„Kai laukiausi, galvojau, kad bus gėlės ir oksitocino jūros, o kai gimė vaikas, visas lūkestis subliuško...“, - tokia patirtimi dalijasi 35-erių Marija (vardas pakeistas). Labai jau intymus tas dalykas - gimdymas. O intymius dalykus norisi pasilikti sau. Bet šiuo atveju supratau, kad, jei nesidalinsiu, niekas niekada nesikeis.
Jei mes nesidalinsime savo patirtimis garsiai, o tik savame uždarame ratelyje paverkšlensime apie tai, kaip viskas pas mus supeliję, tie pelėsiai niekada ir neišnyks, jie dauginsis kaip parazitai, palikdami mumyse savo nuodus. Taigi šis tekstas gal pasaulio ir neapvers aukštyn kojomis, parazitams sąžinės nepabudins.
Gimdymo Patirtys ir Emociniai Iššūkiai
Kūno pokyčiai, stiprūs vidiniai išgyvenimai, įprastos kasdienybės praradimas - tai tik keli dalykai, kuriuos patiria ką tik kūdikio susilaukusios moterys. Skirtingi šaltiniai teigia, kad melancholija po gimdymo užklumpa 50-80 proc. „Aš negalėjau miegoti, valgyti, jaučiausi beviltiška, pati blogiausia mama, kuri nieko nesugeba, pastoviai verkiau.
Melanchonija po gimdymo nėra sutrikimas, o būsena, kai moteris patiria staigią nuotaikų kaitą, liūdesį, nerimą, irzlumą, pasimetimo jausmus. Vis tik, tai nesutrukdo pasirūpinti savimi ir vaiku, o savijauta palaipsniui gerėja. Jeigu tokia būsena užsitęsia, galima įtarti depresiją.
Iki 20 proc. pagimdžiusių moterų serga depresija, t.y., maždaug 1 iš 6 šeimų susiduria su pogimdymine depresija. Sakau šeimų, nes moters išgyvenama pogimdyminė depresija paliečia visą šeimą.
Dažniausiai, kalbant apie pogimdyminę depresiją, įprasta galvoti, kad su ja susiduria tik moterys. Ne, depresines nuotaikas po gimdymo gali išgyventi ir vyrai. Jiems neretai trūksta informacijos apie tai, nes vyrauja stipraus vyro įvaizdžio kultas, o pagrindinis dėmesys būna nukreiptas į moterį ir vaiką. Vyrų depresija gali turėti tų pačių neigiamų pasekmių visai šeimai kaip ir moters depresija.
Taip pat gali būti sunku arba visiškai neįmanoma jausti meilės ir prisirišimo vaikui, kilti pyktis, kurį dažnai lydi kaltė. Su tuo gali atsirasti ir savižudiškos mintys ar ketinimai, kartais - net noras sužaloti vaiką ar kad jo apskritai nebūtų.
Rizikos Veiksniai ir Pagalba
Ar yra koks nors faktorius, kuris lemia, kad moteris suserga pogimdymine depresija? Ne, nebūtinai. Kartais moteris gali būti sirgusi depresija praeityje ir nėštumas bei gimdymas tarsi ją sugrąžina. Kartais tai būna tiesiog susiję su hormonų pokyčiais po gimdymo. Įtakos gali turėti ir paties gimdymo aplinkybės - skubotas cezario pjūvis ar hospitalizacija nėštumo metu. Patirtas fizinis ar žodinis smurtas, kitos itin nepalankios aplinkybės taip pat yra stiprūs rizikos faktoriai.
Programa „Drauge“ padeda sudėtingą gyvenimo etapą išgyvenantiems tėvams, veikiausiai, tarp jų yra ir turinčių pogimdyminę depresiją. Ką iš jų girdite? Taip, programoje tikrai yra moterų, kurios patiria pogimdyminės depresijos simptomus ir kreipiasi pagalbos, nes jaučiasi vienišos, neturi su kuo kartu išbūti šiame etape. Visada skatiname kreiptis ir į specialistus, jeigu matome, kad reikia jų pagalbos.
Minėjote, kad 1 iš 6 moterų serga pogimdymine depresija ir kad labai svarbu sulaukti pagalbos. Kokia situacija yra dabar? Liūdna, tačiau tik maždaug 20 proc. moterų, turinčių depresijos simptomų, kreipiasi pagalbos. Nemaža dalis jų jaučia gėdą, bijo aplinkinių pasmerkimo, kaltinimų, kad yra bloga mama.
Tačiau svarbu nelikti vienoms su tokia savijauta ir pasitarti su žmogumi ar specialistu, kuriuo pasitikima. Depresiją turinčios moterys negali tiesiog susiimti, ko kartais iš jų tikisi aplinka. Čia tas pats, kaip prašytume sergančio žmogaus nekosėti.
Iš tokių dalykų galėtų padėti dažnesnis išėjimas į lauką, pasivaikščiojimas gryname ore, lūkesčių sau ir vaikui sumažinimas, sveika mityba, žalingų įpročių atsisakymas, kiek tai įmanoma, kokybiškesnis miegas.
Kristelerio Manevras: Pavojinga Praktika?
Štai taip per gimdymą, siekiant išstumti kūdikį, medikai spaudžia gimdyvės pilvą - gimdos dugną. Tai vadinama vokiečių mediko Kristelerio manevru, jo paties aprašytu dar prieš pusantro šimto metų. Moterys iš įvairių Lietuvos ligoninių liudija, kad tas manevras joms buvo atliktas.
Tai sukelia šonkaulių lūžius, gali sukelti kepenų, gimdos plyšimus, kitus plyšimus. Kovoti prieš gimdos spaudimą Nerijus ryžosi kai tapo liudininku, kokius didžiulius sužalojimus gimdant teko išgyventi jo žmonai.
Nepaisant medikų tikinimų, gimimo be smurto aktyvistų teigimu, gimdos dugno spaudimas Lietuvos ligoninėse naudojamas per dažnai, nors ir Sveikatos apsaugos ministerija, ir Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja jo vengti. Vilnietis Nerijus paskelbė peticiją ir renka parašus reikalaujant uždrausti Kristelerio manevrą.
Ją jau pasirašė apie 300 žmonių, moterys prisipažįsta dėl medikų veiksmų patyrusios daug sužalojimų. O štai vilnietės Jūratės glėbyje - trijų mėnesių Jurgis. Šis mažylis taip pat gimė po to, kai medikai ėmė spausti mamai gimdą. Tačiau Jūratė dėl to nesipiktina, nes mano, jog kitaip gimdymas mažyliui galėjo baigtis tragiškai. Kadangi buvo labai greitai išstumtas, vaikas šiaip gimsta lėčiau, per takus eina, jis buvo visas mėlynas, kraujosruvų buvo akyse, mėlynių, visas mėlynas buvo.
Lietuvos ginekologų ir akušerių asociacija nesutinka, kad būtų uždraustas Kristelerio manevras, ir esą medikai dabar naudoja silpnesnį spaudimą nei prieš šimtmetį. Lietuvos ginekologų prezidentė spėja, kad mūsų šalyje gimdos dugnas gali būti spaudžiamas iki 5 proc. gimdymų, panašiai kaip ir Švedijoje ar Šveicarijoje.
Tiesa, nors Kristelerio manevro jaunoji medikų karta Lietuvos universitetuose nėra mokoma, praktikoje matydamos tai darant vyresnes, patirtį gali perimti ir toliau tęsti.
Asmeninė Patirtis Gimdymo Metu
Kaip sako ji pati - tik tada sugebėjo susikaupti ir apie tai prabilti - prisimenamas nuoskaudas anksčiau nustelbdavo emocijos. „Ko čia staugi, taigi tau ne sąrėmis?! Nerėk, vaiką išgąsdinsi. Kur tau skauda? Negali tau skaudėti. Ko čia klyki, taigi per čia vaikas išlįs. Tai čia pagulėti atvažiavote, mamyte?“. Tokias frazes atsimenu, kai manęs klausia, kaip praėjo gimdymas.
Taigi gimdžiau aš šių metų rugpjūčio dešimtą dieną. Kauno klinikinėje ligoninėje. Atvažiavau su gana silpnais sąrėmiais, tačiau šiek tiek pakraujuodama. Paguldė mane tiesiai į gimdyklą, o vyrą išsiuntė namo miegoti. Jis grįžo paryčiais. Su šypsena, muzika ir palaikymu prasidėjo mūsų dukros atėjimas į šį pasaulį. Tik su kiekviena valanda, kiekviena minute viskas temo, pilkėjo ir dažėsi juoda spalva.
Kadangi pirmi penki gimdos kaklelio centimetrai vėrėsi gana neblogai, su vyru nudžiugome ir nusprendėme, kad gimdysiu be nuskausminamųjų. Galvojome, jei tiek pakėlėme, pakelsime ir daugiau. Gaila, nežinojome, kas iš tiesų tuo metu dedasi mano viduje. Skausmai, žinoma, tik didėjo. Aptarnaujančio personalo pamaina pasikeitė. Nelaimei, ji pasikeitė. Vyras prašė gydytojų kažką daryti, nes skausmai tapo nebepakeliami, gimdos kaklelio prasivėrimas strigo ties aštuoniais devyniais centimetrais ir jau kurį laiką nė iš vietos daugiau.
Įėjo gydytoja ginekologė ir rodė mums diagramą. Sakė: „Jūs jau turėtumėte būti pagimdžiusi. Dėl gimdyvės nuovargio greičiausiai sustojo gimdos kaklelio atsivėrimas. Kadangi dar nesate pagimdžiusi, siūlome skatinti gimdos kaklelio atsivėrimą“. Berods, „Oksitocinu“. Gydytoja išėjo, tikėjomės, kad grįš su skatinamaisiais. Įėjusi sakė: „Vis dėlto gal prisileiskite vonią - dar kokią valandą pagulėkite“. Ką? Ar ne ji ką tik mums sakė, kad turėčiau būti pagimdžiusi ir jau būtina skatinti? Gerai, mes nenusimanėme, prisileidome vonią. Ištvėriau joje penkiolika minučių. Silpau, atrodė, tuoj sąmonę prarasiu... Vyras vėl kvietė gydytojus, prašė imtis priemonių. Pagaliau prasidėjo skatinimas. Klausė, ar nenoriu stangintis. Ne, nenoriu. Gerai, laukėme toliau, kol neatsiras noras, gimdymas neprasidės. Man pradėjo tirpti kojos, rankos ir galiausiai galva, veidas... Nuo tada tik pamenu, kad spėjau tai pasakyti vyrui, o įėjusi gydytoja sušuko: „Negalima taip juokauti su „Oksitocinu“!“. Ir tada baltas lapas. Iki kažkur kosmose klaidžiojančių žodžių: „Grįžk pas mus“. Grįžau.
Jau guliu ant gimdymo stalo-lovos, vaikelis pakeliui, nors stangintis noras niekada taip ir nebuvo atėjęs. Ir net šią sunkiausią mano gyvenimo akimirką, kai taip reikėjo padrąsinančio ir palaikančio žodžio, ant manęs rėkė... Svetimos moterys, nuo kurių buvau priklausoma. Prieš kurias negalėjau pastovėti už save, nes buvau per silpna. Ir vyrui to neleidau, bijojau.. Asociatyvi. Jos rėkė: „Ko čia staugi, taigi dar neatėjo sąrėmis“, „Nešauk, vaiką išgąsdinsi“. O man be proto skaudėjo. Tokio skausmo su niekuo nesulyginčiau. Ir ne tik per sąrėmius - man nuolat skaudėjo... Dabar, kai jau žinau, kas tuo metu greičiausiai vyko, suvokiu, kad ne be reikalo... Vis dėlto išgirdusi, kad liko nedaug, sukaupiau visas jėgas ir po lygiai septyniolikos su puse valandų nuo atsiradimo ligoninėje išgirdau verksmą. Mūsų stebuklo pirmąjį verksmą. Pamenu, spengė ausyse, akyse - viskas tarsi išblukę. Dangus su žeme susimaišę... Asociatyvi.
Praėjus porai valandų buvo laikas grįžti į palatą. Aišku, sunkiai atsikėliau iš lovos. Tikriausiai normalu - vis dėlto neseniai pagimdžiau. Nepaėjau. Normalu, - važiavome neįgaliojo vežimėliu. Grįžus į palatą - tiesiai į lovą. Ėjo viena kita valanda, o man nė kiek negerėjo... Bandžiau sėstis iš gulimos padėties - niekaip. Pilvo srityje buvo nepakeliamas skausmas, paralyžiavęs mano kūną iki pusės. Padedant vyrui šiaip ne taip atsisėdau. Bandžiau stotis - niekaip. Vėl su vyro pagalba - šiaip ne taip. Paeiti? Be šansų. O jau buvo praėjusios, berods, devynios valandos po gimdymo. Vaikas - pirmas, mes juk nežinojome, - o gal ir normalu. Bet liežuvio juk niekas nenupjaus, jei paklausime specialistų nuomonės. Taigi vyras pakvietė gydytojus.
Kur jums skauda? Jums gal gimdą skauda? Maitinant vaiką skauda? Ne, ne maitinant. Per skausmus atsistojau. Apžiūrėjo. Na, su gimda viskas gerai. O tikrai būtina? Man ne išorėje skauda, o ten giliai, kažkur viduje... Gulkite tik, kaip aš jus kitaip apžiūrėsiu. O gal galiu ne ant nugaros? Vos atsiguliau. Asociatyvi. Jos išėjo. Likome visiškoje nežinioje. Lyg tą naktį bent jau suleido vaistų nuo skausmo... Kitą rytą - nauja pamaina. Laimei, - malonesnė. Man padarė rentgeno nuotrauką ir pagaliau paaiškėjo tikroji priežastis. Ji vadinasi simfiziolizė. Kai pirmą kartą šį žodį išgirdau, neturėjau suvokimo, ką tai reiškia. Ir nežinojau, kiek rimtas tas mano taip vadinamas simfizitas. Paklausiau gydytojos, sakė, kad pakankamai rimta. Pasirodo, kad simfiziolizė - tai dubens kaulų atsiskyrimas suminkštėjus gaktinei sąvaržai, o tam įtaką daro hormonas relaksinas. Mano organizmas tam, kad pagimdyčiau dukrytę, jo pagamino per daug. Ir dėl to kaulas prasiskyrė dvidešimt devyniais milimetrais. Dvidešimt devyniais, kai normalu - šeši. Apie tai sužinojau vėliau, kai pareikalavome tiksliai įvardyti mano būklę.
Ėjo dienos, keitėsi pamainos. Vieni sakė kuo daugiau judėti, kitaip neatsistatysiu. Kiti sakė - griežtas poilsio rėžimas. Vieni sakė, kuo daugiau nešioti specialų diržą klubų srityje, kiti - ne daugiau kaip keturias valandas per dieną. Ir dar kalbama, kad reikia pasitikėti gydytojais - negooglinti šiais laikais susidūrus su vienu ar kitu negalavimu. Taip ir likau su savo diagnoze ligoninėje dar kelioms dienoms. Vaistas - tik nuskausminamieji, kurie ne pašalindavo, o kiek apramindavo skausmus. Iš palatos neišėjau penkias dienas. Pasakojo vyras, kaip jam pačiam keista matyti kitas mamas koridoriuje vaikščiojančias. Man liepė praustis po kiekvieno pasišlapinimo. Bet aš net atsisėsti nesugebėjau. Apiprausė tik vieną kartą. Po kelių dienų, milimetrų atstumais pradėjau judėti. Vaikštynės niekas nedavė, todėl naudojausi dukros lovytės rėmu, kuris buvo su ratukais. Asociatyvi.
Na, negalime tiksliai pasakyti... O, jaunimas - devynis mėnesius atostogauja ir tik po gimdymo pradeda domėtis, kaip vaiką prižiūrėti. Kaip iš medžio iškritę. Net nesugeba instrukcijų ant sauskelnių pakelio paskaityti. Gerai, ačiū, kad informavote. O, jaunimas - devynis mėnesius atostogauja ir tik po gimdymo pradeda domėtis, kaip vaiką prižiūrėti. Kaip iš medžio iškritę. Atėjo į palatą vaikų gydytoja su medicinos sesute. Vyro tuo metu nebuvo šalia. Priėjo prie dukrytės ir medicinos sesutė pradėjo ją nurenginėti. Šnekėjau su gydytoja gulėdama lovoje. Medicinos sesutė su aštriu sarkazmo prieskoniu balse paklausė: „O jūs taip ir gulėsite, mamyte?“. Ne, atskrisiu su savo paralyžiuotomis kojomis. Užgauliojimas po užgauliojimo, o mes vis dar buvome ligoninėje. Tai dėl manęs, tai dėl dukros.
Atėjo savaitgalis, norėjome, žinoma, namo. Vis dėlto pasilikome ir savaitgalį. Mažą ką. Juk reikėjo paruošti namus per atstumą. Reikėjo išsinuomoti vaikštynę, kad galėčiau joje judėti, nusipirkti kėdutę voniai, kad galėčiau grįžus apsiprausti, ir taip toliau. Buvo šeštadienis. Žinojau, kad pirmadienį jau bandysime grįžti namo, o aš vis dar buvau neišėjusi iš palatos... Kaip aš tuomet iki automobilio nuklebekščiuosiu? Išėjau „pasitreniruoti“ į koridorių... Su lovytės vaikštyne, žinoma. Ėjau susilenkusi - veidas į kojas, kad tik jos nesusipintų. Deja, nepastebėjau iškabos, kad priešais - gimdymo palatos. Pirmą kartą po gimdymo koridoriuje pamačiau mano gimdymą priėmusią akušerę. Per savaitę nei ji, nei gydytoja ginekologė neatėjo pas mane į palatą paklausti, kaip jaučiuosi.. Pamačiusi mane, apibarė, kad vaikštinėju, kur man nepriklauso. Kūną nusmelkė baimė, susimaišiusi su skausmu ir patirtais išgyvenimais. Nuskuodžiau, kiek man buvo įmanoma greičiau, atgal į palatą. Deja, neapsiėjau be jo. Tą patį vakarą ji įžengė į palatą... Arbatos įpilti vakarienei. Matau, užsibuvote pas mus. Tikriausiai ir komentuoti nereikia, kokie jausmai užplūdo. Tą patį vakarą susirinkome daiktus ir išvykome namo.
Apmaudžiausia man yra tai, kad vis dar jaučiuosi be galo pažeidžiama. Užplūdus prisiminimams kaip ugnikalnis išsiveržia emocijos, kurios įprastu metu saugiai užrakintos guli kažkur giliai mano viduje. Apie pirmas savaites po gimdymo net nekalbu... Tuomet klausiau vyro, kam išvis esu šiame pasaulyje, nejaučiau prasmės gyventi. Laimei, laikausi gana tvirtai. O prisiminimai - ne apie skausmą, patirtą gimdymo metu. Ir ne apie sukaustymą ar paralyžių, ištikusį po gimdymo. Prisiminimuose - tas veidas, kuris šaipėsi iš to, kad man skauda. Tas šaltis, kuris sklido, man atliekant svarbiausią gyvenimo misiją. Ta grubi reakcija dėl bet ko pasiteiravus... Į: „Labai jums ačiū“ sulaukdavome - „Labai prašom“, į: „Atleiskite, mes tik paklausėme...“ atsakydavo: „Tai aš tik atsakau“. Sarkazmas ir ironija - mano prisiminimuose. Asociatyvi.
Manęs klausė, ar man patiko. Patiko taip, kad šiurpas krečia pagalvojus apie antrą nėštumą. Aš žinau, kad gimdymas ne saldainiukai - kitaip ir nesitikėjau, buvau tam pasiruošusi. Deja, nepasiruošiau neapykantai, su kuria galiu susidurti, skubėjimu ir atlaidumu, empatijos nebuvimu ir kaltės jausmui, kad išvis ten atvažiavau. Pogimdyvinės depresijos priežastys visuomenėje -analizuojamos? Gal iš pradžių paieškokime jos šaknų gimdymą prižiūrinčių specialistų elgesyje?
Klausimai ir Atsakymai
Atvykusi į ligoninę, pasirašiau, kad nei prie manęs, nei prie dukters nesutinku, kad būtų prileidžiami studentai. Pirmomis dienomis po gimdymo daugiausiai juos ir mačiau. Tai anketą užpildyti atnešė savo moksliniam darbui, tai man vaistus jie leido, tai dukrai kraują iš kulniuko ėmė tyrimui.. Neiškentusi mandagiai paklausiau, ar joms galima tai daryti, jei aš pasirašiau nesutikimą. Atsakė, kad galima, tik negalima prieiti prie dokumentų ir informacijos.
Iškart po gimdymo, ta pati moteris, kuri išvadino mus atostogautojais nėštumo metu, man davė pasirašyti, kad esu supažindinta su tuo, kaip prižiūrėti naujagimį ir galybe kitų punktų. Iškart po gimdymo. Rimtai? Jau nekalbu apie tai, kad manęs nesupažindino! Nei pasirašant, nei po to.
Šeštadienį išeidama iš ligoninės gavau du išrašus - išsamų dukros ir lakonišką savo. Su keliomis varnelėmis, kad pagimdžiau pati, be nuskausminamųjų ir panašiai. Jokio įrašo apie simfiziolizę. Paprašėme, kad įrašytų. Gana nemaloniu veidu tai padarė įrašydami koduką į lapą, matyt, reiškiantį diagnozę. Kokio dydžio prasiskyrimas, koks taikytas gydymas, kokios rekomendacijos toliau - nieko - nei popierinio, nei elektroninio. O aš juk nepaeinu... Mane neįgaliojo vežimėliu turėjo nuvežti - kitaip nebūčiau pasiekusi durų. Ir jokio išrašo? Vis dėlto pareikalavau jo praėjus daugiau kaip mėnesiui po išėjimo iš ligoninės. Laimei, gavau.
Mes niekam ligoninėje nedavėme nė cento. Nemeluosiu, buvo minčių. Esame girdėję, kad tai iš esmės gali pakeisti situaciją.
Tai, kaip atsivėręs gimdos kaklelis, mane tikrino trys skirtingos gydytojos. Visos jos be jokio įspėjimo grūdo savo grubias rankas į mano jautriausią kūno dalį. Dvi iš jų man suklikus iš skausmo pakomentavo tą patį: „Ko čia staugi, taigi per čia vaikas išlįsti turės“.
Dauguma skaudulių - skirti gimdymą priėmusiai gydytojai ginekologei. O gimdymą kaip košmarą prisimenu dėl gimdyme dalyvavusios akušerės.
Šį tekstą rašau praėjus daugiau nei trims mėnesiams dėl dviejų priežasčių: 1. tik dabar sugebėjau susikaupti ir apie tai prabilti, kadangi iki šiol emocijos imdavo viršų; 2.
Minėtoje įstaigoje buvo ir nuostabaus, supratingo personalo. Asociatyvi. Nepamenu vardo, bet buvo ypatingo profesionalumo vaikų gydytoja su, berods, šiek tiek slavišku akcentu. Buvo ginekologas vyras, kuris išsamiai ir kantriai atsakinėjo į klausimus, ir tądien kartu su juo dirbusi moteris, taip pat. Slaugė, kuri tą vienintelį kartą švelniai mane apiprausė ir globėjiškai elgėsi, veždama į kitą ligoninės galą padaryti rentgeno nuotrauką. Esu be galo jiems dėkinga.
Pasak moters, tam įgyvendinti yra būtini personalo mokymai, kuriuose būtų akcentuojamos etiško darbo elgesio subtilybės. „Pastarojo prašiau ir savo skunde. Apie nemalonų gimdyvei nutikusį incidentą portalo žurnalistai teiravosi LSMU Kauno ligoninės atstovų klausdami: Ar iš tiesų šioje gydymo įstaigoje dirbantis personalas galėjo šitaip grubiai elgtis su gimdyve? Kodėl? Kaip dažnai Kauno ligoninėje pasitaiko tokio pobūdžio atvejų? Taip pat domėtasi, ar dažnai gimdančioms moterims nustatoma simfiziolizė - dubens kaulų atsiskyrimas, kai atsiskyrimas - toks didelis kaip šiuo atveju - 29 cm.? Ar būtent dėl to moteris negalėjo pajudėti po gimdymo? Dėl kokios priežasties gimdyvėms leidžiamas „Oksitocinas“?
žymės:
Panašus:
- Nerijus Mačiulis: Įkvepianti Sėkmės Kelionė ir Profesinė Biografija
- Aurelijus Liškauskas: Įkvepianti Aktoriaus Biografija ir Neįtikėtinas Kūrybinis Kelias
- Neįtikėtinos Gimdymo Patirtys Alytuje: Tikros Atsiliepimų Istorijos, Kurios Jus Nustebins!
- Sužinokite viską apie kūdikių cerebrinį paralyžių: pagrindinės priežastys, simptomai ir veiksmingi gydymo būdai
- Atraskite Geriausius Dormeo Čiužinius Vaikams: Tikri Atsiliepimai ir Ekspertų Patarimai