Gruodžio 25-26 d. švenčiama viena iš linksmiausių ir šviesiausių metuose švenčių - Kalėdos. Tomis dienomis daugelyje pasaulio tautų žmonės mini Jėzaus Kristaus gimimą. Kalėdos - tai svarbiausia religinė žiemos šventė.
Kalėdų Šventės Istorija
Kalėdų šventės istorija prasideda nuo kūdikėlio Jėzaus Kristaus gimimo Betliejuje. Šventoji Liturgija mums leidžia vėl išgyventi šį Šiandien. Minime ne kažkada buvusį istorinį įvykį - Išganytojo gimimą, bet tąjį Gimimą išgyvename hic et nunc - čia ir dabar. Šventųjų Apeigų dėka mes dvasiniu būdu atsiduriame prie Betliejaus Grotos, kur kartu su angelais giedame garbės himną, o su piemenimis adoruojame Įsikūnijusį Dievą.
Pačiais seniausiais laikais Kalėdos buvo švenčiamos kaip Saulės sugrįžimo šventė. Kalėdų pavadinimas yra kilęs iš lotyniškojo calendae. Calendarium reiškė skolų knygą - senojoje Romoje skolų procentai buvo mokami kiekvieno mėnesio pirmąją dieną. Calendae reikšdė tą pirmąją dieną, o Festum Calendarum (gruodžio 24 d.) - Naujuosius metus. Ilgainiui Calendae arba Kalenda imta vadinti pirmoji Naujųjų metų diena. Vėliau kai kuriose slavų kalbose šiuo žodžiu pavadinta Kristaus gimimo diena.
Datos Pasirinkimas
Gruodžio 25-ąją Katalikų Bažnyčia iškilmingai mini Išganytojo gimimą. Tačiau kodėl būtent gruodžio mėnesį ir kodėl būtent 25 dieną? Kadangi iš Evangelijose pateiktų duomenų negalime atsekti Kristaus gimimo dienos, tad gruodžio 25-osios pasirinkimas yra sutartinis, koks, beje, būtų ir bet kokios kitos datos pasirinkimas.
Vis dėlto gruodžio 25-oji nenukrito iš dangaus, ją reikia suprasti simboliniame kontekste. Ji yra susijusi su žiemos saulėgrįža (arba solsticija). Dabartiniame mūsų kalendoriuje gruodžio 21-osios arba 22-osios naktis yra pati ilgiausia, o diena - pati trumpiausia. Po to naktis po truputį trumpėja, o diena - ilgėja. Antikinio pasaulio kalendoriuje gruodžio 25-oji buvo tas momentas, kai šviesa įveikdavo tamsą ir diena pradėdavo ilgėti. Atrodo, kad ji nuo pat pradžių buvo susijusi su šviesos simbolika.
Tam galėjo duoti pagrindo kai kurios Naujojo ir Senojo Testamentų eilutės, kurios kalba apie Dievo ap(si)reiškimą kaip apie šviesą žmonėms. Taigi Kalėdas nesunku buvo paskelbti „tikrosios šviesos“ gimimo švente.
Neatsitiktinai taip pat vieno nežinomo autoriaus išlikusiame III amžiaus vidurio veikale „De pascha computus“ Kristaus gimimo diena yra įvardyta kovo 28-oji. Šios datos pasirinkimą galime suprasti simbolinio horizonto kontekste: kovo antroje pusėje yra pavasario lygiadienis (arba ekvinokcija), t. y. diena ir naktis yra vienodo ilgio.
Susipažinusieji su Bažnyčios istorija žino, kad duomenų iš Bažnyčios gyvenimo ypač pagausėja nuo IV amžiaus ir tai, be abejo, yra susiję su krikščionybės legalizavimu Romos imperijoje. Tad nors kai kurie mokslininkai tvirtina, kad gruodžio 25-oji minima kaip Kristaus gimimo diena jau šv. Ipolito „Komentare apie Danielį“, parašytame pačioje III amžiaus pradžioje, tačiau pirmasis neabejotinas liudijimas apie Kalėdų šventimą gruodžio 25-ąją yra iš IV amžiaus pirmosios pusės. Jį galime rasti iki mūsų dienų išlikusiame IV amžiaus Romos Bažnyčios liturginiame kalendoriuje „Depositio martyrum“, iš kurio galima atsekti, kad bent jau 336 metais Kristaus gimimo diena buvo minima gruodžio 25-ąją.
Kadangi Roma buvo stiprus liturginis centras, galime padaryti prielaidą, kad ir su ja susijusios krikščionių bendruomenės visame regione laikėsi to paties liturginio kalendoriaus.
Pasak kai kurių, gruodžio 25 dienos pasirinkimas buvo nulemtas noro išstumti ar užgožti pagoniškas šventes, susijusias su žiemos saulėgrįža, su saulės kultais ir dievybėmis. Švelnesnė šios hipotezės versija teigia, kad galbūt gruodžio 25-oji buvo pasirinkta stengiantis ne kariauti su pagoniškomis šventėmis, bet atrasti pagonims suprantamų simbolių ir analogijų skelbiant bei iliustruojant Gerąją Naujieną.
Palyginti nesenos liturgijos istorijos tyrinėtojo Thomas Talley studijos teigia, kad gruodžio 25-oji, kaip Kristaus gimimo data, pirmiausia pradėta minėti ne Romoje, o donatistų erezijos dominuojamoje Afrikoje dar III a. antrojoje pusėje.
Kita vertus, tokie kalendorinių metų momentai kaip saulėgrįža ar lygiadienis nėra savaime „pagoniški“, bet, kaip šiandien žinome, Saulės ir Žemės judėjimo nulemti fenomenai, kuriuos galėjo užfiksuoti kiekviena pakankamai astronominių žinių sukaupusi kultūra. Kitaip tariant, jei gamtos fenomenai ir su jais susieti simboliai yra visuotiniai, universalūs, tai yra neprasminga ir klaidinga sakyti, kad krikščionybė juos nusikopijavo ar, dar blogiau, atėmė, pakeisdama jų tikrąją prasmę iš pagonybės, tarsi ši būtų jų kūrėja ir savininkė.
Pavadinimo Kilmė
Šv. Kalėdos ar Calendarium? Šv. Tai prosenovinė šventė. Jos pavadinimas žinomas daugeliui tautų (romėnams, graikams, slavams ir kt.). Lietuvoje žodis kalėdos randamas XVI-XVII a. raštuose.
Šios šventės pavadinimu dar 1823 metais susidomėjo D.Poška, o 1913 m. - kalbininkas K. Būga. Pradinė žodžių kalendorius ir Kalėdos (lot. Calendarium vadinta skolų knyga, o Calendae reiškė kiekvieno mėnesio, kai mokamos tos skolos, pirmą dieną.
Yra ir kitokių šios šventės pavadinimų aiškinimų. S. Solovjovas žodį koliada skirsto į kolo - ratas ir Lada, kurią laiko slavų pavasario deive. S.Daukantas šventės pavadinimą aiškino atsiradus nuo kuolo, kurį seniau kaimiečiai kaldavo į sieną praėjusiems metams pažymėti. N.Laurinkienės nuomone, šventės pavadinimas susijęs su ritualinės medžio kaladės valkiojimu. A.Patackas aiškina, kad šventės lietuviškas pavadinimas sietinas su žodžiu kalėti, nes žiemą žemė tarsi kali, šalčio sukaustyta.
Romos imperijoje įsitvirtinus persų šviesos deivės Mitros kultui, 274 m. imperatorius Aurelijus įsakė visoje imperijoje švęsti Sol invictus („Nenugalėtosios saulės“), t.y. saulės grąžos šventę. Kadangi ši šventė buvo laikoma ir Naujųjų metų pradžia, lotyniškai ji vadinta Festum Calendarum (Kalėdų šventė). Bažnyčia šią šventę paskelbė Kristaus gimimo švente, remdamasi Biblija. ijos išgelbėtoją - mesiją vadina „teisybės saule“. Evangelijoje dažnai kalbama apie Kristų kaip apie „šviesą iš aukštybių“.
Remiantis seniausiu, 354 m. chronografu, kurį 353 m. sudarė romėnų kaligrafas Furijus Dionizijus Filokalas, žinoma, kad tuo metu Romoje Kalėdos jau buvo švenčiamos gruodžio 25 d. Ši maždaug sutapo su žiemos saulėgrįžos šventėmis bei romėnų Saturnalijomis - švente, skirta mitiniam Romos karaliui Saturnui (gruodžio 17-23 d.) ir Dies Natalis Solis Invicti - Saulės (Mitros) gimimo švente. Ji Romoje buvo įvesta Heliogabalo (valdžiusio nuo 218 iki 222 m.), oficialiai paskelbta Aureliano 274 m., nustačiusio šventę gruodžio 25 d.
Akivaizdu, kad krikščionys čia elgėsi kaip įprasta: senai šventei davė naują prasmę: gimė Jėzus - vienintelė tikroji Saulė. Kita vertus, Rytuose Jėzaus gimimas kurį laiką dar buvo švenčiamas sausio 6 d., o nuo 376 m. Antiochijoje ir nuo 380 m. Konstantinopolyje pradėta švęsti gruodžio 25 d., tuo metu Romoje sausio 6 d. pradėta švęsti Epifanijos - Viešpaties Apsireiškimo iškilmė.
Gruodžio 25-oji Kristaus gimimo švente visuotinai pripažinta tik VII a.
Kalėdų Tradicijos Lietuvoje
Kalėdos lietuvių liaudies kalendoriuje - sena agrarinė šventė, turinti daug bendrų bruožų su kitų indoeuropietiškų tautų apeigomis. Kalėdos Lietuvoje švenčiamos dvi dienas - gruodžio 25-26 dienomis. Seniau jas švęsdavo ilgiau - tris ir daugiau dienų.
Kūčios
Kūčių vakaras švenčiamas Lietuvoje Kalėdų išvakarėse. Kūčių pavadinimas yra kilęs nuo pagrindinio šios šventės patiekalo- kūčios- pavadinimo. Kalėdų išvakarėse Lietuvoje tradiciškai gaminama 7, 9 ar 12 patiekalų. Dažniausia ruošiama 12- norint, kad artiejantys metai būtų sotūs, reikia pamaloninti kiekvieną mėnesį.
Kūčių dieną, iš ryto visi šeimos nariai atlieka svarbiausius darbus, po to gerai nusiprausia, ir per dieną dažniausiai nieko nevalgę, danguje sužibus pirmajai žvaigždei sėda prie Kūčių stalo. Jeigu kuris šeimos narys yra miręs arba negali vakarienėje dalyvauti, paliekama tuščia vieta prie stalo. Kūčių vakarienė visuomet valgoma ramiai, rimtai ir tylomis, ir be jokio alkoholio. Vėliau visi skuba į miesto bažnyčiose vykstančias Bernelių, arba Piemenėlių mišias.
Kalėdų Dienos
Kalėdų vaišes įprasta ruošti iš vakaro, kartu su Kūčių vaišėmis, nes per Kalėdas negalima jokių darbų daryti. Mūsų protėviai pirmąją Kalėdų dieną kėlėsi anksti rytą, nudenginėjo Kūčių stalą, stebėjo, ar nėra vėlių buvimo pėdsakų. Šią dieną priimta švęsti ramiai, namuose.
Antroji Kalėdų diena- svečiavimosi ir jaunimo diena. Antrąja Kalėdų dieną Lietuvoje įprasta išeiti iš namų, aplankyti kaimynus, gimines.
Kalėdų Eglutė
Pagrindinis Kalėdų simbolis - eglė, tačiau Lietuvoje ši tradicija prigijo palyginti visai nesenai. Kalėdų eglutė - būtinas atributas, be kurio neįsivaizduojama Šv. Kalėdų šventė! Net neabejojame, kad ir Jūs savo namuose puošite žaliaskarę, o gal jau ir esate papuošę.
Paprotys puošti Kalėdų eglutę į Lietuvą atkeliavo Pirmojo pasaulinio karo metu. Vokiečių pareigūnai Lietuvoje Kalėdas šventė pagal savo papročius, o į miesteliuose rengiamas Kalėdų šventes pakviesdavo valsčių viršaičius, parapijų klebonus, mokytojus, kurių deka Kalėdų eglutės tradicija pirmiausiai paplito dvaruose, mokyklose bei bažnyčiose. Pamažu įsivyravo ir tradicija Kalėdų eglutę puošti kiekvienuose namuose.
Pasirodo, dėl garbės vadintis Kalėdų eglutės „gimtine“ nesutaria dvi Baltijos valstybių sostinės - Ryga ir Talinas. Legenda (o gal ne tik legenda) byloja, kad 1510 metais grupė Juodagalvių riterių brolijos narių pastatė piramidės pavidalo medinį statinį, kuri pavadino medžiu, ir papuošė džiovintomis gėlėmis, vaisiais, daržovėmis bei šiaudiniai žaislais.
Kalėdų Senelis
Kalėdos yra viena mylimiausių vaikų švenčių dėl dovanų. Kalėdų Senelio ryšys su Kalėdomis siekia seniausius laikus, be to, manoma, jog jis padeda vaikams patikėti stebuklu.
Kalėdų Senio istorija prasideda nuo IV a. gyvenusio Miros vyskupo Šventojo Mikalojaus. Jis buvo dosnus ir vaikams pasišventęs žmogus. Po mirties, maždaug 340 metų prieš Kristų, jis buvo palaidotas Miroje, tačiau 1087 m. italų jūreiviai pavogė jo palaikus ir nugabeno juos į Bario miestą Italijoje - taip padidindami jo populiarumą Europoje.
Kiti Papročiai ir Tradicijos
- Tradicinis patiekalas su kiaulės galva: Rašytiniai šaltiniai mini lietuvių apeiginį kiaulienos valgymą per šventes bei pradedant žemdirbystės darbus ir paprotį derliaus dievams aukoti kiaules bei paršelius. Lietuvoje gan paplitęs paprotys prieš Kalėdas skersti kiaulę. Paskerstos kiaulės galva, papuošta žalumynais, tarp kalėdinių patiekalų užėmė svarbiausią vietą.
- Blukvilkiai: XIX a. pradžios autoriai J.Pabrėža, S.Daukantas liudija, kad per Kalėdas vyrų grupė, vadinamieji blukvilkiai, giedodami senovines giesmes ir mušdami medinius tabalus*, drauge iš trobos į trobą vilkdami kaladę - bluką, sveikindavo šeimininkus, linkėdavo jiems gerų ateinančių metų ir kitų gėrybių ir būdavo jų vaišinami. S.Daukantas pabrėžia, kad blukas paskui būdavo išvelkamas už kaimo ir sudeginamas.
Kalėdų Simbolika ir Prasmė
Būtų apmaudi klaida Kalėdų paslaptį suvesti tik į geras emocijas: susitikimus su artimaisiais, dovanas, šventinius linkėjimus, o šventėms pasibaigus grįžti į normalų gyvenimą. „Normalus gyvenimas“ mums yra gyvenimas su Kristumi ir Kristuje. Dievas tapo žmogumi tam, kad parodytų kaip žmonės turi gyventi. Kalėdų liturgijoje girdime Tautų Apaštalo paraginimus krikščionims: „Išganingoji Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms ir moko mus, kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, teisingai ir maldingai gyventume šiame pasaulyje, laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Kristaus Jėzaus šlovės apsireiškimo.
Šventasis Augustinas, kalbėdamas apie Kristaus Įsikūnijimo slėpinį, rašė: „Pabusk, žmogau: dėl tavęs Dievas tapo žmogumi. Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus. Dėl tavęs, kartoju, Dievas tapo žmogumi. Būtum amžiams palikęs miręs, jei Dievas nebūtų laike gimęs. Niekad nebūtum išvaduotas iš nuodėmingo kūno, jeigu jis nebūtų prisiėmęs nuodėmingo kūno panašumo. Visiems laikams būtum likęs apgailėtinas, jei tavęs nebūtų pasigailėta. Nebūtum vėl atgijęs, jei jis nebūtų kaip tu numiręs. Būtum sunykęs, jei jis nebūtų pagalbon atvykęs. Būtum pražuvęs, jei jis nebūtų atėjęs.
Kalėdų žinia daug gilesnė ir džiaugsmingesnė nei visi šventiniai blizgučiai bei linksmybės. Taip, Kalėdų šventė mums įteikia pačią didžiausią dovaną, - atkuria mūsų orumą. Mes esame Dievo vaikai, pašaukti laisvei, pašaukti amžinai laimei. Kas gali būti didingiau? Pasaulis labai dažnai mus įvertina, surūšiuoja, suskirsto į atskiras grupes, įkainoja ir nuvertina. Pasaulis, bet ne Dievas. Jis pats tapo žmogumi, kad parodytų žmogaus didingumą, - tuomet, kada žmogus yra vienybėje su Dievu, - tuomet jis yra tikras žmogus. Tačiau Dievas ateina tam, kad atstatytų tai, kas buvo sugriauta.
žymės: #Gimimo
Panašus:
- Atraskite Skaniausias Kalėdų Tradicijas ir Receptus, Kuriuos Privalote Išbandyti!
- Vaikiškos Kalėdinės Dainelės: Gražiausi Žodžiai Ir Šventinė Nuotaika Kiekvienam Namams!
- Nuostabūs Kalėdiniai Eilėraščiai Vaikams, Kurie Sukurs Stebuklingą Šventinę Nuotaiką!
- Neįtikėtinas Kalėdų scenarijus vaikų darželiui – Sukurkite magišką šventę, kurios mažieji nepamirš!
- Čižiūnų Socialinių Paslaugų Centro Paslaptys: Sužinokite, Kodėl Tai Vertinga Jums!
- Neįtikėtinos vaikiškų tapkučių mezgimo schemos, kurias privalote išbandyti!