Bendravimas su paaugliu yra dažna tėvų ir mamų problema. Būdami tėvais, suprantame, kad bendravimas yra labai svarbus. Tyrimai rodo, kad paaugliai yra sėkmingesni, kai atvirai bendrauja su tėvais. Paaugliai, kurie teigia, kad gerai bendrauja su mama ar tėčiu, labiau linkę gauti geresnius pažymius ir rečiau elgsis rizikingai. Tačiau norėti atviro bendravimo su savo paaugliu lengviau pasakyti nei padaryti.
Kaip NEreikėtų elgtis su paaugliu
Paaugliams dažnai atrodo, kad tėvai jų iš viso nesupranta, todėl reikėtų atsargiai komentuoti vaikų pasirinkimus ir nenaudoti negatyvių palyginimų ar replikų. Nevertėtų konfliktuoti ir versti paauglius užgniaužti savo norus, nes tai taip pat neigiamai atsilieps jūsų bendravimui su paaugliu. Greičiausiai paauglys vis vien darys tą, ką nori, tačiau slapčia. Emocinis atsiribojimas taip pat sukuria didelį barjerą bendravime su paaugliu. Laikytis principų ir daryti kažką iš principo tik tam, kad įrodytumėte, kad neva esate viršesnis yra neproduktyvu.
- Visais būdais demonstruokite, kas čia šeimininkas, duokite suprasti, kad esate viršesnis, o paauglys tik „piemuo“.
- Akivaizdžiai demonstruokite lūkestį, kad vaikas kažkurioje srityje „žibėtų“, o jeigu to nepavyksta, neslėpkite nusivylimo.
- Sėkite kaltės sėklas, kad vaikas jums skoloj už tai, kad jį užauginote. „Viską, ką geriausia tau atidaviau, o dabar čia man akis draskai“; „kaip tau gali nepatikti šitą stovykla?
- Nužudykite svajonių ir fantazijų daigelius dar jiems nesuvešėjus.
- Jeigu paauglys supyko, supykite dar stipriau, tvirtai laikykitės įsikibęs savo principo.
- Niekada neatsiprašykite, net kai jaučiate, kad pasikarščiavote.
Kaip sukurti gerus santykius su paaugliu
Paklusnumo santykis keičiasi į lygiavertį bendravimą. Paauglystėje įprastas paklusnumo santykis (suaugęs pasako ir vaikas daro) turėtų pasikeisti į bendravimą, kai yra tariamasi, derinamasi, diskutuojama ir išklausoma vienas kito nuomonė. Norint, kad paaugliai su tėvais būtų atviresni ir praleistų daugiau laiko, reikėtų atkreipti dėmesį, kaip yra bendraujama tarpusavyje ir pereiti į lygiavertiškesnį santykį, būdingą suaugusiems.
Įtraukti paauglius į pokalbius ir išgirsti jų nuomonę lengviau, kai pamokymai, moralai ar nurodymai keičiami diskusijomis, klausiant, pavyzdžiui, „Ką tu apie tai galvoji?“, „Kaip toje situacijoje būtum tu pasielgęs?“. Tuo tarpu nuolat girdėdami kritiką, klausimų laviną, tarsi apklausoje, ar moralizavimą paaugliai dažniausiai užsisklendžia, atsakinėja vienu žodžiu ir stengiasi kuo greičiau užsidaryti savo kambaryje.
Paauglystės metai kelia įtampą tiek mums, tiek mūsų vaikams. Jausmas, kad ir ką sakytumėme, ar darytumėme, juos erziname yra gana dažnas svečias visuose namuose. Jų elgesys nuolat balansuoja tarp „aš jau nebe vaikas“ ir „mama, tėti, man vis dar jūsų reikia“. Svarbu pripažinti savo vidinį pasimetimą, liūdesį, kad nebėra, kaip buvo, kad neramu, kaip bus. Turėti erdvės, kur tie jausmai gali būti priimti ir saugiai išklausyti, išverkti, išbėgioti, išmegzti, išvaikščioti. Ir tik tada nukreipti žvilgsnį į savo jau didelius vaikus ir pabandyti perprasti jų pasaulį. Universalių receptų nėra, greičiau gairės, kurios gali duoti peno apmąstymams.
Susitarimai ir Ribos
Paprasčiausias būdas padėti paaugliams pasijusti taip, kad jie gali kontroliuoti savo gyvenimą, yra jų įtraukimas į namų susitarimų nustatymo procesą. Tai nereiškia, kad turėtume leisti paaugliams nuspręsti viską. Tai reiškia, kad susėdame ir kartu aptariame bendrus susitarimus ir pasekmes, kurios yra teisingos visiems šeimos nariams. Kai dalyvaujame procese nuo pat pradžių, noras ir gebėjimas laikytis susitarimų yra didesnis.
Aktyvus Klausymas
Jei norime, kad mūsų paaugliai ateitų pas mus pasitarti, turime daugiau klausyti ir mažiau kalbėti, patarinėti, pamokslauti. Dažniausiai mes visi patys galime rasti savo sprendimus, tik prieš tai norime, kad kažkas išgirstų, kaip mums sunku ir priimtų tai, ką sakome, be kritikos, ar pamokymų. Dažniausiai mums visiems tik reikia išsikalbėti, save pačius išgirsti garsiai. Jeigu dvejojame ir nežinome, ar iš mūsų yra tikimasi patarimo, galime paklausti : „kaip aš tau galiu padėti? Išklausyti? Patarti? Pasidalinti patirtimi?“
Laikas Kartu
Galime pakviesti savo paauglį kartu ruošti vakarienę, pasivaikščioti po apylinkes, išvesti šunį, skaityti knygas, tvarkyti virtuvę, mokytis groti gitara, žiūrėti filmą ar spektaklį. Nereiškia, kad jis kažką su mumis darys. BET jis matys, ką reiškia kviesti žmogų į bendrystę, ir žinos, kaip tai padaryti, kai pačiam to norėsis.
Tikėti Savo Vaiku
Tokiais momentais norisi rėkti ir trankytis keptuvėmis namuose į sieną, bet vis tik siūlau pasirinkti tikėti savo vaikais. Kad jie yra atsakingi, ir pareigingi, ir sąžiningi žmonės. Ir tik šiuo metu jiems neišeina patiems to prisiminti. Prisiminti, kad tai etapas, ir kad etapai gyvenime praeina. Mokytis tikėjimo semtis iš ateities, kurioje jūsų vaikas jau suaugęs, augina savo vaikus, ir jų prašo tų pačių dalykų, kurių kažkada nedarė pats.
Ko Išmoko Pasekmės?
Kaip padėti vaikams mokytis iš savo klaidų? Leidžiant, kiek įmanoma, patirti natūralias savo veiksmų pasekmes. O mūsų reikės, kad būtų pas ką ateiti ir išsiverkti, išsipykti, išsikalbėti.
Pastebėkite, Kas Veikia
Visada, visada yra ką pastebėti teigiamo. Vadinasi čia mes esame aptingę, nes nevertiname to, kas nėra savaime suprantama. Visa tai nėra savaime suprantama, ir visa tai yra apie ryšį.
Veikia Tik Pavyzdys
Jei mūsų paaugliai mato, kad iš esmės esame malonūs, pagarbūs, darbštūs ir atsakingi, tai tai ir sukris kažkur į jų atminties klodus. Jeigu atsiprašome, kai neišeina bendrauti, kaip būtume norėję, jie auga šalia stipraus pavyzdžio, kaip ištaisyti santykius. Pavyzdys ir turi likti pavyzdžiu, kaip kažkas įmanomo, galimo, po ranka, bet neperšamo.
Paauglystė - Laikotarpis, Diktantuojantis Savas Užduotis
Perėjimas iš vaikystės į suaugusiųjų pasaulį - svarbus asmenybės formavimosi etapas, turintis savus uždavinius. Pagrindiniai iš jų - tapatumo paieškos, įsitvirtinimas tarp draugų ir atsiskyrimas nuo tėvų.
- „Tapatumo paieškos pasireiškia keliamu klausimu „kas aš esu?“ visomis jo prasmėmis. Pavyzdžiui, religijos - jeigu mano šeima religinga, koks mano santykis su tuo ir kokios yra mano vertybės. Taip pat karjera - kuo noriu būti ateityje ir kuo sugebu būti. Be to, paaugliai dažnai kelia prasmės klausimą - kodėl aš čia esu? Kur mano vieta? Jie nebūtinai tuo dalinasi, o suaugusieji dažnai net nesusimąsto, kokios gilios temos jiems rūpi“, - atkreipia dėmesį medicinos psichologė.
- Labai reikšmingas yra įsitvirtinimo tarp draugų aspektas. Šiuo laikotarpiu ieškoma atsakymo į klausimą, kas aš esu tarp bendraamžių, pavyzdžiui, lyderis, nevykėlis, juokdarys, moksliukas ar blogiukas. Taip pat formuojasi požiūris į romantinius santykius - su kuo ir kaip noriu būti, kokia mano vertė, kiek aš įdomus tiems, kas yra įdomūs man.
- „Taip pat itin aktuali atsiskyrimo nuo tėvų tema. Paaugliai nori vis daugiau privatumo ir laisvės. Šiame amžiuje dar sunku suprasti ryšį tarp laisvės ir atsakomybės, tačiau autonomijos poreikis ima sparčiai tvirtėti ir reikštis įvairiomis formomis: nuo fizinio privatumo iki visų kitų įmanomų laisvių - dėvėti mėgstamus drabužius, nevaržyti elgesio, būti kur noriu ir kiek noriu“, - teigia M. Novickė.
Specifinis Mąstymo Būdas - Kas Jį Lemia?
Vienas pirmųjų paauglystės pranašų - pakitusi emocijų kontrolė. Vaikas tampa verksmingas, smulkmeniškas ar nesivaldantis. Tačiau svarbu suvokti, kad paaugliai į impulsyvų elgesį yra linkę ne todėl, kad jie nori priimti blogus sprendimus, bet todėl, kad iš tikrųjų negali pagalvoti prieš imdamiesi veiksmų.
Kitas paauglių ypatumas - specifinis mąstymas, kurio pagrindinis bruožas - egocentriškumas. Paaugliai nuolat tiki, kad jų požiūris yra vienintelis įmanomas, o visos kitos idėjos yra klaidingos arba jų visiškai nėra.
- „Įsivaizduojamos auditorijos“ fenomenas, dar vadinamas „scenos legenda“ arba „asmenine fabula“. Paaugliai nuolat jaučiasi esą visų dėmesio centre ir jiems atrodo, kad aplinka juos visur ir visad mato, stebi bei vertina. Tai dažnai paskatina paauglius stengtis sužavėti vieniems kitus, kartais atliekant „drąsius“ žygdarbius ar net meluojant.
- „Asmeninio unikalumo legenda“. Paaugliai dar negali atpažinti savo tikrojo vaidmens didelėje pasaulio ir jo gyventojų schemoje ir negali suprasti reiškinių mastelio. Jie jaučiasi esantys ypatingi, kitokie nei likę žmonės.
- „Nepažeidžiamieji“. Paaugliams dažnai atrodo, kad nelaimės atsitinka kitiems, o jų tai neliečia. Jiems atrodo, kad rūkymas, narkotikai, neatsargūs lytiniai santykiai asmeniškai negali pakenkti.
Susikalbėti su paaugliais, ypač sudėtingomis temomis, dažnai gali būti nelengva, tačiau labai svarbu. Kad pavyktų išvengti neigiamos reakcijos, o pokalbis būtų produktyvus, reikėtų vengti spontaniškų, emocionalių diskusijų, kurios kartais perauga į moralizavimą. Bendraujant reikėtų stengtis daugiau klausti ir klausyti, o ne kažką primygtinai teigti. Naudinga paskatinti paauglį dalytis mintimis užduodant klausimus, į kuriuos reikia atsakyti ne tik „taip“ arba „ne“. Pavyzdžiui, „Ką tu manai apie tai?“ arba „Kaip tu jautiesi dėl to?“. Galima teiginius, kuriuos norime perduoti paaugliui, įvilkti į klausimą - taip paauglys jaus, kad juo domimasi, kad jūsų pokalbis yra diskusija, ne paskaita.
Svarbu išjausti jaunuolį užklupusį laikotarpį. Paauglys jaučiasi suaugusiu žmogumi, nors jis yra dar vaikas. Reikia leisti vaikui pajausti, kad jūs girdite abudu vaiko norus ir nenorite jo vieno palikti, norite prie jo prisijungti, būti drauge.
Jei vaikas namuose netikėtai pradeda rėkti arba kaip tik nekalba, ima veidmainiauti, vadinasi, santykyje su juo mes buvome laimėtojai, o jis - pralaimėtojas, su kuriuo kažkas negerai. Jei viską leidžiame vaikui, išlepiname jį, leidžiame pasijusti, kad jis visada teisus, tėvai tarsi visada atsiprašo. tada mes auginame egoistą. Geriau tai keisti: „Aš taip pat mokausi ir esu mokinys”. Už santykių kūrimą su vaikais atsakingi suaugę žmonės.
Paauglio Maištas
Paauglių maištas (atsikalbinėjimai, galvojimas, kad jie viską žino geriausiai) - normalus amžiaus tarpsnio elgesys. Anot N. Jankauskaitės, siekiant sukurti ir išlaikyti tvirtą ryšį su paaugliais, pirmiausia derėtų vengti valdingos kontrolės ir moralizavimo. Teisinga - pradėti klausytis ir girdėti. Tai reikėtų daryti taikant veiksmingą dialogą ir aktyvų klausymąsi. Paauglys nėra nusiteikęs prieš tėvus ir mokytojus, jis tiesiog nežino, kaip darniai pereiti iš vaiko į suaugusiojo gyvenimą.
Kaip Elgtis Su Paaugliu - Kaip Su Suaugusiuoju Ar Kaip Su Vaiku?
Tačiau paauglio statusas ypatingas. Jis nėra mažas suaugusysis, tačiau jau ne vaikas. Pokyčiai, kuriuos vaikas išgyvena paauglystės laikotarpiu, yra natūralūs, o problemas sukuria tėvų elgesys. Tėvams nelengva ištverti paauglystę. Laimingai susituokę tėvai dažniau ir maloniau bendrauja su savo paaugliu negu nelaimingi tėvai.
Nors paauglys kartais atrodo irzlus ir piktas, atsiskyręs ir abejingas aplinkiniam pasauliui, jam reikalingas bendravimas su tėvais ir jų vadovavimas. Stebuklingoji išeitis - tai pusiausvyra. Tėvai turi dalyvauti vaiko gyvenime, tačiau neperlenkti lazdos kišdamiesi. Jie turi likti vaiko gyvenime, net jei šis, rodos, juos ignoruoja.
Pasigilinkime kokius signalus tėvams siunčia paauglio maištavimas
Pasak Neufeldo, maištaujantis paauglys tarsi sako: „atsitrauk, netrukdyk manęs dabar, aš bandau galvoti! Kuo labiau primetame savo valią, tuo labiau ji atsigręžia prieš mus. Kuo stipresnė mūsų įtaka, tuo didesnis paauglio pasipriešinimas. Mūsų tikslas yra padėti jiems atrasti savo valią.
Sumišimas Padeda Vystytis Prefrontalinei Smegenų Žievei
Tai padeda paaugliui suprasti, kad viskas nėra juoda ar balta. Kuo daugiau paaugliai patiria prieštaringų jausmų, tuo labiau auga prefrontalinė žievė. Užuot priėmę savo jausmus, paaugliai gali nuspręsti juos nutildyti. Nuobodulys, priklausomybės ir agresija yra to pavyzdžiai. Kiti klaidingi skylės užpildai yra maistas, perteklinė veikla, blaškymasis, nenutrūkstamos pramogos, skaitmeniniai užsiėmimai bei vaizdo žaidimai.
Paaugliams reikia erdvės savo liūdesiui išreikšti, o tam puikiai tinka įvairūs konstruktyvūs užsiėmimai. Saviraiškos būdai yra saugi erdvė, kurioje jie gali išspręsti emocines problemas. Be to, daugiau laiko praleisdami veiklose su savo paaugliu, sustiprinsime mūsų santykius.
Konferencijos-stovyklos jaunimui ir versliems žmonėms “9 zuikiai” pavyzdys.
Apie (Ne)Tobulą Paauglystę Pranešime Spaudai Kalbamasi Su Vaiko Teisių Apsaugos Tarybos Psichologe Zita Aleksandravičiene
- Ankstyvoji paauglystė, arba kitaip - pradžia. Ji prasideda 11-13 vaiko gyvenimo metais. Šiam tarpsniui būdingas sumažėjęs domėjimasis tėvų siūloma veikla, atsiranda elgesio sunkumų.
- Vidurinioji paauglystė, arba kitaip - pikas, tai 15-16 gyvenimo metai. Šiuo periodu tarsi užprogramuoti yra konfliktai su tėvais, ryškiai išgyvenami emociniai ir elgesio sunkumai.
- Vėlyvoji paauglystė, arba kitaip - pabaiga. Ji vidutiniškai apima 16-18 gyvenimo metus, tačiau gali tęstis ir iki 21-erių ar ilgiau. Šis periodas - tai tėvų patarimų ir vertybių perkainavimas.
Ką Patartumėte Tėvams, Kaip Tai Padaryti?
Vienas didžiausių iššūkių tėvų ir vaikų santykiuose - suaugusiųjų pagarbos stoka vaikams. Kartais tėvai pamiršta, kad paauglys jau asmenybė. Kalbėkitės. Kalbėtis su vaikais būtina! Svarbu ne tik žinoti, ką pasakyti, bet ir kaip kalbėtis. Vieniems geriau kalbėtis prie arbatos puodelio, kitiems - kartu sportuojant, dar kitiems - drauge keliaujant, todėl svarbu atrasti kiekvienam priimtiniausią būdą. Jei visgi susikalbėti nepavyksta, liaukitės smalsauti ir turėkite kantrybės.
Bendraudami atsisakykite kritikos: gerai - blogai, teisingai - neteisingai. Tapkite klausytoju, o ne vertintoju. Kartais nutinka taip, kad susikalbėti taip ir nepavyksta, tada svarbu išdrįsti pagalbos kreiptis į specialistus. Jie padės įvertinti situaciją ir rasti reikalingus atsakymus.
Bendraudami su paaugliu nebijokime pripažinti savo klaidų: nei praeities, nei dabartinių. Tai gali jus suartinti, didinti pasitikėjimą, padėti kurti atvirus santykius. Tiesa, pradžioje paauglys linkęs patikrinti atvirumo ribas - ar bus suprastas, ar nesusilauks kritikos, ar bus skirta pakankamai laiko įsigilinti ir suprasti jo situaciją, ar besąlygiškai priims ir palaikys.
Paauglystė - laikotarpis, kai jaunuoliams vis svarbesni tampa draugai. Neapsigaukite, svarbūs išlieka ir tėvai. Svarbu suvokti, kad paaugliui reikalingos laisvesnės, lankstesnės taisyklės, tačiau jos turi išlikti ir vaikas turi suprasti, kas gali nutikti, jei jos bus laužomos. Reikėtų nepamiršti, kad paauglys dar nėra suaugęs asmuo ir jam reikalingos ribos, padėsiančios jaustis saugiai.
Psichologė išskyrė tris esmines taisykles, kurios gali tapti raktu į sėkmingą bendravimą su paaugliu:
- bendraudami visada pasidalinkite argumentais, kodėl vienaip ar kitaip mąstote, jaučiatės ir elgiatės.
- suteikite laisvės paaugliui spręsti, o po to kartu aptarkite patirtį - ką vertingo paauglys suprato, išmoko, kokie klausimai jam kilo.
- stiprinkite tarpusavio ryšį dalyvaudami paaugliui maloniose veiklose, drąsinkite jį siekti savo tikslų ir skirkite individualaus dėmesio veikdami kartu ką nors įdomaus.
Paaugliams ypač svarbus tėvų palaikymas, nes jiems prasideda savęs ieškojimo periodas. Jie bando suprasti, kas jie, ar gyvena tokiomis pačiomis vertybėmis, kurias perdavė tėvai.
Siūlyčiau pasidomėti, ką paauglys veikia tuose socialiniuose tinkluose, apie ką jis bendrauja su savo bendraamžiais, ką jie žaidžia. Nes už to gali slypėti didelė prasmė. Paklauskite, ką paauglys ten veikia.
Nesvarbu su kokiais gyvenimo iššūkiais tenka susidurti. Kai mes matome, kad paauglys elgiasi ne taip kaip mums patinka, arba nesuprantame paauglio elgesio - jis gali tapti uždaresnis, jis gali pykti, gali net apriboti bendravimą su tėvais. Bet už to slypi gilūs paauglio brendimo procesai: jis ieško savęs, bando save suprasti bendraminčių tarpe.
Nėra vieno unikalaus ir visiems veikiančio patarimo kaip susidraugauti su savo paaugliu. Nuoširdžiai pradėkite domėtis paauglio gyvenimu. Svarbu tai daryti ne per savo prizmę, kad prarandama kontrolė. O galbūt nedrįstame pasakyti paaugliui, kad esame pasimetę ir nežinome kaip su juo bendrauti. Paauglys neturėtų bijoti ateiti tėvams ir pasakyti: “žinote, aš susimoviau, man nereikėjo šito daryti.”. Be abejo, mūsų pareiga yra apsaugoti savo atžalą ir galbūt patarti, kad su kažkuo nesusidėtų, nes ir jam, ir artimiesiems gali grėsti skaudžios pasekmės.
Reikia suprasti, kad paauglystė neateina iš niekur. Jaunas žmogus turi vertybes. Ir iki to sunkaus periodo turime pagalvoti, kokias vertybes savo vaikui formavome iki šiol. Pagrindinė žinutė, kurią nori girdėti jaunas žmogus “aš noriu būti priimamas toks, koks aš esu”. Paauglys turi jausti, kad tėvai padės susitvarkyti su bet kokiu iššūkiu ir jis vistiek bus mylimas.