Nedaugelis iš paprastų gamtos objektų turi tokią akivaizdžią, bet gilią prasmę kaip kiaušinis. Kiaušinis figūruoja daugybėje mitų ir legendų. Baltas lukšto švarumas, paslaptis po juo kiaušiniui suteikė papildomų prasmių; tai, pavyzdžiui, atsispindėjo Pietro della Francesco "Madonoje su kūdikiu" (1450 m.). Induistų mitologijoje Kosminis Medis auga iš auksinio kiaušinio, kurį pasauliui davė Brahma. Viso pasaulio folklore kiaušinis - geras ženklas, simbolizuojantis sėkmę, turtą ir sveikatą. Pagal vieną iš garsaus senovės graikų mito versijų, Dzeuso ir Ledos duktė Helenė Trojietė (gražiausia Heladės moteris ir pasaulio moteris) atsirado iš kiaušinio, kuris nukrito iš Mėnulio.
Kiaušinio simbolika - kiaušinis nuo pagonybės laikų simbolizuoja gyvybės atsiradimą, vaisingumą, kosmosą. Kiaušiniams mūsų protėviai priskirdavo nemažai gydomųjų galių. Tikėta, kad jie gydo žaizdas, o žaliais kiaušiniais gydytas moterų nevaisingumas.
Marginti kiaušiniai yra vienas pagrindinių Velykų šventės simbolių, kurio ištakos siekia tūkstančius metų atgal. Tiksliau nuspėti, kelintą šimtmetį skaičiuoja ši tradicija, galima remiantis archeologiniais radiniais, pažymi Asta Valiukevičienė, Lietuvos nacionalinio kultūros centro tautodailės specialistė. „Vykdant archeologinius tyrinėjimus tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje randama margučius primenančių šukelių. Pavyzdžiui, Gedimino pilies teritorijoje rasti akmeninis ir kaulinis kiaušiniai, taip pat molinio, glazūruoto kiaušinio šukės iš XI-XIII a. O seniausios ornamentuotų stručio kiaušinių šukės, datuojamos 3 tūkst. metų prieš Kristų, rastos Arabijos pusiasalyje“, - pranešime žiniasklaidai pasakoja A. Valiukevičienė. Seniausi brūkšniukais marginti kiaušiniai rasti IV a. mergaitės kape Vokietijoje. Lietuvoje seniausi margučiai rasti Gedimino kalne, XIII a.: akmeniniai, keramikiniai, kauliniai. Sunku nustatyti margučių kilmę, bet, aišku, kad tai labai senas paprotys.
Velykos yra gamtos atbudimo šventė, žyminti prasidedantį naują metų ciklą, žiemos virsmą pavasariu bei sugrįžtančią saulės šviesą ir šilumą. Šį atgimimą ir simbolizuoja marginami kiaušiniai. „Dauguma lietuvių yra girdėję mitą apie deivę Paukštę, kuri padėjo kosminį kiaušinį, o šiam sudužus radosi gyvybė. Iš kiaušinio baltymo pasiliejo vandenys, iš trynio susitvėrė žemė, o iš suskilusio lukšto - visa, kas gyva. Senosios Europos laikotarpį tyrinėjantys archeologai atkasa Deivės paukštės statulėlių iš laikotarpio, siekiančio 5-6 tūkst. m. prieš Kristų. Tai gali būti šio mito užgimimo laikotarpis“, - teigia tautodailės specialistė. Pasak A. Valiukevičienės, deivės Paukštės mitą mušdami kiaušinius atkartojame per kiekvienas Velykas: „Tradiciškai dauždami margutį į margutį mes „paleidžiame“ gyvybę tam, kad patys būtume gyvybingi, sveiki ir stiprūs, metai būtų geri, o gamta po žiemos vėl užgimtų gyvenimui.“ Nors pirmieji kiaušiniai pradėti marginti daug anksčiau nei susiformavo krikščioniškos vertybės, su margučiais siejamos ir sakralios Velykų šventės tradicijos.
Pirmasis sumuštas margutis paprastai yra nulupamas ir kaip kalėdaitis per Kūčias padalinamas kiekvienam prie Velykų stalo sėdinčiam šeimos nariui. „Su margučiais susijusių tradicijų yra ir daugiau. Pavyzdžiui, ridenti margučius ir varžytis, kieno kiaušinis nuriedės toliausiai, „kiaušiniauti“, t.y. Velykų dieną svečiuotis pas kaimynus, laukti dovanų iš Velykės, dar vadinamos Velykų bobute, ar išmargintą kiaušinį užkasti kiemo kampe, taip tikintis derlingų ir gerų metų“, - pasakoja tautodailės specialistė. A. Valiukevičienė priduria, kad daugelio velykinių tradicijų ištakas galima rasti gamtos ciklo reikšmingume. Pavasarį į žemę ne tik sugrįžta šviesa ir šiluma, bet ir stiebiasi nauji žolynai, peri paukščiai: „Prieš daugybę tūkstančių metų gyvenusiam žmogui pavasaris reiškė ir paukščių kiaušiniais papildytą maisto racioną, savotišką atgaivą kūnui po jį išsekinusios žiemos. Be to, laukinių paukščių kiaušiniai dažnai yra margi, taškuoti, todėl primena dabartinius margučius.“
Žmonės nuo senų senovės suprato, kad kiaušinis - tai gyvybė, stiprybė. Senovėje žmonės laukdavo pavasario kaip išganymo, daugelis nebeturėdavo jokių maisto išteklių. Paprotys marginti kiaušinius daug senesnis už krikščionybę. Laikomas ne tik pavasario gamtos atgimimo simboliu, bet kiekvieno gyvio pradžios simboliu. Tokiu simboliu kiaušinius laikė ir senovės egiptiečiai, žydai, romėnai bei lietuviai. Tai rodo lietuvių paprotys kiaušinius marginti per Jurgines, Sekmines. Daugumą margučių raštų galima rasti ir kituose meno dirbiniuose, pvz.: gyvybės medis, įvairūs ornamentai iš geometrinių figūrų ar augaliniai, dangaus bei gyvūnijos motyvai, nors yra nemažai vien su margučiais siejamų rašto elementų, kaip paukščio kojelės.
Pagonybės laikais margučiai - gamtos pabudimo, gyvybės, derlingumo, kosmoso, vaisingumo simbolis. Krikščionybės - Kristaus Prisikėlimo, žmogaus dvasinio atgimimo simbolis. Šeimos pagausėjimo laukiant puošdavo kiaušinį širdelėmis, gervėmis, žalčio bei rupūžės simbolika. Velykų pirmą dieną reikėjo švęsti namuose. Velykinis margutis - ne tik stalo puošmena, bet ir šimtmečius iš kartos į kartą užkoduotuose raštuose perduodama žinia.
Margutis dažniausiai kokiu nors ornamentu (dažnai paukščio pėdutėmis) dalijamas pusiau. Spiralė, žalčiukai - interpretuoja ritmišką dangaus kūnų slinktį, judėjimą. Velykų neįsivaizduojame be dažytų kiaušinių. Vienas paveikslas, nutapytas XVIII a. pradžioje, vaizduoja alchemiką, kuris, norėdamas iš kiaušinio gauti “filosofinį akmenį”, degina jį ugnimi ir kapoja kalaviju. Gyvenimas ir mirtis visada šalia. Todėl kiaušinis tapo ne tik gyvenimo, bet ir mirties simboliu.
Velykų kiaušinis turi senas tradicijas, įdomią istoriją ir daugiaprasmę simboliką. Kaip žinoma, Marija Magdalena, atėjusi į Romą su Gerąja naujiena iš Viešpaties kapo, pasinaudojo judėjų papročiu ir savo draugams bei geradariams pirmąją Naujųjų metų dieną ir jų gimimo dieną atnešė paprastą kiaušinį. Prisistačiusi Tiberijos imperatoriui ji ištiesė jam raudonai nudažytą kiaušinį ir, ištarusi žodžius “Kristus prisikėlė!”, pradėjo savo pamokslą. Tada, pasak legendos, atsirado krikščioniškas paprotys, kuris tapo svarbiausia Velykų dalimi.
Lietuvių pasaulėjautoje kiaušinis asocijavosi su žemės derlingumu, gamtos prabudimu pavasarį. Pašventinti bažnyčioje kaušiniai įgaudavo magiškų savybių: jie saugojo namą nuo gaisro, gyvulius nuo ligų, derlių nuo krušos ir sausros. Senovėje lietuviai du kartus per metus dažydavo kiaušinius - per Jurgines (jurgučiai) ir Velykas (velykaičiai). Kiaušinius dažydavo Didžiojo šeštadienio vakare.
Kodėl per Velykas dažo kiaušinius? Viena iš legendų šį paprotį sieja su Romos imperatoriaus Marko Aurelijaus (121-180 m. pr. m. e.) vardu. Tą dieną, kai gimė Markas Aurelijus, višta išperėjo raudonais taškeliais išmargintą kiaušinį. “Laimingas pranašiškas ženklas” buvo išaiškintas kaip būsimo imperatoriaus gimimas. Kita legenda pasakoja, kad po Kristaus mirties septyni judėjai susirinko į puotą. Ant vaišių stalo buvo kepta višta ir kietai virti kiaušiniai. Puotos metu vienas iš susirinkusiųjų pasakė, kad Jėzus Kristus prisikels trečią dieną. Namų šeimininkas tarė: “Jeigu jis prisikels, višta ant stalo atgis, o kiaušiniai taps raudoni”. Lenkų legenda priskiria paprotį dažyti kiaušinius Mergelei Marijai. Ji, norėdama pralinksminti kūdikį Jėzų, nudažė virtus kiaušinius skirtingomis spalvomis: raudona, geltona ir žalia. Austrijoje Velykų margučius dažnai dažo žalia spalva - pavasario ir vilties spalva. Tačiau visais laikais kiaušinius dažydavo ir svogūnų lukštais.
Ab ovo išvertus į lietuvių kalbą reikštų „nuo kiaušinio“. Akivaizdu, kad daugeliui toks posakis nieko nesako. O kai kam kyla filosofinis klausimas: kas buvo pirmiau - višta ar kiaušinis? Senovės romėnai puotą pradėdavo valgydami virtus kiaušinius, o jos pabaigoje valgydavo vaisius. Todėl ir atsirado posakis: „Nuo kiaušinių iki vaisių“, tai yra „viskas nuo pat pradžios iki pabaigos“.
Kiaušinis - vaisingumo, tobulumo, klestėjimo, sveikatos ir grožio simbolis. Jis simbolizuoja ir gamtos prisikėlimą, gyvybės atsiradimą, gyvenimo atsinaujinimą, augalijos gimimą, jos žydėjimą ir vaisingumą. Kiaušiniui priskiriama magiška galia. Jame esą kaupiasi deivių gimdytojų galia. Su kiaušiniais susijusiose apeigose išliko tikėjimų apie mitologinį kosminį kiaušinį pėdsakų. Jo gyvatės pavidalo gemalui buvo priskiriama nepaprasta vaisingumo ir gyvybingumo galia. Kiaušinio viduje slypi atsinaujinimo jėga, atgimimas ir gyvybės energija. Trynys simbolizuoja auksą ir Saulę, o baltymas - sidabrą ir Mėnulį.
Savitai kiaušinio reikšmes atspindi šie lietuvių kalbos frazeologizmai: Kiaušinio lukšto nevertas (niekam tikęs); Kiaušinis moko vištą (apie tariamą jaunimo išprusimą); Ar kiaušinį įkepei?
Žmonės tikėjo, kad bloga lemiantis ženklas yra įnešti kiaušinius į namus ir išnešti juos iš ten po saulėlydžio. Tuo laiku negalima buvo jų parduoti ar pirkti, taip pat įnešti į laivą. Jūreiviai, būdami laive, stengėsi šio žodžio neištarti, kiaušinius vadino kaip nors kitaip, pavyzdžiui, „margučiais“.
Etnologė Pranė Dundulienė yra rašiusi, kad lietuvių tautosakoje žinomos sakmės, kuriose pasakojama, jog pasaulis atsiradęs iš kiaušinio. Senovės žmonės pastebėjo, kad iš kiaušinio atsiranda gyvybė, todėl ėmė laikyti jį magišku, gretinti su dangumi, Saule, Mėnuliu. Vienoje šiaurės Lietuvoje užrašytų sakmių aiškinama, kad Mėnulyje ant akmens tupėjusi milžiniška antis. Ji buvo padėjusi kiaušinį ir ruošėsi perėti. Bet įsinorėjusi lesti ir nuskridusi ieškoti maisto. Tuo metu užėjęs lietus ir sudrėkinęs lizdą, jame pasidariusi skylė, pro ją kiaušinis ir iškritęs. Bekrisdamas kiaušinis atsimušęs į debesį ir perskilęs į tris dalis.
Kitoje sakmėje Dievas, norėdamas, kad dangus atsiskirtų nuo žemės, anties padėtą kiaušinį metęs į akmenį. Iš trynio atsiradusi žemė ir Saulė, iš baltymo - vanduo ir Mėnulis, iš šlakuoto kiauto - dangus su žvaigždėmis ir akmenys, iš duobutės - pragaras, iš gemalo - debesys su gyvatės pavidalo laumės juosta.
Lietuvių sakmę apie pasaulio atsiradimą iš vandens paukščio kiaušinio papildo mitai apie kosminį kiaušinį, iš kurio atsiradusi visata. Juose pasakojama, kad iš pradžių buvo chaosas, migla, dumblynai. Paskui atsirado kiaušinis, padėtas vandens paukštės ar gyvatės, o iš jo - žemė, vandenys, dangus, oras, ugnis. Pasak suomių epo „Kalevala“, antis susisukusi gūžtą ir dėjusi kiaušinius ant Vandens Motinos kelio. Baltistane kasmet nuo Saulės pergalės iki pirmojo perkūno griausmo Hindukuše švenčiama pavasario šventė „murgi-margi“. Ji prasideda žydinčioje pievoje, kurioje paslėptas dažytas kiaušinis.
Pasaulio kilmė iš pirmykščio kiaušinio žinoma ne tik kaip orfikų pasaulio kūrimo mitas (juodasparnė naktis, vėjo pamylėta, padėjo kiaušinį, iš šio išsirito Erotas arba Panas), bet ir iš indų, japonų, perujiečių, polineziečių, finikiečių, kinų, slavų ir kitų tautų mitų apie pasaulio atsiradimą.
Krikščionybėje iš karsto atsikėlęs Kristus lyginamas su viščiuku, išsiritusiu iš lukšto; balta lukšto spalva simbolizuoja tyrumą ir tobulybę. Velykas ir dabartiniais laikais sunku įsivaizduoti be margučių. Senovėje jiems buvo priskiriama stebuklinga galia. Velykų kiaušinis, ypač dovanotas, turėjo žmogui suteikti laimės. Toks margutis būdavo saugomas visus metus. Manyta, kad Velykų kiaušiniai turi ypatingos galios: suteikia jėgų, apsaugo nuo ligų ir kerų. Dažnai kiaušinį dalijo į dvi ar keturias dalis ir tik tada valgė. Pirmąją Velykų dieną rinkdavosi išbandyti, kieno margutis stipresnis. Sumuštą kiaušinį laimėtojas pasiimdavo. Sakydavo, kieno drūtesnis kiaušinis, to ir gyvenimas ilgesnis. Paprotys daužyti margučius paremtas tikėjimu, kad pramušus kiaušinį simboliškai atidaromas išėjimas ir jo gyvybei - įvairialypio gyvastingumo ir vaisingumo davėjai.
Margučių ridenimo paprotys yra atėjęs iš gilios senovės. Anuomet tikėta, kad apeiginis kiaušinis, susilietęs su žeme, turėjo jai suteikti gyvybingumo. Apeiginiai margučiai buvo nešiojami po laukus, apkasami dirvose. Pavasarį, kai atgimsta gamta, kiaušiniui buvo priskiriama nepaprasta magiška galia. Buvo tikima, kad kiaušinis gali perimti žmonių ir gyvulių ligas, nukreipti blogas akis, nuvalyti moralinius nešvarumus. Kiaušinius valgydavo ligoniai, paliegėliai, jais apdėdavo žaizdas, pūlinius. Be to, manyta, kad kiaušinis yra priemonė atsikratyti nevaisingumo. Nevaisingos moterys esą valgydavusios žalius kiaušinius ir tapdavusios vaisingos.
Liaudies magijoje po tam tikrų apeigų kai kada kiaušiniai būdavo užkasami, be to, turėjęs reikšmės ir jų trapumas (priešiškos jėgos turėjo saugotis, kad jų nesutraiškytų, ir privalėjo elgtis santūriai). Austrų liaudies papročiuose Didįjį ketvirtadienį padėtas ir paskui pašventintas bei žemėje užkastas kiaušinis apsaugo nuo nelaimių. Jį galima permesti ir per namo stogą bei užkasti kritimo vietoje, kad namus apsaugotų nuo žaibo. Velykų rytą valgytų kiaušinių lukštus lietuviai ūkininkai nunešdavo į savo lauko rėžį ir užkasdavo, kad nuo ledų būtų apsaugoti javai ir užaugtų geras rugių derlius. Apie Veliuoną šeimininkė stropiai surinkdavo kiaušinių lukštus ir sudegindavo, kad pavasarį viščiukai, žąsiukai ir kiti paukščių jaunikliai lengvai iš lukštų ristųsi, gyvuliai greičiau numestų žiemos plaukus, kad medžiai sprogtų, pradėtų keltis jauna žolė. Vištoms margučių lesti neduodavo, kad jos nedarkytų pasėtų daržovių.
Kiaušinius lietuviai seniau dažė du kartus per metus - Jurginėms (jurgučiai) ir Velykoms (velykaičiai). Per Jurgines, gindami gyvulius iš tvarto, ūkininkai (dažniausiai namų šeimininkės) tarpduryje padėdavo kiaušinį (arba du). Pervaryti per kiaušinį gyvuliai turėjo pasidaryti riebūs ir apvalūs. Paskui tą kiaušinį atiduodavo ubagui. Manyta, kad tai esanti geriausia išmalda, nes duoda gyvą daiktą. Kitur šeimininkė virdavo piemeniui du kiaušinius, kad gyvulių banda būtų sveika. Kiaušinio su dviem tryniais negalima valgyti merginoms - jeigu suvalgys, ilgai neištekės.
Kiaušinis naudojamas magų praktikose, apeigose ir būrimuose. Būrimas iš paukščių kiaušinių paprastai vadinamas omantija. Kai kuriose burtų knygose patariama naudoti tik juodos vištos kiaušinius, o prieš buriant atlikti daugybę ritualų ir sukalbėti įvairias maldas. Kitas populiarus būrimo metodas - į indą su vandeniu įleidžiamas kiaušinio baltymas su žiupsneliu druskos; po kelių valandų susiformavusi figūra duoda atsakymą į klausimą.
Žinoma legenda, kad Amerikos atradėjas Kolumbas buvo pakviestas į svečius pas visagalį kardinolą Mendozą. Svečių prašymu prie stalo jis pradėjo pasakoti, kaip atrado Naująjį pasaulį (beje, Kolumbas manė atradęs trumpiausią kelią į Indiją). Kažkuris iš svečių, labai pasitikintis savimi, gūžtelėjęs pečiais tarė: „Taip viskas paprasta.“ Kolumbas paėmė virtą kiaušinį ir padavė jam sakydamas: „Pastatykite kiaušinį ant smaigalio.“ Visi bandymai buvo nesėkmingi. „Tai neįmanoma“, - tarė pašnekovas. Kolumbas atsakė, kad nėra nieko paprastesnio, ir trinktelėjo kiaušinį smaigaliu į stalą sakydamas, kad nors tai ir paprasta, bet reikia sugalvoti.
Siūlome ir jums atlikti bandymą su kiaušiniu. Kietai virtą ir nuluptą kiaušinį pabandykite įgrūsti pro siaurą butelio kaklelį. Skeptikai sakys, kad tai neįmanoma. Mat butelio viduje esantis oras neįsileidžia kiaušinio, o stipriai paspaustas šis sugūra. Ir vis dėlto storas kiaušinis į butelį pro siaurą kaklelį sulįs, jei darysime taip: pašildykime orą butelio viduje (pavyzdžiui, įmetę degantį degtuką ar žvakės galiuką), glaudžiai prispauskime kiaušinį prie kiaurymės ir palaukime metą.
Kiaušinius dažydavo įvairiais dažais. Juoda simbolizavo žemę motiną. Kiaušinio spalvos bei prasmingi raštai suteikdavo kiaušiniui daug galios. Ant margučių būna nupiešta įvairiausių simbolių: augalai, įvairios mitinės būtybės (pvz., žalčiai). Pavyzdžiui, Kupiškio apylinkėse dar apie 1934 m. vieliniai lizdeliai kiaušiniams įdėti. Velykų eglutę puošdavo popierinėmis gėlėmis ir iškeptais iš tešlos paukščiukais. Margučiai turėjo apsaugoti nuo ligų, nesėkmių ir kt. Prieš Velykas rengiama margučių paroda - konkursas. Velykinį stalą puošdavo žilvičio šakelėmis su kačiukais ar išsprogusiais berželiais.
Apie gražiausią pavasario šventę - Velykas tikrai žinome nemažai. Apie jos kilmę, reikšmę žmogui ir papročius yra skirtingų hipotezių. Rinkimės sau artimesnę ir švęskime. Visais atvejais tai atgimimo, žmogiškosios šilumos, artumo, sąlyčio su gamta, o svarbiausia, šeimos šventė. Yra nuomonių, kad lietuviškas Velykų pavadinimas kilęs iš baltarusiško šventės pavadinimo Velikyj dienj, reiškiančio Didžioji diena. Kita hipotezė - Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda kartu su atgimstančia gamta, bet paskui pasitraukia po pirmojo Perkūno. Mūsų protėviai šiuo metu aplankydavo artimųjų kapus, nunešdavo jiems kiaušinių. Velykos mūsų protėvių buvo švenčiamos kaip gamtos atgimimo šventė, iš čia ir kilęs paparotys marginti kiaušinius. Atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su Kristaus atgimimu. Bet kiaušinis, kaip pagrindinis Velykų atributas liko.
Pagonių religijoje kiaušinis dėl savo ovalios formos simbolizuoja kosmosą, gyvybės atsiradimą, vaisingumą, nes tai gemalas. Tai gyvatė - požemio gyventoja, globojanti derlių. Jų pavidalu iš požemio išlįsdavo ir protėvių vėlės. Pavasarį gyvatės turėjo priketi augmeniją, žydėjimą, vaisingumą. Todėl per Velykas dažnai žaidžiama - vienas laiko kiaušinį, o kitas jį daužia kitu kiaušiniu, dėl to margučiai per Velykas buvo ir ridinėjami - susiliesdami su žeme žadino požemio gyventojas.
Tikėta, kad kiaušiniai turėję ypatingų galių - jų valgydavo sergantieji, jais apdėdavo žaizdas. Nevaisingos moterys gydydavosi, gerdamos žalius kiaušinius. Didžiausią galią turėję Velykų kiaušiniai. Vyrai užkasdavo kiaušinius laukuose, kad laukai geriau derėtų, moterys pasilikdavo keletą dažytų kiaušinių ir po Velykų, tikėdamos, kad jie saugo nuo Perkūno.
Kiaušinis yra vienas iš biologiškai vertingiausių maisto produktų, tai gyvybinė ląstelė, kurioje yra atitinkama koncentracija lengvai pasisavinamų aminorūgščių, riebalų, vitaminų, mikroelementų. Suvalgęs vieną kiaušinį, suaugęs žmogus pagrindinių aminorūgščių poreikį patenkina nuo 40 iki 65 proc., mineralinių medžiagų - nuo 2,5 iki 17 proc., vitaminų - nuo 1 iki 43 proc. Kiaušiniai yra vienas iš geriausių žmonių maisto produktų, juose optimaliai subalansuotos maisto medžiagos. Vieno vištos kiaušinio maistinė vertė prilygsta 40 g mėsos arba 200 g pieno ir tiekia 350 kJ energijos. Pats kiaušinis - nėra labai kaloringas produktas. 100 gramų yra tik 157 kcal, o tuo tarpu kiaulienoje 355-489 kcal, pieniškose dešrelėse - 332 kcal. Todėl kiaušinius valgyti gerai ir besirūpinantiems savo svoriu.
Kiaušinyje labai gerai subalansuotos visos nepakeičiamos aminorūgštys. Minkštai virti kiaušiniai organizmo įsisavinami geriau negu žali. Kiaušinio baltyme yra fermentų, slopinančių virškinimo fermentų veiklą, todėl, vartojant maistui žalią kiaušinio baltymą, dalis jo neįsisavinama. Kiaušinyje yra visų maisto medžiagų, kurių reikia žmogaus organizmui. Pati vertingiausia kiaušinio dalis yra trynys. Vitaminai A ir D stiprina sveikatą, didina atsparumą ligoms bei skatina augimą, tai ypač svarbu mūsų mažiesiems. Biologiškai visaverčiuose trynio riebaluose yra daug nepakeičiamų nesočiųjų riebalų rūgščių, be to, juose yra daug riebaluose tirpstančių vitaminų.
Kiaušinio trynyje yra gana daug cholesterolio (0,2-0,3 g), tačiau kiaušinyje yra daug lecitino - 8,6 proc., kuris trukdo cholesteroliui kauptis kraujagyslių sienelėse. Mineralinių medžiagų kiaušinio trynyje yra apie 1 proc., t.y. dvigubai daugiau negu baltyme. Kiaušinio baltymo baltymai yra visaverčiai. Kiaušinio baltyme daug natrio, sieros, chloro, kalio, o trynyje - fosforo, sieros, kalcio.
Pagrindinis Velykų simbolis ir pagrindinis patiekalas yra kiaušinis. Velykų kiaušiniams būdavo priskiriamos ypatingos galios, tarp jų ir gydomosios. Žmonės tikėdavo, kad pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gemalu pasivertusios gyvatės gyvybė. Margučių ridenimas pažeme per Velykas simboliškai reiškia žemės gyventojų - gyvačių - budinimą. Buvo manoma, kad kiaušiniai gydo žaizdas. Žaliu kiaušiniu seniau kartais būdavo gydomas net moterų nevaisingumas. Senovėje dalis velykinių kiaušinių buvo saugoma ilgai, nes manyta, jog namuose laikomi margučiai saugo sodybą nuo Perkūno. Lietuvoje yra rasta net XIII a. Nuo seno tikėta, kad kiaušinių marginimas turi magiškos galios.
Lietuvoje jie dažniausiai marginami rašytiniu, skutinėtiniu ir tepliotiniu būdu arba verdant kiaušinus vandenyje, į kurį yra įdėta svogūnų lukštų, kitų dažančių sveikatai nekenksmingų augalų. Tie, kas žino spalvų ir raštų simbolių reikšmes, margindami kiaušinius tarsi rašo laiškus, palinkėjimus. Kaip juos perskaityti? Ant margučių būna nupiešta įvairiausių simbolių. Dažnas jais išmargina kiaušinius net nežinodamas jų reikšmių. Jei marginama rankiniu būdu, tai dažniausiai pradedama daryti nuo taško kiaušinio centre, kiaušinį padalijant į dvi dalis kokia nors juosta ar ornamentu. Apskritimas su stipinais (rato simbolis). Taško reikšmė - tokia pati kaip ir ratelio, nes jis taip pat ratelis, tik mažesnis. Vienas seniausių ženklų - svastika. Žvaigždė reiškia šviesą. Rombas - tai aktyvumas.
žymės:
Panašus:
- Neįtikėtinos Putų Polistirolo Kiaušinių Dekoravimo Idėjos, Kurios Pakeis Jūsų Šventes!
- „Big Green Egg“ apžvalga: Kodėl ši kepsninė keičia barbekiu žaidimo taisykles!
- Neįtikėtinas Kiaušinių su Šprotais receptas: Tradicija su nauju skoniu!
- Motinystės atostogos Lietuvoje: viskas, ką reikia žinoti apie išmokas ir teises!
- Antakalnio Poliklinika: Viskas, Ką Reikia Žinoti Apie Vaikų Priėmimą ir Paslaugas!