Pasaulyje maždaug kas dešimta šeima negali susilaukti vaikų. Kartais tam nėra jokios objektyvios priežasties - tad vaiko norinčioms šeimoms tenka griebtis dirbtinio apvaisinimo. Pagalbinis apvaisinimas - tai medicininiai metodai, padedantys pastoti. Taikant šiuos būdus, pasaulyje gimė daugiau nei milijonas vaikų.
Pagalbinio apvaisinimo istorija
XIX a. pabaigoje mokslininkų pradėti eksperimentai reiškė bandymą nuo jo pabėgti. 1890 m. Anglijos gydytojas Walteris Heape’as, atlikęs bandymus su daugybe gyvūnų rūšių, pranešė, kad jam pavyko triušio patelei įsodinti embrioną.
Panašų in vitro metodą su triušio patelėmis išbandęs amerikiečių mokslininkas Gregory G.Pincusas 1934 m. pranešė viltingą žinią, kad žinduolių (tikėtina, ir žmonių) kiaušinėliai mėgintuvėlyje gali normaliai vystytis. Pirmąjam apvaisinti moters kiaušinėlį mėgintuvėlyje pavyko JAV ginekologui Johnui Rockui.
Po ilgų bandymų 1944 m. kartu su laborante Miriam Menkin jie pirmą kartą sėkmingai atliko apvaisinimą ne moters kūne. Pirmasis etapas dirbtinio apvaisinimo kelyje buvo įveiktas. Bet mokslininkai nežengė antrojo žingsnio - neįsodino kiaušinėlio į moters organizmą.
Pirmąjį sėkmingo in vitro metodo taikymo įrodymą 1959 m. pateikė kinų biologas Min Chueh Changas. Jam pirmajam pavyko mėgintuvėlyje apvaisintą žinduolio (triušės) kiaušinėlį įsodinti patelei ir ji atsivedė triušiukų vadą.
1973 m. australai Carlas Woodas ir Johnas Leetonas paskelbė apie pirmąjį dirbtinai apvaisintos moters nėštumą. Deja, po kelių dienų mokslininkams teko pranešti apie persileidimą.
1976 m. po dirbtinio apvaisinimo pastojo britų Patricko Steptoe ir Roberto Edwardso pacientė. Nesėkmė ištiko ir šį kartą - nėštumas buvo negimdinis.
Po metų šie mokslininkai mėgintuvėlyje apvaisintą kiaušialąstę sėkmingai įsodino į gimdą, ir 1978 m. liepos 26 d. Anglijoje gimė pirmasis mėgintuvėlyje pradėtas kūdikis, vardu Louise.
2004 m. Louise Joy Brown atšoko savo vestuves, tarp svečių buvo ir R.Edwardsas. 2010 m. jam įteikta Nobelio premija už nuopelnus medicinos ir fiziologijos srityje.
Pagalbinis apvaisinimas Lietuvoje
Lietuvoje pirmoji apvaisinimo mėgintuvėlyje eksperimentus bendradarbiaudama su Londono karališkojo universiteto ligonine 1993 m. pradėjo gydytoja Gražina Bogdanskienė. Anglijoje ji atliko procedūrą, po kurios 1994 m. panevėžietė pagimdė pirmąsias mūsų šalyje dvynukes „iš mėgintuvėlio“.
Štai vienos iš dvynukių, gimusios po pagalbinio apvaisinimo, istorija:
„Mama mums su sese apie tai pasakė po mūsų 18-to gimtadienio. Maždaug po savaitės, kai baigėsi visi sveikinimai, buvo gautos visos dovanos, atėjo pas mus į kambarį mama tokiu rimtu veidu. Pokalbį ji pradėjo labai įdomiai, iš toli - „štai jums 18 metų, užaugote, kokios šaunios esate“. Aš klausau ir galvoju: tuoj pasakys, kad esame įvaikintos. O mama sako: „Nešiojau paslaptį 18 metų ir dabar manau, kad esate pakankamai suaugusios žinoti, jog esate pirmosios Lietuvos pagalbinio apvaisinimo būdu gimusios dvynukės.“ Sesė pradėjo verkti, aš - juoktis.
Pasiklausėme, ar jie abu yra mūsų tėvai. Taip. - Su sese iš karto puolėme prie kompiuterio ieškoti informacijos. Apie pagalbinį apvaisinimą jau buvome šiek tiek girdėjusios. Aš galbūt žinojau daugiau, nes nuo jaunų dienų domėjausi medicina. Mama pasakė gydytojos vardą ir pavardę, atradome nemažai jos interviu. Taip pat radome informaciją, kad 1993 m. buvo atlikta pirma pagalbinio apvaisinimo procedūra, o 1994 m. Vėliau mamos klausėme detalių.
Mama pasakojo, kad kartu su mano tėvais atlikti šią procedūrą į Londoną vyko dar keturios poros, nes galimybių tai padaryti Lietuvoje dar nebuvo. Procedūra pavyko tik mano mamai.
Iš mamos pasakojimo sužinojau, kad iš pradžių tėvai neskubėjo, norėjo atsistoti ant kojų, o kai nusprendė jau turėti vaikų, mama negalėjo pastoti. Ko tik ji neišbandė: pradedant medicininėmis procedūromis, pavyzdžiui, atliko skausmingą procedūrą, kuris liaudiškai vadinamas „prapūtimu“, laparoskopiją, kuri patvirtino, kad ji negali pastoti natūraliu būdu, baigiant įvairiais žolininkais ir užkalbėtojais. Net bažnyčioje ėmė dažniau lankytis. Visai atsitiktinai ji pateko pas gydytoją, kuri rinko grupę pagalbinio apvaisinimo procedūrai ir pasiūlė mano tėvams prisijungti.
Kaip pasakojo mama, grįžus laukė nerimo dienos, o kai sužinojo, kad laukiasi, apėmė begalinis džiaugsmas. Tačiau tėvai slėpė nuo visų šią informaciją. Pasakė tik artimiausiems žmonėms, kadangi bijojo neigiamų reakcijų. Aš pati neslepiu savo gimimo būdo. Jei ši tema atsiranda viešo pokalbio metu, aš niekada nenutylėsiu, o jei kas nors bandys kritikuoti šias procedūras, taip pat niekada nenutylėsiu. Lietuvoje man apie tai šnekėti daug neteko, tačiau Anglijoje turiu nemažai draugų, kurie bandė arba galvoja apie pagalbinį apvaisinimą. Tai nėra tabu. Ir visada padrąsinu juos sakydama, kad ir aš esu viena tų laimingųjų, gimusių naudojant būtent šią procedūrą. Todėl ir mamai sakau - čia yra kuo džiaugtis, todėl tikrai nereikia gėdytis.
Žmonės dažnai mano, kad mes kažkokie kitokie - ne iš mėsos ir kraujo. Ir su draugu kartais pajuokaujame - aš iš mėgintuvėlio, todėl geresnė ir stipresnė.
Su sese gimėte iš skirtingų embrionų. Nesame identiškos dvynės. Gimėme iš dviejų skirtingų embrionų, todėl esame du skirtingi žmogiukai. Skiriamės ir išvaizda, ir charakteriu. Sesuo menininkė, ji labai gabi - šoka, dainuoja, groja gitara, piešia, yra išmokusi daryti gelinių nagų priauginimus, tatuiruotes. Man net pavydas kyla stebint jos artistišką gyslelę. Agnė sako, jog gerai būti skirtingomis, galime vieną kitą papildyti. Tačiau kadangi abi esame ožiaragės, dažnai mėgstame pasiožiuoti, diktuoti savo taisykles ir, apskritai, mėgstam viską taip, kaip mėgstam mes. Daugiausiai pykčių turbūt būdavo dėl televizoriaus, kai sesuo vėlai vakare norėdavo žiūrėti filmą, o aš norėdavau miegoti. Tačiau šie konfliktai greitai baigėsi, kai sesuo pradėjo naudoti ausinukus. Atstumas - Anglijoje gyvenu jau trejus metus - mūsų ryšį tik sutvirtino. Beje, vaikystėje buvome išdykusios, nors iš esmės vaikystė buvo tokia, kokia ir visų: kiemas, draugai, kamuolys, mokykla, mamos kotletai su bulvių koše, dviratis, nubrozdinti keliai, ilgos kasos. Kaip Agnė sako, ji buvo tikroji padauža, o aš sekiojau visur iš paskos. Kartą, pamenu, radome namuose maišą cemento. Tėtis nedidelį remontą namie tada darė, o mes nesupratome, koks čia maišas ir kokie miltai jame. Tai sumanėme „košę išvirti“, o tą košę, žinoma, ant sienos užtepti.
Dėl dirbtinio apvaisinimo in-vitro procedūros (mėgintuvėlyje) pasaulyje jau gimė maždaug 5 mln. Nepaisant to, kad toks mokslininkų kišimasis į gamtą sulaukia prieštaringų vertinimų, ir dabar kasmet gimsta po maždaug 350 tūkst. Tai sudaro maždaug 0,3 proc. iš maždaug 130 mln.
Anot Simono Fishelio (Saimono Fišelio) iš komandos, padėjusios ateiti į pasaulį pirmajam kūdikiui pradėtam in vitro - 1978-aisiais gimusiai Louise Brown (Luis Braun), „penkių milijonų slenkstis „pagrindžia visas teisines ir moralines kovas, etinius debatus ir sunkiai iškovotą socialinį pritarimą”. Dirbtinio apvaisinimo šalininkas Tarptautinio pagalbinių reprodukcinių technologijų stebėsenos komiteto (ICMART) pirmininkas Davidas Adamsonas (Deividas Adamsonas) sako, kad „buvo sukurta milijonai šeimų su vaikais, tuo būdu sumažinant nevaisingumo naštą“.
Tačiau metams bėgant kritiški vertinimai netyla - dirbtinis apvaisinimas kelia nemažai moralinių problemų, kadangi tokiu būdu yra atskiriami santuokinio akto elementai, vaikas traktuojamas kaip objektas, pažeidžiama „kūno kalba” (atstoja santuokinį lytinį aktą). Be to, toks būdas kritikuojamas dėl perteklinių embrionų sukūrimo ir sunaikinimo, eugenikos, vaisiaus redukcijos.
Duomenys rodo, kad kasmet visame pasaulyje atliekama maždaug 1,5 mln. tokio dirbtinio apvaisinimo procedūrų, daugiau kaip trečdalis jų - Europoje.
Pagalbinio apvaisinimo metodai
IVF (in vitro fertilizacija) - tai pagalbinio apvaisinimo metodas, dar vadinamas apvaisinimu mėgintuvėlyje. Pasiruošimo procedūrai metu vaistais stimuliuojama kiaušidžių funkcija, tuomet procedūros metu paimamos kiaušialąstės ir spermatozoidai, jie apvaisinami laboratorijoje - iš jų sukuriami embrionai, kurie vėliau perkeliami į moters gimdą.
Yra daug skirtingų pagalbinio apvaisinimo metodų ir technologijų, padedančių poroms pastoti. Pats metas su jomis susipažinti!
Pagalbinis apvaisinimas, specialiomis priemonėmis palengvintas pastojimas. Pagalbinis apvaisinimas atliekamas 2 būdais: specialiai paruoštos spermos įleidimas į gimdą (esant gimdos kaklelio gleivių patologijai, nepakankamai spermos kokybei, lytinio gyvenimo patologijai, neaiškios kilmės nevaisingumui) ir apvaisinimas mėgintuvėlyje (esant kiaušintakių patologijai, vyrų nevaisingumui, endometriozei ar kitoms priežastims), kuris gali būti netiesioginis ir tiesioginis.
Hormonų injekcijomis sukėlus daugybinę ovuliaciją, iš moters kiaušidės išsiurbiama 3-12 kiaušialąsčių, jos dedamos į mėgintuvėlius su specialia terpe, į kurią pridedama paruoštos spermos.
Apvaisinimui įvykus mėgintuvėlyje po 48 h blastocistos stadijos 3-4 gemalai įvedami į gimdą, kur implantuojasi, vystosi, būna įprastas nėštumas. Tiesioginis pagalbinis apvaisinimas taikomas, kai nepavyksta netiesioginis (spermatozoidas neprasiskverbia į kiaušialąstę, vyro spermoje yra tik keli spermatozoidai arba jie nesubręsta). Tuomet į mikroskopu stebimą kiaušialąstę specialia adata įleidžiamas vienas spermatozoidas ir kiaušialąstė cheminėmis medžiagomis sužadinama. Susidariusi zigota dalijasi iki blastocistos stadijos ir transplantuojama į gimdą.
IVF - angl. IVF reiškia, kad pats apvaisinimas (kiaušialąstės ir spermatozoido susijungimas) įvyksta ne moters lytiniuose takuose, o už organizmo ribų - t.y. Įprastai, IVF metu iš moters išgauta kiaušialąstė (ar kelios) yra įdedama į petri lėkštelę su specialiu mediumu. Ten taip pat yra įšvirkščiamas tam tikras kiekis spermatozoidų (dažniausiai ~75 000). Tuomet vyksta inkubacija, t.y. Po ~18 val.
Kaip vyksta pagalbinis apvaisinimas?
- Konsultacijos metu gydytojas surenka informaciją apie poros medicininę istoriją, paskiria tyrimus, aptaria galimus gydymo būdus.
- Atliekami gydytojo paskirti tyrimai, jeigu prireikia atliekamos diagnostinės operacijos.
- Pagal gydytojo paskirtą protokolą pradedama kiaušidžių stimuliacija - moteris stimuliuojama specialiais hormoniniais vaistais, kurie skatina subręsti daugiau folikulų, o tuo pačiu ir kiaušialąsčių, nei natūraliame moters mėnesinių cikle.
- Transvaginalinės punkcijos (ultragarso kontrolėje per makštį punktuojant moters kiaušides specialia adata) metu išsiurbiamas folikulų turinys, kuriame ieškoma kiaušialąsčių. Procedūra atliekama su narkoze. Medicija klinikoje moteris praleidžia apie 2 valandas.
- Sperma surenkama masturbacijos būdu tik Medicija klinikoje (vežti surinktą spermos mėginį iš namų negalima), arba specialia adata paimama tiesiai iš sėklidžių.
- Folikuliniame skystyje mikroskopo pagalba yra surandamos moters kiaušialąstės, kurios patalpinamos į specialias terpes (skysčiai, kuriuose yra palaikančios kiaušialąsčių gyvybingumą medžiagos).
- Vėliau į lėkšteles su surinktomis kiaušialąstėmis įlašinamas tam tikras specialiai paruoštos spermos kiekis, arba esant nepakankamam spermatozoidų kiekiui mikromanipuliatoriaus pagalba atrenkami greičiausi, morfologiškai taisyklingiausi spermatozoidai, kurie intracitoplazminės spermatozoido injekcijos metu, įtalpinami po vieną, į kiekvieną kiaušialąstę tam, kad būtų užtikrintas vaisinimas.
- Po apvaisinimo embrionai auginami specialiuose laboratorijos inkubatoriuose, kuriuose yra palaikomas pastovus temperatūros ir drėgmės režimas taip atkuriant artimą natūraliai terpę.
- Vėliau, gydytojo ir embriologo sprendimu, geriausias embrionas (ar keli) yra perkeliamas į moters gimdą, naudojant specialų minkštą vienkartinį kateterį.
- Kai lytinės ląstelės susilieja ir įvyksta apvaisinimas, po apvaisinimo susidariusi ląstelė yra vadinama zigota. Po apvaisinimo zigota pradeda dalintis ir sekančią dieną ji tampa dviejų, vėliau keturių ir t.t. ląstelių embrionu.
Prieš rekomenduojant dirbtinį apvaisinimą, pirmiausiai porai yra pasiūlomi kiti nevaisingumo gydymo būdai, atsižvelgiant į nevaisingumo priežastis. Intrauterininė inseminacija (IUI) yra pati paprasčiausia pagalbinio apvaisinimo procedūra. Kitas nevaisingumo gydymo metodas, kuris laikomas vienu iš veiksmingiausių pagalbinio apvaisinimo būdų, yra in vitro fertilizacija (IVF), suteikianti galimybę apvaisinti kiaušinėlius ne moters organizme.
IVF procedūros metu moters partnerio (arba donoro) sperma patalpinama į specialią talpą su moters kiaušialąste, ir spermatozoidai paliekami ją apvaisinti. Intrauterininės inseminacijos (IUI) metu sukoncentruotas vyro spermos mėginys surenkamas į specialų vienkartinį kateterį ir sušvirkščiamas tiesiai į moters gimdą. Jei gydytojo ir poros sprendimu nusprendžiama atlikti intrauterininę inseminaciją (IUI), masturbacijos būdu Medicija klinikoje surenkama (arba specialia adata tiesiai iš sėklidžių paimama) vyro sperma.
Nevaisingumo statistika
Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, 1 iš 6 reprodukcinio amžiaus porų bent kartą gyvenime susiduria su tam tikromis vaisingumo problemomis. 9,0 proc. 20-44 metų moterų negali pastoti bent 1 metus laiko. Remiantis įvairių šaltinių duomenimis, 20-30,0 proc. nevaisingumo atvejų būna dėl vyrų nevaisingumo, 20-35,0 proc. - dėl moterų, 25-40,0 proc. - dėl abiejų partnerių, o 10-20,0 proc. atvejų nevaisingumo priežastis lieka neaiški.
Dažniausiai pagalbinio apvaisinimo procedūros atliekamos 30-39 metų moterims. Vidutiniškai po pirmosios pagalbinio apvaisinimo procedūros pastoja ir pagimdo apie 25,2 proc. moterų. Remiantis įvairių tyrimų duomenimis, pasaulyje kasmet įvyksta apie 1,5 mln. apvaisinimo ciklų, iš kurių gimsta apie 350 tūkst. naujagimių.
Bendrojoje šalių gimstamumo statistikoje po pagalbinio apvaisinimo procedūrų gimę naujagimiai Belgijoje, Čekijoje, Danijoje, Estijoje, Islandijoje, Norvegijoje, Slovėnijoje ir Švedijoje sudaro daugiau nei 3,0 proc. visų naujagimių, o Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) - apie 1,0 proc.
Pagalbinio apvaisinimo įstatymo ypatumai Lietuvoje
Svarbu žinoti, kad pagalbinio apvaisinimo įstatymas Lietuvoje numato, jog kiekviena pora turi teisę į pagalbinį apvaisinimą, jei yra itin sudėtinga arba neįmanoma natūraliai pastoti. Gydytojų specialistų konsultacijos kompensuojamos tik pateikus gydytojo, kurio paslaugos apmokamos PSDF biudžeto lėšomis, tinkamai išrašytą ir galiojantį siuntimą, taip pat pacientams yra visiškai nemokamos.
2016 metais Lietuvos Respublikos Seimui priėmus Pagalbinio apvaisinimo įstatymą, tų pačių metų vasario mėnesį Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose buvo įkurtas Koordinacinis Santaros vaisingumo centras ir pirmoji valstybinė pagalbinio apvaisinimo laboratorija. Šiame centre pagalbą nevaisingoms poroms teikia jungtinė gydytojų akušerių, ginekologų, urologų, genetikų, psichologų, embriologų, laboratorinės medicinos gydytojų ir kitų medicinos specialistų komanda.
2017 metais Santaros vaisingumo centras tapo pirmąja įstaiga Lietuvoje, atnaujinusia pagalbinio apvaisinimo ir gavusia lytinių ląstelių banko licencijas, kurios suteikė teisę teikti valstybės kompensuojamas pagalbinio pavaisinimo paslaugas.
Kas kelia daugiausia diskusijų dėl įstatymo?
Didžiausias diskusijas kelia tai, ar embrionai turi būti saugomi kaip žmogaus gyvybė. Kritikai sako, kad su pagarbos žmogaus gyvybei principu nesuderinami neribotas embrionų kūrimas, neribotas jų šaldymas ir sunaikinimas pasibaigus saugojimo terminams, embrionų atranka pagal genetinius požymius ir tokios atrankos metu „netinkamais naudoti“ pripažintų embrionų sunaikinimas.
Kai kurie politikai ir medikai sako, kad etines problemas išsprendžia nauja technologija šaldyti ne embrionus, o kiaušialąstes. Liberalesnio reglamentavo šalininkai sako, kad reikalavimas visus embrionus perkelti į moters organizmą didina daugiavaisio nėštumo riziką ir mažina pagalbinio apvaisinimo sėkmės tikimybę.
Antras svarbus klausimas yra susijęs su lytinių ląstelių - spermos ir kiaušialąsčių - donoryste. Kritikai sako, kad anoniminė donorystė atima vaikų teisę žinoti savo tėvus.
Kokia situacija užsienyje?
Dauguma Europos Sąjungos šalių leidžia embrionų šaldymą ir neriboja jų skaičiaus, o apvaisinimas mėgintuvėlyje iš dalies finansuojamas valstybės.
Pagalbinio apvaisinimo rizikos ir šalutiniai poveikiai
Pagalbinis apvaisinimas, kaip ir bet kuri kita medicininė procedūra, gali turėti tam tikrų rizikų ir šalutinių poveikių. Viena iš pagrindinių rizikų yra daugialypis nėštumas (dvyniai, trynukai ir daugiau), kuris gali sukelti komplikacijų tiek motinai, tiek kūdikiams. Kitos galimos rizikos apima kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromą (OHSS), kuris gali pasireikšti dėl pernelyg stipraus vaistų poveikio, naudojamų ovuliacijos indukcijai. Be to, yra nedidelė rizika infekcijoms, kraujavimui ar kitiems chirurginiams komplikacijoms, susijusioms su kiaušidžių punkcija ir embrionų perkėlimu.
Klientų atsiliepimai apie vaisingumo klinikas
- Viskas visada labai tvarkinga, gydytojai atsako į klausimus ir rūpinasi gydymo eiga. Turbūt geriausia patirtis gydymo įstaigoje, kokią esu turėjusi. Viskas labai patinka.
- Puikus gydytojos Rasos Dargienės bendravimas, išsamus paaiškinimas viso apsilankymo metu į bet kokį klausimą. Profesionalumas ir savo darbo išmanymas.
- Man patiko klinikos vieta, taip patiko gydytojas Gricius. Jis yra konkretus, pasako, kaip yra, ir pasako, ko toliau reikia norint pasiekti tam tikrą rezultatą.
- Labai profesionalus, atidus ir išklausantis gydytojas Žydrūnas Žėba. Įsigilinantis į situaciją, skiriantis pakankamai laiko konsultacijai, atsakantis konkrečiai ir aiškiai į visus klausimus.
- Maloni atmosfera tik atėjus į kliniką, personalas paslaugus, malonus.
žymės:
Panašus:
- Sužinokite, kodėl Katalikų Bažnyčia griežtai draudžia apvaisinimą in vitro!
- Ar galima jausti apvaisinimą? Išsamūs požymiai ir simptomai, kuriuos svarbu žinoti
- Revoliucija ūkininkystėje: Dirbtinis gyvulių apvaisinimas – kaip tai padidins jūsų ūkio produktyvumą!
- Neįtikėtinai gražūs vaikystės darželio fono paveikslėliai: veiklos, konkursai ir išleistuvių idėjos, kurios sužavės visus!
- Vaikų dantų griežimas: sužinokite pagrindines priežastis, simptomus ir efektyviausius gydymo būdus!