Moters kilnumas ir jos pašaukimas, kaip nuolatinis žmogiškojo ir krikščioniškojo mąstymo objektas, įgavo paskutiniaisiais metais ypatingą jėgą. Apie tai liudija Bažnyčios Magisteriumo pasisakymai, pakartoti daugelyje II Vatikano Susirinkimo dokumentų. Baigiamajame jo kreipimesi pabrėžiama: „Ateina valanda, jau atėjo valanda, kada moters pašaukimas tikrai pildosi, ateina valanda, kai moteris įgauna valstybėje niekada iki šiol neregėtą įtaką, spindesį bei galybę. Štai kodėl tuo metu, kai žmonija patiria tokią gilią mutaciją, moterys, pripildytos Evangelijos dvasios, lygiai taip pat gali padėti žmonijai išvengti degradavimo“[1]. Neseniai Įvykusios Vyskupų Sinodo Asamblėjos (1987 m. spalis), skirtos „pasauliečių pašaukimui ir misijai Bažnyčioje ir pasaulyje, praėjus dvidešimčiai metų po II Vatikano Susirinkimo“, Tėvai vėl susirūpino moters kilnumu ir jos vaidmeniu. Jie ypač pageidavo, kad būtų ištirti antropologiniai ir teologiniai pagrindai, taip būtini problemų, susijusių su moters ir vyro esme bei kilnumu, išsprendimui. Kalbama apie Kūrėjo potvarkio pagrindo ir pasekmės supratimą, pagal kurį žmogiškoji būtybė visada egzistuoja tik kaip moteris ir vyras.
Paskutinis Sinodas įvyko Marijos Metais, davusiais ypatingą impulsą šios temos gvildenimui, apie ką kaip tik byloja enciklika Redemptoris Mater. Ši enciklika plėtoja ir aktualina II Vatikano Susirinkimo mokymą, esantį Dogminės konstitucijos apie Bažnyčią Lumen gentium VIII skyriuje. Šis skyrius turi reikšmingą pavadinimą „Švenčiausioji Mergelė Marija, Dievo Gimdytoja, Kristaus ir Bažnyčios paslaptyje“. Marija, Biblijos moteris (žr. Pr 3, 15; Jn 2, 4; 19, 26), intymiai priklauso išganytojiškai Kristaus paslapčiai; štai kodėl Ji ypatingu būdu dalyvauja ir Bažnyčios paslaptyje. „'Ir kadangi Bažnyčia Kristuje yra giliausios vienybės su Dievu ir visos žmonijos vienybės tarsi sakramentas“[10], tai ypatingas Dievo Motinos dalyvavimas Bažnyčios paslaptyje leidžia mums pamąstyti apie nepaprastą ryšį, egzistuojantį tarp šios moters ir visos žmogiškosios šeimos. Ši amžinoji tiesa apie žmogų - vyrą ir moterį - tiesa, kuri nekintamai įrašyta kiekvieno patirtyje, tuo pat metu sudaro paslaptį, kuri „iš tiesų atsiskleidžia tik (...) įsikūnijusiame Žodyje“. Kristus, kaip moko Susirinkimas, „rodo žmogui, koks privalo būti žmogus ir koks jo aukščiausias pašaukimas“[12].
Laiko Pilnatvė ir Moters Kilnumas
„Atėjus laiko pilnatvei, Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters“. Šiais Laiško Galatams (4, 4) žodžiais apaštalas Paulius sujungia tarp savęs pagrindinius momentus, kurie iš esmės nusako išsipildymą paslapties, kuri buvo „iš anksto nutarta Dievo“ (Ef 1, 9). Sūnus, Žodis vienaesmis Tėvui, gimsta iš moters kaip žmogus, atėjus laiko pilnatvei. Šis įvykis veda į žmogaus istorijos žemėje, suprantamos kaip išganymo istorija, viršūnę. Reikšminga tai, kad apaštalas nevadina Kristaus Motinos Jos tikruoju vardu Marija, bet pristato Ją kaip moterį, o tai sutampa su protoevangelijos žodžiais Pradžios knygoje (žr. 3, 15). Tokiu būdu prasideda centrinis ir svarbiausias išganymo istorijoje įvykis - Viešpaties Velykos.
Vienaesmio Tėvui Sūnaus, kaip žmogaus, „gimusio iš moters“, siuntimas sudaro kulminaciją ir galutinį paties Dievo apsireiškimo žmonijai etapą. Tuo pačiu metu šis apsireiškimas, kaip moko kitas II Vatikano Susirinkimo tekstas, - turi išganomąjį pobūdį: „Gerasis ir išmintingasis Dievas panoro apreikšti save pat; ir paskelbti savo valios paslaptį (plg. Moteris yra pačioje šio išganomojo įvykio širdyje. Paties Dievo apsireiškimas, kaip neaprėpiamoji Trejybės vienybė, sudaro Angelo Apreiškimo Nazarete esmę. „Štai tu pradėsi Įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Šį įvykį lengva suprasti Izraelio, išrinktosios tautos, kurios duktė yra Marija, istorijos perspektyvoje, bet taipogi jis lengvai suprantamas ir perspektyvoje visų kelių, kuriais klaidžioja žmonija nuolatos ieškodama atsakymo į pagrindinius, o kartu ir galutinius klausimus, neduodančius jiems ramybės. Argi Angelo Apreiškimo Nazarete metu nepastebima pradžia šio galutinio atsakymo, kuriuo remiantis, pats Dievas eina pasitikti žmogaus širdies nerimo?[17] Čia kalbama ne vien tik apie žodžius, Dievo ištartus per pranašus, nes šio atsakymo metu Žodis iš tiesų tampa kūnu (žr. Jn 1, 14).
Tokiu būdu Marija pasiekia tokią vienybę su Dievu, kuri pranoksta bet kokius žmogaus dvasios lūkesčius. Ji aplenkė netgi viso Izraelio lūkesčius, o ypač šios išrinktosios tautos dukterų lūkesčius, kurios, remdamosios pažadu, galėjo tikėtis kada nors tapti Mesijo motina. Vis dėlto, kuri iš jų galėjo nuspėti, jog žadėtasis Mesijas bus Aukščiausiojo Sūnus? Atsiradus monoteistiniam tikėjimui Senojo Testamento laikais, tai buvo sunkiai suvokiama.
Tokiu būdu laiko pilnatvė atskleidžia nepaprastą moters kilnumą. Šį kilnumą, iš vienos pusės, sudaro antgamtinis pakilimas į vienybę su Dievu Jėzuje Kristuje, kuris nustato gilų ir galutinį visų žmonių egzistencijos tiek žemėje, tiek amžinybėje tikslą. Šiuo požiūriu moteris yra visos žmogaus giminės atstovė ir pirmapradis pavyzdys, ji atstovauja žmogiškumą, kuris priklauso visoms žmogiškoms būtybėms, tiek vyrams, tiek moterims. Tačiau iš kitos pusės, Nazareto įvykis iškelia aikštėn tokią vienybės su Dievu formą, kuri priklauso tik moteriai, Marijai: tai vienybė tarp motinos ir sūnaus. Šią tiesą, iš pat pradžių priimtą krikščionių tikėjimo, iškilmingai suformulavo Efezo Susirinkimas (431 m.). Prieštaraudamas Nestorijui, kurio nuomone Marija buvo tik Jėzaus-žmogaus motina, minėtas Susirinkimas atskleidė gilią Švenčiausiosios Mergelės Marijos motinystės prasmę. Vadinasi, ji iš tiesų yra Dievo Motina, nes motinystė apima ne tik kūną ir žmogiškąją prigimtį, bet visą asmenį.
Ypatinga Theotokos vienybė su Dievu, kuri aukščiausiu būdu įgyvendina antgamtinę lemtį vienybėje su Tėvu, kuri duota kiekvienam žmogui (filii in Filio), yra skaisti malonė, o būdama tokia, ji yra Dvasios dovana. Bet tuo pat metu, atsakydama tikėjimu, Marija išreiškia savo laisvą valią ir visišką savo asmeninio ir moteriško aš dalyvavimą Įsikūnijimo įvykyje. Savo „fiat“ dėka Marija tampa tikruoju vienybės su Dievu subjektu, vienybės, kuri išsipildė Žodžio, vienaesmio Tėvui, Įsikūnijimo paslaptyje. Bet kuri Dievo veikla žmonių istorijoje visuomet gerbia laisvą žmogiškojo aš valią.
Dialogas Apreiškimo Metu
Minėtas įvykis turi ir labai ryškų tarpasmeninį charakterį: tai dialogas. Mes jo gerai nesuprantame, nesutelkę viso pokalbio tarp Angclo ir Marijos į pasveikinimą malonės pilnoji[19]. Visas Apreiškimo dialogas atskleidžia esminį įvykio mastą, būtent, antgamtinį mastą (kekharitomene). Malonės pilnatvė, suteikta Nazareto Mergelei dėl Jos Theotokos savybės, tuo pat metu reiškia tobulybės pilnatvę viso to, kas yra charakteringa moteriai, ir kas yra moteriška.
Kada Marija į dangaus pasiuntinio žodžius atsako savuoju „fiat“, malonės pilnoji jaučia būtinybę išreikšti savo asmeninį ryšį su Jai apreikšta dovana, todėl Ji ištaria: „Štai aš Viešpaties tarnaitė“ (Lk 1, 38). Jokiu būdu negalima sumenkinti šio sakinio gilios prasmės, nenatūraliai izoliuojant jį nuo viso įvykio konteksto, ir nuo viso atskleistos tiesos apie Dievą ir žmogų turinio. Išsireiškimas „Viešpaties tarnaitė“ perteikia visą Marijos norą tapti būtybe Dievo atžvilgiu. Tačiau žodis tarnaitė, baigiantis Apreiškimo dialogui, įsirašo į visą Motinos ir Sūnaus istorijos perspektyvą. Kristus pats savyje visada supranta, jog yra Viešpaties Tarnas, pasak Izaijo pranašystės, kuri išreiškia Jo kaip Mesijo esmę (žr. 42, 1; 49, 3.6; 52, 13). Jis taipogi supranta, jog yra pasaulio Atpirkėjas.
Tokiu būdu, moters-Dievo Motinos tikrovės įvertinimas yra puikiausias būdas mums pasinerti į esamą Marijos Metų apmąstymą. Minėta tikrovė kartu nustato ir esminę apmąstymo apie moters kilnumą ir pašaukimą perspektyvą. Mąstant, kalbant apie moters kilnumą ir pašaukimą, mintis, širdis ir veiksmas neturi nusigręžti nuo šios perspektyvos. Kiekvieno žmogaus kilnumas ir jį atitinkantis pašaukimas įgauna savo galutinę vertę tik sąjungoje su Dievu. Marija, Biblijos moteris, yra pati tobuliausia tokio kilnumo ir pašaukimo išraiška.
Žmogus kaip Dievo Paveikslas
Persikelkime į biblinės pradžios kontekstą, kur apreikšta tiesa apie žmogų kaip Dievo paveikslą ir panašumą sudaro pastovų visos krikščioniškosios antropologijos pagrindą[22]. Ši glausta ištrauka savyje talpina pagrindines antropologijos tiesas: regimajame pasaulyje, tarp visų rūšių būtybių, žmogus yra viršūnė; žmogaus giminė, kuri prasideda tada, kai vyras ir moteris yra pašaukiami egzistencijai, apvainikuoja visą kūrimo darbą; jie abu, tiek vyras, tiek moteris, vienodu laipsniu yra žmonės, nes abu yra sukurti pagal Dievo paveikslą. Šis paveikslas, šis panašumas su Dievu, kuris yra esminis žmogui, per vyrą ir moterį, kaip sutuoktinius ir tėvus, yra perduodamas palikuonims: „Būkite vaisingi, dauginkitės, pripildykite žemę ir pažabokite ją“ (Pr 1, 28).
Pradžios knygoje mes randame ir kitą žmogaus, vyro ir moters, kūrimo aprašymą (žr. 2, 18-25), kuriuo mes pasiremsime vėliau. Tačiau dabar vertėtų patikslinti, jog tiesa apie asmeninį žmogiškosios būtybės charakterį išplaukia iš biblinio aprašymo. Žmogus yra asmuo, o tai vienodai liečia tiek vyrą, tiek moterį, nes abu jie buvo sukurti pagal asmeninio Dievo paveikslą ir panašumą. Žmogų, panašų į Dievą, daro tas faktas, kad priešingai visiems gyviems tvariniams, įskaitant ir būtybes, apdovanotas pojūčiais (animalia), jis yra protinga būtybė (animal rationalc)[23]. Tokios savybės dėka vyras ir moteris gali dominuoti kitų matomo pasaulio tvarinių atžvilgiu (žr. Antrajame žmogaus kūrimo aprašyme (žr. Pr 2, 18-25) kalba, išreiškianti tiesą apie žmogaus, o ypatingai moters, kūrimą, yra skirtinga; tam tikra prasme ji yra ne tokia aiški, galima būtų pasakyti, kad ji turi greičiau aprašomąjį bei metaforišką pobūdį, labiau artimą žinomų tos epochos mitų kalbai. Vis dėlto tarp šių dviejų tekstų nėra jokio esminio prieštaravimo.
Pradžios knygos aprašyme 2, 18-25, moteris yra sukurta Dievo iš vyro šonkaulio, ir kaip kitas aš, kaip pašnekovas ji stovi šalia vyro, kuris jį supančių gyvų tvarinių pasaulyje jaučiasi vienišas ir nė viename iš jų neranda sau tinkamos pagalbos. Moteris, tokiu būdu pašaukta gyvenimui, tučtuojau yra pripažįstama vyro kaip „kūnas iš jo kūno, ir kaulai iš jo kaulų“ (Pr 2, 23), ir kaip tik dėl to ji vadinama moterimi. Biblinėje kalboje šis pavadinimas pažymi esminį tapatumą vyro atžvilgiu - ishishsha - ko šiuolaikinės kalbos, deja, apskritai nesugeba išreikšti. Biblinis tekstas teikia pakankamą pamatą tam, kad būtų pripažinta esminė vyro ir moters lygybė žmogiškumo požiūriu[24]. Nuo pat pradžios jie abu, skirtingai nuo kitų juos supančių gyvų pasaulio būtybių, yra asmenys. Moteris yra kitas aš jų bendrame žmogiškume. Pačioje pradžioje jie pasirodo kaip dviejų vienybė, o tai reiškia, kad praėjo pirmapradė vienatvė, kurioje vyras nerado sau tinkamos pagalbos (Pr 2, 20).
Argi čia kalbama vien tik apie paramą veikti ar pažaboti žemę (žr. Pr 1, 28)? Savaime aišku, kad kalbama apie gyvenimo draugę, su kuria vyras gali susijungti kaip su savo žmona ir tapti su ja vienu kūnu, tam tikslui atsižadant net savo tėvo ir motinos (žr. Pr 2, 24).
Mintyse gilindamiesi į Pradžios knygos aprašymo 2, 18-25 visumą ir ją aiškindami tiesos apie Dievo paveikslą ir panašumą šviesoje (žr. Iš tiesų, kiekvienas žmogus yra panašus į Dievą kaip protinga ir laisva būtybė, sugebanti pažinti Dievą ir Jį mylėti. Mes taipogi manome, kad vyras negali būti vienas (žr. Pr 2, 18); jis gali egzistuoti tik kaip dviejų vienybė, vadinasi, tik santykyje su kitu žmogiškuoju asmeniu. Čia kalbama apie abipusišką ryšį, apie vyro ryšį moters atžvilgiu, o moters - vyro atžvilgiu. Buvimas asmeniu pagal Dievo paveikslą ir panašumą apima ir egzistavimą ryšyje ir santykyje su kitu aš. Biblijos pradžioje tai tiesiogiai dar nepasakoma. Visas Senasis Testamentas yra tiesos apie Dievo sąjungą ir vienybę atskleidimas. Naujasis Testamentas įves į šią pagrindinę apie Dievą neaprėpiamos Dievo intymaus gyvenimo paslapties apreiškimą. Dievas, kuris pasirodė žmonėms per Kristų, yra vienybė Trejybėje, Jis yra vienybė bendrystėje.
Tas faktas, kad žmogus, sukurtas kaip vyras ir moteris pagal Dievo paveikslą, ne vien tik reiškia, kad kiekvienas iš jų individualiai yra panašus į Dievą kaip protinga ir laisva būtybė. Jis taipogi reiškia, kad vyras ir moteris, sukurti kaip dviejų vienybė jų bendrame žmogiškume, yra pašaukti gyventi meilės bendrystėje, ir tokiu būdu atspindėti pasaulyje tą meilės bendrystę, kuri yra Dieve ir per kurią visi trys Asmenys mylisi intymioje vienintelio dieviškojo gyvenimo paslaptyje. Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, kaip vienintelis Dievas pagal dievybės vienybę, egzistuoja kaip Asmenys per neaprėpiamus dieviškuosius ryšius. Dievo paveikslas ir panašumas žmoguje, sukurtame kaip vyras ir moteris (remiantis spėjama analogija tarp Kūrėjo ir tvarinio), taipogi išreiškia dviejų vienybę jų bendrame žmogiškume. Ši dviejų vienybė, kuri yra tarpasmeninės bendrystės ženklas, parodo, kad į žmogaus kūrimą kartu buvo įrašytas ir tam tikras dieviškosios bendrystės panašumas (communio). Šis panašumas buvo įrašytas kaip abiejų, vyro ir moters, asmeninės būtybės savybė, o taipogi kaip kvietimas ir užduotis.
Tai kartu padeda suprasti, ką reiškia pagalba, apie kurią kalba Pradžios knyga 2, 18-25: „Reikia, kad aš suteikčiau jam tinkamą pagalbą“. Biblijos kontekstas sudaro galimybę išgirsti šį žodį tokia prasme, kad moteris privalo padėti vyrui, o tuo pat metu ir vyras turi padėti moteriai, o tai pirmiausia įvyksta dėl jų savybės būti žmogiškuoju asmeniu, kas tam tikru būdu padeda vienam ir kitam nuolatos iš naujo atskleisti ir patvirtinti pilnutinę savo žmogiškumo prasmę. Lengvai suprantama, kad šiame pagrindiniame plane kalbama apie abipusišką pagalbą, apie savitarpio pagalbą.
žymės:
Panašus:
- Brigita Speičytė atskleidžia geriausias atostogų skaitinių knygas – nepamirštami puslapiai poilsio akimirkoms!
- Atskleiskite Tikrąją Blogo Žmogaus Prigimtį: Giliausias Psichologinis Požiūris
- Kaip vyksta gimdymas: svarbiausia informacija kiekvienai būsimoji mamai
- Arbūzai Kūdikiams: Kada Saugiai Pradėti Duoti ir Geriausi Patarimai
- Neįtikėtina Pagalba Beglobiams Gyvūnams Marijampolėje: Gyvūnų Globos Namai Keičia Jų Gyvenimus!