Bažnyčiai švenčiant Dievo Motinos iškilmę, verta prisiminti Trakų Dievo Motinos atvaizdą, šventusį 300 metų karūnacijos jubiliejų. Lietuvos Globėjos paveikslas - unikalus tikėjimo, istorijos ir kultūros paminklas, primenantis Didžiojo Kunigaikščio Vytauto palikimą, valstybingumo raidą, bažnytinės dailės tradicijas ir piligrimystės ištakas.
Marijos ikonografijos raida
Su Efezo susirinkimu (431 m.), suteikusiu Marijai Dievo Gimdytojos titulą, pradeda klestėti pamaldumo Dievo Motinai istorija ir Marijos ikonografija. Visas gražiausias Bizantijos menas buvo sukurtas apmąstant Marijos Motinystės slėpinį. Žinoma, iki Susirinkimo taip pat randama Marijos atvaizdų katakombų tapyboje, antkapiniuose, apie tai byloja kiek anksčiau prasidėję Santa Maria Maggiore bazilikos statymo darbai. Tuo metu pamaldumas Marijai jau stipriai ruseno žmonių širdyse, bet oficialus bažnytinis žingsnis pripažinti Mariją Dievo Gimdytoja šį pamaldumą perkėlė į kitą rangą ir tikinčiųjų meilė prasiveržė kaip ugnikalnis. Pirmiesiems krikščionims atvaizdai buvo tarsi kalba ar pamokslai, tikėjimų tiesų aiškinimas, stengiantis atsakyti į klausimus: Kas esu? Kas esame?
Marijos vaizdavimo tradicijai susiklostyti įtakos turėjo Bažnyčia, Šv. Raštas, teologija, liturgika, apokrifai, t. p. kiekvienos šalies civilizacijos ir kultūros raida, o įvairovei - Bažnyčios Tėvų mokslas, t. p. viduramžių literatūra, rankraštinių knygų iliuminacijos, Marijos garsių atvaizdų stebuklus liudijančios knygos (Mariales). Nuo vėlyvųjų viduramžių Marijos kultą skatino aktyvi vienuolijų veikla, Visuotinėje Bažnyčioje įvestos Marijos šventės, 16 a.
Bizantijos dailėje visuotinai paplitęs Marijos atvaizdas tradiciškai siejamas su 6 a. šv. Luko tapytomis ikonomis. Manoma, viena jų (hodegetrijos tipo) buvo Ton Hodegon bazilikoje, kita (Blacherniotissa) - Blachernų vienuolyne Konstantinopolyje (išliko 27 kopijos, 10 iš jų Romos bažnyčiose). Efeso susirinkimo paveiktas Bizantijos dailėje susiklostė didingas soste sėdinčios Dievo Motinos su Kūdikiu paveikslas; su užrašais Mater Maria Dei (Dievo Motina Marija) arba Sancta Dei Genitrix (Šventoji Dievo Gimdytoja); nuo 7 a. jis paplito ir Vakaruose.
Vakarų Europos sakralinėje dailėje, kitaip nei Rytų Bažnyčioje, Marijos vaizdavimo šaltiniu tapo ne tik Šv. Raštas, bet ir legendos (Aukso legenda) bei apokrifinė 3-4 a. literatūra (Jokūbo protoevangelija, Marijos gimimo evangelija ir kita), kurios davė impulsą Marijos gyvenimo istorinių siužetų įvairioms interpretacijoms. Viduramžiai suformavo riterišką požiūrį į Mariją - kaip į dangiškąją Mergelę, Renesanso epocha pabrėžė žmogiškąjį Motinos ir Kūdikio aspektą, Dievo Motinos atvaizdui suteikė idealių Renesanso moters grožio sampratos bruožų, atspindinčių pasaulietinio humanizmo idealus.
Spalvų simbolika
Dažnai esame įpratę Marijos paveiksluose matyti daug mėlynos spalvos. Mėlyna spalva išgaunama iš lazurito, brangaus pigmento, kuris gaminamas iš akmens, kasamo kalnuose. Štai ir Mikelandželui dirbant Siksto koplyčioje pristigus šio pigmento, jo pargabenimu rūpinosi net popiežius. Vėlyvaisiais Viduramžiais ir Renesanso laikotarpiu šią spalvą pradėta naudoti labai plačiai. Bizantijos tapyboje labai dažnai Dievo Motinos maforijus, t.y. galvą dengiantis apsiaustas, besiskiriantis nuo vakarietiško veliumo ar apsiausto, yra gilios bordo arba tamsiai mėlynos spalvos. Ši mėlyna spalva ilgainiui įsivyrauja, simbolizuodama tikėjimą, tyrumą ir dangų.
Trakų Dievo Motinos paveikslas
Žmogui, pradedančiam eiti meno ar menotyros keliu, tai yra vos ne vienintelis atvaizdas, kuris tampa labai greitai žinomas dėl savo išskirtinės meninės ir istorinės vertės. Šis Dievo Motinos su Kūdikiu atvaizdas dar vadinamas Hodegetrija, graikiškai „Nurodanti kelią“. Marija laiko Sūnų arba, tiksliau sakant, tikintiesiems rodo Tą, kuris yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jn 14, 6).
Šis atvaizdas greičiausiai pradėtas tapyti XV a. pab. - XVI a. pr. ir ten buvo pavaizduota vakarietiška visu ūgiu stovinti vienplaukė Mergelė Marija. XVII a. pr., kai vyko fundamentalūs bažnyčios pertvarkymo darbai, pritaikant paveikslą naujam altoriui, buvo nupjauta jo apatinė dalis, iš naujo išraižytas ir perauksuotas fonas, Marijos figūra pertapyta, suteikiant atvaizdui bizantinę stilistiką.
Anot legendos, Vytautui Didžiajam krikšto proga ikoną dovanojęs Bizantijos imperatorius Emanuelis II Paleologas (1391-1425). Manytina, kad paveikslo kilmės legendoje girdimas dabar nežinomo istorinio įvykio aidas.
Šedevras - lietuviškai pavadintume „kūrinių kūrinys“, kitaip sakant, kūrinių „vadas“. Turbūt nereikia ypatingo išsilavinimo, kad žiūrėdami į meno kūrinį suprastume, kad yra tikrai gražiai padaryta. Ir elektrikui gražu, ir menotyrininkui ar jautriausiam estetui gražu. Šis Trakų atvaizdas yra būtent toks, kaip retai atsitinka, turintis tris viename: meninę, istorinę ir religinę vertę.
Paveiksle Marija rankoje laiko trižiedę rožę, kurią teikia Jėzui. Anot istorinės interpretacijos tai simbolizuoja rožinio slėpinius. Galima būtų tuos žiedus traktuoti kaip Marijos Jėzui teikiamus tris maldos būdus, pavyzdžiui, adoracija, rožinio malda, piligrimystė? Būtent tai jungtų ateinančius į baziliką žmones.
Rožės, greičiausiai, atsiranda pertapant paveikslą, kadangi tuo metu Trakų bažnyčioje veikė labai stipri rožinio brolija, kuri anuomet susirinkdavo ne tik vakaro maldoms, bet pasižymėjo savo meilės darbais, plačiai vykdoma karitatyvine veikla, funduodavo altorius, išlaikydavo tą altorių aptarnaujantį kunigą. Anot dar vienos interpretacijos, šie rožės žiedai galėjo simbolizuoti ir Švč.
Reprodukcijos ir atvaizdo vertė
Šiais laikais skirti metus atvaizdui neišvengiamai reiškia to atvaizdo besaikį kopijavimą. Kita vertus, šis procesas turi seną turtingą krikščionišką Bažnyčios istorijos tradiciją. Nuo seniausių laikų, jeigu tik atvaizdai būdavo gerbiami, puoselėjamas pamaldumas, privalėdavo juos dauginti ir skleisti žinią, kalbant šiandienine kalba, tai buvo lyg „medija“. Kažkada tos kopijos būdavo kuriamos rankiniu būdu, o dabar gyvename tokioje epochoje, kur spaustuvėje viskas vyksta daug greičiau ir paprasčiau. 1718 m. karūnavimo proga irgi rūpintasi skelbti žinią. Paimtas didelis metalo lakštas, padarytas grafiko raižinys, štampuojama ir siunčiama. Tokie lakštai būdavo labai vertinami, kai kurie atsidūrė net procesijų altorėliuose. Taigi neišvengsime reprodukcijų antplūdžio.
Karūnavimo reikšmė
Mūsų visuomenėje neretai žodžiai „karalius“ ir „karūna“ priimami kaip iš pasakų ir animacinių filmų pasaulio. Žinome, kad paveikslas karūnuojamas, nes norima pabrėžti išskirtines per jį teikiamas Apvaizdos malones. Švenčiame nacionalinio pasididžiavimo šventę, džiaugiamės turėdami seniausią ikoną Lietuvoje, turinčią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Globėjos titulą. Marijos globa niekur nedingo. Išgyvenome okupacijas, kurios užgniaužė šį kultą, skatinantį tautinę ir religinę savimonę.
Nauji Marijos atvaizdai
Katalikiškoje bendruomenėje tapytas atvaizdas turi didesnę meninę vertę. Menininkas nori ir šiandien kalbėti aktualiai ir vis atsiranda visai gerų krikščioniškos ikonografijos bandymų. Nesikreipiama, nepasitikima, kad dabartiniai menininkai galėtų sukurti krikščionišką atvaizdą. Paprasčiau ir pigiau yra pasigaminti tikslią garsaus atvaizdo reprodukciją, negu bendrauti su menininku.
Žinia šiuolaikiniam žmogui
Skubantis žmogus pirmiausia turi užeiti į bažnyčią ir įsižiūrėti į šį atvaizdą. Šiuolaikiniam žmogui labai svarbu kartais priversti savo kūną padirbėti. Viena yra užėjus stebėtis paveikslo grožiu, o visai kas kita - atsiklaupti. Tai jau valios pastanga, atliekama vis rečiau.
Šiluvos Dievo Motinos atvaizdai
Ten, kur Lietuvoje 1608 m. apsireiškė Švč. Mergelė Marija, 2009-aisiais buvo įsteigtas Šiluvos piligrimų centras. Šiluvos šventovės ekspozicijos pagrindą sudaro nuo XVI a. antrosios pusės iki XX a. pirmosios pusės Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikos kultūros paveldo vertybės, liudijančios Šiluvos šventovės sakralios erdvės išskirtinumą - 1608 m. Šie objektai perteikia Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikos ir Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo koplyčios - dviejų vizualių sakralių erdvių tarpusavyje sąveikaujančių polių meninę raišką, kurios centre - Dievo Motinos ir tikinčiųjų bendruomenės dialogas. Šiuo metu šį dialogą simboliškai įkūnija sakrali aikštės erdvė, skirta švęsti rugsėjo 7-15 d. vykstančius Švč. Mergelės Marijos Gimimo atlaidus - pagrindinę šios vietos šventę.
Muziejinės ekspozicijos dalys yra keturios: Šiluvos bažnyčios steigimo ir Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo istorija, Stebuklingojo Šiluvos Švč. Mergelės Marijos paveikslo karūnavimas ir infulatūros privilegija, Šiluvos Švč. Mergelės Marijos Gimimo bazilikos pamaldumas, Antano Vivulskio Šiluvos Švč. Ekspozicija atskleidžia turtingą Šiluvos šventovės dvasinę ir kultūrinę realybę.
Vienas iš unikalių kūrinių, liudijančių šios vietos meno paslaptingumą, yra XIX a. pradžios paveikslas „Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimas Šiluvoje“, privataus asmens perduotas laikinai saugoti Šiluvos piligrimų centre. Šis nedidelis 61 x 83,5 centimetro aliejumi ant drobės XVIII-XIX a. sandūroje nežinomo neprofesionalaus Lietuvos dailininko nutapytas paveikslas yra itin retas ir svarbus meno kūrinys.
Pirmosios žinios apie „Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo Šiluvoje“ atvaizdą siekia XVII a. vidurį. Po Dievo Motinos Apsireiškimo, pastačius pirmąją Apsireiškimo koplyčią, virš akmenų, ant kurių įvyko Apsireiškimas, buvo iškeltas stebuklą vaizdavęs paveikslas.
Būtent kitoks grafikos kūriniuose atsiradęs aspektas buvo Dievo Motinos rankų pozicija - ji rankas laiko ne sukryžiavusi ant Sūnaus, o mostu rodo žemyn. Šio atvaizdo atsiradimas devociniuose paveikslėliuose siejamas su stebuklingojo Šiluvos Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu karūnavimo šimtmečio šventimu, kurio metu buvo vainikuota Ligonių sveikatos altoriaus Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu skulptūra virš akmens (šiuo metu esanti Šiluvos bazilikos Ligonių koplytėlėje).
Tarpukariu toks Dievo Motinos Apsireiškimo atvaizdas su atviru gestu labai išpopuliarėjo, nors skrynios atradimo scena nebevaizduojama, o ant Dievo Motinos skruostų atsiranda ašaros, autentiškai aprašytos Apsireiškimo pasakojime.
Boleslavo Rutkovskio paveikslas
Iki šiol Šiluvos šventovėje buvo džiugu matyti vienintelį Apsireiškimo sceną vaizduojantį meno kūrinį - profesionalaus lenkų dailininko Boleslawo Rutkowskio (1882-1978) tapybos paveikslą „Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimas Šiluvoje“, 1931 m. specialiai sukurtą Šiluvos bazilikai. B. Rutkowskis pasirinko vaizduoti Švč. Mergelę Mariją su Kūdikiu pagal 1886 m. devocinį paveikslėlį, kuriame Dievo Motina laiko Kūdikį nesukryžiavusi ant jo rankų.
Šiluvos didžiajame altoriuje matomi du svarbiausi Šiluvos šventovės įvykiai - Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimas ir Šiluvos stebuklingojo paveikslo karūnavimas - perteikia vientisą vizualinę prasmę, jie vienas kitą papildo ir atskleidžia Švč. Mergelės Marijos, kaip rodančios Kelią - Kristų, Bažnyčios Advokatės, misiją.
Seniausias „Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo Šiluvoje“ nėra panašus nei į vieną iš iki šiol aprašytų šios scenos atvaizdų. Jis sukurtas tarp mūsų dienų nepasiekusio pirmojo Apsireiškimo sceną vaizduojančio paveikslo virš akmens ir XIX a.
Kitas išskirtinis atvaizdo bruožas yra nuoseklus naratyvinis Apsireiškimo įvykio pavaizdavimas, skirtingi pasakojimo momentai išsidėstę ratu aplink Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu atvaizdą ant akmens. Pasakojimas prasideda paveikslo kairėje pusėje antrame plane, kuriame vaizduojamas piemenėlis šalia jaučio. Apsireiškimo pasakojime rašoma, kad iš pradžių Dievo Motina apsireiškė piemenėliams, jų vardų nežinome. Čia stovėjo Dievo Motinos Gimimo titulo bažnyčia, iš kurios simboliškai liko tik akmenys.
Kitas išskirtinis šio paveikslo elementas - karūnos ant Švč. Mergelės Marijos ir Kūdikėlio Jėzaus. Švč. Mergelė Marija su Kūdikiu pavaizduota kaip stebuklingame Šiluvos paveiksle su karūnomis. Karūnų atsiradimas XVIII-XIX a. paveiksle liudija, kad atvaizdas nutapytas po 1786 m. Šiluvos stebuklingojo paveikslo karūnavimo.
Paveikslo dešinėje pirmame plane pavaizduotas senolis su lazda, kuris, anot Apsireiškimo pasakojimo, vienintelis iš regėjusiųjų moterį su kūdikiu pasakojimų atpažino, kad tai Dievo Motina su Kūdikiu Jėzumi, kurios titulo bažnyčia anksčiau stovėjusi Šiluvoje. Paveiksle pavaizduoti du katalikų dvasininkai, vienas iš jų - kunigas Jonas Kazakevičius, kuris rūpinosi, kaip per teismą Katalikų Bažnyčiai susigrąžinti Šiluvos žemes iš evangelikų bendruomenės.
Įdomu, kad šiame „Švč. Mergelės Marijos Apsireiškimo Šiluvoje“ paveiksle stebuklingasis paveikslo karūnavimas susiejamas su Apsireiškimo vieta virš akmens. Šis atvaizdas tarsi pranašauja Ligonių sveikatos altoriaus Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu skulptūros virš akmens vainikavimą 1886 m.
Paveikslas nutapytas neprofesionalaus autoriaus, todėl greičiausiai autorius siužetą nusižiūrėjo kitame paveiksle, jo prototipe, kuris iki šių dienų neišliko. Tikėtina, kad šio atvaizdo, kuriame Dievo Motina su Kūdikiu vaizduojama virš akmens su karūnomis, kopijos ypač pasklido po stebuklingojo paveikslo karūnavimo XVIII a. pabaigoje-XIX a. pradžioje.
Kiti paveikslai ir jų simbolika
Iš „Magnificat“ viršelio į mus švelniai žvelgia Bartolomėjaus Estebano Murilo (Bartolome Esteban Murillo) nutapyta Mergelė Marija su Kūdikiu. Rožinio vėrinėlis tarp Marijos ir Jėzaus rankų mums primena pal. Šio atvaizdo autorius Bartolomėjus Estebanas Murilas gimė 1617 m. Ispanijos mieste Sevilijoje.
B. E. Murilas tikėjo, kad šventasis atvaizdas gyvenimo vargų prislėgtam ir sielos aistrų apimtam žmogui gali liudyti gyvojo ir mylinčio Dievo buvimą. Jam pavyko atrasti ryšį tarp regimo ir neregimo, žemiško ir dangiško. Tai jautraus mylinčio pasakotojo žvilgsnis, perteikiantis Dievo artumą ir švelnumą per gestą, šilumą, šypseną.
Žinome nemažai jo šv. Antano, Šventosios Šeimos, šv. Pranciškaus (ypač populiarus buvo „Šv. Pranciškus, apsikabinęs Nukryžiuotąjį“) paveikslų kartočių. Bet labiausiai savo religiniais kūriniais Murilas į bažnytinio meno istoriją įėjo kaip Nekaltai Pradėtosios (Immaculatos) autorius, sukūręs apie dvidešimt kiekvienąkart naujai išgyventų ir išreikštų drobių.
Murilas nepalieka kanoniškai Dievo Motinai būdingų trijų spalvų: mėlynos, raudonos ir baltos, tačiau, atrasdamas naujus atspalvius, savitai modeliuodamas drabužių klostes, jis ir šiam savo darbui suteikia naujo skambesio ir ypatingos harmonijos. Atvaizde susipina gilus religinis jausmas su subtiliai perteiktu natūralizmu.
Paveikslas „Marija adoruoja Kūdikėlį Jėzų“, 1500-1510 m. nutapytas tempera ant 152×107 cm drobės, šiuo metu saugomas Dresdeno (Vokietija) Senųjų meistrų paveikslų galerijoje. Paveikslo autorius - vėlyvojo Renesanso dailininkas Džovanis Ambrodžas Bevilakva (Giovanni Ambrogio Bevilacqua) - gimė 1474 m. Milane; daugiausia kūrė Švč. Ikonografiškai paveiksle suliejami trys Išganymo istorijos siužetai: Dievas Tėvas siunčia į pasaulį savo vienatinį Sūnų, angelas apreiškia Marijai jos misiją, gimsta Jėzus. Dievo Motina yra tarsi ašis tarp Dangaus ir Žemės, tarp Sūnaus išsiuntimo ir Jėzaus gimimo.
Bevilakva skėčio skliautą formuoja iš septynių angelų, „kuriems leista tarnauti Viešpaties Šlovės akivaizdoje“ (Tob 12, 15). Klūpėdami ant debesies, jie laiko užrašą lotynų kalba: Gloria in excelsis Deo. Et in terra pax hominibus bonae voluntatis - „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė geros valios žmonėms!“ Šis skliautas panašus į ciboriją, esančią virš altoriaus.
Nors Šventoji Dvasia nepavaizduota atskiru simboliu, bet jos kupina Mergelė Marija, kurios sukryžiuotų rankų padėtis liudija tariamą „TAIP“: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Norėdamas visapusiškai perteikti Dievo įsikūnijimo paslaptį, Bevilakva vaizduoja Mariją, adoruojančią Kūdikį.
Mažesnieji broliai pranciškonai, kurių pašaukimas įsišaknijęs į Marijos paslaptį, itin išpopuliarino šį pamaldumą, oficialią formą įgijusį 1476 m., kai šiam ordinui priklausęs popiežius Sikstas IV gruodžio 8 d. įsteigė Švč. Mergelė Marija Karalienė pagimdė Dievo Sūnų, Taikos Kunigaikštį, kurio Karalystei nebus galo. Kreipiniu „Karaliene Taikos“ užbaigiama Švč. Mergelės Marijos litanija, kuri išpopuliarėjo Loreto Dievo Motinos šventovėje kaip tik tada, kai buvo sukurtas šis paveikslas.
Šiuos žodžius giedame šv. Kūdikėlis Jėzus. Marija adoruoja Kūdikėlį Jėzų, nuogą gulintį ant žolės spinduliuojančioje mandorloje, kuri jį išskiria iš aplinkos.
Dangūs ir kalvos prasiveria. Tačiau toks gamtos vaizdavimas nėra įprastas, už Marijos su Kūdikiu - du tarpusavyje nesusiję gamtos peizažai, jie ne tik neatitinka šių figūrų proporcijų, bet ir atrodo netikroviškai. Pirmame plane esančios figūros ne susilieja su fonu, bet išsiskiria.
Šis pamaldumo atvaizdas kyla iš imanencijos, iš vidaus. Menininko vaizduotės vaisius yra ne dogma, bet jo tikėjimo patirtis. Kūrinys padeda suprasti mūsų vidų, palydi, ugdo tikėjimo kely, išlaisvina realizuotis. Tikintysis jame atranda savo širdies išraišką.
Panašus:
- Šokiruojanti Jėzaus Gimimo Metų Istorija: Atrask Paslaptis, Kurias Slepiami Šimtmečius!
- Neįtikėtina Jėzaus Gimimo Istorija: Sužinokite, Kas Iš Tikrųjų Įvyko!
- Neįtikėtinos Jėzaus Gimimo Šventės Tradicijos Lietuvoje, Kurias Privalote Pažinti!
- Neįtikėtina Tėvų ir Darželių Galia: Sveikatai Palanki Mityba Vaikų Švietime, Kuri Keičia Visus Žaidimo Taisykles!
- Druskininkų globos ir slaugos namai: apžvalga ir kontaktai