Iš Etiopijos kilusiai Eskedar Maštavičienei įprasta, kad nesutarimus padeda išspręsti vyresnieji ar draugai, tačiau Lietuvoje iš pastarųjų nesulaukusi pagalbos moteris liko nemaloniai nustebinta. Pradėjusiai iš naujo kurti gyvenimą svetimoje valstybėje, Eskedar reikėjo atrasti ne tik save, bet ir pažinti Lietuvą.
Kelionė į Lietuvą
Prieš keliolika metų, kai atvyko čia gyventi, apie šią tuo metu svetimą, toli nuo tėviškės esančią šalį Eskedar nežinojo nieko, bet ir rinktis negalėjo - į Europą pateko nelegaliai. Iš tėvynės ji buvo priversta bėgti - ne dėl skurdo, o dėl politinio persekiojimo.
„Aš buvau studentė, kuri gyveno patenkinta, kurią šeima lepino ir viską davė - ėjau į privatų universitetą, geriausią Adis Abeboje. Buvau mergina, kuri neturėjo jokių rūpesčių. Bet labai įdomu buvo politika: jei vykdavo taikos demonstracija, dalyvaudavau - dėl to, kad jeigu ne mes, tai kas galėtų kelti tuos klausimus? Paskui dėl pasipriešinimo vyriausybei man kilo grėsmė. 2005 m. Iš neramumų apimtos šalies Eskedar bėgo ne viena. Jos ir likimo į vieną automobilį susodintų pakeleivių istorija rodo, kiek stiprybės turi iš pažiūros trapus žmogus. „Buvome 38 žmonės vienoje mašinoje. Sunku net suvokti, kaip į 5 vietų mašiną gali tilpti 38 žmonės. Buvome supakuoti kaip sardinės, viskas buvo išimta, tik vairuotojo ir šalia esančio keleivio sėdynės. Kai reikia važiuoti į kalną, visi išlipa, basomis eini deginančiu Sacharos dykumos smėliu. Šiandien tai skamba kaip sapnas, košmaras. Sunku patikėti, kad būdamas tokio jauno amžiaus turėjai įveikti tiek iššūkių. Taip Eskedar su kompanija pasiekė Libiją ir Viduržemio jūrą, kurios kitame krante buvo bėglių tikslas - išsigelbėjimo žemė. „Mūsų buvo 26, kai išplaukėme į Maltą. Atrodo, kad esi popieriniame laivelyje. Jūra tokia didelė, o laivelis toks mažas - bangos mėto, kaip nori. Mes pradėjome skęsti, nes laivas ėmė skilti į tris dalis. Kelionė per Viduržemio jūrą menka valtele truko keturias dienas. Eskedar sako visą laiką tikėjusi, kad jiems pavyks išsigelbėti.
„Manau, žmogus praranda save, kai praranda paskutinį vilties lašelį. Kol turi vilties, gali išgyventi. Kai plaukėm tuo laiveliu, buvau 5,5 mėn. nėščia. Raminau žmones sakydama, kad Dievas man neduotų vaiko, jei jis negimtų, užtat mes išgyvensim. Ir išgyvenom. „Kai buvau pakviesta persikelti į Lietuvą, klausiau, ar galėsiu tęsti mokslus. Atsakė, kad taip, turėsi lygias teises, kaip ir visi kiti lietuviai.
Gyvenimas Lietuvoje
Į Lietuvą Eskedar atvyko ant rankų sūpuodama vos mėnesio ir 10 dienų dukrelę kartu su gyvenimo draugu. „Mes išsiskyrėme 2008 m., praėjus metams nuo atvykimo. Jis gyvena tarp Lietuvos ir Olandijos, labai šaunus vyrukas, turi draugę, sūnų.
Egzotiškos išvaizdos moteris neslepia, kad šalyje, kurioje beveik nėra tamsiaodžių, ji vis dar traukia praeivių žvilgsnius. „Kai aš priėmiau save kaip lygiateisę Lietuvos gyventoją, atrodo, kad ir žmonės mane taip priima. Bet kol nepriėmiau, buvo labai sunku. Šiandien, jei kas žiūri man į akis, aš atsisuku atgal - gal už manęs kas nors įdomaus? Gyvendama Vilniuje Eskedar išmoko lietuvių kalbą, sukūrė šeimą - ištekėjo už lietuvio karininko ir susilaukė su juo dviejų sūnų. Tačiau moteris pripažįsta, kad pradžia buvusi sunki - nelengva pritapti greičiausiai būtų bet kurioje nepažįstamos kultūros šalyje. „Kai nemoki kalbos ir nežinai, ką galima daryti, ko ne, nesupranti kultūrinių niuansų, sunku.
Eskedar juokauja - iš lietuvių ji išmoko apie žolelių arbatas, o lietuvius ji moko iš Etiopijos atsivežtų kavos ruošimo subtilybių. Prekyba kava - ne pirmas verslas, kurį Eskedar įkūrė Lietuvoje. „Studijavau verslo vadybą, finansų valdymą. Kai baigiau, galvojau, dirbsiu banke ar tarptautinėje įmonėje, tvarkysiu apskaitą ar dar kažką. Bet supratau, kad tai - ne mano pašaukimas. 2010 m. Dabar Eskedar džiaugiasi, nes kavos verslą derinti su motinyste daug lengviau. Ji tiki - kiek įdedi širdies ir darbo, tiek gauni grąžos. „Džiaugiuosi, kad Lietuva myli mane.
Parama ir visuomeninė veikla
Migravusi iš Etiopijos moteris sulaukė paramos, tad ir pati nėra abejinga kitų bėdoms. „Būna, kad svarbiausias dalykas, apie kurį galvojama artėjant šventėms, - ką padėti ant stalo, kuo papuošti vaikus, o mamos norai taip ir lieka paskutinėje vietoje. Taip gimė mintis kalėdiniu laikotarpiu padovanoti suknelę moteriai, kuri man padėjo remontuoti virtuvę. Pati buvau moteris, kuriai reikėjo tokios pagalbos. Gyvenau pabėgėlių stovykloje ir beveik nieko neturėjau, reikėjo pradėti nuo nulio. Šiandien suprantu, kad bet kas gali ištrūkti iš bet kokio dugno, pradėti iš naujo ir gyvenime pasiekti didelių tikslų.
Asmeninis gyvenimas ir iššūkiai
Prieš porą metų pradėjusi aižėti byra jos santuoka. Etiopijoje dažnai poroms nesutarimus padeda užglaistyti kasdieniai visos šeimos susibūrimai, per kuriuos ruošiama ir geriama kava. „Mes pamirštame bendravimo galią, o laukdami ceremonijos žmonės išsikalba apie visas bėdas. Šiandien, pavyzdžiui, skyrybų atveju taikomas tarpininkavimas, bet tame kaime, kur aš užaugau, tokia teisinė sistema, kaip teismai, neegzistavo - tarpininkavo vyresnieji. Ne tik skyrybų atveju, bet ir kilus nesutarimams šeimoje arba tarp kaimynų. Mane ištiko šokas: koks tu draugas, jei negali padėti susikalbėti? Ir kam man žmogus laimėje, jei bėdoje negali padėti? Taip jaučiausi. Bet pagal tai ir atrenki, kuris tavo žmogus, kuris ne. Būdamas dviese tu savąją pusę matai kaip teisingiausią, kitas savąją irgi taip mato. Bet trečiasis asmuo, kuris neturi jokių interesų, visada mato, kas geriau šeimai ir vaikams.
Pomėgiai ir įkvėpimas
Griūvant įprastam gyvenimui, kamuojant rūpesčiui dėl ateities, sudėtingiausia užduotis susitvarkyti su nerimastingomis mintimis, rasti būdą išmesti jas iš galvos. „Mano draugės tėtis - sertifikuotas Wimo Hofo metodo instruktorius. Pradėjau juo sekti, išmokau kvėpuoti, lįsti į šaltą vandenį. Manau, jei situacija nesikeičia, reikia keisti savo nuomonę apie situaciją. Galima prisijaukinti net šaltį - tai didelė jėga. Kas rytą išlipusi iš šalto vandens jautiesi įveikęs didžiausią baimę - tada visa kita atrodo labai paprasta.
Vizitas į gimtinę
Kad ir kaip giliai įleidusi šaknis Lietuvoje, Eskedar pasiilgsta gimtinės, į kurią kol kas nuvažiuoti ir aplankyti artimųjų ji negali. Prieš porą metų ji pažėrė griežtų žodžių UNICEF organizacijai dėl surengtos žinomų žmonių iš Lietuvos kelionės su pagalbos misija į Etiopiją ir tuo sukėlė nemažą audrą, privertusią atidžiau pasverti ir įvertinti tokių išvykų prasmę.
Priesaika Lietuvai
Priesaika - paskutinė oficiali procedūra, kurią E.Maštavičienė turėjo atlikti siekdama gauti Lietuvos pilietybę. Užsieniečiai turi teisę prašyti Lietuvos pilietybės pragyvenę mūsų šalyje 10 metų ir išlaikę lietuvių kalbos bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus. E.Maštavičienė lietuvių kalbos egzaminą išlaikė čia pragyvenusi dvejus metus, o Konstitucijos pagrindų - prieš trejus metus.
„Lietuvos pilietybė reiškia tam tikrą nuoseklumą gyvenime. Gal tai reiškia, kad atėjo rimtų ir pozityvių pokyčių metas. Džiaugiuosi, kad tas etapas prasidėjo su pilietybės gavimu“, - sakė E.Maštavičienė, kuri rugpjūčio 20 dieną Vidaus reikalų ministerijoje davė priesaiką Lietuvos Respublikai, o kitą dieną atšventė gimtadienį. Kad vieną dieną taps Lietuvos piliete, moteris teigė žinojusi nuo tada, kai atvyko į mūsų šalį. Puikiai lietuviškai kalbanti E.Maštavičienė prašymą dėl pilietybės suteikimo pateikė prieš dvejus metus. Į šventinę ceremoniją E.Maštavičienę atlydėjo jos vaikai: Hana (13 m.), Matijus (8 m.) ir Masajus (5 m.), pasveikinti atvyko ir būrelis bičiulių. Po priesaikos moteris tikino, kad užsisakys lietuvišką pasą.
Etiopija nedraudžia turėti dvigubos pilietybės. Džiaugiuosi, kad ir Lietuva iš manęs nereikalavo atsisakyti Etiopijos pilietybės. Esu politinė pabėgėlė. Nors tapau Lietuvos piliete, neatsižadu savo šaknų. Mano vaikystė, paauglystė prabėgo protėvių žemėje. O Lietuvą myliu, noriu gyventi kaip šios šalies patriotė. Čia yra mano vaikų - Hanos, Matijaus ir Masajaus namai. Nuo to laiko, kai emigravau, Etiopijoje nesu buvusi.
Kavos verslas
Daugiau kaip prieš metus su partneriais įkūriau kavos verslą. Iš savo gimtosios šalies ir kitų Afrikos kampelių į Lietuvą gabename šviežias kavos pupeles. Vilniuje įsirengtoje skrudykloje jas skrudiname, pakuojame ir pardavinėjame internetu arba specializuotose parduotuvėse. Per karantiną kavą išvežiodavome klientams į namus. Turiu ambicijų paversti Lietuvą šalimi, kurioje gaminama geriausia pasaulyje kava. Gali skambėti naiviai, bet Italijoje kavamedžiai neauga, tačiau toje šalyje žmonės žino kavos skrudinimo principus. Tad kodėl Lietuva negali pasekti Italijos pėdomis? Džiugu, kad čia atsiranda vis daugiau skrudintojų ir kavos kultūra auga.
Skyrybos
„Turiu gerų draugų. Nebijau jų paprašyti pagalbos, išsikalbėti, išsiverkti. Taip, skyrybų procesas emociškai vargina, sekina, bet su darbu jis nesusijęs, aš moku atsiriboti. Jei nepavyksta taikiai išsiskirti, belieka atsiduoti į darbą išmanančio advokato ir Dievo rankas ir atsiremti į draugus.
„Mano atveju nesakyčiau, kad yra apmaudu. Apmaudu būtų, jei partneris būtų tavo geriausias draugas ir jį ištiktų nelaimė, mirtis. Aš esu gyva, mano vaikų tėtis irgi gyvas, tad mes galime toliau gyventi ir palaikyti kitokius santykius. Mes galime likti draugai, jei būtų toks noras. Aš džiaugiuosi, kad išdrįsome žengti žingsnį išsiskyrimo link, kad nepasirinkome būti nelaimingi kartu.“
Išsilavinimas ir kalbos
Vilniaus Gedimino technikos universitete baigėte verslo vadybą, vėliau ten pat įgijote tarptautinio verslo vadybos magistro diplomą. Vos tik čia atvykau, iškart puoliau mokytis kalbos. Man buvo smalsu suprasti kitų žmonių mintis, nuotaikas. Kalbos mokėjimas palengvina bendravimą, padeda geriau suprasti kitą kultūrą.
Sunkumai atvykus į Lietuvą
„Viskas buvo nauja. Atvykau žiemą, šaltis buvo nesuvokiamas. Prieš tai šiek tiek laiko praleidau pabėgėlių centre Maltoje. Ten buvo 10 laipsnių šilumos, tačiau man atrodė šalta. O kai čia patekau į dvidešimties laipsnių šaltį, šokas ištiko ir kūną, ir protą. Pirmas tris keturias žiemas kartais iš namų išeidavau su trumpu sijonu, be pėdkelnių ir su kailiniais ant pečių. Nes suprasdavau, kodėl taip gelia kojas. Darbe žmonės stebėdavosi: „Eskedar, šiandien tu beveik nuoga.“ Atsakydavau, kad namuose pažvelgusi pro langą pamačiau, jog šviečia saulė. Man paaiškino: jei saulė šviečia, nebūtinai šildo. Tikrai buvo labai sunku atprasti sieti šviesą ir šilumą.
Pomėgiai ir aistros
„Nuo vaikystės mano aistra - futbolas. Du kartus per savaitę žaidžiu mėgėjų vyrų komandoje „Barbakanas“. Mano pozicija - puolėja. Labai smagu pusantros valandos lakstyti po aikštę. Tik dabar šiam pomėgiui galiu skirti mažiau laiko. Nuo spalio 3 dienos dalyvausiu LRT televizijos konkurse „Šok su žvaigžde“. Su profesionaliu šokių partneriu jau pradėjome intensyviai treniruotis. „Kava nemokamai? Juk nieko nebūna nemokamai... Būna! (Juokiasi.) Dėl to, kad taip yra gera, taip papasakoji apie kavos kultūrą. Pas mus, Etiopijoje, kavos ceremonija vyksta tris kartus per dieną ir trunka mažiausiai valandą ar pusantros.
Ateities planai
Žmonės turi bent tris valandas per dieną, per kurias bendrauja, - sėdi ir kalba apie viską. Kai pasakai, kad kava neturi nieko bendro su miegu (Etiopijoje vakarinė ceremonija yra tarp 20 ir 22 val.), žmonės sako - oho, kaip miegate? Ramiai! (juokiasi). Mes jau būname viską papasakoję ir einame ramiai miegoti.
Yra daug dalykų, kuriuos duodu prie kavos puodelio, tai - pridėtinė vertė. Aš atvykau į Lietuvą neturėdama nieko, dažniausiai žmonės tiki, kad jei esi pabėgėlis, turi prašyti pašalpos arba esi koks nors teroristas.
„Juokaudama galiu papasakoti istoriją: einu paplūdimiu iš Monciškių iki Šventosios ir staiga jaučiu, kad visi žmonės į mane žiūri! Pasirodo, ten buvo nudistų paplūdimys (juokiasi). Buvau vienintelė su maudymosi kostiumėliu, o visi nuogi. Man buvo žiauriai nejauku, iškritau iš konteksto. Ir atvykus į Lietuvą pirmas įspūdis buvo toks, tarsi visi į mane žiūri. Bet bėgant laikui pradedi suprasti kultūrą, pradedi kalbėti ta pačia kalba, juoktis iš tų pačių anekdotų ir kitų niuansų. Ir tada pradedi į save žiūrėti kitaip. Kaip pasakoje apie bjaurųjį ančiuką, kuris vėliau virsta gulbe, - atrodei visai kitoks, o tampi toks pats. Iš pradžių gal ne tik žmonės į mane žiūrėjo kaip į kitokią, bet ir aš pati jaučiausi kaip kitokia, iš kitur. Šiandien jaučiu, kad čia yra mano namai, mano kampelis. Vilniuje viską pažįstu, viskas tampa sava, tokia tampu ir pati.“
| Faktas | Detalė |
|---|---|
| Gimtoji šalis | Etiopija |
| Atvykimo į Lietuvą priežastis | Politinės priežastys |
| Pilietybė | Lietuvos |
| Vaikai | Hana, Matijus ir Masajus |
| Verslas | Kavos verslas |
Panašus:
- Eskedar Maštavičienė: Neįtikėtini Gyvenimo Pokyčiai ir Įkvepianti Veikla Lietuvoje
- Hipiai: gėlių vaikai - laisvės ir meilės filosofija
- Bembis ir jo vaikai: jautri istorija apie gamtą ir šeimą
- Vaikų darželio grupių dydis Lietuvoje: svarbiausi reglamentai ir kaip jie veikia jūsų vaiką
- Neįtikėtina: Kaip Atrodo Nėštumas Gimdoje Ultragarsu – Stebėkite Kiekvieną Stebuklą!