Krikščionybės, kaip ir mūsų tikėjimo vyresniųjų brolių - žydų istorija, yra glaudžiai susijusi su stebuklais. Taigi, ar tebebūna stebuklų? Kaip šiandien yra nustatomas išgijimo stebuklingumas? Kaip šiandien gamtamokslių, medicinos, biologijos šviesoje dar galime kalbėti apie stebuklus?
Žodis „stebuklas“ susijęs su veiksmažodžiu „stebėtis“. O šis nusako ne patį stebuklą, o jį išvydusiojo reakciją. Su stebuklu susidūręs žmogus stebisi, sutrinka, gal net išsigąsta. „Sukrečiantis“ išgyvenimas - taip jį apibūdino mūsų jaunasis medikas. O sukrečiantis ir stebinantis todėl, kad įvyko tai, ko - kaip sako gyvenimo patirtis ir sukauptos žinios apie pasaulio santvarką - neturėjo, negalėjo įvykti.
Stebuklo autorius yra Dievas arba jo įgaliotieji. Žvelgiant šiek tiek sociologiniu žvilgsniu, galima pasakyti, kad stebuklas pagrindžia jį atlikusiojo autoritetą ir įrodo jo teiginių teisingumą. Jėzaus stebuklingi išgydymai darė nepaprastą įspūdį aplinkiniams ir siutino oponentus, kaip labai aštriai, šmaikščiai, gal net su „paslėptos ironijos gyslele“, iliustruoja Evangelijos pagal Joną 9 skyrius. Stebuklas skleidžia didelę galią.
Todėl beveik visada kartu su pasakojimu apie stebuklą atrasime ir jo kritiką. Stebuklas - tai lazda dviem galais. Kaip stebuklas pagrindžia jį atlikusiojo autoritetą ir tiesą, taip stebuklo ir stebukladario kritika paneigia tą autoritetą ir tiesą. Jėzaus oponentai tarp žydų sako, jog jis „velnio apsėstas“. II a. pagonių filosofas ir krikščionybės priešininkas Celsas tvirtina, kad Jėzus suklaidino savo mokinius prisistatydamas Mesiju, kai iš tikro neva buvo paslaptingų Egipto menų ir demonų kontrolės išmokęs magas.
Krišnos stebuklai vaikystėje
Krišnos stebuklai vaikystėje yra svarbi dalis induizmo mitologijos, ypač aprašyta Bhagavata Puranoje ir kituose tekstuose, kuriuose vaizduojami dievo Krišnos nuostabūs ir antgamtiniai poelgiai jo ankstyvaisiais gyvenimo metais. Krišna laikomas dievo Višnu aštuntuoju avataru (įsikūnijimu) ir yra viena iš populiariausių bei garbinamų figūrų induizmo tradicijoje. Jo vaikystės istorijos, žinomos kaip Bala-Krišna pasakojimai, vaizduoja Krišną kaip dievišką vaiką, kuris rodo stebuklingas galias net nuo ankstyvo amžiaus.
Svarbiausi Krišnos vaikystės stebuklai:
- Krišnos gimimas pats savaime yra stebuklingas. Jis gimė Mathuroje karaliui Vasudevai ir jo žmonai Devaki, tačiau jo gimimas buvo apsuptas grėsmių. Devaki brolis, piktasis karalius Kamsa, gavo pranašystę, kad vienas iš Devaki vaikų jį nužudys. Dėl to Kamsa įkalino Devaki ir Vasudevą ir nužudė jų ankstesnius septynis vaikus. Tačiau kai Krišna gimė, Dievas padėjo jam pabėgti - Vasudeva per naktį jį slapta išnešė ir perdavė savo draugams Nandai ir Jašodai į Gokulą, kur Krišna buvo saugiai auginamas.
- Putana - piktosios demonių auklės sunaikinimas: Kai Krišna buvo kūdikis, piktasis karalius Kamsa sužinojo apie jo išlikimą ir pasiuntė demones bei demonus jį nužudyti. Viena iš jų buvo demonė Putana, kuri apsimetė aukle ir bandė nužudyti Krišną duodama jam nuodingo pieno iš savo krūties. Tačiau, kai Krišna pradėjo žįsti, jis išsiurbė ne tik pieną, bet ir Putanos gyvybę, taip ją nužudydamas. Šis įvykis buvo pirmas ženklas, kad Krišna nėra paprastas vaikas, bet dieviška būtybė.
- Krišna parodo visatą savo motinai Jašodai: Vienas iš žymiausių Krišnos vaikystės stebuklų yra epizodas, kai jo motina Jašoda bando nubausti Krišną už tai, kad jis valgė žemę. Ji atveria jo burną ir, žiūrėdama į jo burnos vidų, Jašoda pamato visą visatą - žvaigždes, planetas, gyvas būtybes ir patį laiką. Tai rodo Krišnos dievišką prigimtį ir jo, kaip kosminio valdovo, statusą, nors jis yra tik vaikas.
- Kalnų Govardhano pakėlimas: Vienas žymiausių Krišnos vaikystės stebuklų yra Govardhano kalno pakėlimas. Kaimiečiai Vrindavane garbino lietaus dievą Indrą, norėdami gauti derliaus apsaugą. Tačiau Krišna, norėdamas parodyti žmonėms, kad tikrasis garbinimo objektas yra gamta ir ne asmenys, įtikino juos garbinti Govardhano kalną kaip natūralų apsaugos šaltinį. Tai įžeidė Indrą, kuris atsiuntė galingą audrą ir lietų sunaikinti kaimą. Tuomet Krišna, norėdamas apsaugoti kaimiečius, vienu pirštu pakėlė Govardhano kalną, suteikdamas žmonėms prieglobstį nuo audros septynias dienas, kol Indra galiausiai pripažino Krišnos galybę.
- Nuodų gyvatės Kalijos sutramdymas: Vrindavane netoliese tekančioje Yamunos upėje gyveno nuodinga gyvatė vardu Kalija, kurios nuodai užnuodijo vandenį ir kėlė grėsmę vietiniams gyventojams. Vieną dieną Krišna nusprendė ją sutramdyti. Jis įšoko į užnuodytą upę ir ėmė šokti ant Kalijos galvos, galiausiai nugalėdamas ją ir priversdamas Kaliją palikti upę. Šis poelgis pabrėžia Krišnos, kaip dieviškos jėgos, gebėjimą sunaikinti blogio jėgas ir apsaugoti savo sekėjus.
- Nuotykiai su gopėmis: Krišnos vaikystės ir paauglystės istorijos taip pat apima žaismingus ir mistiškus santykius su gopėmis (piemenaitėmis), ypač su Radha, kurios laikomos jo atsidavusiomis sekėjomis ir simbolizuoja dievišką meilę. Vienas iš žymiausių Krišnos vaikystės žaidimų yra Rasa lila, mistinis šokis, kai Krišna pasirodo kiekvienai gopėjai vienu metu, parodydamas savo dievišką gebėjimą būti visur vienu metu ir patenkinti kiekvieno sekėjo širdies troškimus.
- Sviesto vagystės istorijos: Krišna buvo žinomas kaip mažas šelmis, ypač mėgstantis vogti sviestą iš kaimo namų. Šios istorijos yra mylimos dėl jų žaismingumo ir dažnai vaizduoja Krišną kaip dievišką vaiką, kuris savo išdaigomis džiugina aplinkinius, net jei sukelia šiek tiek problemų. Jis dažnai buvo vaizduojamas lipantis į sviesto puodus arba dalindamasis sviestą su kitais vaikais bei beždžionėmis, pabrėždamas dieviškosios ir paprastosios prigimties sintezę.
Simbolinė ir dvasinė reikšmė
Krišnos stebuklai vaikystėje yra ne tik linksmi pasakojimai apie jo nuotykius, bet ir turi gilią dvasinę prasmę:
- Apsauga nuo blogio: Daugelyje stebuklų Krišna apsaugo savo sekėjus nuo blogio jėgų - demonų, audrų ar gyvačių. Tai simbolizuoja jo, kaip aukščiausios dievybės, gebėjimą saugoti savo atsidavusius sekėjus.
- Dieviška prigimtis: Stebuklai, tokie kaip visatos atskleidimas savo burnoje, rodo, kad Krišna, net būdamas vaikas, yra visa apimanti dievybė, turinti galios peržengti fizinį pasaulį.
- Žaismingumas ir meilė: Krišnos išdaigos su sviestu ar jo žaidimai su gopėmis simbolizuoja dieviškos meilės ir atsidavimo žaismingumą, kuris yra svarbus kelias į ryšį su dievu.
Krišnos stebuklai vaikystėje yra svarbi induizmo dalis, vaizduojanti dieviškąjį Krišnos žaismingumą, jo galią kovoti su blogiu ir jo gebėjimą išreikšti meilę bei džiaugsmą savo sekėjams.
Stebuklai Lurde
Sugrįžkime į Lurdą XX a. pradžioje, į minėto jaunojo mediko laikus. Vienų akyse Lurdas apgaubtas dieviškos malonės šlovės, kitų - Lurdo aura panašesnė į gėdą, skleidžiamą neišmanymo ir prietarų. Stebuklai demaskuojami jau ne egiptietiškos magijos, o gerokai pažengusių gamtos ir žmogaus mokslų šviesoje: „stebuklu“ vadiname tai, ko šiandien dar nepaaiškina, tačiau vėliau paaiškins mokslo pažanga (taip, beje, jau XVII a. rašė žydų filosofas Spinoza); fizinės ligos kilmė buvo psichologinė, o apsilankymas Lurde tą psichologinę priežastį atpalaidavo; ligonis pagijo dėl gydytojo įtaigos; „stebuklas“ yra religingos sąmonės tikrovei priskiriama reikšmė, kitaip sakant, stebuklas įvyko sąmonėje, o ne už jos ribų. Taigi, sakytume, stebuklai iš tikro nevyksta. Jų atsiranda todėl, kad „stebuklu“ besistebinčiajam pritrūko žinių arba „stebuklas“ buvo atsakas į psichologinius ir socialinius poreikius. O galbūt „stebuklas“ tik pinigų išviliojimo būdas.
Bet mūsų jaunajam medikui šie paaiškinimai netiko. Juo labiau kad 1910 m. jis tapo dar vieno, nuo gimimo aklo 18 mėnesių kūdikio praregėjimo liudytoju. Frazę „negaliu to suprasti, tačiau negaliu abejoti“ jis ištarė jau praėjus kelioms dešimtims metų nuo įvykių. Tuo metu jau visas medicinos pasaulis žinojo jo vardą - tai Alexis Carrelas (Aleksis Karelas), 1912 m. medicinos ir fiziologijos Nobelio premijos laureatas, sukūręs arterijų, venų, organų persodinimo ir saugojimo, kraujo perpylimo pagrindus. Carrelas matė, tačiau dėl to neįtikėjo. Jo asmeninio tikėjimo kelias pasikeitė tik 1938 m., sutikus tėvą Alexį, trapistų vienuolį, tapusį jo nuolatiniu pašnekovu ir vedliu. 1942-aisiais, dvejus metus prieš mirtį, Carrelas pirmą kartą viešai išpažino krikščionišką tikėjimą.
Stebuklas, viena vertus, nustebina, sukrečia ir priverčia keisti pasaulėžiūrą, kita vertus, visai normalu abejoti stebuklu. Stebuklas turi didžiulę galią, bet ta galia nėra absoliuti. Tik sąlygiškai maža dalis mačiusiųjų Jėzaus stebuklus įtikėjo jo žodžiais. Evangelija pasakoja epizodą, kai Jėzus pasitraukia nuo minios, supratęs, kad ji visai nenori jo klausytis, o tikisi dar vieno duonos padauginimo stebuklo ir sotaus pavalgymo.
Bažnyčioje sveiko abejojimo ir stebuklų bei stebuklinių pasakojimų skyrimo netrūksta. Kalbant apie stebuklingus išgijimus, jau senokai veikia kriterijų „rėtis“ tikriems stebuklams„atsijoti“. 1734 m. tuos kriterijus apibendrino kardinolas Prospero Lambertini (vėliau išrinktas popiežiumi Benediktu XIV). Kad išgijimas galėtų būti pripažintas stebuklingu, pirmiausia reikia patikimos diagnozės, kad liga tikrai yra, kad ji sunki ir kad jos prognozės nežada greito pasveikimo. Antra, reikia, kad išgijimas įvyktų netikėtai ir staiga, kad jo nebūtų galima paaiškinti vaistų vartojimu ar terapija. Trečia, reikia, kad pasveikimas būtų visiškas, o ne dalinis ir kad tęstųsi laike. Stebuklingas išgijimas neturi būti painiojamas su laikinu pagerėjimu arba su labai retu išgijimu, kurį kartais irgi linkstame pavadinti „stebuklingu“.
Vertinimas pagal šiuos kriterijus yra patikėtas profesionalių medikų tarybai: Lurdo atveju - tarptautiniam medikų komitetui, sudarytam iš 25 narių, kompetentingų įvairiose srityse, nuo psichiatrijos iki chirurgijos. Išgijimo tyrimas prasideda nuo ligonio spontaniškos ir savanoriškos deklaracijos. Tada sušaukiama pirmoji medikų biuro konsultacija, kurioje gali dalyvauti visi tuo metu Lurde esantys medikai, nesvarbu, kokios kilmės ar religinių įsitikinimų. Jei nusprendžiama, kad pagijimas yra labai reikšmingas, tyrimas įžengia į antrąją fazę. Tarptautinio medikų komiteto nariai įpareigojami rekonstruoti ligos istoriją, įvertinti paciento asmenybę, kad būtų atsiribota nuo isterinių ar kliedėjimo patologijų. Jei išgijimo tyrimas įveikia ir šią pakopą, pasiekiama trečioji ir paskutinė fazė.
Medikų užduotis - aprašyti ir įvertinti medžiaginį išgijimo aspektą, tačiau pats stebuklo apibrėžimas yra teologinė ir bažnytinė kompetencija. Ne medikai, o Bažnyčia galiausiai nusprendžia, jog išgijimas buvo Dievo padarytas stebuklas: vienbalsiai arba absoliučia medikų balsų dauguma priimtas įvertinimas apie išgijimo „nepaaiškinamumą“ yra perduodamas tos vyskupijos, kuriai priklauso išgijęs žmogus, vyskupui. Vyskupas, pasitaręs su dar viena teologine-medicinine taryba, sprendžia, ar pagijimas gali būti vadinamas „stebuklingu“.
Tik 67 atvejai iš maždaug 7200 deklaruotų pagijimų Lurde iki šios dienos buvo pripažinti stebuklingais - taip retai, kad kartais klausiama, ar stebuklai Lurde dar vyksta. Skrupulingą egzaminavimą išlaiko mažai atvejų. Tai, kad ne visas abejones pavyksta išsklaidyti, nereiškia, kad išgijimo stebuklingumas paneigiamas. Galbūt nepavyko iki galo dokumentuoti ligos istorijos. Galbūt išgijimo metu nebuvo patikrinta kokia nors aplinkybė, o šiandien to nebeįmanoma padaryti.
Lurdo stebuklų statistika:
| Rodiklis | Reikšmė |
|---|---|
| Deklaruotų pagijimų | Apie 7200 |
| Pripažintų stebuklingais | 67 |
Ši istorija byloja svarbų dalyką - tikėjimo srityje Dievo žmonės yra ne mažesnis stebuklas už nepaaiškinamą išgijimą. Jų sutikti ir jais tapti gali visi. Bent jau kartais pabandyti.
Panašus:
- Dievo Motinos Gimimo Cerkvė Trakuose: Neįtikėtina Istorija ir Įspūdinga Architektūra
- Dievo Globa ir Priežiūra: Atraskite Dieviškosios Apsaugos Tiesą ir Jėgą
- 10 Dievo Įsakymų Paaiškinimai Vaikams – Lengvai Suprantami Ir Įdomūs
- Atraskite Geriausias Krikščioniškų Gimdymo Namų Paslaugas, Kainas ir Tikrus Atsiliepimus!
- Paskutinės nėštumo savaitės: pasiruošimas gimdymui ir kūdikio priežiūrai