Nuo XIV a. pradžios šiaurės Europoje ne visuomet pasitaikydavo šiltos vasaros. 1304, 1305 ir 1310-tieji metai Prancūzijoje pažymėti kaip bado metai. Laikoma, kad iki XIX amžiaus užsitęsusio taip vadinamo Mažojo Ledynmečio pradžia yra 1315-tieji metai, nes tų metų pavasarį beveik visoje Europoje prasidėjusi liūtis tęsėsi visą vasarą ir laikėsi neįprastai tam metų laikui žema temperatūra.
Liūtys tęsėsi ir 1316-tais, ir 1317-tais metais. Dėl liūčių ir neįprastai atšiaurių žiemų 1315 - 1317-tieji metai vadinami didžiojo bado metais. Esant prastoms oro sąlygoms negalėjo sunokti grūdai. Žmonės negalėjo paruošti nei šiaudų nei šieno, todėl trūko pašaro gyvuliams. Esant drėgnam orui niekas nedžiūvo, todėl druska, tuo metu išgaunama džiovinimo būdu ir galinti užkonservuoti mėsą, pabrango.
Kviečių kainos šoktelėjo daugiau nei tris kartus. Duona tapo paprastiems žmonėms sunkiai prieinama prekė. Dokumentuose pažymima, kad Edvardas II-asis, Anglijos karalius, 1315-tų metų rugpjūčio 10-tą, apsistojęs nuo neatmenamų laikų turgaviete laikytame St Albans mieste, sunkiai rado duonos savo stalui. (Wikipedia) Tik 1317 metų gale oro sąlygos grįžo į įprastinį ritmą.
Bado sukeltos pasekmės buvo siaubingos ir nesulyginamos net su šių laikų Hirosimos ar holokausto nelaimėmis. Nuostolių mastą sunku įsivaizduoti. Manoma, kad daugelyje miestų žuvo iki ketvirtadalio gyventojų. Maistui buvo panaudotos ir ateinančių derlių sėklos, todėl sąlyginai atsargos pasiekė buvusį įprastą lygį tik 1325-tais metais. O žmonių populiacija tam tikrose vietose atsistatė tik XIX amžiuje.
Paprasti žmonės, matydami ligų proveržį, gyvulių kritimą ir iš paskos sekantį kainų kilimą, įžvelgė Dievo bausmę, kuris siekė atpildo už padarytas nuodėmes, neapykantą, paviršutinį tikėjimą ir neištikimybę. Eiliniam tų laikų piliečiui tai buvo logiškas blogėjančių oro sąlygų paaiškinimas. Visoje Europoje žmonės laukė didelių nelaimių, maro, ar net pasaulio pabaigos. Tokioms mintims pagrindą klojo pasikeitusi aplinka. Panašios mintys užrašytos ne viename dokumente. Mokslininkai dėl didžiojo bado kaltina sutrikusį maisto produktų tiekimą ir per didelius mokesčius (Jordan, 1997 p. 21-22).
Apie nelaimę gailestingas Dievas įspėjo siųsdamas pranašaujančius dangaus ženklus. Ryškiausias tų laikų ženklas, kuris užstrigo viso pasaulio žmonių atmintyje, buvo kometos (C/1315 U1) pasirodymas 1315 metų rudenį. Rašytiniai duomenys apie šią kometą aptinkami Europoje ir Kinijoje. Kiniečių tekstuose Yuan shih (1370) ir Hsu Thung Chien Kang Mu (1476) sakoma, kad 1315 metų spalio 29 dieną buvo pirmą kartą pastebėta „žvaigždė svečias“ T‘ai-wei Darže [Berenikės Garbanos, Liūto ir Mergelės žvaigždynai].
Pagal datą ir atradimo vietą galime daryti išvadą, kad žvaigždę atrado paryčiais. Po to, lapkričio 28-tą ši „žvaigždė svečias“ virto „žvaigžde šluota“ ir peržengė Tzu-Wei Daržą [Drakono, Mažųjų Grįžulo Ratų, Cefėjo ir Žirafos žvaigždynai]. Europoje irgi išliko keletą šiek tiek tikslesnių šios kometos trajektorijos aprašymų. Tiesa, ji buvo pastebėta šiek tiek vėliau, tarp trejų žvaigždžių Jaučiaganio žvaigždyno delne, po to tarp dvejų žvaigždžių Drakono uodegoje, po to prabėgo tarp Mažosios Meškos (Mažųjų Grįžulo Ratų) ir Drakono papilvės, šiek tiek žemiau Šiaurinės žvaigždės.
Per Kalėdas nuo ašies kometa buvo nukrypusi 18°37‘53“, o 1316-tų sausio 15-tą dieną nuokrypis nuo ašies buvo vos 9°48‘39“. Europiečiai kometą stebėjo iki vasario mėnesio, o vėliau nustojo stebėję, nes „buvo patenkinti rezultatu“. Kinų metraštyje nurodoma, kad paskutinį kartą kometą matė 1316-tų metų kovo 11-tą dieną (Kronk, 1999 p. 233-234).
Kometos pasirodymą lydėjo ir kiti dangiški ženklai. Švedai danguje matė skaisčiai raudonas šviesas primenančias kraujo liūtį. Jie manė, kad tai maro šauklys. Anglai šias šviesas (jei tai tos pačios šviesos) matė kaip kruvino rubino kryžių, kaip mirčių būsimame mūšyje ženklą.
Ne vienas metraštininkas, pavyzdžiui Loudevikas Van Velzemas (Lodewijk Van Velthem), Viljamas iš Vitlio (William of Wheatley) matė visus šiuos ženklus ir skubėjo juos užrašyti tiek savo metraščiuose, tiek atskirose knygose, kuriose aiškino šių ženklų prasmę. Liudovikas užtikrintai siejo matytus ženklus su Danieliaus knygoje aprašytais apokaliptiniais vaizdiniais. Deja, nors ženklai ir atnešė nelaimių, bet tai buvo dar ne apokalipsė. Todėl vėliau žmonės šią kometą susiejo su Liudviko X-tojo mirtimi ir badu Prancūzijoje 1316-tais metais (Jordan, 1997 p. 22-23). Tai aišku ne vieninteliai liudijimai.
Darant svarbius sprendimus valdovai, matyt, norėjo įvertinti viską, tame tarpe ir tai ką „sako dangus“. Bet ar mūsų senieji valdovai turėjo astrologus? Manyčiau atsakymas turėtų būti teigiamas dėl visos eilės priežasčių. Mato Pretorijaus liudijimu buvo žemaičių, kurie spėdavo ateitį iš žvaigždžių. Tautosakoje galima rasti pilną liudijimų kaip priklausys vienas ar kitas veiksmas nuo dangaus kūnų išsidėstymo.
Taip vadinamo Gedimino kalendoriaus ir kaušo su lietuvišku zodiaku atradimas rodo, kad lietuviai nuo seno stebėjo dangų ir su juo rišo įvairius įvykius. Kaip minėjau, prancūzams 1315-tų metų kometa išpranašavo valdovo mirtį. Lietuviai taip pat tuo metu neteko valdovo. Dabar sunku pasakyti ar karalius Vytenis žuvo prieš ar po kometos pasirodymo. Tiesioginių duomenų nėra. Jeigu Vytenis žuvo po kometos pasirodymo, tai Lietuvoje būtų panaši padėtis kaip ir Prancūzijoje. Tai yra, kometa būtų tiesiog nelaimės pranašė.
Visgi, kai kurie tautosakoje užsilikę motyvai nedrąsiai gali būti siejami su įvykių eiga kuomet Vytenis yra žaibo nutrenkiamas prieš kometos pasirodymą. Tai jokiu būdu nerodytų tikros įvykių eigos, bet žinomus įvykius sudėjus tam tikra tvarka gautume gražią sakmę, kuri šiek tiek išplėstų Vilniaus įkūrimo legendą, tuo labiau, kad būtent taip įvykiai ir galėjo klostytis.
Gintaras Beresnevičius, suvokdamas visų padavimų ir legendų mokomąją jėgą, suprato, kad legendoje minimi nutikimai nebūtinai turi nepriekaištingai atitikti tikrus įvykius ir jų seką. Mes negalime teigti, kad aukščiau paminėti iš religinių legendų prasmių išsirutulioję įvykiai „objektyviai“ atsitiko. Tačiau visiškai pagrįstai galime tvirtinti, kad tai iš tikrųjų atsitiko legendoje: o ar „atsitiko“ legenda, negalime klausti. Ji paprasčiausiai yra.
O ką daryti, jei žinomi įvykiai ir išlikusios tautosakos nuotrupos pačios prašosi į legendą? Ar verta į tai numoti lengva ranka? Griežtas mokslininkas pasakys „taip“ ir toliau analizuos sudužusio indo skeveldras, taip ir neišdrįsdamas jų suklijuoti į vieną indą. Mes gi būkime šiek tiek drąsesni. Pabandykime sulipdyti kelias skeveldras.
Įsivaizduokime Vytenis žūva 1315-tų metų ar tai vasaros gale, ar tai rudenį. Karaliaus laidotuvės greičiausiai užtruko. Pagal etnografinius duomenis kilmingųjų laidotuvės kartais tęsdavosi iki poros mėnesių. Reikia nepamiršti ir jo žūties aplinkybių. Jis buvo nutrenktas žaibo. O tai pagal seną tradiciją reiškia, kad jis iš karto tapo šventuoju, Dievo pažymėtuoju. Tokių žmonių laidotuvės visais laikais buvo išskirtinės. Paprastai šventąjį nešdavo per visas jam žinotas vietas, kuriose gausiai mirusiajam aukodavo.
Nežinia ar taip buvo elgiamasi su Vyteniu. XIV a. politinis veikėjas Philippe de Mezieres politiniame traktate „Senojo maldininko sapnas“ (1389 m.) dar detaliau aprašo didikų laidotuvių papročius: kunigaikštis bei jo žirgas aprengiami šarvais, mirusysis ant jo užsodinamas ir tik tuomet sudeginamas (Šukytė, 2011 p. Lenkų kronikininkas Janas Dlugošas, aprašydamas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Algirdo laidotuves, teigia, jog šio žirgas buvo uždengtas perlais bei brangakmeniais atausta gūnia (Šukytė, 2011 p.
Perlais ir deimantais sublizga naktinis dangus besisklaidant Vytenį sudeginusio laužo dūmams. Naktis vėsi ir rami. Lizdeika su kitais žyniais pagal paskutiniuosius dūmus spėja ateitį. Kiti kilmingieji ir kariai vaišinasi, šoka, kovoja ir žaidžia ritualinius žaidimus. Galiausiai nuovargis palaužia net ištvermingiausiuosius. Tik Lizdeika lieka įsmeigęs akis į dangų. Jo žvilgsnis nukrypęs į rytus. Stebėti žvaigždes buvo jo darbas ir pomėgis. Pamėgo dar tuomet, kai slėpėsi nuo Daumanto įniršio ąžuole ir naktimis iš erelio lizdo žvelgė į dangų. Ten, medyje ir atrado jį Vytenis, ir rūpinosi juo kaip savo sūnumi.
„O tasai, kaip metraštininkai liudija, Gedimino tėvo Vytenio laikais buvo rastas erelio lizde vienoje girioje prie didžiojo kelio. O kiti sako, kad pats Vytenis jį rado švarutėliame lopšyje ant medžio pakabintą ir liepė jį padoriai auginti kaip sūnų. Lizdeika jautė tuštumą, nes Vytenis jam buvo kaip tėvas ir atrodė, kad su jo išėjimu visiems laikams išėjo ir Saulė ir šiluma (prisiminkim Mažąjį ledynmetį). Štai netoli Vainuto buvęs Katyčių pamokslininkas N. Zinthijus, kaip jis pats praneša, kartą užtikęs seną žemaitį, stovintį tarp dviejų ąžuolų vasaros vakarą, ryškiai šviečiant žvaigždėms, abiem rankom retkarčiais tvarstantį orą ir tuo metu neištariantį nė žodžio.
Tas žemaitis šitaip stovėjo daugiau kaip valandą, o minėtasis kunigas jį stebėjo, tiktais kartais išgirsdavo paslaptingą murmėjimą. Tas žemaitis stovėjo taip sustingęs, nejudindamas nė vieno sąnario, kad galėjai pamanyti, jog jis išaugęs iš žemės. Jo akys ir veidas buvo nukreipti į dangų ir taip sustingę, kad nebuvo galima pastebėti jokio krustelėjimo ir tik vien iš oro tvarstymo rankomis galėjai spręsti, jog jis gyvas. (Pretorijus, 2006 p. Taigi, pačiu gūdžiausiu nakties momentu, virš horizonto, rytų pusėje, kur kaip tik į dausas kilo Povas ir Gervė (pagal J. Vaiškūno prielaidą Liūto ir Mergelės žvaigždynai), Lizdeika pamato naują ryškią žvaigždę. Tai ženklas! Bet ką tas ženklas reiškia? Ar blogą ar gerą?
Žvaigždė-svečias atsirado dangaus srityje susijusioje su paukščiais. Pagal tradiciją paukščiai rodo sieloms kelią į Dausas, o Paukščių Takas yra tik šių paukščių praskridimo pėdsakas (Račkaitis, 2015). Kaip nesusieti naujai pasirodžiusios žvaigždės su ką tik mirusiu karaliumi Vyteniu? Juk kaip tik dabar jis šuoliuoja mitinėje pasakų erdvėje su širmu žirgu vidury dangaus. Lizdeika įdėmiai stebėjo žvaigždę ir mintyse vis kartojo „Šaunuolis Vytenis! kaip tik užsėdo ant to žirgo, kirto su kančium per kojas - tas žirgas iššoko į padanges (Šukytė, 2011 p.
Žinant, kad arkliai laikyti tarpininkais tarp skirtingų pasaulių, gebėjimas skraidyti pasidaro privalomas persikeliant iš vieno pasaulio į kitą. Anot V. Propo, pasakų arkliai šią funkciją galėjo perimti iš paukščių. (Šukytė, 2011 p. Naujos žvaigždės pasirodymas danguje, skirtingai nei visoje Europoje, turėjo būti vertinamas teigiamai, nes šią žvaigždę susiejus su karaliaus Vytenio sielos kelione, buvo aišku, kad karalius pasuko į Dausas, o ne į pragarą. Jis [kelias į pragarą] tiesiog nueinamas pėsčiomis arba nuvažiuojamas vežimu. Šis kelias, beje, niekada nebus „nujojamas“ - nors kelią į pragarą dažnai žino arklys, įkinkytas į vežimą, ir gali keliauninką ten nuvežti, - žmogus į pragarą niekada nejoja raitas, ant žirgo. (Beresnevičius, 1990 p.
Kitaip sakant, jei velionis yra raitelis, jis joja į aukštutinį, dangiškąjį mirusiųjų pasaulį, į rojų; jei ne, eina į žemutinį, požeminį mirusiųjų pasaulį, į pragarą. (Razauskas, 2008 p. Žaibo nutrenkto Vytenio siela turėjo pakilti tik aukštyn ir dangus tai patvirtino. Antai garsioje ištraukoje iš 1249 m. vasario 7 d. „Vokiečių ordino taikos sutarties su atkritusiais Pamedės, Varmės ir Notangos prūsais“ sakoma, jog prūsų žyniai (Tulissones vel Ligaschones) per laidotuves „tvirtina matą čia pat esantį velionį, skriejantį ant žirgo per vidurį dangaus, pasipuošusį žvilgančiais ginklais, nešantį rankoje vanagą ir su dideliu būriu palydos vykstantį į kitą pasaulį“. (Razauskas, 2008 p.
Pasirodžiusi naujoji žvaigždė, buvo kometa, arba kitaip dar liaudyje vadinama „žvaigžde su uodega“ (Vaiškūnas, 2009 p. 24).Tai yra, žvaigžde-žirgu, nešančiu Vytenio sielą į Dausas. Lizdeika, kaip niekada aiškiai galėjo „rodyti pirštu“ į mitinio pasaulio prasiveržimą danguje ir aiškiai nubrėžti ateitį. O ateitis neatrodė paprasta. Vytenio siela ant žvaigždėto žirgo visą žiemą skrodė Drakono žvaigždyną ir pačiu gūdžiausiu metų laiku pasiekė Šiaurinę žvaigždę. Žvaigždę, kuri stovi danguje. Stovi, kai visos kitos juda. Tai galėjo reikšti tik vieną - mirtiną kovą. Tik kas žus? Tuo tarpu bėgo laikas.
Gedimino karaliavimo pradžia nepasižymėjo dideliais susirėmimais su kryžiuočiais. Vytenis dar būdamas gyvas pavaišino agresyvius kaimynus lietuvišku kalaviju ir atkovojo dalį užgrobtų žemių. Šalta, lietinga 1316-tų metų vasara negalėjo atnešti didelio derliaus. Žinios apie badą Europoje irgi galėjo kelti nerimą. Nežiūrint bado, kryžiuočiai nenustojo pulti Lietuvos. Jau nuvalytas derlius, sukauptos atsargos žiemai - kaip tuo nepasidžiaugti. Garsus XV a. lenkų istorikas J.Dlugošas taip rašė apie lietuvių rudens rūpesčių pabaigą: „Lietuviai turėjo savo šaliai būdingą senovinį apeiginį paprotį: prisirinkę žemės duodamų vaisių, spalio mėnesio pradžioje drauge su žmonomis, vaikais ir šeimynykščiais eidavo į miškus, kuriuos laikė šventais ir tris dienas iš eilės savo dievams aukodavo jaučius, avinus bei kitus gyvulius - sudegindavo juos; o pasibaigus trijų dienų aukojimo apeigoms, imdavo puotauti: žaidė, šoko, valgė ir numesdavo maisto bei nuliedavo gėrimo kaip auką dvasioms. Tarp visų kitų šis aukojimas buvo ypač svarbus ir kasmet atliekamas, ir niekam nevalia buvo jo nepaisyti“.
Tais metais matyt derliumi pasigirti nelabai kas galėjo ir aukoti dievams bei protėviams galėjo gerokai mažiau. Savaime aišku, kad Gedimino dvaras turėjo paaukoti ir už Vytenio sielą, nes buvo jo mirties metinės. Kaip tik tais metais sambarių šventė sutapo su Mėnulio pilnatimi. Naktį iš spalio 1-osios į spalio 2-ąją, iš penktadienio į šeštadienį, kuomet visi s... LTStraipsnyje yra analizuojamos stebuklinės pasakos, kurios yra priskiriamos AT 315 ir AT 361 tipams, tiriama geležinio vilko vaizdinio kilmė. Geležinio vilko personažas yra mitinės kilmės. Įvairiuose tikėjimuose ir aptariamose pasakose pastebėtos vilko ypatybės leidžia daryti prielaidą, jog vilkas seniau galėjo būti toteminis gyvūnas bei tai, kad vilkas įvairiose tautose buvo traktuojamas kaip giminės, bendruomenės pradininkas, vyresnysis. Tai leidžia į Lizdeikos Gedimino sapno interpretaciją pasižiūrėti mitiniame kontekste. Tokiu būdu vilkas yra traktuojamas kaip naujos bendruomenės simbolis.
Geležinė vilko išvaizda yra būdinga tiek padavimui, tiek analizuojamoms pasakoms. Šio sutapimo interpretacija gali būti nevienareikšmiška. Viena vertus, būdvardžiu geležinis gali būti nusakoma vilko spalva, o, antra vertus, tai vėlgi yra aliuzija į mitologiją. Plutarchas mini, kad varinis vilkas stovėjo Delfų šventykloje. Galima daryti prielaidą, jog kadaise pagamintas metalinis vilko atvaizdas buvo garbinamas.
Ir vieną kartą didysis kunigaikštis Gediminas išjojo iš savo sostinės Kernavės medžioti už penkių mylių, už Neries, ir rado girioje gražų kalną, apsuptą ąžuolynų ir lygumų. Po to, neilgai trukus, išjojo didysis kunigaikštis medžioti už keturių mylių nuo Trakų. Ir randa ties Vilnios upe gražų kalną, ant kurio aptinka didžiulį žvėrį taurą, ir užmuša jį ant to kalno, kuris ir dabar tebevadinamas Tauro kalnu. Ir buvo labai vėlu grįžti į Trakus, ir apsistojo Šventaragio slėnyje, kur degindavo pirmuosius lietuvių kunigaikščius, ir čia apsinakvojo. Ir tenai miegodamas jis sapnavo, kad ant kalno, kuris buvo vadinamas Kreivuoju, o dabar Plikuoju, stovi didžiulis geležinis vilkas, o jame staugia tarytum šimtas vilkų. Ir nupasakojo viską, kas jam sapne buvo pasirodę. Ir didysis kunigaikštis Gediminas tuoj rytojaus dieną, nebeišvykdamas, pasiuntė žmonių ir įkūrė vieną pilį Šventaragyje, o antrą - Kreivajame kalne, kuris dabar vadinamas Plikuoju, ir toms pilims davė Vilniaus vardą.
Sapnų interpretacijos - tai ypatingo (žynių, aiškiaregių ar visažinių) luomo privilegija ir kartu kasdienės išminties raiška. Tradicinė bendruomenė perduodavo sapnų aiškinimus iš kartos į kartą. Sapnininkų populiarumas išlikęs iki šių dienų. Kontekstas sąlygoja sapnų interpretacijas, tie patys sapnai gali turėti skirtingas reikšmes, tai priklauso nuo Mėnulio fazės, paros laiko, kada susapnuotas sapnas, ar ypatingo - šventės meto.
Panašus:
- Neįtikėtina Gedimino pilies istorija vaikams: atrask paslaptis ir nuotykius!
- Neįtikėtina Gedimino pilies istorija: Atrask paslaptis, kurios patiks kiekvienam vaikui!
- Atskleista Tikroji Gedimino Pilies Legenda: Paslaptys, Kurias Privalote Žinoti!
- Efektyvūs ir saugūs vaistai nuo gerklės skausmo nėštumo metu – ką rinktis be rizikos?
- Nepraleisk! Geriausi Dainos su Gimimo Diena Akordai Lietuviškai – Sukurk Šventės Magiją