Apváizda (lot. providentia), arba Dievo apvaizda, yra krikščionybės doktrina, reiškianti Dievo valią, išmintingai planuojančią pasaulio istoriją ir žmogaus gyvenimą.
Dievo Globa
Dievas globoja visa, ką yra sukūręs; globa yra konkreti ir tiesioginė (Mt 6, 25-34; 10, 29-31). Dievas nepanaikina žmonių autonomijos ir laisvos valios (Job 10, 12, Išm 6, 7; 14, 3; 17, 2); vadovavimas grįstas Dievo gerumu, meile ir rūpesčiu žmonija (Mt 6, 33, Jn 9, 3).
Apvaizdos Teologijos Raida
Apvaizdos teologiją nagrinėjo Bažnyčios Tėvai, ypač išplėtojo šv. Augustinas. Jo idėjas perėmęs Tomas Akvinietis apvaizdą suvokė kaip tikslingą kūrinijos sutvarkymo planą. Vatikano I susirinkimo (1869-70) dokumentuose apvaizda traktuojama kaip būdas, kuriuo Dievas tvarko pasaulį, palaiko ir veda į tikslą savo kūriniją.
Sukūrimas kaip Išganymo Istorijos Pradžia
„Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1). Tais iškilmingais žodžiais prasideda Šventasis Raštas. Tikėjimo Simbolis juos kartoja išpažindamas, kad Dievas, visagalis Tėvas, yra „dangaus ir žemės“, „regimosios ir neregimosios visatos“ Kūrėjas.
Sukūrimas yra „visų išganomųjų Dievo planų“ pamatas, „išganymo istorijos pradžia“, o jos kulminacija yra Kristus. Kita vertus, Kristaus paslaptis galutinai atskleidžia sukūrimo paslaptį; ji apreiškia tikslą, dėl kurio „pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1).
Todėl Velyknakčio skaitiniai naujos kūrinijos Kristuje šventimą pradeda pasakojimu apie sukūrimą; Bizantijos liturgijoje toks būna pirmasis skaitinys visų didžiųjų Viešpaties švenčių vigilijose.
Katechezė apie Sukūrimą
Katechezė apie sukūrimą ypač svarbi. Ji susijusi su pačiais žmogiškojo ir krikščioniškojo gyvenimo pagrindais, nes aiškina krikščionių tikėjimo atsakymą į pagrindinius visų laikų žmonių klausimus: „Iš kur mes ateiname?“, „Kur einame?“, „Iš kur esame kilę?“, „Koks yra mūsų tikslas?“, „Iš kur ir kur link eina visa tai, kas yra?“. Neatskiriami yra du - kilmės ir tikslo klausimai.
Mokslas ir Tikėjimas apie Pasaulio Kilmę
Pasaulio ir žmogaus kilmės klausimai yra daugelio mokslinių tyrinėjimų objektas. Iš šių tyrinėjimų mes nepaprastai daug sužinojome apie kosmoso amžių ir jo matmenis, apie gyvybės formų tapsmą, žmogaus atsiradimą. Šie atradimai mus skatina dar labiau gėrėtis Kūrėjo didybe, dėkoti Jam už visus Jo darbus, už protą ir išmintį, Jo duotą mokslininkams ir tyrinėtojams. Pastarieji drauge su Saliamonu gali tarti: „Juk jis suteikė man tikrą esamų dalykų pažinimą, kad suvokčiau pasaulio sandarą ir pradmenų jėgą, […], nes mane mokė išmintis, visų dalykų išradėja.“ (Išm 7, 17. 283 283)
Didelį susidomėjimą tais tyrinėjimais labai skatina kitos, gamtos mokslus pranokstančios srities klausimas. Tai noras ne tiek sužinoti, kada ir kaip atsirado materialioji visata, kada pasirodė žmogus, kiek atskleisti tokio atsiradimo prasmę: ar tai įvyko atsitiktinai, veikiant aklam likimui, anoniminiam būtinumui, ar dėl transcendentinės, protingos ir geros Būtybės, vadinamos Dievu. O jei pasaulis yra kilęs iš Dievo išminties ir gerumo, tai kodėl yra blogis? Iš kur jis atsirado? Kas už jį yra atsakingas?
Krikščionių tikėjimas nuo pat pradžių susidurdavo su kitokiais negu jo atsakymais į klausimą apie pasaulio pradžią. Senosios religijos ir kultūros apie pasaulio pradžią turėjo daug įvairių mitų. Kai kurie filosofai sakė, kad visa yra Dievas, kad pasaulis yra Dievas arba kad pasaulio tapsmas yra Dievo tapsmas (panteizmas); kiti teigė, kad pasaulis yra būtina Dievo emanacija, kad išteka iš Jo kaip šaltinio ir vėl į Jį sugrįžta; dar kiti tvirtino, kad egzistuoja du amžini principai, Gėris ir Blogis, Šviesa ir Tamsa, kurie nuolat tarp savęs kovoja (dualizmas, manicheizmas); anot kai kurių minėtų koncepcijų, pasaulis (bent materialusis) esąs blogas, nuopuolio vaisius, tad reikią jį atmesti arba pakilti virš jo (gnozė); dar kiti mano, kad pasaulį sukūrė Dievas, bet kaip laikrodininkas, kuris, padaręs laikrodį, daugiau juo nesidomi (deizmas); pagaliau dar kiti nepripažįsta jokios transcendentinės pasaulio priežasties, tik gryną amžinai egzistavusios materijos žaismą (materializmas). Visi tie bandymai rodo, kad pradžios klausimas yra nuolatinis ir visuotinis.
Iš tiesų žmogaus protas sugeba rasti atsakymą į pradžios klausimą. Dievo Kūrėjo egzistavimą galima tikrai pažinti iš Jo kūrinių žmogaus proto šviesa, net jei tą pažinimą dažnai užtemdo ar iškreipia klaida.
Tiesa apie sukūrimą yra visam žmonių gyvenimui tokia svarbi, kad Dievas savo gerumu panorėjo savo Tautai apreikšti visa, kas yra svarbu žinoti mūsų išganymui. Šalia kiekvieno žmogaus protui prieinamo Kūrėjo pažinimo, Izraeliui Dievas tolydžio apreiškė sukūrimo slėpinį.
Tad apreiškimas apie sukūrimą yra neatskiriamas nuo Dievo, Vienintelio, Sandoros su savąja tauta apreiškimo ir įvykdymo.
Trys Pirmieji Pradžios Knygos Skyriai
Iš visų Šventojo Rašto pasakojimų apie sukūrimą išskirtini trys pirmieji Pradžios knygos skyriai. Literatūriniu požiūriu tie tekstai gali turėti skirtingus šaltinius. Įkvėptieji autoriai tuos tekstus sudėjo Šventojo Rašto pradžioje, ir savo iškilminga kalba jie skelbia tiesas apie kūriniją, jos pradžią ir pabaigą Dieve, jos tvarką ir gerumą, žmogaus pašaukimą, pagaliau apie nuodėmės dramą ir išganymo viltį.
Dievas Kūrėjas
„Pradžioje buvo Žodis [...], ir Žodis buvo Dievas. [...] Visa per Jį atsirado, ir be Jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę“ (Jn 1, 1-3). Naujasis Testamentas apreiškia, kad Dievas viską sukūrė per amžinąjį Žodį, savo mylimąjį Sūnų. „Jame sukurta visa, kas yra danguje ir žemėje, [...] visa sukurta per Jį ir Jam. Jis yra pirma visų daiktų, ir visa Juo laikosi“ (Kol 1, 16-17).
Senajame Testamente numanoma, Naujojoje Sandoroje apreikšta Sūnaus ir Dvasios kuriamoji (neatskiriama nuo Tėvo) veikla yra Bažnyčios tikėjimo aiškiai patvirtinta nuostata: „Tėra vienas Dievas [...]: Jis yra Tėvas, Jis Dievas, Jis Kūrėjas, Autorius, Tvarkytojas. Jis pats, tai yra savo Žodžiu ir Išmintimi viską sukūrė“, „per Sūnų ir Dvasią“, kurie yra tartum „Jo rankos“.
Tai pagrindinė tiesa, kurios Šventasis Raštas ir Tradicija nuolat moko ir skelbia: „Pasaulis yra sukurtas Dievo garbei.“ Dievas visus dalykus sukūrė, aiškina šv. Bonaventūras, „ne didinti savo garbei, bet jai atskleisti ir ja pasidalinti“.
Dievo garbę ir sudaro tas Jo gerumo apreiškimas ir juo dalijimasis; tam ir buvo sukurtas pasaulis. O mes „iš grynos meilės, laisvu [Jo] valios nutarimu“ iš anksto esame paskirti „per Jėzų Kristų tapti Jam įsūniais [Jo] malonės kilnumo šlovei“ (Ef 1, 5-6): „Nes Dievo garbė yra gyvasis žmogus, o žmogaus gyvenimas yra regėti Dievą.
Išmintingas Sukūrimas
Mes tikime, kad Dievas sukūrė pasaulį išmintingai. Pasaulis atsirado ne dėl kokios nors būtinybės, aklo likimo ar atsitiktinumo. Mes tikime, kad Dievas pasaulį sukūrė laisva valia, norėdamas padaryti kūrinius savosios būties, išminties ir gerumo dalyviais. „Tu visa sukūrei - Tavo valia visa yra ir buvo sukurta“ (Apr 4, 11). „Viešpatie, kokie įvairūs Tavo kūriniai! Kaip išmintingai juos visus sukūrei!“ (Ps 104, 24). Kas gi būtų nepaprasto, jei Dievas būtų padaręs pasaulį iš amžinai egzistavusios materijos? Net nagingas žmogus, jei jam duodi medžiagos, padaro iš jos, ką nori.
Tikėjimą sukūrimu „iš nieko“ Šventasis Raštas pateikia kaip tiesą, kupiną pažado ir vilties. Nežinau, kaip atėjote į gyvenimą mano įsčiose. Ne aš daviau jums gyvastį, ne aš suteikiau jums gyvybės alsavimą, ne aš daviau jūsų sąnariams išvaizdą. Kadangi pasaulio Kūrėjas suteikė kiekvienam išvaizdą ir nustatė visų daiktų pradžią, Jis savo gailestingumu duos jums vėl gyvastį ir gyvybės alsavimą, nes jūs dabar užmirštate save dėl Jo Įstatymo [...]. Maldauju tave, vaikeli, kad pažvelgtum į dangų bei žemę ir pasvarstytum apie visa, kas ten yra. Tada suvoksi, kad Dievas nepadarė jų iš pirma buvusių daiktų. Tokiu pat būdu žmonija atėjo į gyvenimą (2 Mak 7, 22-23.
Kadangi Dievas gali kurti iš nieko, Jis gali per Šventąją Dvasią taip pat duoti sielos gyvybę nusidėjėliams, sukurdamas juose tyrą širdį, ir gyvybę mirusiųjų kūnams, juos prikeldamas; Jis „atgaivina numirusius ir iš nebūties pašaukia būti daiktus“ (Rom 4, 17).
Kadangi Dievas kūrė išmintingai, kūrinija yra darni: „Tu sutvarkei visa, žiūrėdamas ir saiko, ir skaičiaus, ir svorio“ (Išm 11, 20). Sukurta amžinajame Žodyje ir per Jį, „neregimojo Dievo atvaizdą“ (Kol 1, 15), kūrinija yra skirta žmogui, Dievo paveikslui, ir lygiuojasi į jį - pašauktą asmeniškai bendrauti su Dievu. Mūsų protas, būdamas dieviškojo Proto šviesos dalininkas, gali suprasti, ką Dievas mums sako per savo kūriniją; žinoma, tam reikia didelių proto pastangų ir žmogaus nusižeminimo bei pagarbos Kūrėjui ir jo darbui. Kilusi iš Dievo gerumo, kūrinija yra ir to gerumo dalininkė („Ir Dievas matė, kad tai gera[...], labai gera“: Pr 1, 4. 10. 12. 18. 21. 31). Juk Dievas kūrinijos norėjo kaip dovanos žmogui, kaip jam skirto ir patikėto palikimo.
Dievo Artumas ir Apvaizda
Dievas yra neapsakomai didesnis už visus savo kūrinius: „savo didingumu apkloja dangaus aukštybes“ (Ps 8, 2), „Jo didybė yra nesuvokiama“ (Ps 145, 3). Tačiau, kadangi Jis yra vienvaldis ir laisvas Kūrėjas ir visko, kas egzistuoja, pirmoji Priežastis, Jis yra neapsakomai artimas savo kūriniams: „Mes Jame gyvename, judame ir esame“ (Apd 17, 28). Anot šv.
Sukūręs Dievas kūrinijos neapleidžia. Jis ne tik leidžia jai būti ir egzistuoti, bet ją ir palaiko kiekvieną jos buvimo akimirką, leidžia jai veikti ir veda į jos tikslą. Juk tu myli visa, kas yra, ir nesišlykšti niekuo, ką esi padaręs, nes nebūtumei padaręs, jeigu būtum nekentęs. Kaip būtų galėjęs kas nors išsilaikyti, jeigu tu nenorėtumei?
Kūrinija yra savaip gera ir tobula, bet iš Kūrėjo rankų išėjo ne visiškai užbaigta. Ji yra sukurta keliaujanti („in statu viae“) į galutinį tobulumą, kurį dar reikia pasiekti ir kuriam Dievas ją skyrė. Dievas savo apvaizda globoja ir valdo visa, ką yra sukūręs, „galingai siekia nuo vieno žemės krašto iki kito, ir veiksmingai visa valdo“ (Išm 8, 1).
Šventasis Raštas vienu balsu teigia: dieviškosios apvaizdos globa yra konkreti ir betarpiška, jinai rūpinasi viskuo, nuo mažiausių dalykų ligi didžiausių pasaulio ir istorijos įvykių. Šventosios knygos įsakmiai tvirtina absoliutų Dievo suverenumą įvykių eigoje: „Mūsų Dievas yra danguje; visa, kas Jam patinka, Jis daro“ (Ps 115, 3); ir apie Kristų yra pasakyta: „tas, kuris atrakina, ir niekas negali užrakinti, užrakina, ir niekas negali atrakinti“ (Apr 3, 7).
Dievo Primatas ir Viešpatavimas
Taigi matyti, kad Šventoji Dvasia, pagrindinis Šventojo Rašto autorius, dažnai veikimą priskiria Dievui, nepaminėdama antrinių priežasčių. Tai ne primityvus „kalbos būdas“, bet gerai motyvuota kalbėsena, kad primintų apie Dievo primatą ir absoliutų Jo viešpatavimą istorijoje bei pasaulyje ir taip mokytų pasitikėjimo Juo.
Jėzus reikalauja kūdikiškai pasitikėti apvaizda dangiškojo Tėvo, kuri rūpinasi net pačiais menkiausiais savo vaikų reikalais: „Nesisielokite ir neklausinėkite: 'Ką valgysime?' arba: 'Ką gersime?' [...]. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia.
Dievas yra absoliutus savo planų Šeimininkas. Tačiau jiems įgyvendinti Jis pasitelkia ir kūrinius. Tai ne silpnumo, bet Visagalio Dievo didybės ir gerumo ženklas.
Dievas, žmonėms net suteikia galimybę laisvai dalyvauti Jo apvaizdoje, pavesdamas jiems atsakingą uždavinį pripildyti žemę ir veikloje valdyti ją. Taigi Dievas leidžia žmonėms būti protingoms ir laisvoms priežastims, kad jie kuo darniau atbaigtų kūrimo darbą, siekdami savo ir kitų žmonių gerovės.
Nuo tikėjimo į Dievą Kūrėją yra neatskiriama ši tiesa: visoje kūrinių veikloje veikia ir Dievas. Jis yra pirmoji Priežastis, veikianti antrinėse priežastyse ir per jas: „Nes Dievas iš savo palankumo skatina jus ir trokšti, ir veikti!“ (Fil 2, 13). Anaiptol nemenkindama kūrinijos orumo, toji tiesa ją išaukština.
Blogio Problema
Jei visagalis Dievas Tėvas, darnaus ir gero pasaulio Kūrėjas, rūpinasi visais savo kūriniais, kodėl egzistuoja blogis? Į tą įkyrų ir neišvengiamą, skaudų ir paslaptingą klausimą skubaus atsakymo nepakanka. Atsakyti gali tik krikščionių tikėjimo visuma: kūrinijos gerumas, nuodėmės drama, kantri Dievo meilė, pasitinkanti žmones savo sandoromis, atperkančiu Jo Sūnaus Įsikūnijimu, Šventosios Dvasios atsiuntimu, Bažnyčios subūrimu, sakramentų jėga, pagaliau kviečianti laisvus kūrinius iš anksto įsijungti į laimingą gyvenimą, kurio jie taip pat gali - tai baisi paslaptis - iš anksto atsisakyti.
Kodėl Dievas nesukūrė pasaulio tokio tobulo, kad jame joks blogis negalėtų egzistuoti? Būdamas be galo galingas, Dievas visuomet galėtų sukurti ką nors geresnio. Vis dėlto be galo geras ir išmintingas Dievas laisvai panorėjo sukurti pasaulį, kuris „keliautų“ į galutinį tobulumą. Pagal Dievo planą vykstančiame procese vienos būtys atsiranda, kitos išnyksta, tobulesnės egzistuoja šalia ne tokių tobulų, vieni gamtos pavidalai iškyla, kiti suyra.
Angelai ir žmonės, protingi ir laisvi kūriniai, turi keliauti į savo galutinį tikslą, laisvai jį pasirinkę ir su meile jam atsidavę. Bet jie gali ir nuklysti. Taip ir įvyko, jie nusidėjo. Ir atėjo į pasaulį moralinis blogis, nepalyginti didesnis už fizinį.
Tad laikui bėgant galima pamatyti, kad Dievas savo visagale apvaizda gali savo kūrinių sąlygoto, netgi moralinio blogio pasekmes paversti gėriu. „Ne jūs mane čia atsiuntėte“, tarė Juozapas savo broliams, „bet Dievas [...]. Nors jūs ir sumanėte man pikta, Dievas pakeitė tai į gera - leido išlaikyti daugelį žmonių“ (Pr 45, 8; 50, 20). Iš paties didžiausio kada nors padaryto moralinio blogio - Dievo Sūnaus atmetimo ir nužudymo, kurio priežastis buvo visų žmonių nuodėmės, Dievas savo malonės apstumu išgavo visų didžiausią gėrį: Kristaus pašlovinimą ir mūsų atpirkimą.
„Viskas išeina į gera mylintiems Dievą“ (Rom 8, 28). Šv. Ir šv. Tomas Moras prieš pat savo kankinystę guodžia dukterį: „Negali atsitikti nieko, ko nebūtų norėjęs Dievas. Ir Lady Julian of Norwich: „Pagaliau per Dievo malonę suvokiau, kad man reikėjo tvirtai laikytis tikėjimo ir ne mažiau tvirtai tikėti, jog visa, kas beatsitiktų, baigsis gerai...
Mes tvirtai tikime, kad Dievas yra pasaulio ir istorijos Viešpats. Tačiau Jo apvaizdos keliai mums dažnai yra nežinomi.
Apibendrinimas
- Dievo apvaizda yra Dievo patvarkymai, kuriais Jis visus kūrinius išmintingai ir su meile veda į jų galutinį tikslą.
- Dievo apvaizda veikia ir per veikiančius kūrinius.
- Kodėl Dievas leidžia fizinį ir moralinį blogį, yra paslaptis, kurią Jis aiškina per savo Sūnų, Jėzų Kristų, mirusį ir prisikėlusį, kad nugalėtų blogį.
Švenčiausios Trejybės Vaizdavimas Dailėje
Švenčiausioji Trejybė - pagrindinė bažnyčios dogma, jog vienas Dievas yra trijuose asmenyse. Dievas Tėvas - tai pirminė versmė, iš kurios sklinda visa dievystė; Dievas Sūnus yra atvaizdas arba Žodis, išreiškiantis Tėvą; Dievas Šventoji Dvasia yra ryšys, jungiantis Tėvą ir Sūnų; ji yra nematoma, tik jaučiama - kaip vėjas, kuris pučia, kur nori, ir nežinia, iš kur ateina ir kur link nueina. Kai Tėvas kūrė pasaulį, jis jį kūrė per savo Žodį, su savo Dvasia.
Dievas Tėvas vaizduojamas senas, su ilga barzda ir trikampiu nimbu virš galvos, atsirėmęs į Žemės rutulį, dešine ranka laiminantis, o kaire liečiantis Žemės rutulį iš viršaus. Dievo Sūnus dažniausiai dešine ranka laiko kryžių, o kairę uždėjęs ant krūtinės. Spindulius skleidžianti Šventoji Dvasia balandžio pavidalu sklando virš jų galvų. Siužetuose Švč. Trejybė ir Apreiškimas ji simbolizuoja išmintį, protą, gerą patarimą, jėgą, žinojimą, romumą ir dievobaimingumą.
Krikščioniškoje ikonografijoje Švenčiausioji Trejybė dar vaizduojama simboliškai kaip akis trikampyje ir vadinama Apvaizda; akis yra visažinystės, budrumo ir nuolatinės Dievo globos simbolis.
žymės:
Panašus:
- Neįtikėtini Dievo stebuklai vaikams: įkvepiančios istorijos ir jų svarbiausia reikšmė
- Dievo Motinos Gimimo Cerkvė Trakuose: Neįtikėtina Istorija ir Įspūdinga Architektūra
- Dievo Globa ir Priežiūra: Atraskite Dieviškosios Apsaugos Tiesą ir Jėgą
- Vyrų kontracepcijos metodai: naujausios galimybės ir ateities perspektyvos, kurias privalote žinoti!
- Gimdymas Be Smurto: Ar Tikrai Įmanoma Sukurti Ramią Patirtį?