Elektroninis dienynas
2022 m. spalio mėn.
Pr A T K Pn Š S
« Geg    
  1 2
3 4 5 6 7 8 9
10 11 12 13 14 15 16
17 18 19 20 21 22 23
24 25 26 27 28 29 30
31  

Įdomu, kodėl metaforos turi tokį poveikį ir leidžia pamatyti tai, ką paprastame pasakojime sunku parodyti ir išreikšti? Pirmiausia pažiūrėkime, kokia metaforos reikšmė.

Žodis “metafora“ kilęs iš graikų kalbos “metaphora“ ir reiškia perkėlimą. Mokslininkai įrodė, kad metaforos stimuliuoja dešinįjį smegenų pusrutulį ir skatina visuminį mąstymą. Metaforos suvokiamos ne tiek intelektualiai, kiek jutimiškai. Metaforos nebando kažkuo įtikinti, neneigia mūsų nuomonės, todėl nesukelia jokio vidinio pasipriešinimo ir noro ginčytis. Mes jas arba suprantame, arba ne.

Sudėtingoms metaforoms priskiriamos alegorijos, įvairios analogijos, taip pat siužetai, turintys keletą prasmės lygmenų, nebūtinai aprėpiančių kažkokį ryškų turinį. Jų paskirtis - suaktyvinti ir atskleisti neprieinamus žmogaus pasąmonės resursus, stimuliuoti mąstymo procesą, kurio metu pamatomos iki tol nežinomos sritys. Kadangi kreipiamasi tiesiogiai į pasąmonę, išsijungia išankstinė kritika ir racionalizacijos.

Metafora šiame mąstymo procese tampa asociacijų katalizatoriumi, savotišku ryšininku, ji pasiūlo protui pačių sudėtingiausių uždavinių sprendimus, parodo esmę. Dažnai žmonės tiesiog negali sutikti su kažkokiu mąstymo būdu, požiūriu į pasaulį ir tai apsunkina bendravimą. Metaforos sėkmingai naikina šį bendravimo barjerą, sukuria tarpusavio ryšius, sustiprina supratimą.

Su metaforos simbolika susijusios asociacijos labai dažnai duoda postūmį “praregėti“. Kasdieniniame bendravime metaforos padeda perduoti norimą turinį neįžeidžiant, nesukeliant pasipriešinimo ir ginčų. O esant tam tikroms aplinkybėms, jos gali pastūmėti žmogų į neregėtas kūrybos aukštumas.

Kūrybinė jėga atsiveria, kai drįstame peržengti mus ribojančias idėjas, įvairius blokus ir baimes. Būti kūrybiškam reiškia būti drąsiam, entuziastingam, lanksčiam. Tuomet atsiveria intuicija ir žmogus kūrybiškas visame, ką jis bedarytų. Jis tampa kanalu, kuriuo laisvai teka kūrybinės jėgos, jo kūryba stimuliuojama iš išorės ir iš vidaus, jis turi ryšį su intuicija ir ja pasitiki.

Intuicija - tarsi tiltas, kuriuo mūsų siela susisiekia su sąmone ir atveria aukščiausias kūrybiškumo išraiškas. Beje, didžioji dalis filosofijos, meno ir mokslinių atradimų vyksta būtent intuicijos plotmėje, tam reikalingos ne tik žinios, nes logika - tai ribotas mūsų mąstymo instrumentas. Ji apdoroja turimą informaciją, bet nekuria naujų žinių.

Loginis mąstymas daro nuoseklius žingsnius, o intuicija veikia žaibiškai, jos dėka žmogus pamato visą vaizdą ar mąstymo rezultatą, iki kurio logika negali atvesti. Senovės mąstytojai manė, kad intuicija yra žmogaus sugebėjimas pažinti tiesą visuose matmenyse: laike ir erdvėje, akimirkoje ir amžinybėje, dabartyje ir ateityje. Manoma, kad intuicija slypi mūsų pasąmonėje, jai subtiliai sąveikaujant su sąmone.

Amerikiečių tyrinėtojas G.Volesas sukūrė kūrybinio mąstymo schemą, stebėdamas žymių mokslininkų kūrybinį procesą. Pirmoji - pasirengimas. Antroji - inkubacija. Tai problemos brandinimas, išnešiojimas, kuris išoriškai atrodo lyg sąstingis. Trečioji - nušvitimas. Visada ateina staiga ir netikėtai. Ketvirtoji - patikrinimas. Žinoma, nušvitimas yra šio kūrybinio proceso kulminacija.

Kaip tai pritaikyti kiekvienam žmogui? Pirmiausia - suprasti, kad tai sąmoningos ir nuoseklios veiklos rezultatas. Tam, kad būtume gyvenime kūrybingi, turime pirmiausia žinoti, ko norime, ko siekiame ir nesipriešinti tam, prie ko “širdis linksta“, kam esame imlūs ir gabūs. Turime būti nuoseklūs, nepaskęsti smulkmenose. Kaip dailininkas piešia paveikslą savo vaizduotėje, taip ir mes turime turėti aiškų, detalų vaizdą to, ko siekiame. Mokėti išlaukti, nesiblaškyti.

Psichologas suskirstė brandos etapus ir jiems būdingus teiginius:

  • Pirmasis sąlyginis brandos etapas - kūdikio sąmonė.
  • Antrasis brandos etapas - vaiko sąmonė.
  • Trečias brandos etapas - paauglio sąmonė.
  • Ketvirtasis brandos etapas yra jaunuolio sąmonė.
  • Paskutinis žmogaus brandos etapas - suaugusio žmogaus sąmonė.

D.Stivensas teigia, kad pagrindinė žmogaus brandos tendencija yra nukreipta į asmeninės patirties įgijimą. Bręsdamas žmogus vis giliau sugeba įsisavinti ir analizuoti jam pateiktas gyvenimo situacijas. Subrendęs žmogus sugeba konfliktines situacijas išspręsti taikiai ir neskausmingai. Jo mintys ir sprendimai tampa vis labiau nepriklausomi. Kuo brandesnis žmogus, tuo mažesnę jis jaučia baimę kitų žmonių ir nežinomybės akivaizdoje.

Jei nagrinėsime plačiau, tai ir kitose religijose taip pat pažymimas pasaulio Ciklas, kuris kartojasi kas 5000 metų. Cikle yra keturi amžiai po 1250 metų. Tai Aukso amžius, Sidabro amžius, Vario amžius ir Geležies amžius. Ciklas dar vadinamas Pasaulio Drama.

Kokios pagrindinės Ciklo amžių savybės, nusako patys metalo pavadinimai:

  • Aukso amžius - tai tyrumas, švara, maksimalus dieviškumas ir grožis.
  • Sidabro amžius - visa kūrinija jau praradusi penktadalį dvasinės energijos, nes prisiriša prie materijos, bet dar dominuoja sielos sąmonė ir žmonės pilnai suvokia savo dvasinę esmę.
  • Vario amžiaus pradžioje įvyksta esminis pasikeitimas (prasideda kova su gamta, žmogus prieš žmogų dėl materijos) ir pagimdo dvasinį dvylipumą. Žmogus pats pradeda skleisti atskyrimą bei susipriešinimą. Prasideda žmogaus kančia, ieškojimas prarasto, kuriamos religijos.
  • Geležies amžiaus pabaigoje (kituose šaltiniuose - tamsos amžius, Kali juga) žmogus neturi nieko - nei džiaugsmo, nei sveikatos, nei tikėjimo, nei moralinės stiprybės. Tuo pačiu proto puikybės ir pagundų karalijoje stiprus atsisukimas į dvasingumo šaltinį.

Majų kalendoriuje data apie 2012 pažymima kaip “laiko pabaiga“. Ogi tik tiek, kad kalendorius buvo sudarytas tiems 5000 metų, t.y., vienam Ciklui. Jokių pranašysčių, išskyrus tuos žodžius, kalendoriuje nėra. Tai tiesiog ilgos eros, Ciklo pabaiga. Kituose jų rašytiniuose šaltiniuose išlikę įrašai, kad “eros pabaigoje gims baltojo jaguaro vaikai, ateisiantys pakeisti pasaulį į gera“.

Majų kalendorius nėra pranašystė, tai vertinga informacija. Jis tik primena mums, kad gyvename ciklų, erų, amžių sandūroje, gyvename pokyčių laikotarpiu. Tai puiki proga visiems mums susimąstyti ir atkurti harmoniją - su savimi, aplinkiniais, su gamta.

Dabar apie svarbiausius principus, kurių moko Šventas Medis ir Pažinimo Ratas:

  1. Vienovė. Viskas yra tarpusavyje susiję ir viską jungia vieninga visuma. Šios visumos dalys tam tikrais ryšiais tarpusavyje susijusios.
  2. Kaita. Visa, kas sukurta, nuolat keičiasi. Nieko nėra pastovaus, išskyrus ciklų kaitą. Yra dvi kaitos rūšys: viena jų - suartėjimas, kita - atsiskyrimas (skilimas).
  3. Kaita vyksta tam tikrais ciklais arba pagal atitinkamus modelius. Nieko nėra nereikšmingo ar atsitiktinio.
  4. Matoma ir nematoma. Fizinis pasaulis yra tikras. Dvasinis taip pat. Abu - tos pačios tikrovės aspektai, turintys savo dėsningumus. Nusižengus dvasiniams dėsniams, kinta ir fizinis pasaulis, ir atvirkščiai.
  5. Naujų vertybių įgijama, jei žmonės nuoširdžiai stengiasi. Kuklus gali tapti narsuoliu, silpnas - įgyti jėgų ir drąsos, fizinės prigimties žmogus (materialistas) - pažvelgti į savo vidų ir išgirsti dvasios balsą.
  6. Tikrasis Mokymas ugdomas keturiais aspektais (fizinis, mentalinis, emocinis bei dvasinis).

Ši epocha kupina ginčų, neišmanymo, bedieviškumo ir nuodėmių. Tikro dorybingumo praktiškai nėra. Čia, šiame pasaulyje, to nereikia, čia visai kitos vertybės. Čia dažniausi jausmai - neapykanta, įtūžis, gašlumas, neviltis, neteisybė, nuovargis, atskirtumas, beprasmiškumas. Čia galime išgyventi realybę, labiausiai atsitolinusią nuo Dievo ir dvasios. Tačiau čia, jei ir vėl panorėsime, galėsime grįžti prie Dievo, pakilti į dvasios aukštybes.

Astrologės Nijolės Gabijos Wolmer teigimu, dabartinė žmonija iš esmės yra dvasiškai akla, tačiau atrodo, jog stengiasi padaryti dvasiškai aklą ne tik savo protą, bet ir širdį. Viskas priklauso nuo mūsų pastangų, požiūrio ir noro dvasiškai tobulėti.

Supratimas, kad mes gyvename toli gražu ne pačiame laimingiausiame amžiuje ir kaip toli esame nuo išminties, meilės, geranoriškumo ir visų kitų dvasinių vertybių, padeda suvokti, kiek daug laiko šiandien turime skirti dvasinei praktikai ir savęs pažinimui. Nei viena, net menkiausia pastanga išsaugoti dvasios šviesą, šilumą ir tyrumą, iš tiesų, niekur nedingsta, net jei mums atrodo priešingai, ypač šiame Kali jugos amžiuje.

Viskas priklauso nuo mūsų pastangų, požiūrio ir noro dvasiškai tobulėti.

žymės: #Gimimo

Panašus: