Juozas Tumas-Vaižgantas, tikrasis vardas Juozas Tumas, gimė 1869 m. rugsėjo 20 d. Maleišiuose, Svėdasų valsčiuje. Jis mirė 1933 m. balandžio 29 d. Kaune.
Ankstyvasis gyvenimas ir mokslai
Juozas Tumas-Vaižgantas gimė 1869 m. rugsėjo mėn. 20 d. Malaišių kaime, Rokiškio apskrityje, ūkininko šeimoje. Jo tėvai buvo Anupras Laurynas Tumas ir Barbora Morta Baltuškaitė-Tumienė - žemdirbiai pasiturintys ūkininkai. Šeimoje gimė 10 vaikų, iš kurių išaugo tik penki, Juozas buvo jauniausias šeimoje.
- Seneliai: Motiejus Tumas ir Margarita Čečytė-Tumienė; Kazimieras Baltuška ir Ona Tamošiūnaitė-Baltuškienė iš Šlapiašilio.
- Broliai ir seserys: Marijona Tumaitė-Nakutienė, Juozas Tumas, Antanas Tumas, Jonas Tumas, Feliksas Tumas, Ona Tumaitė-Indrelienė ir Ksavera Tumaitė-Mėginienė.
1879-1881 m. su pagyrimu baigė Kunigiškių (Anykščių r.) pradžios mokyklą. 1881-1888 m. mokėsi Dinabarko (dabar - Daugpilis, Latvija) realinėje gimnazijoje. Būdamas gimnazistas, J. Tumas pradėjo domėtis lietuvių nacionalinio atgimimo idėjomis, gavo ir nelegaliai skaitė lietuvišką laikraštį "Aušra", pamėgo rusų literatūros klasikų Levo Tolstojaus, Ivano Turgenevo, Nikolajaus Nekrasovo kūrybą ir pats mėgino rašyti eiles, prozą. Paklusęs tėvų valiai, J. Tumas 1888-1893 m. studijavo Kauno Žemaičių kunigų seminarijoje. Čia jis aktyviai įsijungė į dešiniosios krypties visuomeninę veiklą, ėmė bendradarbiauti klerikalinėje spaudoje, domėjosi lietuvių kalba, dalyvavo lietuvių klierikų patriotų slaptoje Lietuvos mylėtojų draugijoje (kartu su Nikodemu Petkumi ir kitais), vėliau - Šv. Kazimiero draugijoje, nuo 1890 m. pradėjo rašyti į draudžiamą lietuvišką spaudą - "Žemaičių ir Lietuvos apžvalgai".
1893 m. rugsėjo 26 d. Žemaičių vyskupas Mečislovas Leonardas Paliulionis įšventino jį subdiakonu, o spalio 24 d. 1893 m. lapkričio 28 d. Kauno arkikatedroje Žemaičių pavyskupis Antanas Baranauskas įšventino J. Tumą kunigu. Pirmąsias Šv. Mišias jis aukojo gimtosios Svėdasų parapijos bažnyčioje.
Kunigystė ir visuomeninė veikla
1893-1895 m. J. Tumas buvo vikaras Mintaujos (dabar - Jelgava, Latvija) lietuvių parapijoje, bendravo su ten gyvenusiais lietuviais inteligentais Jonu Jablonskiu, Gabriele Petkevičaite-Bite ir kitais. Nesutaręs su kunigais, jis buvo perkeltas į Mosėdį (Skuodo r.), kur 1895-1898 m. Jis pradėjo aktyviai dalyvauti visuomeninėje ir patriotinėje veikloje.
1896-1904 m. jis inicijavo klerikalinio laikraščio "Tėvynės sargas" leidybą ir pats jai vadovavo, 1897-1902 m. buvo šio nelegalaus leidinio redaktorius. Jis pats mokė vaikus lietuviškai rašyti ir skaityti. Platinti lietuvišką spaudą jam padėjo brolis Jonas Tumas, kol 1896 m. rudenį šis buvo už tai suimtas ir nukentėjo. 1897 m. pavasarį ir kunigas J. 1898-1901 m. J. Tumas buvo vikaras Kuliuose (Plungės r.). 1900 m. jis pradėjo leisti žurnalą inteligentams "Žinyčia" (ėjo 1900-1902 m.). Už tai caro žandarų buvo nuolat sekamas ir persekiotas. Jis taip pat organizavo Kuliuose slaptas mokyklas, platino spaudą.
1901-1902 m. J. Tumas buvo vikaras Micaičiuose (Šiaulių r.). Čia jis susipyko su lenkais dėl savo lietuviškumo nuostatų, buvo apskųstas ir neteko teisės rašyti į spaudą be vyskupų leidimo. 1902-1905 m. J. Tumas buvo Vadaktėlių (Panevėžio r.) Šv. Jono Nepomuko parapijos kuratas, čia slaptai sektas carinės policijos, kol 1904 m. sulaukė lietuviškos spaudos grąžinimo. Jis dalyvavo 1905 m. Vilniaus Didžiajame Seime, kūrė lietuviškas mokyklas, organizavo lietuvišką valsčiaus savivaldybę. Vadaktėliuose J. Tumas stiprino lietuvišką dvasią, jo kunigavimui atminti bažnyčioje saugomas A.
Atvykęs 1905 m. gruodį, 1905-1906 m. jis tris mėnesius buvo Sidabravo (Radviliškio r.) Švč. Trejybės bažnyčios kuratas, Šeduvos parapijos kunigas filialistas. Sidabrave jis iškart ėmėsi lietuvybės gaivinimo, tuo sukeldamas vietinių lenkiškos pakraipos katalikų pasipiktinimą. Po to, kai J. Tumo iniciatyva lenkiškos kelių rodyklės Sidabrave buvo pakeistos lietuviškomis, Žemaičių vyskupui teko dvasininką iš Sidabravo 1906 m. Nuvykęs 1906 m. gegužę, 1906-1907 m. jis tarnavo Stakių (Jurbarko r.) Šv. Antano Paduviečio bažnyčios kuratu, buvo Girkalnio parapijos kunigas filialistas. Jo rūpesčiu buvo gautas Žemaičių vyskupo leidimas sutuokti jaunavedžius Stakių bažnyčioje, užuot važiavus į Girkalnį, jis pradėjo vietos vaikams rengti lietuviškas tikybos pamokas.
Vyskupams susitarus, J. Tumas 1907 m. sausį iš Stakių buvo perkeltas į Vilnių, kur gyveno ir dirbo 1907-1911 m. Iš pradžių jis dirbo "Vilniaus žinių" (1907 m.) laikraščio redakcijoje, paskui su Antanu Smetona įsteigė "Vilties" laikraštį ir 1907-1911 m. dirbo jo redakcijoje. Šis leidinys drąsiai skelbė lenkų dvasininkų daromas neteisybes, pasisakė už lietuvių kalbos teises Vilniaus krašto bažnyčiose. Tuo metu J. Pasipiktinimui dėl antilenkiškos pozicijos pasiekus vyskupus, šie turėjo iškelti J. Tumą iš Vilniaus, nutraukti jo žurnalistinę veiklą.
1911-1914 m. jis buvo Laižuvos (Mažeikių r.) Švč. Trejybės parapijos klebonas. 1911 m. jis trims mėnesiams buvo išvykę į Jungtines Amerikos Valstijas "Saulės" draugijos reikalais, o grįžęs parašė knygą apie emigrantų gyvenimą. 1914 m. J. 1915-1917 m. jis gyveno Sankt Peterburge (Rusija) ir dirbo centriniame lietuvių komitete nukentėjusiems nuo karo šelpti. 1917 m. spalį išvykęs į II pasaulio lietuvių konferenciją Stokholme (Švedija), į revoliucijos purtomą Rusiją jis nebegrįžo. 1918 m. pavasarį J. Tumas grįžo į Lietuvą, gyveno Vilniuje, kur įsijungė į lietuvių komitetą nukentėjusiems nuo karo šelpti, redagavo "Lietuvos aidą". 1919 m. jis įsteigė ir 1919-1920 m. leido bei pats redagavo katalikišką dienraštį "Nepriklausomoji Lietuva", kuriame gynė lietuvių teises lenkų okupuotame Vilniaus krašte.
Veikla Kaune ir kūrybinis palikimas
1920 m. J. Tumas persikėlė į Kauną, kur dirbo iki gyvenimo pabaigos. 1920-1932 m. J. Tumas buvo Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčios rektorius, nuo 1921 m. - Žemaičių vyskupijos katedros kapitulos Garbės kanauninkas. Jis taip pat dirbo Kauno Vytauto Didžiojo universitete, 1922-1929 m. dėstė lietuvių literatūros istoriją, nuo 1924 m. buvo docentas. J. Tumui buvo suteiktas šio universiteto Garbės daktaro laipsnis (1929 m.). Kaune jis 1920 m. redagavo laikraštį "Tauta" ir Šaulių sąjungos žurnalą "Trimitas", 1920-1921 m. - tęstinį kultūros paveldo leidinį "Mūsų senovė". Jis buvo vienas iš Vytauto Didžiojo Karo muziejaus Kaune kūrėjų, 1921 m. buvo įtrauktas į Karo istorijos kolegijos sudėtį "Galerijos kovotojų už Lietuvos Nepriklausomybę" skyriaus tvarkytoju, 1922 m. J. Tumas-Vaižgantas buvo pirmasis Lietuvai pagražinti draugijos, įkurtos 1921 m., valdybos pirmininkas.
Nuo 1923 m. jis pradėjo kurti pirmąjį Lietuvoje literatūrinį muziejų - Vytauto Didžiojo universiteto Rašliavos muziejų, 1923-1929 m. buvo jo vedėjas, eksponatų rinkėjas ir tvarkytojas. Tas muziejus kaupė rankraštinį bei ikonografinį lietuvių rašytojų ir kultūros veikėjų palikimą. J. Tumas-Vaižgantas paskatino Liudviką Didžiulienę-Žmoną parašyti atsiminimus, prieš jos mirtį 1925 m. perėmė ir sutvarkė pirmosios lietuvių beletristės rankraštinį palikimą. 1930-1933 m. J. Jis žavėjosi skautybe ir Lietuvos Skautų Sąjungos veikla, 1924 m. lapkričio 1 d. dalyvavo steigiant Lietuvos Skautams Remti Draugiją ir iki gyvenimo pabaigos buvo jos narys.
Pirmąsias savo publikacijas 1890-1895 m. J. Tumas pasirašinėjo Juozapo iš Popšutės slapyvardžiu, o nuo 1895 m. visam gyvenimui pasirinko Vaižganto slapyvardį - senovės lietuvių linų dievaičio vardą. Grožinėje kūryboje jis tęsė realizmo tradicijas, savitai traktuodamas romantiškus gyvenimo reiškinius. Vaižganto kūryba pasižymi literatūriniu stiliaus originalumu, kalbos priemonių turtingumu ir liaudiškumu.
Žymiausi kūriniai:
- 1918 m. - "Pragiedruliai" (Gondingos kraštas 2 d.)
- 1920 m. - "Pragiedruliai" (Vaduvų kraštas)
- 1920-21 m. - apysaka "Dėdės ir dėdienės"
- 1929 m. - "Šeimos vėžiai"
- 1929 m. - "Išgama"
- 1930 m. - "Nebylys"
- 1932 m. - "Žemaičių Robinzonas"
Vaižganto "Raštai" buvo išleisti 19 tomų (1922-1938 m.), 3 tomais (1948 m.), 2 tomais (1957 m.) ir leidžiami nuo 1994 m. iki šiol, išleistas 25-asis jų tomas (vyriausiasis redaktorius 1994-2017 m. - Vytautas Vanagas). 1924-1932 m. J. J. Tumas kaupė asmeninę biblioteką. Pirmąjį lietuviškų knygų rinkinį, sukauptą seminarijoje 1888-1893 m., jis buvo priverstas sunaikinti. 1894-1917 m. rinktos jo knygos dingo Rusijoje. Nuo 1918 m. jis vėl kaupė savo biblioteką, 1923 m. besikuriančiai Kauno universiteto bibliotekai padovanojo 552 leidinius, o 1933 m. jo asmeninėje bibliotekoje buvo 1879 knygos ir periodiniai leidiniai.
Atminimo įamžinimas
Mirė 1933 m. balandžio 29 d. Kaune. Jis buvo palaidotas Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje, vėlesnio perlaidojimo vieta nežinoma. Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčios Šv. Antano Paduviečio koplyčioje, prie šiaurinės bažnyčios sienos, 1934-1936 m. įrengtas Juozo Tumo-Vaižganto antkapinis granito paminklas, kurio svarbiausias elementas - bronzinis kanauninko bareljefas (autorius - skulptorius Juozas Zikaras). Šios bažnyčios zakristijoje virš durų, vedančių į presbiteriją, kabo Juozo Tumo-Vaižganto portretas (autorė - Barbora Didžiokienė, 1925 m.).
Šventoriuje prie bažnyčios galinės sienos įrengta akmeninė memorialinė kompozicija su įrašu: "A. A. / Žemaičių Katedros Garbės Kanauninkas, / Lietuvos Univers. Liet. Liter. Garb. D-ras, / Vytauto Didžiojo Bažnyčios rektorius, / o šiaip jau Tretininkas / Kun. Juozas Tumas / Vaižgantas / čia Vytauto bažnyčios sienoje palaidotas / 1869.IX.8-1933.IV.29. / Iš testamento". Prie tos pačios bažnyčios pastatytas J.
Vykdant J. Tumo-Vaižganto testamentą, Kauno Vytauto Didžiojo universitete 1934 m. buvo įkurtas jo memorialinis muziejus, kuris veikė iki 1940 m., ten saugota ir jo asmeninė biblioteka. 1950 m. Lietuvos literatūros ir meno archyve saugomas Juozo Tumo-Vaižganto dokumentų asmeninis fondas (F.
- Prof. J. Ambrazevičius-Brazys parengė studiją "Vaižgantas" (1936 m.)
- Ilona Čižauskaitė - studiją "Vaižganto publicistikos literatūrinė raiška" (2001 m.).
- Aldona Vaitiekūnienė apgynė habilitacinį darbą "Vaižgantas" (1995 m.).
- Nijolė Šervenikaitė parengė vadovėlį 11-12 klasėms "Vaižgantas" (2001 m.).
Išleistos monografijos: Aleksandro Merkelio "Juozas Tumas Vaižgantas" (1934, kitas leidimas - 1989 m.), Algimanto Radzevičiaus "Vaižgantas lietuvių prozos kryžkelėse: meninės sintezės problema" (1987 m.), Gitanos Vanagaitės "Vaižganto asmuo ir kūryba: krikščionybės ir modernybės sąveika" (2023 m.). Ona Pajedaitė sudarė nuotraukų albumą "Juozas Tumas Vaižgantas, 1869-1933" (1995 m.). Serijoje "Gyvenimas ir kūryba" išėjo Aldonos Vaitiekūnienės parengtos knygos: "Vaižgantas" (1959 m.), "Vaižganto apysaka "Dėdės ir dėdienės" (1964 m.), "Vaižgantas : monografija" (1982 m.). J. Kinematografininkas S. Vainalavičius sukūrė dokumentinį filmą "Kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto laidotuvės" (1933 m.).
Kaune, Žaliakalnyje, ant namo Vaižganto g. 25 1968 m. įrengta memorialinė lenta "Šiame name 1933 m. gyveno rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas". Kita lenta 1968 m. buvo įrengta Kauno Senamiestyje ant namo Aleksoto g. 10, bet ji buvo pavogta. 1999 m. ant šio namo sienos atidengta nauja memorialinė lenta su bareljefu: "Šiame name / 1920-1932 m. / gyveno / rašytojas / kanauninkas / dr. Juozas Tumas- / Vaižgantas" (autorė - skulptorė Virginija Babušytė-Venckūnienė). Šiame name 4-ąjame bute, kur gyveno Vaižgantas, 1995 m. buvo įkurtas ir nuo 1997 m. veikia naujas J. Tumo-Vaižganto memorialinis muziejus Kaune, jame atkurtas autentiškas to buto vaizdas.
J. Tumo-Vaižganto gimtoji sodyba Maleišiuose neišliko, bet jos vieta buvo paženklinta, ten 1933 m. Svėdasuose, skvere priešais bažnyčią, irgi pastatytas toks pats Vaižganto skulptūrinis portretas-biustas ant granitinio laiptuoto postamento (autoriai - skulptorius B. Bučas ir architektas Feliksas Vizbaras, 1937 m., restauruotas 2018 m.). Svėdasų Šv. arkangelo Mykolo bažnyčioje šalia didžiojo altoriaus virš zakristijos durų įtaisytas J. Rokiškyje, gimnazijos kieme, 1937 m. buvo pastatytas J. Tumo-Vaižganto paminklas (autorius - skulptorius Bernardas Bučas).
J. Tumui-Vaižgantui atminti medinis paminklas pastatytas Kulių (Plungės r.) bažnyčios šventoriuje (autorius - medžio drožėjas Vytautas Stumbras, 1989 m.), skulptūrinė kompozicija su J. Tumo-Vaižganto bronzine figūra ir jo braižo pavyzdžiu pastatyta Birštone, šalia Šv. Antano Paduviečio bažnyčios (autorius - skulptorius Gediminas Piekuras, 2016 m.). Kunigiškių pradžios mokyklai, kurioje mokėsi J. Tumas, 1930 m. gegužės 22 d. buvo suteiktas kanauninko J. Tumo-Vaižganto vardas, o 1987 m. senajame jos pastate įrengtas ir atidarytas Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejus. J. Tumo-Vaižganto ir knygnešių muziejus veikia ir Ustronės vienkiemyje (Krekenavos seniūnija, Panevėžio r.). Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje 1940 m. pastatytoje Knygnešių sienelėje tarp įamžintų 100 labiausiai nusipelniusių knygnešių 2-ojoje lentoje "Pasižymėję knygų skleidimo organizatoriai" įrašyta: "Tumas Juozas, kunigas".
Vilniuje, Literatų gatvės meno projekte, J. Tumui-Vaižgantui dedikuota Henriko Mazūro miniatiūra. Pašto vokų serijoje "Lietuvos valstybės tūkstantmečio 100 iškiliausių asmenybių" išleistas J. Tumui-Vaižgantui skirtas vardinis suvenyrinis vokas. Vaižganto 150-mečio proga išleistas jam skirtas Lietuvos pašto ženklas (dailininkė Ugnė Žilytė, nominalas 0,49 Eur, tiražas 100 tūkst.
žymės: #Gime
Panašus:
- Laižuvos Švč. Trejybės bažnyčia: paslaptinga istorija, įspūdinga architektūra ir dvasinė reikšmė
- Juozas Remeikis: Nežinoma Biografija ir Jo Didžiulis Indėlis Lietuvai
- Juozas Pundzius: Įkvepianti Gyvenimo Kelionė, Įspūdinga Karjera ir Neįkainojami Nuopelnai
- Ruda Linija Ant Pilvo Nėštumo Metu: Priežastys, Pavojai ir Svarbiausi Patarimai
- „Nefrida“ Vaikų Gydytojai – Tikri Atsiliepimai ir Išsamūs Vertinimai