus visiems sveikatos, laimės, sėkmės kitais metais, dalijantis laužoma „Kūčių duona“ arba Kalėdaitis. Buvo tikima, kad metų sandūroje ištarti linkėjimai išsipildys. Valgyta visa ko sočiai. Sotus pavalgymas per Kūčias, Kalėdas, Užgavėnes žmonių įsitikinimu turėjo įtakos nulemti jų sotumą per ištisus ateinančius metus. Patiekalų skaičių, Kūčių valgymo būdą ir rimtį liaudis aiškino vis atsigręždama į praeitį.
Pavalgius Kūčias stalas nebuvo nukraustomas, šaukštai ties kiekvieno lėkšte buvo užverčiami, buvo tikima, kad vėlės susirinks puotauti. O ar buvo vėlės, ar kieno nors šaukštu valgė, paliudys Kalėdų ryta to šaukštas. Jei bus atvirtęs semiamąja puse į viršų, ženklas, kad jo savininko tykanti liga ar mirtis. Artimųjų ir benamių vėlėms ant palangės buvo padedamas kisieliaus dubenėlis. Ši naktis - gyvųjų ir mirusiųjų sandūros naktis, todėl taip visais ir buvo rūpinamasi.
Žmonės šventai tikėjo, kad Kūčių - Kalėdų naktį gyvuliai tvarte „prakalba žmogaus balsu“, kad jie išsipasakoja savo vargus, nuoskaudas, ir vargus tam, kas tyčia skundų klausytųsi - jo laukia mirtis. Tikėta, kad per patį vidurnaktį šuliniuose „vanduo virsta vynu“ ir kad tai trunka tik viena akimirksnį, kaip kad Joninių naktį žydi papartis. Apeiginių patiekalų likučiai ankstų Kalėdų rytmetį padalijami gyvuliams po saujelę. Tikėta, kad tada gyvuliai bus sveiki, tvirti, arkliai - stiprūs.
Kai kuriose Lietuvos apylinkėse kiaulėms Kūčių liekanų neduodavo, „nes jos nešvarūs gyvuliai“. Tuo tarpu Marcinkonių apylinkių dzūkės Kūčių valgių liekanas „apraugia ir pakepa blyną, juo užpeni kiaules, kad jos nesirgtų“. Lietuvių Kūčių papročiuose rūpinamasi javais, derliumi, bet per Kūčių vakarienę nevalgoma nei mėsa, nei pienas, todėl galima teigti, jog Kūčios - tai bendra žmogaus ir jo šeimos nario gyvulio puota. Su gyvulininkyste bei paukščių ūkiu siejasi ir kai kurie kiti tikėjimai bei magiškos praktikos.
Dalis Kūčių būrimų primena Joninių magiškas praktikas, pvz., Veliuonoje pakūčiavus šeimininkė turi savo sviestmuše, imituodama sviesto mušima, apeiti savo laukus, tai karvės duos gausiai pieno, turės daug sviesto. Jau pats apėjimas ratu yra magiškas veiksmas. Žemaičiai tiki, kad po Kūčių vakarienės šeimininkė turinti visas turimas puodynes išnešus apdėlioti aplink sodybą, „tai ateinančiais metais karvė duos daug pieno“. O „kad Šv. Buvo paprotys, pavalgius Kūčias, traukti iš po staltiesės šieno šiaudelį. Iš vienos pusės, ilgesnis šiaudelis sietas su lemiamu ilgesniu gyvenimu, bet iš kitos, ypač merginoms ir moterims,- su jų daliai pasėtu linų derliumi. Manyta, kad ateinančiais metais geriau derėsią tie javai, kurių grudelių pavyks rasti daugiau ant Kūčių stalo šieno pakratuose.
Kai Kurie Kūčių dienos ir vakaro būrimai liudija liaudies tikėjimą magiška „vogto daikto“ galia atnešti namams laimę. Dzūkijoje buvo tikima, kad jei kūčių vakarą pavogsi pašaro kaimyno tvarte iš arklio ėdžių, kaimyno arklys nusilps, o tavo bus stiprus ir sveikas. Tačiau, norint, kad bet kokie užbūrimai būtų neveiksmingi , reikia per Kūčias nerakinti tvartų, o duris pažymėti kokiu nors ženklu. Šie ir kiti būrimai - tai šeimos gerovės prognozės ir pastangos tą gerovę pasiekti.
Daugiausia magijos per Kūčias siejasi su vaikinų ir merginų ateities gyvenimo svajomis: ateinančiais metais ves, ištekės, kas bus tas išsvajotasis, iš čia ar iš svetur. Burtų buvo daug ir įvairių. Kūčių vakarą merginos traukdavo iš stogo šiaudus. Kuriai pasitaikydavo ilgesnis, ta greičiau ištekės. Traukdavo saują šiaudų ir skaičiuodavo: lyginis skaičius - ištekės, nelyginis - teks laukti. Jonavoje seniausias šeimos narys sudėdavo visų batus į sietą ir paskui kiekvienas nežiūrėdamas traukdavo po batą, jei mergina ištraukdavo vyrišką - ištekės, jei vaikinas moterišką - ves, o jei priešingai - ššiais metais laimė pro šalį praeis.
Arba atsisėsdavo žmogus ant žemės, atskaičiavęs penkis žingsnius nuo slenksčio, ir spirdavo batą nuo kojos sau per galvą. Jeigu batas atsisuks priekiu į duris - sutiks savo porą, jei užkulniu - dar metelius teks palūkėti. Merginos, pasirinkusios iš Kūčių vakarienės dvylikos valgių likučių, supildavo tai į rankines girnas ir lygiai vidurnaktį, žiūrėdamos į veidrodį, imdavo malti. Buvo tikima, kad veidrodyje išvysi savo išrinktąjį. Vaikinai, tikėdamiesi pamatyti savo išrinktąją, vidurnaktį klojime botagu išpliekdavo savo kelnes. Būtinai apsivesi, jei Kūčių vidurnaktį nuėjęs i klojimą tris kartus duosi spragilo buože i duris, sakydamas: „Velne, velne, noriu apsivesti“.
Savo išrinktąjį buvo galima ir susapnuoti. Visiems namiškiams sugulus reikėjo pasidaryti tokį mišinį - žiupsnelis druskos, miltų, pipirų, cukraus ir vandens. Visa tai reikėjo suvalgyti ir nakčiai atsigulti prie durų slenksčio. Ką susapnuosi už to ir ištekėsi arba tą vesi. Senovės žmonės taip tikėjo, taip elgėsi ir bendravo su mirusiųjų dvasiomis paskutinį, šventą, ilgiausios nakties vakarą.
Tada visa šeima stengėsi būti drauge, tvirtai tikėdama išlaikyti šeimos santarvę, vienybę. Laimė - tik vienybėje, ir santarvę išreiškia susitaikymas prie šventinio Kūčių stalo.
Kalėdinė Eglutė
Yra žinių, kad eglutės puošimas Kalėdoms pradėtas XVI a. viduryje Vokietijoje. XIX a. ši tradicija paplito Rusijoje, Lenkijoje. Lietuvoje kalėdinė eglutė XX a. pirmaisiais dešimtmečiais kaime dar nebuvo žinoma. Šio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje ją kartais rengdavo savo vaikams miestiečiai ar mokyklose išradingesni mokytojai. Kalėdų eglutės buvo puošiamos obuoliais, saldainiais, spalvoto popieriaus pynėmis.
Eglutė daugelio tautų magijoje yra laikoma gyvybės ir atsinaujinimo simboliu.
Naujieji Metai
Naujieji metai (gruodžio 31 - sausio 1 d. ) - tai prosenovinė metų sandūros šventė, kurios metu buvo žvelgiama į žvaigždes (spėjimai apie orus, derlių, ateitį), pagerbiami mirusieji (jų vėlėms kūrenta krosnis), vedžiojami laukiniai gyvūnai (meškiukai, tauriukai, vilkiukai), kryžkelėje aukojama ožka, vykdavo persirengėlių eitynės, kaladės deginimas.
Kalėdos Lietuvių Liaudies Kalendoriuje
Kalėdos lietuvių liaudies kalendoriuje - sena agrarinė šventė, turinti daug bendrų bruožų su kitų indoeuropietiškų tautų apeigomis. Rašytiniai šaltiniai mini lietuvių apeiginį kiaulienos valgymą per šventes bei pradedant žemdirbystės darbus ir paprotį derliaus dievams aukoti kiaules bei paršelius. Lietuvoje gan paplitęs paprotys prieš Kalėdas skersti kiaulę. Paskerstos kiaulės galva, papuošta žalumynais, tarp kalėdinių patiekalų užėmė svarbiausią vietą. Štai koks šiupinys buvęs Švėkšnos apylinkėse: „Kalėdų valgis - tai šiupinys su kiaulės uodega (…). Į didelį puodą pridedama visokių kruopų, kokių tik yra namuose, miltų, žirnių, pupų ir kt. Na, ir kiaulės uodega su geru lašinių gabalu prie jos. Dar pridedama daugiau mėsos gabalų - pagal valgytojų skaičių. Ilgai verda toji riebi košė, nors žirniai, pupos būna išmirkyti. Ant stalo šiupinys dedamas dideliam dubeny, skardiniame ar moliniame, o per visą dubenį ištempiama paviršiuje kiaulės uodega.
Senosios kalėdinės apeigos - tai ritualinė ugnis, blukvilkių vaikštynės. XIX a. pradžios autoriai J.Pabrėža, S.Daukantas liudija, kad per Kalėdas vyrų grupė, vadinamieji blukvilkiai, giedodami senovines giesmes ir mušdami medinius tabalus*, drauge iš trobos į trobą vilkdami kaladę - bluką, sveikindavo šeimininkus, linkėdavo jiems gerų ateinančių metų ir kitų gėrybių ir būdavo jų vaišinami. S.Daukantas pabrėžia, kad blukas paskui būdavo išvelkamas už kaimo ir sudeginamas.
Kalėdos švenčiamos tris, dar anksčiau - keturias dienas. Pirmą Kalėdų dieną žmonės būdavo rimtai nusiteikę, niekur neidavo ir nieko nedirbdavo, bet burdavo ateinančių metų derlių bei orą. Jei Kalėdų diena šalta, tikėtasi Velykų su sniegu ir vėlyvo pavasario. Jei Kalėdų dieną snigo - ateinančiais metais bus daug dirvinių pelių, kurios pakenks javams. Jei Kalėdų pirmą dieną pasirodo saulė, metai bus derlingi. Kalėdinės pusnys pranašavo gerą vasarojaus derlių.
Kad didžiosios šventės pirmoji diena - šeimos ir poilsio, rodo Rokiškio krašte dar XX a. pradžioje buvęs paprotys kaimynų neįsileisti į vidų. Tiesiog užsklęsdavo duris iš vidaus. Už durų svečias belsdavosi, o viduje esantys klausdavo, kuo vardu Bernelis. Svečias turėdavo atsakyti, giedodamas kokią nors kalėdinę giesmę.
Didelė magiška jėga buvo priskiriama kalėdiniams sveikinimams bei linkėjimams. Jų žodžiams teikiama ypatinga galia. Linkėjimai įtakingesni, jei persirengiama nepažįstamais žmonėmis, gyvūnais ir mitinėmis būtybėmis. Tų papročių atskirų elementų, netekusių sakralinės prasmės, kai kur išliko dar XX a. pradžioje. Įdomiausias iš jų - vaikščioti pakiemiais persirengusiam daduliu, Kalėdų seniu ir linkėti gero derliaus.
„Pilviškių k., Kurklių apyl., Anykščių r. žmogus apsirengdavo išvirkščiais kailiniais, susijuosdavo rankšluosčiu, prisilipdydavo linų barzdą, ant nugaros prisitaisydavo kuprą, paimdavo krepšį, lazdą ir eidavo iš vieno namo į kitą. Atėjęs pabelsdavo lazda į duris. Viduj esantys klausdavo: „Kas čia?“ Senis atsakydavo: „Aš - Kalėda, atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, medaus upės, alaus ežerai, saldainiais lyja, barankomis sninga, nešu skarbų* pilną terbą*, laimę, derlių ir kitokį labą. Prašau dureles atidaryti ir į aną kraštą nevaryti. Kalėdų senis merginoms siūlė „prausylų“* ir baltų „bielynų“*, kad jos būtų gražios. Paskui jis sėmė saują visokių grūdų ir bėrė krikštasuolėn. Tai auka namų dievybėms bei sėjos imitacija. Po to sveikino, linkėjo, giedojo giesmes, juokavo su vaikais, šoko su jais ir dalino riešutus.
Iš turimos informacijos (tiek prieškario, tiek šių dienų) matyti, kad senio Kalėdos personažas kalėdinių papročių kontekste turėjo kelias funkcijas. Aukštaičiams senis Kalėda neretai būdavo susijęs su papročiu „bliauti avinėliais“, kai vaikai po kaimynų langais mėgdžiodavo avelių bliovimą, tikint, kad tuose namuose tai lems geresnį avelių prieauglį. Šiuo atveju senis Kalėda vesdavo iš kiemo į kiemą įsikibusių vaikų virtinę. Tačiau daug dažniau (ir visoje Lietuvoje) šį veiksmą vaikai atlikdavo be senio Kalėdos.
Vėlyvoje tradicijoje (XX a. 3-4 dešimtmetį) seniu Kalėda apsirengęs kaimynas vaikams atnešdavo dovanų. Ši papročio forma aptinkama ne tik Aukštaitijoje, bet ir dalyje Užnemunės (Lazdijų r.). Yra buvę ir visai kitokių Kalėdų senelių. Dzūkų Kalėdų senelį J.Mickevičienė (1920) savo prisiminimuose taip pavaizdavo: „Akis įstatydavome ir morką įkišdavome, anglių sagas darydavome, puodą ant galvos uždėdavome ir šluotą į rankas įkišdavome. O, kiek būdavo džiaugsmo, ir stengėmės statyti prieš langus, kad matytų suaugę, o ir mes žiūrėdavome patys parėję. Žaisdavome prie jo ir su rogutėmis vežiojome vieni kitus aplink jį, ir įvairiai žaisdavome, sveikindavome Kalėdų senelį atseit, o kartais dar pririšdavome kokį kuokštelį nekultų grūdų su šiaudais. Kartais mums duodavo ir pėdelį javų pririšti kur prie tvoros statinio, o tada jau buvo paukščiams ir mums džiaugsmo, kai atskrisdavo jie puotauti.
Šiaurės rytų Lietuvoje būta jaunimo papročio Kalėdų laikotarpiu „čigonauti“. Išsivertę kailinius, apsisupę paklodėmis, vyrai, persirengę moterimis, moterys - vyrais, išsisuodinę veidus, pasidarę iš kailio, linų pakulų ar popieriaus kaukes, išsidrožę iš medžio pypkes eidavo per kaimus. „Čigonai“ su savimi vesdavosi vaikus. Kartais „čigonų“ grupę lydėdavo „meškos“, „ožio“ kaukės. Daugelyje Rytų Aukštaitijos vietų vaikinai vaikščiojo apsitaisę jau minėtu Kalėdų daduliu. „Apvelka vyrą išverstais kailiniais. Ant nugaros uždeda sėtuvę, o ant sėtuvės - pagalvį. Kiti vyrai jį veda į vakaruškas. Priėję prie durų, klausia: „Ar galima?“. Šeimininkė atsako: „Galima.“ Visi sueina į vidų. Dadulis lenda prie mergaičių, o jos nori jam numesti nuo nugaros pagalvį. Jis su lazda ginasi.
Rytų Lietuvoje ilgą laiką buvo populiaru „vedžioti švykštą“. B.Buračas šį paprotį taip aprašo: „Eina kerdžius kaimo gatve ilga lazda pasiramsčiuodamas ir šaukia: „Pridurk švykštą, pridurk švykštą!“ Tuojau išbėga iš kurios nors trobos vaikučiai ir kimba iš užpakalio į kerdžiaus kailinius. Taip susidaro ilga vilkstinė, kuri užėjusi į kiekvieną pakelės trobelę, kaip išmanydama linksmina mažus vaikučius, negalinčius „švykšto varyti“. Išeidamas kerdžius mažiukus apdovanoja riešutais, menkomis dovanėlėmis.
Žemaitijoje kalėdotojų grupės buvo vadinamos bernelių vaikštynėmis. J.Ruzgytė Tauragės apskrities persirengėlius bernelius taip aprašo: „Raudonomis kelnėmis, švarkus atbulai apsivilkę, kepures nusukę į užpakalį, su ilgomis kartimis rankose. Eina pliauškėdami botagais, skambina skambučiais, tarškina. Ilgai derasi prie lango su šeimininkais, kad juos įleistų. Įėję gieda „Sveikas, Jėzau, mažiausias“, sveikina su Naujais metais. Suvalkijoje kalėdiniu laikotarpiu populiarūs buvo „šyvio šokdintojai“. Grupę sudarydavo „šyvis“, „čigonas“ su „čigone“, „meška“, „jautis“, „gervė“, du trys ar keturi „kazokai“, muzikantas ir grupės vadovas - „paklausikas“. Šis drauge buvo ir „kasininkas“. Kartais dar prisidėdavo „šluočius“, šluota šlavęs šyviui kelią, bei „velnias“.
Atėję prie trobos durų, atsiklausdavo, ar galima „šyvį“ pašokdinti. Gavę šeimininko sutikimą, šokdavo kieme ar troboje. Čia visa ko prašinėdavo „čigonai“ ar grupėje buvęs „žydas kromelninkas“. „Šyvis“ (persirengęs vaikinas) turėjo parodyti savo mitrumą - iš vietos peršokti per suolą; tada jis ir jo palydovai būdavo vaišinami. Dar XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Lietuvoje tebebuvo praktikuojamas senovinio kalėdojimo - persirengėlių vaikščiojimo sveikinti su švente paprotys, kartu renkant už sveikinimus dovanas. Tikima, kad linkėjimai gali išsipildyti už juos atsidėkojus. Dažniausiai atsidėkojama valgomais dalykais.
Trečioji, o kai kuriose Lietuvos vietovėse ketvirtoji, Kalėdų diena vadinama Ledų diena. Šią dieną vengta didesnių darbų, nes tikėta, kad tokie darbai, kaip kūlimas, malimas, malkų kapojimas, pavasarį prišauks ledus ir javus niokojančias audras. Ledų dieną senesni žmonės meldėsi už būsimo derliaus sėkmę.
Kūčių Stalas
Gruodžio 24 d. vakarą Viešpaties Gimimo iškilmę pradedančios Mišios sujungia advento ir Kalėdų laikus. Tačiau rytojus, kuriuo Dievo tauta gyvena jau šiandien, yra antrasis Viešpaties atėjimas. Kalėdų išvakarių vigilija Lietuvoje vadinama Kūčiomis. Lietuviai, kaip jokia kita krikščioniška tauta, turi sukūrę ir išsaugoję daugelį Kūčių papročių. Pavyzdžiui, iškilmingą Kūčių vakarienę, kurios kilmė siejama su senovės Romos saturnalijomis.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Neįtikėtina Kristaus Gimimo Stačiatikių Katedros Istorija ir Jos Neįkainojama Reikšmė
- Neįtikėtina Kalėdų istorija: Atraskite Kristaus Gimimo šventės paslaptis ir tradicijas!
- Aukso Amžius ir Kali Juga: Atraskite Paslėptus Ryšius Per Metaforas, Intuiciją ir Sąmonės Brandą
- Sužinokite, kodėl atsiranda acetono šlapime vaikams ir kaip efektyviai gydyti!
- Kaip Tiksliai Nustatyti Vaiko Lytį: Moksliškai Pagrįsti ir Liaudiški Būdai, Kurių Dar Nesužinojai!