Eskedar Maštavičienė - iš Etiopijos kilusi verslininkė, trijų vaikų mama, jau daugiau nei dešimtmetį gyvenanti Lietuvoje. Jos gyvenime pastaruoju metu gausu pokyčių, pradedant pilietybės suteikimu ir baigiant naujais profesiniais iššūkiais.
Pilietybė ir Naujas Gyvenimo Etapas
Eskedar Maštavičienei, 13 metų gyvenančiai Lietuvoje, neseniai buvo suteikta šalies pilietybė. Priesaika buvo paskutinė oficiali procedūra, kurią E. Maštavičienė turėjo atlikti siekdama gauti Lietuvos pilietybę. Užsieniečiai turi teisę prašyti Lietuvos pilietybės pragyvenę mūsų šalyje 10 metų ir išlaikę lietuvių kalbos bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus. Kad vieną dieną taps Lietuvos piliete, moteris teigė žinojusi nuo tada, kai atvyko į mūsų šalį. Puikiai lietuviškai kalbanti E. Maštavičienė prašymą dėl pilietybės suteikimo pateikė prieš dvejus metus.
E.Maštavičienė lietuvių kalbos egzaminą išlaikė čia pragyvenusi dvejus metus, o Konstitucijos pagrindų - prieš trejus metus. „Lietuvos pilietybė reiškia tam tikrą nuoseklumą gyvenime. Gal tai reiškia, kad atėjo rimtų ir pozityvių pokyčių metas. Džiaugiuosi, kad tas etapas prasidėjo su pilietybės gavimu“, - sakė E. Maštavičienė, kuri rugpjūčio 20 dieną Vidaus reikalų ministerijoje davė priesaiką Lietuvos Respublikai, o kitą dieną atšventė gimtadienį. Į šventinę ceremoniją E. Maštavičienę atlydėjo jos vaikai: Hana (13 m.), Matijus (8 m.) ir Masajus (5 m.), pasveikinti atvyko ir būrelis bičiulių. Po priesaikos moteris tikino, kad užsisakys lietuvišką pasą.
Etiopija nedraudžia turėti dvigubos pilietybės. Džiaugiuosi, kad ir Lietuva iš manęs nereikalavo atsisakyti Etiopijos pilietybės. Esu politinė pabėgėlė. Nors tapau Lietuvos piliete, neatsižadu savo šaknų. Mano vaikystė, paauglystė prabėgo protėvių žemėje. O Lietuvą myliu, noriu gyventi kaip šios šalies patriotė. Čia yra mano vaikų - Hanos, Matijaus ir Masajaus namai. Nuo to laiko, kai emigravau, Etiopijoje nesu buvusi. Tikiuosi, kad kitais metais, jei nesutrukdys koronavirusas, su vaikais nuvyksime aplankyti artimųjų. Viliuosi, kad Etiopijoje galėsiu saugiai viešėti kaip Lietuvos pilietė.
Skyrybos ir Asmeninis Gyvenimas
Pastarieji metai E. Maštavičienės gyvenime buvo banguojantys. Verslas sekasi, tačiau santuoka patyrė krizę. Jau porą metų vyksta skyrybų su lietuviu karininku Mindaugu procesas. Patį skyrybų faktą žinoma moteris patvirtino Delfi, tačiau kalbėti apie sukimo skirtingais keliais priežastis E. Maštavičienė nepanoro - tai labai asmeniška. „Faktas yra faktas, bet į detales leistis nenoriu“, - ramiai atsakė ji.
Tiesa, pašnekovė teigė, kad skyrybos su vyru jos aplinkoje nėra jokia naujiena, kadangi jiedu kartu nebegyvena jau beveik trejus metus, tad teliko formalumai. Su lietuviu kariškiu, tapusiu jos vyru, etiopė Eskedar susipažino jau būdama Vilniuje.
„Turiu gerų draugų. Nebijau jų paprašyti pagalbos, išsikalbėti, išsiverkti. Taip, skyrybų procesas emociškai vargina, sekina, bet su darbu jis nesusijęs, aš moku atsiriboti. Jei nepavyksta taikiai išsiskirti, belieka atsiduoti į darbą išmanančio advokato ir Dievo rankas ir atsiremti į draugus. Aš esu gyva, mano vaikų tėtis irgi gyvas, tad mes galime toliau gyventi ir palaikyti kitokius santykius. Mes galime likti draugai, jei būtų toks noras. Aš džiaugiuosi, kad išdrįsome žengti žingsnį išsiskyrimo link, kad nepasirinkome būti nelaimingi kartu.“
Verslas ir Kavos Kultūra
Daugiau kaip prieš metus su partneriais įkūriau kavos verslą. Iš savo gimtosios šalies ir kitų Afrikos kampelių į Lietuvą gabename šviežias kavos pupeles. Vilniuje įsirengtoje skrudykloje jas skrudiname, pakuojame ir pardavinėjame internetu arba specializuotose parduotuvėse. Per karantiną kavą išvežiodavome klientams į namus. Turiu ambicijų paversti Lietuvą šalimi, kurioje gaminama geriausia pasaulyje kava.
Etiopija yra kavos gimtinė, ten žmonės nuo seno puoselėja kavos gėrimo tradicijas. Nuo mažens augau su gera kava. Mano seneliai savo ūkyje augino kavamedžius savo reikmėms. Etiopijos regione, kuriame augau, žmonės kavą geria iš mažų puodelių, pagardindami ją lydytu sviestu su prieskoniais, šlakeliu vandenyje ištirpdytos druskos, rūtos lapeliu ar gvazdikėliais. Šiaurės Etiopijoje žmonės kavą geria su imbieru, cinamonu. Rytuose mėgstama saldžiau paruošta kava - su karamelizuotais sezamais, cukrumi. Kavą mano gimtinėje žmonės geria tris kartus per dieną - per pusryčius, pietus ir vakarienę. Vienu prisėdimu išgeria apie tris puodelius. Aš pati per dieną galiu išgerti devynis mažus puodelius ir daugiau.
Iš kavos gimtinės kilusi Eskedar prisimena, jog pirmą kartą Lietuvoje pavaišinta kava nesuprato, kokį gėrimą ragauja. „Etiopijoje mes tris kartus per dieną skrudiname pupeles, malame ir gaminame kavą namuose nuo nulio. Tai užtrunka daugiau nei valandą. Kai pamačiau, kad lietuviai užpila verdančiu vandeniu maltą kavą iš pakelio, iš pradžių nesupratau, kad čia kava, - juokėsi Eskedar, Vilniuje vedanti kavos virimo ceremonijas. - Etiopijoje gyvenimas lėtesnis nei Lietuvoje, tad kava nuo mažumės man asocijuojasi su šeima ir draugais. Jeigu esu viena, negeriu kavos, nes neturiu su kuo pasikalbėti. Etiopijoje žmonės geria kavą tuomet, kai bendrauja.“
Integracija ir Kultūriniai Skirtumai
Vos tik čia atvykau, iškart puoliau mokytis kalbos. Man buvo smalsu suprasti kitų žmonių mintis, nuotaikas. Kalbos mokėjimas palengvina bendravimą, padeda geriau suprasti kitą kultūrą. Į Lietuvą atvykau su pusantro mėnesio dukrele. Kas iš pradžių buvo sunkiausia? Viskas buvo nauja. Atvykau žiemą, šaltis buvo nesuvokiamas.
„Bendravimo kultūra Lietuvoje ir Etiopijoje yra labai skirtinga. Lietuvoje žmonės vengia kalbėti apie savo bėdas. Šeimos nariai yra labai tolimi ir nepalaiko glaudaus ryšio. Mane nustebino ir laidotuvių kultūra - žmonės čia verkia tyliai arba visai neverkia, o juk neturėtų būti gėdinga parodyti savo jausmus atvirai, ypač kai labai sunku ir skaudu. Iš čia kyla „vyrai neverkia“ ir kiti stereotipai, kurie dar labiau uždaro mus viduje ir sukelia psichinių negalavimų. Sunkumas yra toks dalykas, kuris mažėja dalinantis, tad labai svarbu blogai pasijutus apie tai pasikalbėti su artimu žmogumi, - įsitikinusi E. Maštavičienė, pasaulio grožį įžvelgianti kiekvieno žmogaus skirtumuose. - Gyvenimas būtų labai nuobodus, jeigu visi būtume vienodi. Nebijokite būti savimi ir atsiskleisti kitiems.“
Man pasisekė, kad mano draugai linkę artimai bendrauti. Bet yra žmonių, kuriems nereikia daug draugų, kurie beveik nepalaiko ryšių su giminėmis. Man tai buvo nesuvokiama. Etiopijoje mes gyvenome kaimelyje dideliame name, kuriame tilpo gal 19 žmonių. Tarp jų buvo giminių ir artimųjų. Tačiau kartu gyveno ir vaikų, su kuriais mūsų nesiejo kraujo ryšys. Jie buvo atvykę iš kaimo, kuriame nebuvo mokyklos, ir gyvendavo pas mus nuo pirmadienio iki penktadienio. Už jų gyvenimą ir maistą mano artimieji niekada neprašė pinigų. Senelis turėjo didelį ūkį, tad vietos pakako visiems. Niekada nesakydavome atvykusiems vaikams, kad čia ne jų namai. Tai buvo ir jų namai, jie buvo mūsų broliai ir seserys. Ir dabar namuose visuomet gausu mano vaikų draugų. Etiopijoje žmonės į svečius gali ateiti iš anksto nepranešę. Atvykusi į Lietuvą aš ilgai elgdavausi taip pat. Tiesiog sugalvojusi priežastį pasibelsdavau į draugų duris, ir viskas. Man irgi nebūtų keista, jei draugai ateitų į svečius be kvietimo.
Pomėgiai ir Laisvalaikis
Nuo vaikystės mano aistra - futbolas. Du kartus per savaitę žaidžiu mėgėjų vyrų komandoje „Barbakanas“. Mano pozicija - puolėja. Labai smagu pusantros valandos lakstyti po aikštę. Tik dabar šiam pomėgiui galiu skirti mažiau laiko. Taip pat Eskedar ryžosi sudalyvauti netrukus startuosiančiame šokių projekte.
Daugiakalbystė ir Vaikų Auklėjimas
Eskedar Maštavičienė (35 m.) - iš Etiopijos kilusi verslininkė, trijų vaikų - Hanos (13 m.), Matijaus (8 m.) ir Masajaus (5 m.) - mama. Lietuviškai, angliškai ir kartais mano gimtąja kalba - amharų. Su dukra mūsų pagrindinė kalba yra anglų, susikalbame ir Etiopijos valstybine kalba. Na, o sūnūs renkasi lietuvių. Mano dukrytė dar kalba itališkai, mokykloje ji mokosi ir prancūzų kalbos.
Vaikai lanko lietuvišką mokyklą. Be to, jie be galo mėgsta muziką, kuri, mano nuomone, turi didžiulę įtaką mokantis kalbų. Būna taip, jog kartu pasirenkame tam tikras šalis ir kurį laiką klausomės ir šokame pagal tų šalių melodijas. Aš ir pati lietuvių kalbos išmokau žiūrėdama filmukus, klausydama žinių lietuviškai. Mokantis kalbos yra svarbu pastarąją dažnai girdėti fone. Net ir tvarkantis namus! Nors atrodo, jog nieko nesuprantame, pasąmonėje informacija vis tiek yra priimama. Nereikia tingėti. Reikia leisti savo vaikams pabandyti išmokti ko nors naujo.
Aš manau, kad kai kalbi viena kalba, esi vienas žmogus, o kai moki daugiau - tampi daugiau nei vienas. Bet kokie nauji įgūdžiai suteikia naujų galimybių, daraisi turtingesnis, protingesnis. Kalba yra geriausias būdas suprasti kitą kultūrą, gyvenimo būdą bei filosofiją.
Visuomeninė Veikla
Šį trečiadienį LRT TELEVIZIJOS laidos „Gyvenimo spalvos” heroje taps Eskedar Maštavičienė. Dieną moteris skirs savanorystei „Senjorų avilyje”, kur vyresnio amžiaus vilniečiai susirenka aktyviai praleisti laiką, pabendrauti ir sužinoti naujų dalykų. Juos moteris supažindins su kavos ruošimo ir gėrimo tradicija. Laidoje Eskedar užsimins ir apie sudėtingą savo istoriją - kaip teko bėgti iš gimtosios šalies, kaip viena su maža dukrele ant rankų atvyko į Lietuvą ir kaip jai pavyko nuo nulio čia susikurti gyvenimą. Nors pradėti naują gyvenimą tolimoje ir nepažįstamoje šalyje nebuvo lengva, lietuviškai kalbėti pramokusi moteris sakys, kad dabar čia jaučiasi sava. „Kai pati apie save pradėjau galvoti kaip apie lygiateisę Lietuvos gyventoją, atrodo, ir Lietuvos žmonės pradėjo taip į mane žiūrėti."
Prieš porą metų ji pažėrė griežtų žodžių UNICEF organizacijai dėl surengtos žinomų žmonių iš Lietuvos kelionės su pagalbos misija į Etiopiją ir tuo sukėlė nemažą audrą, privertusią atidžiau pasverti ir įvertinti tokių išvykų prasmę. Taip ji ir padarė, sykį gavusi pagalbos prašymą iš maltiečių padėti sunkiai judančiai moteriai. Laidos herojė sako pastebinti, kad Lietuvoje, kur mažos šeimos ir tiek daug vienišų senukų, jiems reikia ne tik maisto.
žymės: